Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė J. D. (toliau – ieškovė, darbuotoja) kreipėsi į teismą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. DGKS-3504 ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1221,30 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio dalį (130,01 Eur už sausį, 700,74 Eur už vasarį, 390,55 Eur už kovą), 4513,40 Eur delspinigių, 524,80 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtos išeitinės pašalpos dalį, 154,18 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 3) įpareigoti kompetentingo juridinio asmens valdymo organo įgaliotus asmenis atšaukti juridinio asmens vadovą P. M. iš užimamų pareigų.

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. sausio 17 d. įsidarbino UAB „NMF Porolon“ pagal neterminuotą darbo sutartį pagalbinio darbininko pareigose. Darbo sutartis numatė darbo laiko normą: darbo diena 8 val. Darbo užmokestis mokamas pagal darbo sutartyje numatytą – už pagamintą produkciją pagal įmonėje patvirtintą produkcijos pagaminimo laiko normą (direktoriaus įsakymu). Iki darbo sutarties sudarymo ieškovė buvo atvykusi pas personalo vadovę, siekdama įvertinti darbo pobūdį ir sužinoti siūlomą darbo užmokestį už nekvalifikuotą darbą. Įmonės meistrė supažindino ieškovę su darbuotojų, dirbančių nekvalifikuotą darbą, darbo pobūdžiu bei informavo, kad darbuotojai, dirbantys tokį darbą, uždirba vidutiniškai nuo 500 iki 550 Eur „į rankas“ per mėnesį. Ieškovei bendraujant su personalo vadove apie reikalingus pateikti dokumentus darbo sutarties sudarymui, ieškovė jos paklausė, ar tikrai darbuotojas dirbdamas nekvalifikuotą darbą šioje įmonėje uždirba nuo 500 iki 550 Eur. Personalo vadovė patvirtino šį faktą. Ieškovės teigimu, įsidarbinimo metu paminėtas darbo užmokestis per mėnesį už nustatytą darbo sutartimi darbo laiko normą (8 val.) ieškovei nebuvo sumokėtas.

3. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė teisingo apmokėjimo už darbą principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 7 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 4 straipsnyje. Ieškovės įsitikinimu, jai turėjo būti mokamas bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (kaip pastovus, nekintantis pinigais išreikštas darbo užmokesčio dydis, mokamas už tam tikrą darbo kiekį). Kadangi darbo matas yra laikas, darbo užmokesčiui už darbą nustatyti remiamasi laiko vienetais – valanda, mėnesiu (rečiau – savaite). DK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį, išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. Ši norma reiškia, kad darbo santykių šalys negali nustatyti mažesnio darbo užmokesčio, negu konkrečiam darbo santykiui yra nustatomas pagal įstatymus, kolektyvines sutartis ar kitas darbo teisės normas. Nedraudžiama nustatyti mažesnę (nei nustatyta darbo teisės normose) minimaliąją pareiginę algą (pastoviąją arba bazinę darbo užmokesčio dalį), bet darbuotojo atlyginimas, apimantis visas darbo užmokesčio dalis, pagal darbo sutartį turi būti didesnis už minimalųjį darbo užmokestį (DK 141 straipsnis).