Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovė J. D. (toliau – ieškovė, darbuotoja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija, DGK) 2019 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. . (duomenys neskelbtini), kuriuo darbo ginčų komisija jos prašymą atsakovui Y dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo atmetė, o dėl prašymo įpareigoti kompetentingus asmenis atšaukti vadovą P. M. iš pareigų nutraukė nagrinėjimą, ieškovei atsisakius nuo pareikšto reikalavimo. Teismui paduotame ieškinyje J. D. nurodė, kad 2019-01-17 įsidarbino Y pagal neterminuotą darbo sutartį, pagalbinio darbininko pareigose. Darbo sutartis numatė darbo laiko normą: darbo diena 8 val. Darbo užmokestis mokamas pagal darbo sutartyje numatytą - už pagamintą produkciją pagal įmonėje patvirtintą produkcijos pagaminimo laiko normą (direktoriaus įsakymu). Šioje įmonėje ieškovė įsidarbino todėl, kad iki minėtos darbo sutarties sudarymo, t.y. prieš 2019 m. sausio 17 d., buvo atvykusi pas personalo vadovę R. K. (ieškovė tai laiko ikisutartiniais santykiais pagal LR Darbo kodekso 41 str. 1 ir 2 d.), kad įvertintų darbo pobūdį bei sužinotų siūlomą darbo užmokestį už nekvalifikuotą darbą. Įmonės meistrė supažindino su darbuotojų, dirbančių nekvalifikuotą darbą, darbo pobūdžiu bei informavo, kad darbuotojai, dirbantys tokį darbą, uždirba vidutiniškai nuo 500 iki 550 Eur „į rankas“ per mėnesį. Ieškovei bendraujant su personalo vadove apie reikalingus pateikti dokumentus darbo sutarties sudarymui, ieškovė jos paklausė, ar tikrai darbuotojas dirbdamas nekvalifikuotą darbą šioje įmonėje uždirba nuo 500 iki 550 Eur. Personalo vadovė patvirtino šį faktą. Ieškovė teigia, kad įsidarbinimo metu paminėtas darbo užmokestis per mėnesį už nustatytą darbo sutartimi darbo laiko normą (8 val.) ieškovei nebuvo sumokėtas. Atsakovas pažeidė DK 2 str. 1 d. teisingo apmokėjimo už darbą principą, kuris įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 7 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 4 straipsnyje. Ieškovė, be kita ko, remiasi Darbo kodekso 139 straipsniu ir jo komentaru, išdėstytu prof. T. D. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaro leidinyje. Ieškovės įsitikinimu, jai turėjo būti mokamas bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (kaip pastovus, nekintantis pinigais išreikštas darbo užmokesčio dydis, mokamas už tam tikrą darbo kiekį). Kadangi darbo matas yra laikas, darbo užmokesčiui už darbą nustatyti remiamasi laiko vienetais - valanda, mėnesiu (rečiau - savaite). DK 140 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį, išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. Ši norma reiškia, kad darbo santykių šalys negali nustatyti mažesnio darbo užmokesčio, negu konkrečiam darbo santykiui yra nustatomas pagal įstatymus, kolektyvines sutartis ar kitas darbo teisės normas. Nedraudžiama nustatyti mažesnę (nei nustatyta darbo teisės normose) minimaliąją pareiginę algą (pastoviąją, arba bazinę, darbo užmokesčio dalį), bet darbuotojo atlyginimas, apimantis visas darbo užmokesčio dalis, pagal darbo sutartį turi būti didesnis už minimalųjį darbo užmokestį (LR DK 141 str.). Įprastinėmis sąlygomis pareiginė mėnesinė alga gali būti mažesnė už minimalų darbo užmokestį, jei, be jos, dar bus mokama kintamoji darbo užmokesčio dalis, priedai (bet ne priemokos už nukrypimus nuo įprastinių darbo sąlygų) ir premijos (bet ne skatinamojo pobūdžio), kurių visų bendra suma viršija minimalųjį darbo užmokestį (prof. T. D. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 436 psl.). Vidutinio darbo užmokesčio garantiją reikia skirti nuo apmokėjimo už darbą atvejų. Esant nukrypimų nuo įprastinių darbo sąlygų, darbuotojams mokamas ne vidutinis darbo užmokestis, o darbo užmokestis, padaugintas iš atitinkamo koeficiento (DK 144 str. 1-4 d.). Taigi šiais atvejais vidutinio darbo užmokesčio apskaičiuoti komentuojamojo straipsnio nustatyta tvarka nereikia (prof. T. D. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras 445 psl.).