Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. N. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. nuteistas už tai, kad, 2013 m spalio 13 d. naktį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tarpusavio konflikto metu, ne mažiau kaip 3 kartus spyrė koja, apauta batu, V. C. į galvą, dėl to jam kairiajame pusrutulyje po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo kraujas ir nuo komplikacijų, kurias sukėlė sunki galvos trauma, V. C. įvykio vietoje mirė. Taip I. N. tyčia nužudė V. C..

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo I. N. apeliacinį skundą patenkinti, I. N. išteisinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino I. N. kaltu padarius nužudymą. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta I. N. nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d., baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiajam spyrė vieną kartą, tačiau ne į galvos sritį, o į peties plotą, ir šis sužalojimas negalėjo sukelti mirtinų pasekmių. Pagrindinis nuteistojo argumentas yra susijęs su liudytojų parodymų prieštaringumu bei tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojams buvo daromas tyrėjos spaudimas. Šiuos ir kitus apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Kad nuteistasis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, patvirtina jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojų parodymai, eksperto paaiškinimai, specialistų išvados bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išdėstyti ir išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M. 707/13 (03) matosi, kad V. C. padaryta sunki galvos trauma: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio visame sferiniame paviršiuje su vidurinės linijos struktūros pastūmimu į dešinę. Kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose. Odos nubrozdinimas ir muštinė žaizda ant kaktos ir dešinio antakio. Komplikacijos – galvos smegenų edema ir suspaudimas. Sužalojimas galvoje yra susijęs priežastiniu ryšiu su mirtimi (t.1, b. l. 27–29).

Iš kitos specialisto išvados Nr. p3/14(03) matosi, kad tyrimui pateiktoje dokumentacijoje V. C. konstatuoti išoriniai mechaniniai bei vidiniai (galvos smegenų) sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo, nes buvo baigtas konstatuotų sužalojimų terapinis ir chirurginis gydymas kiekvienu atveju atskirai, jį paleidžiant iš stacionaro, nebuvo konstatuota kokių nors nesveikatos būklių, kurios galėjo turėti įtakos jo tolimesniam sąmoningam gyvenimui. V. C. naktį iš 2013-10-13 į 2013-10-14 buvo padaryti sužalojimai dėl ne mažiau kaip trijų trauminių kontaktinių smūginių poveikių (t.1, t. b. l. 55–57).

Ekspertas R. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo specialisto išvadas ir paaiškino, jog pagal rastus sužalojimus galvoje pagrindinis trauminis poveikis buvo į dešinę galvos pusę, dėl to trūko kraujagyslės ir išsiliejo kraujas po kietaisiais smegenų dangalais, tai turėjo įtakos mirčiai. Negalima atmesti galimybės, kad kiti sužalojimai pablogino būklę, nes yra daugybiniai poveikiai, bet mirčiai tie smūgiai negalėjo turėti įtakos. Pagrindinis smūgis buvo į veido dešiniąją pusę. Dėl trauminių poveikių į dešinę veido pusę buvo ne mažiau kaip vienas trauminis poveikis. Galvos smilkininėje dalyje buvo viena stambesnė ir daugiau smulkesnių kraujosruvų, todėl galima teigti, kad taip pat buvo ne mažiau kaip vienas poveikis. Esant bet kokiam kraujo išsiliejimui po kietuoju smegenų dangalu ar į pačias smegenis, vyksta smegenų edema ar spaudimas ir vienas iš klinikinių požymių yra gargaliavimas, nelygus kvėpavimas, panašus į knarkimą. Mirtinas smūgis buvo suduotas į dešinę galvos pusę. Nuo smūgio sudavimo iki mirties galėjo praeiti mažiausiai 3 valandos, bet galėjo ir iki 8–9 valandų.

Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje įvykio metu buvo penki asmenys: V. C., M. B., J. P., V. J. ir I. N., visi jie kartu girtavo. Kaip minėta, nuteistasis I. N. paties smūgio sudavimo V. C. neginčija. Tačiau nurodo kitas nei byloje nustatyta smūgio sudavimo aplinkybes bei kitą smūgio sudavimo vietą. Apklaustas teisiamajame posėdyje I. N. parodė, kad įvykio vakarą, jiems visiems išgėrinėjant, tarp V. C. ir V. J. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu V. C. jį (I. N.) pradėjo keikti, ir tuomet jis sėdinčiam V. C. vieną kartą spyrė iš viršaus į apačią, į kairę pusę, į petį. Tada V. C. pradėjo mušti V. J., mušė rankomis. Kai jis sustabdė V. J., kad šis nebemuštų V. C., V. C. gėrė kartu su visais ir dar prašė rūkyti. Naktį girdėjo kaip V. C. knarkė. Ryte jis gulėjo tokia pačia poza, kaip ir užmigo, suprato, kad jau miręs. Taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, jog spyrė į petį, tyrėja jo žodžius tiesiog iškraipė. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad V. C. mušė V. J., nes pagal „jų įstatymus“ negalėjo to padaryti.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu I. N. parodė, kad įvykio dieną išgertuvių metu kilo ginčas tarp V. J. ir V. C.. Matė, kaip V. J. su rankos plaštaka pliaukštelėjo V. C. per kairį skruostą. Pastarasis užsidengė rankomis galvą ir pasilenkė prie pagalvės. Po pliaukštelėjimo V. C. normaliai atsisėdo ir sėdėjo, niekur nebuvo sukruvintas. V. C. atsisėdęs jį keikė necenzūriniais žodžiais, todėl jis labai supyko ant V. C., atsistojo ir spyrė šiam į galvą. Spyrė dešine koja, tikėtina, kad įspyrė į kairę galvos pusę, ties smilkiniu arba tarp ausies ir smilkinio. Po to, kai įspyrė, V. C. atsigulė toje pačioje lovoje. J. P. su M. B. bei V. J. matė, kaip jis spyrė. Visi nuėjo į virtuvę toliau girtauti, nes V. C. kažką burbuliavo, dūsavo kažką nesuprantamo (1 t., 138, 139 b.l.). Savo šiuos parodymus I. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Parodė kaip sėdinčiam V. C. spyrė dešine koja į kairę galvos pusę, ir V. C. nuo jo smūgio nuvirto ant lovos (1 t., 147-164 b.l.).

Pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymais gali būti pripažįstami teisiamajame posėdyje perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme (BPK 276 str. 1 d.).

Tačiau BPK 276 str. 4 d. taip pat nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

Šioje byloje nuteistasis I. N. pakeitė ikiteisminio tyrimo pradžioje, dalyvaujant gynėjui, duotus parodymus apie tai, kad jis tikrai spyrė nukentėjusiajam V. C. į galvą. Teisme parodymus pakeitė ir liudytojai M. B. bei V. J.. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., pagrįstai perskaitė ir nuteistojo I. N., ir liudytojų M. B., V. J. ir J. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat teisiamajame posėdyje liudytoja buvo apklausta apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikusi pareigūnė B. B.. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai įrodymais ir nepripažįstami, tačiau jie turi svarbią reikšmę patikrinant kitus įrodymus ir juos įvertinant pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, kaip tik perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti I. N. ir jau nurodytų liudytojų parodymai atitinka ir patvirtina kitus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, pagal kuriuos buvo nustatytos V. C. nužudymo aplinkybės, pirmiausia – teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu teisme pakeistus nuteistojo ir liudytojų parodymus teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė.

