Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-09-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-818-209-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-06
Bylos Nr.
1A-818-209-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Lemežis (pirm.), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Virginija Švedienė
Nuteistasis
M. V., J. R.
Advokatai
Aidas Mažeika
Kategorijos

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Irena Stefanovič NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-818-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-87-2-00001-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.; 1.2.23.2.; (S).

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Virginijos Švedienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,sekretoriaujant Ilonai Petrovskai,dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui,gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį 2010-11-03 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir M. V. paskirta galutinė laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo suėmimo momento, į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo laiką nuo 2010-11-29 iki 2010-11-30 ir suėmimo laiką nuo 2010-11-30 iki 2010-12-23 d. bei laikino sulaikymo laiką nuo 2009-01-26 d. iki 2009-01-28 d., įskaitytą 2010-11-03 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. R. nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti bei pardavė psichotropines medžiagas, o būtent: jis 2010 m. rugsėjo 2 d., apie 12.30 val. turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti Vilniaus mieste, prie prekybos centro „A.“ iš nenustatytų asmenų už 40 Lt neteisėtai įgijo 0,618 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0,159 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir šią psichotropinę medžiagą neteisėtai laikė iki 2010 m. rugsėjo 2 d., kai tą pačią dieną, apie 18.10 val., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš anksto sutartoje vietoje (duomenys neskelbtini) šią psichotropinę medžiagą - 0,618 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0,159 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, už 40 Lt neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam Trakų rajono apylinkės teismas 2010-06-04 nutartimi leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2012-06-11 nuosprendį ir jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 2 d. ir nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis paaiškino, kad 2010-09-02 iš draugų Vilniuje nusipirko 1 g metamfetamino už 40 Lt, V. pavartojo, bet nepatiko. Vėliau I. pasakė, kad V. kažkas klausinėja kur gauti metamfetamino, jis atsakė, kad turi truputį metamfetamino, po 0,5-1 val. jam paskambino žmogus, prisistatęs T., jie susitiko, narkotikus pardavė už 40 Lt, nes norėjo atgauti pinigus, išleistus šiems narkotikams pirkti, tai buvo vienintelis kartas, kai jis perleido likusią „dozę“. Nė vienas įrodymas nepaneigia, kad narkotikus jis įsigijo savo reikmėms. Skunde atkartojami liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, liudytojo G. K. parodymai, teigiama, kad iš to seka, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai iki 2010-09-02 apie jį, kaip prekeivį narkotikais, jokių duomenų neturėjo, negavo tokių duomenų ir vėliau. Vienkartiniai jo veiksmai negali būti vertinami kaip disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Iš 2010-06-03 tarnybinio pranešimo sprendžiama, kad 1 gramas amfetamino pas M. M. bei jo bendrininkus kainuoja 40 Lt. Jis pardavė ne 1, bet 0,618 g metamfetamino, o tai tik patvirtina, kad jį jis įsigijo savo reikmėms ir dalį suvartojo pats. Kad jis vartojo narkotikus, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. T-N 1769/10(01), kurioje nurodyta, kad jo šlapime, paimtame 2010-11-29 10.24 val., rasta metamfetamino, amfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties.

Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti, kad liudytojui Nr. 1 iki 2010-06-04 niekas nesiūlė padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, jis neatitinka asmeniui, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, įstatymo keliamų reikalavimų, todėl leidimai liudytojui Nr. 1 atlikti NVIM suteikti nepagrįstai. Be to, BPK 159 str. 2 d. 2 p. nurodyta, kad nutartyje dėl leidimo atlikti NVIM turi būti nurodytas asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, kaip ir nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus (BPK 158 str. 3 d. 2 p.). Trakų rajono 2010-06-04 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi liudytojui Nr. 1 buvo leista nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 3 d. neatskleidžiant savo tapatybės užmegzti ryšius su M. D., jo bendrininkais. Apeliantas, kaip asmuo, prieš kurį galima atlikti NVIM, 2010-06-04 nutartyje nenurodytas, teismo nuosprendžiu nėra pripažintas nei M. D. bendrininku, nei tarpininku, todėl NVIM prieš jį panaudota neteisėtai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Teixeira de Castro v. Portugal (1998 m. birželio 9 d. sprendimas, Reports of Judgments and Decisions 1998-IV), nurodė, kad policijos kurstymu laikytina, jei pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiribotų iš esmės pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu, bet darytų subjektui tokią įtaką, kokia sukurstytų nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą, kad galėtų įrodyti nusikaltimą, t.y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pareiškėjas narkotikus įsigijo sau, jų parduoti ar kitaip platinti neketino, jų likutį parduoti ryžosi išprovokuotas liudytojo Nr. 1 veiksmų, kuriais jis važinėjo po V. ir klausinėjo kur galima gauti narkotikų. Liudytojas apeliantui paskambino, nurodė susitikimo vietą, t.y. jo veiksmai nebuvo iš esmės pasyvūs, be jų apeliantas nebūtų padaręs nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d. Geriausias įrodymas, kad jis narkotikus pirko tikslu parduoti, būtų 2-3 epizodai tokios veiklos. Šioje byloje apelianto kaltė dėl narkotinių medžiagų pardavimo grindžiama vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, o tai draudžia BPK 301 str. 1 d.. Liudytojo G. K. parodymai liudytojo Nr. 1 parodymus patvirtinančiais nelaikytini, kadangi jis atpasakoja tik tai, ką pats girdėjo iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas. Dėl šių priežasčių apeliantas yra įsitikinęs, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip nedidelio narkotinių medžiagų kiekio įgijimas, laikymas ir gabenimas neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, t.y. baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 259 str. 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliantas teigia, kad narkotikus jis įsigijo savo reikmėms, vienkartiniai jo veiksmai negali būti vertinami kaip disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Jis pats vartojo narkotikus. Tačiau, pažymėtina, kad tai, kad įsigydamas narkotines ir psichotropines medžiagas, asmuo neturėjo tikslo jas platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-712/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-781/2007), tačiau, jei vėliau nusprendė visas minėtas medžiagas ar jų dalį parduoti ar kitaip platinti ir savo sumanymą įvykdė, visa jo veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalis baudžiamąją atsakomybę nustato ne tik už narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą, bet ir už kitokį platinimą. Pardavimas kaip veika – tai vienas iš psichotropinių ar narkotinių medžiagų platinimo būdų, jas perduodant kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą ar kitokį atlygį, tuo tarpu kitoks šių medžiagų platinimas – tai jų perdavimas kitiems asmenims neatlygintinai, t. y. išmainant jas, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas ir pan. Taigi veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį svarbiausią reikšmę turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimo kitam asmeniui faktas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoj byloje Nr. 2K-665/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294/2008). Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantas narkotikus įsigijo savo reikmėms, vienkartiniai jo veiksmai negali būti vertinami kaip disponavimas narkotinėmis medžiagomis, jis pats vartojo narkotikus, neturi reikšmės jo atliktų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 260 str. 1 d., kadangi jis neneigia narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimo kitam asmeniui fakto.

Apeliantas teigia, kad BPK 159 str. 2 d. 2 p. nurodyta, kad nutartyje dėl leidimo atlikti NVIM turi būti nurodytas asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, kaip ir nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus (BPK 158 str. 3 d. 2 p.), tačiau Trakų rajono 2010-06-04 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi liudytojui Nr. 1 buvo leista nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 3 d. neatskleidžiant savo tapatybės užmegzti ryšius su M. D., jo bendrininkais, kuo jis nėra, todėl NVIM prieš jį panaudota neteisėtai. Liudytojui Nr. 1 iki 2010-06-04 niekas nesiūlė padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, jis neatitinka asmeniui, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, įstatymo keliamų reikalavimų, todėl leidimai liudytojui Nr. 1 atlikti NVIM suteikti nepagrįstai.

