Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-555-498-2014

Teisėja Jurga Vasiliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-01201-2014-6

2014 m. liepos 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Gyčio Večersko ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mindaugiui Šukiui, nuteistojo D. Š. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis pridėta prie 2011-02-15 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies ir paskirta galutinė bausmė – 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad grasino sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2014 m. kovo 13 d. apie 12.30 val. A. Mickevičiaus g. 11, Kauno m., Kauno tardymo izoliatoriuje, (duomenys neskelbtini) kameroje, grasino (duomenys neskelbtini) vyresniajam prižiūrėtojui G. M. sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, sakydamas, kad įsitemps į kamerą ir jo atžvilgiu panaudos fizinį smurtą – suduos jam smūgius į galvą, taip kaip jis pasielgė būdamas Marijampolės pataisos namuose, kai užpuolė ir sužalojo pareigūną, ir buvo pakankamas pagrindas, kad grasinimas bus įvykdytas, nes G. M. žinojo, kad D. Š. sudavė smūgius pareigūnui Marijampolės pataisos namuose ir dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 135 str. 2 d. 10 p., o pareigūnas guli ligoninėje komos būsenoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis D. Š. ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nurodo, kad nebuvo apklausti visi liudytojai, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai – objektyviai ir nešališkai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą – jų tarpusavio ryšį bei ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, teisingai kvalifikavo D. Š. nusikalstamą veiką, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) teisingai paskyrė bausmę. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nebuvo apklausti jo kameros draugai, kurių pavardžių pirmosios instancijos teismo posėdyje jis negalėjo nurodyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti jo kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) laikomi kiti suimtieji – I. U. (1 t. 19 b. l.), E. T. (1 t. 20 b. l.) ir G. D. (1 t. 21 b. l.) ir jie visi trys parodė analogiškai, kad negirdėjo ir nematė, kad kas iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini) buvusių suimtųjų konfliktuotų, tačiau E. T. ir G. D. patvirtino, kad D. Š. kalbėjo su pareigūnų apie apsipirkimą. Kadangi jie parodė, kad įvykio nematė, teismas pagrįstai, vadovaudamasis ekonomiškumo, proceso greitumo principais, nekvietė šių asmenų į teisiamąjį posėdį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti nukentėjusysis pareigūnas G. M., liudytojai pareigūnas M. M., nuteistieji E. A. ir L. S., kurie patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė tokias pat įvykio aplinkybes kokios nurodytos nuteistajam pareikštame kaltinime. Abejoti šių liudytojų parodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo, todėl pagrįstai jais remdamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad su juo bandoma susidoroti, jam kerštaujama, nes jis nuteistas dėl Marijampolės pataisos namuose dirbusio pareigūno sumušimo, bet skunde nepateikė ir bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie tai patvirtintų, todėl laikytina, kad šie nusiskundimai dėl keršto ir susidorojimo yra deklaratyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K–287/2014). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis G. M. žinojo, kad nuteistasis D. Š. sudavė smūgius pareigūnui Marijampolės pataisos namuose ir dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 135 str. 2 d. 10 p., o pareigūnas guli ligoninėje komos būsenoje, todėl nukentėjusysis G. M. turėjo pagrįstą pagrindą bijoti, jog D. Š. grasinimas sunkiai sutrikdyti jam sveikatą bus įgyvendintas. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad D. Š. veikė tiesiogine tyčia, nes nuteistasis, reikšdamas nepasitenkinimą dėl to, kad neatvežtos prekės, grasino pareigūnui atlikti būtent tokius veiksmus, kokius jis atliko Marijampolėje, t. y. žinojo, kad pareigūnas G. M. žino dėl ko jis yra suimtas ir patalpintas Kauno tardymo izoliatoriuje, kas rodo jo siekį įbauginti pareigūną ir tai nebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. Š. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir apylinkės teisme ištirtų įrodymų visetu, jo veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius.

Apeliantas skunde išreiškė nepasitikėjimą apylinkės teismo teisėjos darbu, bet nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Vien tik tos aplinkybės, kad teismas byloje dalį įrodymų vertino ne taip, kaip nuteistasis pageidavo, nepatvirtina teismo šališkumo ir nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymą ir nuteistojo atžvilgiu buvo šališkas.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. Š., išlaidas iki 2014 m. liepos 14 d. sudaro 80 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo D. Š. nepriteistinos.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. balandžio 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.