Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1273-431/2010 pagal ieškovo Nordea Bank Finland plc Lietuvos skyriaus ieškinį atsakovui V. P. , tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Neto“, J. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finlan Plc Lietuvos skyriui, tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Neto“, J. P. dėl laidavimo sutarčių pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas V. P. pareiškė priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, kuriuo prašė pakeisti laidavimo sutarčių 2.8. punktą ir išdėstyti jį taip: „2.8. Kadangi kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, garantija ir pan.), tai tokiu atveju, kai kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo visų ar dalies savo prievolių pagal kredito sutartį, bankas turi teisę realizuoti kelias prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones tokiu eiliškumu: pirma eile, įstatymų nustatyta tvarka, realizuojamos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, suteiktos kredito gavėjo; antra eile įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos kitų trečiųjų asmenų suteiktos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės; trečia eile realizuojamas laidavimas pagal šią sutartį.“ Atsakovas nurodė, kad bankas, turėdamas pirmenybės teisę prieš kitus UAB „Neto“ kreditorius išieškoti UAB „Neto“ jam nesumokėtas sumas pagal kredito sutartis, suteiktą jam nekilnojamojo turto hipoteką, ėmėsi teisinių veiksmų prieš atsakovą pagal pasirašytas laidavimo sutartis. Atsakovo teigimu, laidavimo sutartis jis pasirašė dėl savo nepatyrimo, ekonominio silpnumo, UAB „Neto“ ekonominių sunkumų bei priklausomumo nuo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus suteikiamos paskolos. Atsakovo nuomone, laidavimo sutarčių 2.8. punktas suteikia bankui perdėtą pranašumą, nes jame numatyta banko teisė pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę realizuoti ir kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones. Atsakovo teigimu, bankas pirmiausiai turėtų realizuoti jam priklausančią daiktinę teisę iš skolininkui BUAB „Neto“ priklausančio turto ir tik po to iš laiduotojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįsta teismo išvada, kad BUAB „Neto“ neįvykdė savo įsipareigojimų pagal kredito sutartis. Aplinkybė, kad BUAB „Neto“, už kurį buvo laiduota, iškelta bankroto byla, nereiškia, jog tai galima laikyti prievolės nevykdymu CK 6.76 ar 6.81 straipsnių prasme. Skolininko BUAB „Neto“ prievolei, už kurią laiduota, Įmonių bankroto įstatymas ne tik pakeitė prievolės įvykdymo terminus, tačiau iš esmės pakeitė ir prievolės įvykdymo būdą, todėl šiuo metu pagrindo teigti, jog skolininkas neįvykdė pagrindinės prievolės ir dėl to laiduotojas turi atsakyti, nėra, kadangi nekonstatuotas ir neįrodytas laiduotos prievolės neįvykdymo faktas. Bankroto bylos iškėlimas negalėjo užkirsti kelio ieškovui išieškoti skolą iš įkeisto turto ir jo neužkirto. Į bylą yra pateiktas ieškovo kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, taip pat pateikti duomenys apie BUAB „Neto“ turtą, įskaitant įkeistą ieškovui, bei kreditorinių reikalavimų dydį, kurie liko teismo neįvertinti. Be to, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.81 straipsnį. Kol nebaigta bankroto byla, negalima teigti apie egzistuojantį prievolės ieškovei neįvykdymą, kuris yra pagrindas taikyti atsakomybę laiduotojui.Teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią atsakovo asmeninę finansinę bei šeimyninę padėtį. Teismas byloje turėjo taikyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus – esant kelioms prievolių užtikrinimo priemonėms, būtų sąžininga nustatyti jų įgyvendinimo eilę, veikiant kuo sąžiningesnių visoms šalims ir ekonomiškiausiu būdu, o ne leidžiant ieškovui vienam pasirinkti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių panaudojimo eiliškumą, kuris buvo įgyvendintas tik ieškovo interesais.Teismas neįvertino priešieškinyje nurodytos aplinkybės, jog ieškovo vienašališkai pateiktas sutarčių tekstas negalėjo būti sąžiningų bei lygiateisių derybų objektu. Be to, teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl liudininkų apklausos bei banko protokolų išreikalavimo tuo pagrindu, kad ieškovas šių faktinių aplinkybių neginčija. Teismas tinkamai šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio l dalies ir 270 straipsnio 4 dalies l punkto nuostatas.Teismas nepagrįstai priteisė 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.Teismas, priteisdamas iš atsakovo 48 649 Lt bylinėjimosi išlaidų, nepagrįstai jų nedetalizavo bei nemotyvavo jų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį šalies neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nelaikoma svarbia neatvykimo priežastimi, ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo neatvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį dėl ligos nelaikytinas svarbia nedalyvavimo priežastimi ir nesutrukdė išnagrinėti bylą pagal įstatymo reikalavimus.