Iš 2010-06-03 Tarnybinio pranešimo (t.1, b.l. 5) matyti, kad „M. D. bei jo bendrininkai E. ir V. miestuose neteisėtai užsiiminėja veikla, susijusia su narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu jaunimo susibūrimo vietose, automobilių stovėjimo aikštelėse ir pan.“, norint susisiekti su M. D. ir susitarti dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirkimo būtina prieš tai jam paskambinti telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2010-06-04 Trakų rajono apylinkės teismo nutarties (t.1, b.l. 9 matyti, kad jos priėmimo metu „bendrininkai, pristatantys M. D. narkotines bei psichotropines medžiagas dar nėra nustatyti“. „Siekiant išaiškinti šį nusikaltimą (-us) darančius asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, tikslinga atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus <...>, pareigūnai turėtų užmegzti ryšius su M. D., jo bendrininkais ar tarpininkais, o įgiję pasitikėjimą, iš M. D. ar jo bendrininkų tiesiogiai ar per tarpininkus įgytų didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.“. Šia nutartimi nutarta leisti liudytoju Nr. 1 nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 3 d atlikti šiuos nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 str. 260 str., imituojančius veiksmus: įsigyti iš M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) jo bendrininkų tiesiogiai ar per tarpininkus įgyti, didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jas laikyti ir gabenti.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 jau 2010-10-26 liudytojo apklausos metu parodė (t.1, b.l. 29-30), kad vieno susitikimo su M. D. metu, jis užsiminė, kad V. gyvena vaikinas, kurį vadina „L." ir kad pas jį taip pat galima gauti narkotinių medžiagų. Tada jis keletą kartų važinėjo į V., pas atsitiktinius asmenis klausinėjo, kaip surasti „Lifkį". Pagaliau su „L.“ susitikti jam pavyko. Vėliau sužinojo, kad „Lifkis", tai J. R., jis su J. R. bendravo telefonu, tačiau dėl narkotikų nekalbėjo. Vieno pokalbio metu (tai jau galėjo būti rugsėjo mėnuo), Jevgenijus pasakė, kad jo draugas turi geros prekės, kad jeigu reikia, liudytojas gali atvažiuoti. Kai atvažiavo į V., susitiko su J. ir jis jį supažindino su savo pažįstamu, vardu M.. Vėliau sužinojo, kad tai M. V.. Tą pačią dieną su M. susiskambino ir susitiko V., maždaug toje pačioje vietoje, kur pirmą kartą susitiko su J. R.. M. jam pasiūlė pirkti metamfetamino ir jis iš jo nupirko vieną dozę narkotikų, supakuotų į polietileninį maišelį. Atliekant sankcionuotus veiksmus J. R. ir M. V. atžvilgiu, jis jų neprovokavo vykdyti šių nusikaltimų, sandėrio sąlygas, laiką ir vietą diktavo jie. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, prašė vadovautis (t.2, b.l. 35) pirminiais parodymais, parodė, kad patys pasiūlė, patys diktuodavo savo sąlygas, telefonu susisiekdavo.

Šiuo atveju, pažymėtina, M. D. užsiminimas, kad V. gyvena vaikinas, kurį vadina „L." ir kad pas jį taip pat galima gauti narkotinių medžiagų suponuoja, kad „Lifkis" (J. R.) galėjo būti jo tarpininkas ar bendrininkas, o tai, kad Jevgenijus pasakė, kad jo draugas turi geros prekės, kad jeigu reikia, liudytojas gali atvažiuoti, liudytojo supažindinimas su M. V. suponuoja, kad M. V. galėjo būti pastarojo tarpininkas ar bendrininkas. Iš išdėstyto teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl NVIM sankcionavimo teisėtumo. NVIM buvo pritaikytas teisėtai, nepažeidžiant jo sankcionavimo pagrindų, kadangi buvo tik prisijungiama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, kadangi buvo duomenų apie M. D. galimai daromas nusikalstamas veikas, kuris pats nurodė, kad V. gyvena vaikinas, kurį vadina „L.“ ir kad pas jį taip pat galima gauti narkotinių medžiagų, t.y. iš M. D. buvo gauta duomenų apie J. R. galimai daromas nusikalstamas veikas, o tai, kad teismas įsiteisėjusiu nuosprendžiu nekonstatavo tarpininkavimo ar bendrininkavimo tarp minėtų asmenų, įvertinus abejonių vertinimo kaltinamųjų naudai principą, šiuo atveju, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadai, kad NVIM modelis buvo neteisėtas. Iš 2011-01-14 liudytojo G. K. apklausos protokolo matyti, kad „Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad M. D. bendrininkai yra J. R. ir M.“ (t.1, b.l. 30), t.y. ikiteisminio tyrimo ir NVIM veiksmų atlikimo metu buvo manoma, kad jie bendrininkai.

