- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-18
- Bylos Nr.
- A-602-1372-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01561-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Trečiasis asmuo
- A. B., D. B., J. B., R. B.
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B., D. B., J. B. ir R. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydama panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto seniūnijos (toliau – ir Seniūnija, atsakovas) 2011 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. J-320 ir įpareigoti Seniūniją panaikinti A. B., D. B. ir jų dukterų Justės ir R. B. deklaruotą gyvenamąją vietą pareiškėjai priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).
Skunde paaiškino, kad 2011 m. liepos 1 d. kreipėsi į Seniūniją, prašydama panaikinti A. B., D. B. ir jų dukterų J. ir R. B. deklaruotą gyvenamąją vietą pareiškėjai priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodė, kad minėti asmenys turi jiems priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena. Seniūnija 2011 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. J-320 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Savo atsisakymą atsakovas motyvavo tuo, jog minėti asmenys turi įgiję nebaigtos statybos namą. Pareiškėjos manymu, netenkindama jos prašymo, Seniūnija pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, todėl toks Seniūnijos sprendimas turi būti naikinamas. Tiek Įstatymas, tiek Taisyklės numato, jog asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą, privalo pateikti patalpos savininko sutikimą. Nagrinėjamu atveju patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė yra pareiškėja, kuri nesutinka, kad nurodytu adresu būtų deklaruota anksčiau minėtų asmenų gyvenamoji vieta. Nesant patalpų savininko sutikimo, gyvenamosios vietos deklaravimas pareiškėjai priklausančiose patalpose iš esmės yra negalimas ir neteisėtas. Vadovaudamasi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Taisyklių 70.2 punktu, pareiškėja pateikė prašymą panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimą, tačiau jos prašymas buvo nepatenkintas. Mano, kad toks atsakovo sprendimas pažeidžia jos, kaip savininkės, teises ir teisėtus interesus, teisės principus ir konstitucines nuostatas, susijusias su nuosavybės teisės įgyvendinimu ir jos gynimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto seniūnija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Seniūnija, atsižvelgdama į 2005 m. lapkričio 23 d. testamentą, kuriame nurodoma, jog I. B. visą jai priklausančią gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių ir namų valdos sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), dalį palieka savo sūnėnui A. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad po vestuvių 1987 m. balandžio 25 d. kartu su žmona D. B. apsigyveno pas savo mamos seseris S. B. ir I. B. adresu (duomenys neskelbtini). 1992 metais, gavę žodinį tetų S. B. ir I. B. leidimą, pradėjo statyti priestatą prie ūkinio pastato, kuris yra tuo pačiu adresu. Nuo 1996 metų su šeima persikraustė į naują priestatą, kuriame gyvena iki šiol. Nurodė, kad rūpinosi vienišomis tetomis. Pablogėjus I. B. sveikatai, 2006 metais D. B. teismo sprendimu tapo I. B. globėja ir turtinių reikalų administratore. I. B. mirė 2010 m. rugsėjo 20 d. Savo namo ir sklypo dalį, esančius adresu (duomenys neskelbtini), 1991 metais sudarytu testamentu paliko A. B.. Antras testamentas buvo sudarytas 2005 metais, pagal jį paveldėtoju taip pat tapo A. B.. Taip pat nurodė, kad S. B. 2008 metų dovanojimo sutartimi savo namo dalį padovanojo A. Ž.. Pareiškėja užginčijo I. B. testamentą teisme (Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-128-763/2011), teismo procesas dar nėra pasibaigęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad jo šeimos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur gyvena jau 24 metus. Mano, kad išregistruoti jo šeimą nėra jokio teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad ginčo teisius santykius reglamentuoja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Įstatymo prasme gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai, o gyvenamoji vieta – tai pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs (Įstatymo 3 str. 1 ir 2 d.). Sistemiškai išanalizavęs Įstatymo nuostatas, teismas pažymėjo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nėra susijęs su deklaranto nuosavybės teisės į atitinkamą nekilnojamąjį turtą turėjimu ar neturėjimu gyvenamosios vietos deklaravimo adresu. Taigi asmens gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį (ar kilnojamąjį) turtą prasme pats savaime šių teisių nepakeičia ir nepanaikina.
Atsižvelgdamas į Įstatymo 11 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, kadangi pagal Įstatymą seniūnijoms yra pavesta įgyvendinti deklaravimo įstaigos funkcijas. Remdamasis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašu (b. l. 4-6), kuris patvirtina, kad A. Ž. nuosavybės teise priklauso ½ pastato – gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), teismas vertino, jog prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pateikė įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantis subjektas.
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos suteikia teisę gyvenamosios patalpos savininkui įgyvendinti savo teises ir kreiptis dėl kitų asmenų deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu (analogiška sąlyga įtvirtina ir Taisyklių 70.3 punkte), gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys gali būti taisomi, keičiami bei naikinami gyvenamosios patalpos savininko prašymu, tačiau tik tuo atveju, kai savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo pakeitė savo deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. asmenys turi nebegyventi gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, kurioje jų gyvenamoji vieta buvo deklaruota. Pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar buvo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 70.3 punkte numatyta sąlyga (asmuo pakeitęs deklaruotą savo gyvenamąją vietą) panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.