IV. Byloje nustatytos aplinkybės

Pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. balandžio 25 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LOS 07/04/10 ir Nr. LOS 07/04/11, kuriomis atsakovas kaip solidarusis skolininkas laidavo už trečiojo asmens UAB „Neto“ tinkamą prievolių įvykdymą pagal UAB „Neto“ ir Nordea Bank Finland plc Lietuvos skyriaus 2007 m. balandžio 25 d. sudarytą ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 07/04/08, bei 2007 m. balandžio 25 d. sudarytą ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 07/04/09, ir įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Neto“. Atsakovas buvo UAB „Neto“ vienintelis akcininkas ir įmonės vadovas. UAB „Neto“ savo įsipareigojimų pagal kredito sutartis neįvykdė. UAB „Neto“ 2008 m. gruodžio 23 d. buvo iškelta bankroto byla. Laiduotojui ir atsakovui V. P. buvo pasirašytinai įteiktas reikalavimas kaip laiduotojui sumokėti skolą iki 2009 m. sausio 26 d.

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu apeliantas skundžia tik dalį sprendimo, kuria buvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo ir atmestas priešieškinis. Ši aplinkybė rodo, kad apeliantas sutinka, jog jis yra skolingas bankui sprendimu priteistą sumą dėl to, kad BUAB „Neto“ nevykdė savo prievolių bankui. Tai reiškia, kad iš esmės apeliantas pripažįsta, kad jam kyla atsakomybė prieš banką pagal su banku sudarytas laidavimo sutartis, tačiau siekia be pagrindo apriboti savo atsakomybės apimtį ir nesant įstatyminių sąlygų pakeisti laidavimo sutartis.

Dėl laiduotojo solidarios atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovo, argumentai, kuriais jis grindžia aplinkybę, jog pirmiausia turi būti išieškoma iš BUAB „Neto“ turto, o tik po to reiškiamas reikalavimas laiduotojui, atmestini kaip neteisėti. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad BUAB „Neto“ ir šiuo metu, kai vykdomos BUAB „Neto“ bankroto procedūros, vykdo įsipareigojimus bankui ir todėl atsakovas nėra skolingas bankui, kadangi faktas, kad trečiajam asmeniui BUAB „Neto“, už kurį atsakovas laidavo, buvo iškelta bankroto byla, nereiškia, jog tai galima laikyti nevykdymu prievolės CK 6.76 ar 6.81 straipsnių prasme. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Pagal CK 6.123-6.144 straipsnius prievolės gali baigtis tinkamu įvykdymu ar kitais CK nustatytais pagrindais. Tačiau nei BUAB „Neto“, nei laiduotojo, kaip solidaraus skolininko, prievolė grąžinti bankui skolą tinkamu įvykdymu nepasibaigė. Šią aplinkybę be kitų faktų patvirtina ir faktas, kad laiduotojas neskundžia sprendimo dalies, kuria banko naudai iš atsakovo priteista pagrindinė skola su palūkanomis. Byloje nustatyta, kad UAB „Neto“ nustatytu metu tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. negrąžino laiku kredito ir 2008 m. gruodžio 23 d. jai buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, o pagal 16 straipsnį visi skolų mokėjimo terminai laikomi suėję. Laiduotojas yra solidarus skolininkas, todėl bankas turi teisę pasirinkti, iš ko išieškoti skolą – iš BUAB „Neto“ ar iš laiduotojo V. P. , ar iš abiejų kartu. Atsakovas, kaip laiduotojas, laidavimo sutartyse aiškiai atsisakė teisės reikalauti, kad bankas pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą (laidavimo sutarčių 2.8. p.). Nei laidavimo sutarčių 2.8. punkto, nei kitų laidavimo sutarčių nuostatų atsakovas nėra nuginčijęs, todėl jos galioja ir šalims turi įstatymo galią. Bankas neturi galimybės laukti, kol pasibaigs išieškojimas iš BUAB „Neto“, nes jis privalo laikytis reikalavimo pareiškimo laiduotojui senaties terminų (CK 6.88 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį ir nurodė, kad ieškovas turi teisę nukreipti savo reikalavimus į atsakovą, nepaisant to, kad vyksta UAB „Neto“ bankroto byla. Pažymėtina, kad atsakovas neneigia, kad jis yra skolingas ieškovui sprendimu priteistą sumą, tačiau atsakovas teigia, kad skolos išieškojimas iš atsakovo šiuo metu neva negali būti pradėtas, kol vyksta BUAB „Neto“ bankroto byla. Tokia atsakovo pozicija aiškiai nepagrįstai ir niekaip nesuderinama nei su teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis laidavimą, nei su teismų praktika.

Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei teigia apeliantas, UAB „Neto“ bankroto bylos iškėlimas pirmiausia reiškia UAB „Neto“ negalėjimą atsiskaityti tiek su banku, tiek su kitais kreditoriais, o ne kitokį prievolių bankui vykdymą. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis bankrotą apibrėžia kaip nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

Negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais jokiu būdu negali ir neturi būti vertinamas kaip kitoks prievolių vykdymo būdas, tuo labiau, reikalavimų tenkinimas bankroto procese niekaip negali būti vertinamas kaip tinkamas prievolių vykdymas CK 6.123 straipsnio prasme, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad BUAB „Neto“ vis dar gali vykdyti ir vykdo savo prievoles ieškovui. UAB „Neto“ savo prievolių bankui neįvykdė ir nevykdo, todėl ieškovas turėjo teisę kreiptis dėl skolos priteisimo iš laiduotojo ir pirmosios instancijos teismas banko ieškinį pagrįstai tenkino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarydamas laidavimo sutartis atsakovas aiškiai įsipareigojo atsakyti ieškovui, jei UAB „Neto“ neįvykdys prievolės (CK 6.76 str.). Įstatymas reglamentuoja, jog tuo atveju, jeigu prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.). Pateikti į bylą įrodymai bei faktas, jog BUAB „Neto“ buvo iškelta bankroto byla patvirtina, kad BUAB „Neto“ savo prievolių ieškovui neįvykdė. Atitinkamai dėl to atsirado banko teisė reikalauti skolos sumokėjimo iš laiduotojo. Šalių sudarytose laidavimo sutartyse nurodyta, kad kredito gavėjo UAB „Neto“ ir laiduotojo V. P. atsakomybė yra solidari (laidavimo sutarčių 1 p.). Be to, laidavimo sutarčių 2.8. punktu atsakovas ieškovui suteikė teisę pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę realizuoti ir kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones. Nagrinėjamu atveju, BUAB „Neto“ nevykdant pareigos grąžinti skolą bankas teisėtai ir pagrįstai pasirinko išieškoti skolą iš laiduotojo kaip solidaraus skolininko pagal laidavimo sutartis.

Laidavimas yra prievolinės teisės institutas, padedantis užtikrinti prievolių įvykdymą. Juo prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojai privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Apeliantas, būdamas UAB „Neto“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, žinojo ir turėjo žinoti, kokią riziką prisiima laidavimo sutartimis, todėl taip pat privalo prisiimti iš jų atsirandančias neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad šioje byloje priešieškiniu ginčijamos laidavimo sutartys nėra vienintelėmis laidavimo sutartimis, kurias atsakovas yra ir buvo sudaręs (teisminio nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino, kad jis yra sudaręs ir daugiau laidavimo sutarčių). Įstatymas, esant solidariai skolininkų pareigai, suteikia kreditoriui teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tai yra kreditoriaus teisė ir jos negalima riboti. Be to, savo teisės reikalauti, kad bankas nukreiptų išieškojimą pirmiausiai į konkretų skolininko turtą, laiduotojas aiškiai atsisakė (laidavimo sutarčių 2.8. p.), o laidavimo sutartys nėra ir nebuvo nei nuginčytos, nei pakeistos. Todėl apelianto pozicija, kad išieškojimas neva pirmiausiai turi būti nukreipiamas į konkretų BUAB „Neto“ turtą, prieštarauja teisės normoms ir teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino „<...> kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 nurodė, jog solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises.

Nurodyti motyvai bei teismų praktika patvirtina, kad apeliantas nepagrįstai apeliaciniu skundu teigia, jog jis neva nėra skolingas bankui, kol nėra pasibaigusi BUAB „Neto“ bankroto byla, kad skolininko BUAB „Neto“ prievolei, už kurią atsakovas laidavo, specialus įstatymas ne tik pakeitė prievolės įvykdymo terminus, tačiau iš esmės pakeitė ir prievolės įvykdymo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006 yra konstatavęs, jog „<...> ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagristą kasacinio skundo argumentą, kad ieškovas, nesumažinęs bankroto byloje pareikšto reikalavimo, neturi teisės reikšti reikalavimą kasatorei, kaip laiduotojai. Ieškovo naudojimasis įstatyme numatyta teise reikšti reikalavimą atsakovei, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise“.