Liudytojai M. B. ir V. J. teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė kaip nepagrįstus. Teisiamajame posėdyje liudytoja M. B. parodė, kad matė, kaip I. N. įvykio vakarą vieną kartą spyrė V. C., bet tikrai ne į galvą, po spyrio V. C. nuvirto ant dešinio šono ir taip visą naktį miegojo. Liudytojas V. J. teisiamajame posėdyje taip pat neigė, kad I. N. spyrė V. C. į galvą, parodė, kad galbūt I. N. sudavė ranka, bet tiksliai nematė. Iš pradžių neigė sudavęs V. C., bet paskui pripažino, kad sudavė jam ranka vieną kartą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai aiškiai parodė, kad matė, kaip I. N. spyrė sėdinčiam V. C. į galvą. M. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip I. N. ant sofos sėdinčiam V. C. spyrė koja apauta batu į galvą, nuo spyrio V. C. nuvirto ant tos pačios sofos, ant kurios ir sėdėjo. Daugiau nebeatsikėlė, naktį knarkė, ji manė, kad jis miega. Liudytojas V. J. patvirtino šiuos M. B. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad matė, kaip I. N. konfliktavo su V. C. ir I. N., supykęs priėjo prie sėdinčio V. C., ir dešine koja spyrė jam ne mažiau kaip du kartus į galvą, paskui kulnu iš viršaus spyrė V. C. į galvą, ir šis nuo smūgio nukrito.

Pirmosios instancijos teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo metu apklaustos įvykio vietoje taip pat buvusios liudytojos J. P. parodymai. Liudytoja parodė, kad įvykio vakarą ji, M. B., V. C., V. J. ir I. N. girtavo. V. C. nebuvo sumuštas, jokių žaizdų ant veido ir kūno nebuvo. Ji jau buvo nuėjusi atsigulti į už spintos esančią lovą, kai išgirdo, kad vyksta konfliktas tarp V. C., V. J. ir I. N.. Tuomet išgirdo pliaukštelėjimo garsą, kaip kas būtų ranka sudavęs per pliką odą. Po to išgirdo lyg smūgio garsą. Tada pasigirdo V. C. balsas, bet jis buvo kaip mykimas ir iškart nutilo. Daugiau jo balso negirdėjo, girdėjo tik, kaip kalba I. N. su V. J.. Jokių muštynių garsų, griuvimo bildesio nebuvo. Ryte V. C. jau buvo miręs.