Provokacijos sąvoka apibrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-315/2009), kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Šiuo atveju, kad provokacijos M. V. atžvilgiu nebuvo matyti iš išdėstytų liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymų, o taip pat iš pakankamai nuoseklių pačio M. V. paaiškinimų apimtyje, kad jis ėjo į miestą, sutiko I., jo pavardės nežino, šnekėjosi, jam sakė, kad po V. važinėja ir klausinėja, kur gauti metamfetamino, pas I. klausė, buvo sustoję, jis pasakė, kad turi, I. pasakė, kad nusiųs Nr. SMS ir tas žmogus jam paskambins, jei norės, praėjo gal 0,5 val., gal valanda ir jam paskambino žmogus, pasakė, kad susitinkame Š. gatvėje, V.. (t.2, b.l. 60, 2012-04-27 teismo posėdis). Šiems parodymams analogiški parodymai buvo duoti ir 2011-11-17 teismo posėdyje, kurio metu M. V. (t.2, b.l. 35) paaiškino, kad sutiko draugą V., pasakė, kad kažkas važinėja po V. ir klausinėja kur gauti. Jis pasakė, kad pas jį truputį liko. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad I. pasakė, kad V. kažkas klausinėja kur gauti metamfetamino. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistojo M. V. net neprašė parduoti narkotinės medžiagos, o jis pats, sužinojęs, kad jos kažkas ieško, pasakė, kad pas jį yra jos likę, t.y. nebuvo M. V. atžvilgiu lenkimo padaryti konkrečią nusikalstamą veiką - prašymo, įtikinėjimo, grasinimo, šantažo ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai, todėl darytina išvada, kad M. V. atžvilgiu nebuvo provokacijos. Apeliacinio skundo argumentai, kad be NVIM jis nebūtų padaręs nusikalstamos veikos neįtikinamas, sprendžiant iš jo veiksmų aktyvumo siekiant parduoti narkotines medžiagas, to, kad kaip jis pats paaiškino, jam minėtos narkotinės medžiagos nepatiko, bet jis jų neišmetė.

Kaip matyti iš paties apelianto paaiškinimų, jam pasakė, kad nusiųs Nr. SMS ir tas žmogus jam paskambins, jei norės, praėjo gal 0,5 val., gal valanda ir jam paskambino žmogus, pasakė, kad susitinkame Š. gatvėje, V.. Iš išdėstyto matyti, kad M. V. laikė narkotinę medžiagą, žinodamas, kad ketina ją parduoti, todėl darytina išvada, kad apeliantas pagrįstai nuteistas už tai, kad jis laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti bei pardavė psichotropines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė pagrįstą išvadą, kad narkotinės medžiagos apelianto buvo įgytos neteisėtai.

Atsižvelgus į išdėstytą, teismas neturi teisinio pagrindo apelianto veiksmus perkvalifikuoti iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. V., iš esmės Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, M. V. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis M. V. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 260 str. 1 d., ir 11 str. 5 d.), už kurį numatyta tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių metų bausmė. M. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas (t.2, b.l. 41, t., b.l. 160-161, 162-165, 171-172) (2010-08-24 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas bausmės vykdymą atidedant, 2010-08-24 iš Elektrėnų pataisos inspekcijos įskaitos išbrauktas, prieš nusikalstamą veiką už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., už kurį buvo nuteistas 2010-11-03 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu), nedirba (t.1, b.l. 173), nurodė vartojęs narkotines medžiagas, nesimoko (t.2, b.l. 58). Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant vienintelę BK 260 str. 1 d. numatytą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas M. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmę minimalaus straipsnio sankcijoje numatyto bausmės dydžio. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.

Bausmė pagrįstai bendrinta vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d. nuostatomis, nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių.

Apeliacinio skundo argumentas, kad šioje byloje apelianto kaltė dėl narkotinių medžiagų pardavimo grindžiama vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nepagrįstas, nes ji grindžiama ir paties apelianto paaiškinamais, kitais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentas, kad nė vienas įrodymas nepaneigia, kad narkotikus jis įsigijo savo reikmėms pagrįstas, ką patvirtina ir tai, kad M. V. 2010-12-02 paimtame šlapime buvo rasta metamfetamino, amfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties (t.1, b.l. 85), tačiau tai nėra pakankamas pagrindas perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 2 d. arba švelninti jam paskirtą bausmę, kadangi ji ir taip yra minimalaus straipsnio sankcijoje numatyto bausmės dydžio, o apelianto veiksmus papildomai inkriminuoti pagal BK 259 str. 2 d. apeliaciniame skunde neprašoma. Be to, nuteistajam inkriminuotas tik parduotas metamfetamino kiekis, o ne visas galimai įgytas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys LemežisTeisėjai (parašai) Virginija ŠvedienėVirginijos Pakalnytės-TamošiūnaitėsNuorašas tikras: Stasys LemežisTeisėjas