Pasirinkimo teisę į ką pirmiausiai nukreipti išieškojimą bankui laiduotojas pats sąmoningai, veikdamas kaip verslininkas, suteikė pasirašydamas laidavimo sutartis, todėl bankas turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti, kokia tvarka išieškoti skolą (laidavimo sutarčių 1 p., 2.8. p.). Laidavimo sutartys nebuvo ir nėra nuginčytos, todėl jų nuostatos šalims turi įstatymo galią.

Byloje nustatyta, kad BUAB „Neto" bankroto procese banko naudai įkeistas BUAB „Neto turtas buvo įvertintas 11 084 000 Lt suma, t.y. net mažiau, nei BUAB „Neto“ ar laiduotojas V. P. bankui yra skolingi. Nei pirmosios ieškovo naudai įkeisto turto varžytynės (2010 m. kovo 18 d.), nei pakartotinės (2010 m. balandžio 10 d.) neįvyko, nes neatsirado nei vienas pirkėjas, pageidaujantis įsigyti ieškovui įkeistą BUAB „Neto“ turtą. Dėl nurodytų priežasčių atmestini apelianto argumentai, kad BUAB „Neto" turi pakankamai turto patenkinti banko reikalavimams. Be to, bankui nekyla pareiga laukti, kol BUAB „Neto“ bankroto byloje bus pradėta kreditorių reikalavimų tenkinimo proceso stadija, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminus, kurių bankas privalo laikytis (CK 6.88 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškinio solidariosios atsakomybės instituto esmę (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str., 6,81 str.) ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo ir pagrindinio skolininko BUAB „Neto“ prievolė yra solidari, todėl ieškovas, kaip kreditorius, BUAB „Neto“ nevykdžius savo įsipareigojimų pagal kredito sutartis, turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo nepriklausomai nuo to, kada prievolę įvykdys BUAB „Neto, taip pat nepriklausomai nuo to, ar BUAB „Neto“ bankroto byla pasibaigusi, ar ne. Todėl apelianto teiginiai, kad jis nėra skolingas pagal laidavimo sutartis, kol nesibaigė BUAB „Neto" bankroto procesas, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo ir jo šeimos finansinę padėtį. Atsakovo ir jo šeimos finansinė padėtis dėl ieškinio pagrįstumo neturi esminės reikšmės, kadangi įvykdžiusiam prievolę atsakovui pereina visos kreditoriaus teisės (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jei atsakovas įvykdys prievolę ieškovui, jis kaip kreditorius įstos į BUAB „Neto" bankroto bylą ir galės pasirūpinti, kad BUAB „Neto“ turtas būtų parduotas kaip įmanoma pelningiau ir būtų patenkinti visi kreditorių reikalavimai. Tai reiškia, kad atsakovui įstojus į BUAB „Neto“ bankroto bylą, atsakovo teisės ne tik nebus pažeistos, apeliantas pats turės galimybę savo teises apginti ir pasirūpinti, kad jo reikalavimai BUAB „Neto“ perimti iš ieškovo būtų visiškai patenkinti.

Byloje nustatyta, jog atsakovas laidavimo sutartis pasirašė tada, kai UAB „Neto“ ir jo paties finansinė būklė buvo gera. Atsakovas buvo UAB „Neto“ vadovas ir akcininkas, jis veikė savo rizika siekdamas gauti palankesnes finansavimo sąlygas savo bendrovei UAB „Neto“, tikėdamasis dar didesnio pelno.

Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, kad banko vienašališkai pateiktas sutarčių tekstas negalėjo būti sąžiningų bei lygiateisių derybų objektu. Byloje nustatyta, kad atsakovas verslu užsiima daugiau nei 10 metų, jis buvo vienintelis UAB „Neto“ akcininkas ir direktorius, nuo UAB „Neto“ įsteigimo jis vadovavo bendrovei ir priiminėjo su bendrovės veikla susijusius sprendimus, įskaitant ir sutarčių su bankais ir kitais kontrahentais sudarymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009 konstatavo: „sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui“.

Byloje nustatyta kad laidavimo sutarčių pasirašymo metu UAB „Neto“ ir atsakovo V. P. finansinė padėtis buvo gera, nei UAB „Neto“, nei atsakovas nepriklausė nuo banko. Tai reiškia, kad atsakovo įsipareigojimai buvo prisiimti laisva valia, laidavimo sutartys buvo suprastos ir pasirašytos kaip priimtinos ir naudingos tiek UAB „Neto“, tiek laiduotojui V. P. asmeniškai.