Iš Švenčionių rajono savivaldybės Švenčionėlių miesto seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. pažymos Nr. (2011-522-PS)-50 (b. l. 14) teismas nustatė, kad A. B. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo 1987 m. lapkričio 13 d., jo žmona – 1991 m. spalio 25 d., dukterys J. ir R. – atitinkamai 2005 m. balandžio 19 d. ir 2006 m. liepos 31 d. A. B. atsiliepime ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad tiek skundžiamo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu kartu su šeima gyvena (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje. Pareiškėja skunde paaiškino, kad A. B. su šeima turi jiems priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 52-54), teismas nustatė, kad pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir priklausantis A. B. bei D. B., yra nebaigtas statyti (baigtumo procesas – 44). Teismo posėdžio metu A. B. patvirtino, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nėra baigtas statyti, jame nėra komunikacijų. Taip pat paaiškino, kad seniūnas A. J., apžiūrėjęs minėto gyvenamojo namo patalpas, padarė išvadą, jog namas nėra baigtas statyti, jame nėra komunikacijų, apdailos, namas nėra įrengtas. Iš atsakovo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. J-320 (b. l. 9, 20) matyti, kad Seniūnija, priimdama šį sprendimą, rėmėsi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymėjimu apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą, kuriame nurodyta, jog A. B. ir D. B. turi įsigiję nebaigtos statybos namą. Įvertinęs šiuos byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad A. B. su šeima negali gyventi nebaigtos statybos gyvenamajame name ir gyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, kad byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių objektyvių įrodymų. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog skundžiamo sprendimo priėmimo dieną A. B. su šeima buvo pakeitę savo gyvenamąją vietą. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvados, kad šiuo atveju nėra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Taisyklių 70.3 punkto taikymo sąlygos, t. y. nenustatytas deklaravimo duomenų keitimo ar naikinimo faktinis ir teisinis pagrindas.
Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto seniūnija 2011 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. J-320 pagrįstai atsisakė panaikinti A. B., D. B. ir jų dukterų J. ir R. B. deklaruotą gyvenamąją vietą pareiškėjai priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Todėl teismas paliko galioti Seniūnijos sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą, o pareiškėjos skundą atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėja A. Ž. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 72-74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Bet koks valdžios institucijų atliktas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas ir atitikti teisėtą tikslą bei būti proporcingas. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad asmens gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą prasme pats savaime šių teisių nepakeičia ir nepanaikina. Apeliantės nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja teisės aktams, reguliuojantiems nuosavybės teisės įgyvendinimą, pagal kuriuos gyvenamųjų patalpų savininkui suteikta absoliuti teisė disponuoti leidimu deklaruoti gyvenamą vietą jam priklausančiose patalpose, ir niekas negali įtakoti tokio savininko sprendimo.
2. Remdamasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 5 punktu, apeliantė pabrėžia, kad teisė duoti ar neduoti sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą nuosavybės teise priklausančiose patalpose priklauso išimtinai patalpų savininkui. Pažymi, jog ji nėra davusi sutikimo, kad jai priklausančiose patalpose būtų deklaruota A. B., D. B. ir jų vaikų Justės ir R. B. gyvenamoji vieta.
3. Apeliantės manymu, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi netinkama Įstatymo norma. Mano, kad šiuo atveju reikėjo vadovautis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reglamentuojančiu atvejus, kai gyvenamosios patalpos savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo pateikia neteisingus deklaravimo duomenis.
4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimais, t. y. nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai bei objektyviai jų neištyrė. Apeliantė nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl faktinės aplinkybės, jog gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai nepateiktas patalpų savininkės sutikimas, todėl deklaravimo įstaiga turėjo priimti sprendimą dėl deklaravimo panaikinimo.
5. Apeliantė pažymi, kad pirmos instancijos teismas netinkami įvertino ir kitas bylos faktines aplinkybes, todėl padarė neteisingą išvadą, jog A. B. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra baigtas statyti, nors faktiškai šis namas yra baigtas ir tinkamas gyventi, tik VĮ Registrų centre šie duomenys neįregistruoti. Teigia, kad B. nuolat gyvena name (duomenys neskelbtini), o į namą (duomenys neskelbtini), kuriame yra deklaravę gyvenamąją vietą, atvyksta retai. Todėl teismas, apeliantės manymu, turėjo atsižvelgti į Įstatymo 2 straipsnio ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatas bei įvertinti faktinę aplinkybę, kad pagrindinė vieta, kurioje faktiškai gyvena Babrauskai, yra jų nuosavas namas, esantis (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Švenčionėlių miesto seniūnija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 82-83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81) prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantės teiginiai dėl jo šeimos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės. Pažymi, kad A. Ž. pusės nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke tapo 2008 m. rugsėjo 4 d. (dovanojimo sutartis Nr. 5833). Kai A. B. ir jo šeimos nariai deklaravo savo gyvenamąją vietą, A. Ž. dar nebuvo tapusi savininke, todėl jos sutikimo nereikėjo. Be to, pabrėžia, jog jo šeima nepažeidžia pareiškėjos, kaip savininkės, teisių dar ir todėl, kad gyvena ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiose patalpose, nors adresas yra tas pats – (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl A. B., D. B., J. B. ir R. B. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo name, esančiame (duomenys neskelbtini). A. B. gyvenamoji vieta deklaruota 1987 m., D. B. – 1991 m., J. B. – 2005 m., R. B. – 2006 m.
Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ½ dalis nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. nuosavybės teise yra įregistruota A. Ž. vardu pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Kita gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ½ dalis nuo 1972 m. nuosavybės teise yra įregistruota I. B. vardu. I. B. mirė 2010 m. rugsėjo 20 d. Tretieji suinteresuoti asmenys pateikė į bylą testamentus, kuriais I. B. jai priklausančią turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį paliko testamentu A. B.. Dalyvaujantys byloje asmenys pareiškėja, trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad dėl I. B. palikimo priėmimo vyksta teisminiai ginčai.
Pareiškėja kreipėsi dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo 2011 m. liepos 1 d., seniūnija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą 2011 m. liepos 1 d.
Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad seniūnija sprendė klausimą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo vadovaudamasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 70.3 punktu.
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis. Analogiška norma yra nustatyta Taisyklių 70.3 punkte.
Ginčijamas sprendimas yra priimtas remiantis tuo, kad tretieji suinteresuoti asmenys, kurių gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis buvo prašoma panaikinti, neturi galimybės gyventi kitoje gyvenamojoje vietoje. Apeliantai apeliacinio proceso metu įrodinėja, kad seniūnija neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nes faktiškai tretieji suinteresuoti asmenys gyvena kitoje vietoje, moka mokesčius, todėl negyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata patvirtina, kad gyvenamosios vietos savininkas (ar keli šio bendro turto savininkai), turėdamas nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą turi teisę kreiptis dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, jeigu tokie asmenys jau negyvena gyvenamojoje patalpoje ir dėl to nekyla jokių ginčų. Šios teisės normos taikymui neturi esminės reikšmės tai, ar asmenys deklaravę gyvenamąją vietą turi kitą gyvenamąją vietą, nes tai nėra tiesiogiai susiję nei su daiktinės teisės – nuosavybės teisės turėtojo galimybe įgyvendinti šią savo teisę, nei su asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, teise gyventi toje vietoje, kur yra jo deklaruota gyvenamoji vieta. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo besikreipiantis dėl gyvenamosios vietos duomenų panaikinimo yra patalpos savininkas ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Tik esant minėtoms sąlygoms galima panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą, t. y. pagal kito asmens, negu to, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys gyvena gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl nepanaikino duomenų apie jų gyvenamosios vietos deklaravimą. Apeliantų pateikti papildomi įrodymai – dėl sutarčių, susijusių su komunalinių paslaugų teikimu kitu adresu – (duomenys neskelbtini), nepaneigia minėtos teismo išvados ir kaip jau buvo minėta neturi esminės reikšmės Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikymui, nes turi būti įrodinėjama, kad asmuo negyvena ginčo gyvenamojoje patalpoje.
Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikymui esminę reikšmę turi tai, ar su prašymu dėl gyvenamosios vietos duomenų deklaravimo kreipiasi turto savininkas. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėja nėra viso turto savininkė, o tik ½ dalies, todėl pareiškėja negali visa apimtimi įgyvendinti nuosavybės teisių į visą turtą, o tik į šio turto dalį, dėl kitos ½ turto dalies vyksta pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų ginčai dėl palikimo priėmimo, Nekilnojamojo turto registro išrašas neabejotinai patvirtinta, kad klausimas dėl palikimo priėmimo nėra išspręstas, nes ½ dalis turto yra įregistruota asmens, kuris yra šiuo metu miręs ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo miręs. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėja nebūdama visos gyvenamosios vietos savininke negalėjo visa apimtimi įgyvendinti savo teisės nustatytos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Pareiškėja neteisingai nurodo, kad nagrinėjamu atveju turi būti nagrinėjamas klausimas dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir turi būti taisomi neteisingi duomenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė panaikinti deklaruotus duomenis, šį klausimą reglamentuoja 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Pastebėtina ir tai, jog pareiškėja manydama, kad jos daiktinės teisės yra pažeidžiamos, turi teisę inicijuoti civilinius ginčus su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tokių ginčų nagrinėjimo metu ir būtų sprendžiamas klausimas dėl to, ar nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės naudotis jai priklausančia turto dalimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.