Iš šių liudytojų, buvusių įvykio vietoje, parodymų matosi, kad konfliktas įvyko tarp V. C. ir V. J., V. J. sudavė ranka V. C. į veidą, kuomet I. N. ne mažiau kaip tris kartus spyrė sėdinčiam V. C. į galvos sritį koja, apauta batu. Tai patvirtino ir pats I. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kur konkrečiai parodė visą įvykių eigą ir kaip jis spyrė V. C.. Šioje vietoje pažymėtina, kad būtent prie parodymų patikrinimo vietoje metu protokolo esančioje fotolentelėje viena iš nuotraukų paneigia bet kokius I. N. argumentus apie jo neįgalią koją, su kuria jis neva net fiziškai negalėjo spirti nukentėjusiajam į galvą. Nuotraukoje užfiksuotas I. N. smūgis koja manekenui (1 t. 161 b.l.). Tuo pačiu tai paneigia ir apeliaciniame skunde dėstomus deklaratyvius teiginius, kad jis negalėjo to fiziškai padaryti dėl padėties, kurioje buvo. Nuteistasis neįvardina kokioje neįmanomoje padėtyje jis buvo, o ir pagal nustatytas bylos aplinkybes, ir jo paties parodytą veiksmą, akivaizdu, kad stovėdamas jis galėjo spirti sėdinčiam asmeniui į galvos sritį, kaip ir įvyko šioje byloje. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad spyrė V. C. į petį, o apeliaciniame skunde, kad spyrė į sritį tarp ausies ir peties, tačiau šią nuteistojo versiją paneigia jau minėtos specialistų išvados. Nuteistojo nurodytose vietose ant V. C. kūno jokių sužalojimų ar sumušimo žymių nenustatyta. Nuteistasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iškėlė versiją, kad V. C. sumušė V. J., o jis tik spyrė koja į petį. Tačiau, kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šios jo versijos nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Nors teisme apklausti liudytojai bandė keisti savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus dėl to, kad I. N. spardė nukentėjusįjį, tačiau nė vienas jų nepatvirtino, kad jį mušė V. J.. Daugiau jokių kitų asmenų bute nebuvo. Visi liudytojai, ir pats I. N. parodė, kad V. C. iki konflikto sumuštas nebuvo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visi asmenys, buvę įvykio vietoje, yra asocialūs, nuolatos girtaujantys, įvykio metu jie visi buvo neblaivūs, todėl akivaizdu, kad nė vienas iš jų negalėjo tiksliai papasakoti apie įvykį. Tačiau būtent ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo praėję nedaug laiko po įvykio, visi, tame tarpe ir pats nuteistasis, parodė apie būtent jo smūgius koja V. C. į galvos sritį. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. J. parodė, kad I. N. ne mažiau kaip du kartus spyrė koja V. C. į galvą ir vieną kartą kojos kulnu spyrė iš viršaus į galvą. Po spyrių V. C. nugriuvo ant šono ir daugiau nebekalbėjo. Šios jo nurodytos aplinkybės patvirtintos specialisto išvada, eksperto paaiškinimais. Kad girdėjo smūgio garsą, patvirtino liudytoja J. P., kad matė kaip I. N. spyrė V. C. į galvą, patvirtino liudytoja M. B.. Liudytojas V. J. V. C. tik sudavė delnu į veidą. Tą patvirtina visi tai matę asmenys, neneigia ir pats V. J.. Be to, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu pats I. N. savo kaltę pripažino bei parodė kaip spyrė V. C. į galvos sritį. Bandydamas paneigti šiuos savo parodymus apeliaciniame skunde jis nurodo, kad kai buvo apklausiamas pirmą kartą, buvo sutrikęs, nesuvokė, ko iš jo norima, nebuvo spėjęs išgerti vaistų nuo epilepsijos, be to, tyrėja jį „spaudė“, sakė, kad jis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į galvą, nors jis jai sakė, kad sudavė tik vieną, ir ne į galvą, o srityje nuo ausies link peties. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija atmeta. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis sirgtų epilepsija, o ypač apie tai, kad pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu jam būtų prasidėjęs epilepsijos priepuolis. Po apklausos protokolu I. N. pasirašė, apklausoje dalyvavo ir jo advokatas, jokių papildymų, prašymų, pastabų niekas neturėjo. Abejotina ir tai, kad I. N. „nesuprato ko iš jo norima“, nes logiškai papasakojo įvykių eigą, parodė spyręs V. C. į galvą, tai patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, šie jo parodymai atitinka ir specialisto išvada V. C. nustatytus sužalojimus, ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta tyrėja B. B. parodė, kad I. N. baudžiamojoje byloje atliko visus procesinius veiksmus. Dėl I. N. parodymų gali paaiškinti, kad nuo tyrimo pradžios jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kaip viską darė. Kiek pamena, parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė visus veiksmus, kuriuos buvo minėjęs apklausos metu, bet vėliau jis ėmė neigti tuos parodymus ir nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl juos pakeitė. Iš pradžių jo parodymai atitiko V. J. ir M. B., tai yra visų liudytojų parodymus, iš kurių buvo galima sudėlioti visą įvykių seką. Mano, kad jis ėmė neigti visus parodymus, nes suvokė, kad bus nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, ir galbūt tikėjosi išvengti atsakomybės bandydamas nukreipti tyrimą ta linkme, kad sužalojimus padarė V. J.. Parodymų patikrinimo vietoje metu I. N. patvirtino savo parodymus ir parodė tą smūgį, kurį jie užfiksavo. Parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo ir gynėjas. Visų liudytojų parodymus ji užrašė taip, kaip jie pasakojo. Šie liudytojos pareigūnės parodymai paneigia I. N. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad ir liudytojus „spaudė“ tyrėja, nurodė, ką jiems kalbėti. Ši nuteistojo versija ir nelogiška, nes neaišku, kodėl, anot jo, tyrėja turėjo tai daryti. Nė vienas apklaustas liudytojas apie jokį jiems darytą spaudimą nieko neparodė, todėl kolegija tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. I. N. apeliaciniame skunde bando V. C. mirtimi netiesiogiai apkaltinti liudytoją V. J.. Apie tai kolegija jau pasisakė šioje nutartyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia versijas, bandydamas paneigti liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tai V. J. jiems grasino ir sakė ką kalbėti policijoje. Kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Nė vienas liudytojas neparodė apie tai, kad jiems grasino V. J. ir sakė ką kalbėti apklausose. Ir pats I. N. skunde nenurodo tokios versijos kilimo priežasties, neaišku, iš kur neva jam tai tapo žinoma. Kolegija tai vertina kaip gynybinę taktiką, kurią paneigia ir pačių liudytojų parodymai. Įvertinusi visas išnagrinėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad paties nuteistojo, liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, specialistų išvadomis bei eksperto paaiškinimais nustatyta, kad mirtinus smūgius koja V. C. į galvą sudavė būtent I. N.. Byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad I. N. V. C. spyrė į galvos sritį ir jį nužudė dėl asmeninių paskatų, girtavimo metu kilusio konflikto metu.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sprendžiant apie I. N. kaltės turinį, jo psichinį santykį su kilusiomis pasekmėmis, labai svarbu tiksliai nustatyti I. N. pavartoto smurto pobūdį. Spirdamas nukentėjusiajam V. C. batu apauta koja į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, I. N. suvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). Tai teisingai ir nustatė pirmosios instancijos teismas ir nuteistojo I. N. padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde dar nurodo apie tai, kad jis pilnai nesusipažino su bylos medžiaga, nes per gana trumpą laiką perskaityti ir suvokti bylos esmę yra neįmanoma. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. Iš byloje esančių visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti ikiteisminį tyrimą protokolų, I. N. su baudžiamosios bylos medžiaga susipažino pilnai, nurodė, kad viskas aišku ir suprantama, tyrimui prašymų ir papildymų neturėjo, jo gynėjas taip pat susipažino su visa bylos medžiaga (1 t. 46, 47 b.l.). Dėl bylos esmės suvokimo, pažymėtina, kad I. N. visada turėjo advokatą, kuris padeda užtikrinti tinkamą nuteistojo gynimąsi, be to, ir iš jo paties parodymų aišku, kad esmę jis suvokė. Dar nuteistasis skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybės pabendrauti su savo gynėju, pamatydavo jį tik teismo salėje. BPK 10 str. 1 d. nustato, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Kaip matosi iš bylos medžiagos, I. N. gynėją turėjo nuo proceso pradžios. Bylą nagrinėjant teisme taip pat. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad jokių prašymų, susijusių su netinkamu gynybos užtikrinimu, I. N. nepareiškė, todėl kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė, jų nenurodo ir apeliantas.

Skirdamas bausmę I. N. teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 1 d., už kurios padarymą I. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. N. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad I. N. gyvena asocialų gyvenimą, girtauja, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirba, charakterizuojamas blogai, įvertino tyčios rūšį. Nuteistasis apeliaciniame skunde dar nurodo, kad nors jis teistas, bet ne už smurtinius nusikaltimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę skirdamas bausmę ir neatsižvelgė, jau įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodė, kad I. N. teistumai išnykę. Tai, kad jis visiems padeda, yra teigiamai jį apibūdinanti aplinkybė, tačiau visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste, esminės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, paskyrė nuteistajam I. N. baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmę, lygią sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. I. N. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. vasario 11 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam I. N. prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Teisingumo principas reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo I. N. atmeta. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išdėstęs savo poziciją kasacinėje nutartyje Nr. 2K-28-976/2015.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos jame minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą atmesti.