- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-691-256/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-1-00176-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Audrius Cininas
- Nuteistasis
- H. M., A. M.
- Advokatai
- Žana Kozliakienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir nuteistojo H. M. gynėjos Žanos Kozliakienės apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-07-14 nuosprendžio, kuriuo nuteisti: A. M. – pagal BK 25 str. 2 d., 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, H. M. – pagal BK 25 str. 2 d., 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. M. ir H. M. priteista 4000 Eur J. V. neturtinės žalos ir 54,38 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinės žalos solidariai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. ir H. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2014-05-07, apie 00.15 val., veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, t.y. daugiabučio namo kieme, esančiame Elektrėnuose, prie pastato, esančio Saulės g. Nr.13, tyčia, įžūliu elgesiu, patyčiomis, pradėjo kabinėtis prie J. V.: A. M. pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir kartu su H. M. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami kairės pusės aštunto-dešimto šonkaulių lūžius, odos nubrozdinimą kairės alkūnės ir kairės rankos penkto piršto srityje, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Apeliaciniu skundu nuteistojo H. M. gynėja Ž. Kozliakienė prašo nuosprendį panaikinti ir H. M. išteisinti arba sušvelninti bausmę. Nurodoma, H. M. J. V. nemušė, asmenų parodymas atpažinti iš nuotraukų buvo atliktas pažeidžiant BPK 191 ir 192 str. Reikalavimus, nepasisakyta dėl veikos kvalifikavimo. Nukentėjusysis, kad ankščiau kaltinamųjų nepažinojo, pažįsta nuo įvykio. Liudytojai D. V. ir L. V. yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjusysis nenurodė, kas sudavė smūgius, kiek ir į kurias kūno vietas, vėliau jau detaliai nurodo šias aplinkybes, nors tai prieštarauja liudytojos D. V. parodymams. Nukentėjusiojo parodymai nevienodi ir nenuoseklus. Be to, netirta, ar sužalojimai negalėjo gautis griūnant. Konfliktas kilo dėl degančio automobilio, o ne be priežasties, kitų asmenų rimtis nebuvo sutrikdyta, be to neaišku kuo pasireiškė patyčios. Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįstai priteista neturtinė žala. Nuteistasis nedirba ir neturi nuolatinių pajamų, nukentėjusysis civilinį ieškinį pateikė praėjus metams po įvykio nepateikė įrodymų apie sužalojimo pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad H. M. ir A. M. padaryta veika atitinka BK 25 str. 2 d., 138 str. 2 d. 8 p. numatyto nusikaltimo sudėtį.
Nuteistųjų kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.
Nukentėjusysis J. V. teisme parodė, kad nuteistieji ėmė kabinėtis ir kaltinti jį automobilio padegimu, A. M. smogė kumščiu į veidą, jie nugriuvo, tuomet spardė abu į šonus ir nugarą. Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminiame tyrime, nurodydamas, kad kaltininkus gali atpažinti, nes jie yra iš matymo pažįstami (t. 1, b. l. 32). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu J. V. atpažino H. M. ir A. M. kaip jį sumušusius asmenis (t.1, b. l. 34-41).
Medicininiuose dokumentuose ir jų apžiūros protokole nurodyta, kad J. V. sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodytu būdu kietais bukais daiktais paveikiant kairės pusės krūtinę ir kairės rankos sritį, sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 12-14).
Liudytojai L. V. ir D. V. parodė, kad nuteistieji kibo prie nukentėjusiojo, sudavė jam smūgius, pagriautą spardė į šonus. L. V. parodė, kad vaikinai jam pažįstami iš matymo, pastarajam išbėgus į lauką - pasišalino. Ikiteisminiame tyrime apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojai L. V. ir D. V. nurodė analogiškas aplinkybes (t.2, b.l. 58-64, 66-69). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu L. V. atpažino H. M. ir A. M. kaip asmenis, sumušusius jo tėvą (t.2, b.l. 70-79).
Atpažinimas pagal nuotraukas buvo atliekamas po J. V. apklausos, kurioje jis nurodė, kad kaltininkai buvo jam iš matymo pažįstami, jis gali juos atpažinti iš veido parodant gyvai arba pagal nuotraukas (t.1, b.l. 32). Parodymas atpažinti pagal nuotraukas liudytojui L. V. taip pat buvo atliekamas po jo apklausos, kurioje jis nurodė, kad tėvą sumušė jam žinomi vaikinai – aukštesnis, pravarde „Haris“, ir žemesnis, pravarde „Malka“ (t. 2, b.l. 66). Taigi, įstatyme nurodyti šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo reikalavimai pažeisti nebuvo.
Abejoti nurodytų bylos duomenų teisingumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, jie yra analogiški, papildantys vieni kitus ir pilnai patvirtina H. M. ir A. M. kaltę. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai esminėse aplinkybėse sutampa, juos patvirtina kita bylos medžiaga. Tai, kad nukentėjusysis grąžinus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti davė išsamesnius parodymus, nesuteikia pagrindo abejoti jų teisingumu, kadangi jis tik papildė savo parodymus, jokių prieštaringų aplinkybių nenurodė.
Nepagrįsti gynėjos apeliacinio skundo argumentai, kad H. M. ir A. M. padaryta veika yra netinkamai kvalifikuota. BK 138 str. 2 d. 8 p. numato atsakomybę tam, kuris nesunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Remiantis teismų praktika, nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT 2014-02-11 nutartis Nr. 2K-62/2014). Iš bylos duomenų (nukentėjusiojo, liudytojų parodymų) matyti, kad nukentėjusysis kaltinamųjų niekaip neprovokavo, necenzūrinių ar kitokių įžeidžiančių žodžių nesakė, pagrindo konfliktui nedavė. Kaltinamieji be jokios priežasties apkaltino J. V. automobilio padegimu ir pradėjo jį mušti. Veiksmas vyko namo kieme, t.y. viešoje vietoje, todėl chuliganiškos kaltinamųjų paskatos nekelia abejonių. Nustatyta, kad abu kaltinamieji naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, taip nesunkiai sutrikdydami jo sveikatą, todėl jų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.
Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos teismas tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltinamųjų asmenybes bei kitus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintus neturtinės žalos kriterijus ir nustatė pagrįstą priteistinos neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus, yra pateiktas laiku. Tai, kad H. M. nedirba, nėra pakankamas pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį, kadangi kaltinamasis yra jaunas, sveikas, darbingas asmuo, galintis dirbti ir atlyginti žalą.
Skiriant bausmę nuteistajam H. M. Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtinti bausmės tikslai bei skyrimo pagrindai nepažeisti, atsižvelgta į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, praėjus vos mėnesiui po jo atžvilgiu priimto baudžiamojo įsakymo, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl kitų nusikalstamų veikų, yra ne kartą baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės kaltinamąjį charakterizuoja neigiamai, rodo jo polinkį nusikalsti, nenorą keisti gyvenimo būdą. Esant tokioms aplinkybėms paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Pirmosios teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. M. ir nuteistojo H. M. gynėjos Žanos Kozliakienės apeliacinius skundus atmesti.