Nurodytos aplinkybės ir pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti atsakovo nurodytą CK 6.228 straipsnio nuostatą dėl esminės šalių nelygybės. Priešingu atveju, tenkinant atsakovo priešieškinį, atsakovas galėtų išvengti sutartinių įsipareigojimų ieškovui vykdymo, tuo tarpu ieškovas liktų be realaus prievolių įvykdymo užtikrinimo. Tokia situacija paneigtų sutarčių privalomumo principą, laidavimo sutarties esmę ir civilinės apyvartos stabilumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atmesti ieškinį bei tenkinti priešieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos atsakovo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos įrodant CK 6.228 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų būti pakeistos, egzistavimą, todėl priešieškinis yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas apie laidavimo sutarčių sąlygų primetimą laiduotojui iš banko pusės ir kad tai neva patvirtina atsakovo teismo posėdyje nurodytos aplinkybės apie derybas su banku. Byloje nustatyta, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti laidavimo sutarčių ir tokias sutartis sudarė savo valia bei noru.

Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai teigia, kad bankui pareiškus kreditorinį reikalavimą BUAB „Neto“ bankroto byloje ir paraleliai prašant priteisti skolos sumą iš atsakovo susidarys situacija, kad atsakovas yra atsakingas ir turi sumokėti bankui daugiau, nei yra skolingas, t.y. daugiau, nei turėtų mokėti BUAB „Neto“. Iš atsakovo buvo ieškovo reikalaujama ir sprendimu priteista tokia pati suma, kokią bankas turi teisę išsiieškoti iš BUAB „Neto“, t.y. skola su palūkanomis. Todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovas iš atsakovo reikalauja daugiau, nei galėtų reikalauti iš pagrindinio skolininko, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Kai atsakovas įvykdys prievolę ieškovui, jam pereis visos ieškovo teisės pagal kredito sutartis (CK 6.83 straipsnio 1 dalis), t.y. atsakovas pakeis ieškovą kaip kreditorius BUAB „Neto“ bankroto byloje. Papildomai atsakovas gali užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus aktyviai dalyvaudamas bankroto byloje, t.y. į bankroto bylą įstodamas trečiuoju asmeniu. Tokią teisę pripažįsta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010). Todėl atsakovui įvykdžius ieškovo reikalavimą bei sumokėjus skolą pagal sprendimą atsakovo teisės nebus pažeistos.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad iš atsakovo negalėjo būti priteistos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, kadangi BUAB „Neto“dėl to, kad ji yra bankrutuojanti įmonė, tokių palūkanų neturėtų mokėti. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį tenkinant pagrindinį reikalavimą teisme iš skolininko priteisiamos ir palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to buvo priverstas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teisminiu būdu. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad laiduotojo prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo sutarčių kaip šalutinė prievolė, nes procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinės atsakomybės forma kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų - skolos nesumokėjimo geruoju bankui pareikalavus, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 aiškindamas procesinių palūkanų priteisimo iš laiduotojo pagrįstumą nurodė: „<...> jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laidavimo kaip šalutinės prievolės bei CK 6.87 straipsnio nuostatos dėl laiduotojo atsakomybės apimties ir turinio, šiuo atveju netaikytinos, todėl nepažeistos, o skundo teisiniai argumentai dėl jų pažeidimo yra nepagrįsti“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista 48 649 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 10 459 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 38 190 Lt sumokėtas žyminis mokestis. Bylinėjimosi išlaidos ieškovo naudai priteistos kaip pasekmė, kad ieškovo ieškinys atsakovui buvo visiškai patenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas. Ieškovo naudai priteistos visos bylinėjimosi išlaidos, kadangi jos yra realios, susijusios su byla ir pagrįstos reikiamais įrodymais (CPK 79, 80, 88, 93, 98 str.). Apeliaciniame skunde nurodomų 2004 m. balandžio 2 d.Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pobūdis yra labiau orientacinis bei rekomendacinis, nes pagal rekomendacijų 11 punktą teismas turi teisę, atsižvelgdamas į kiekvienos konkrečios bylos situaciją, nukrypti nuo rekomenduojamų užmokesčio dydžių. Ieškovo naudai priteistos atstovavimo išlaidos buvo pagrįstos atitinkamais dokumentais, įskaitant ir detalų paslaugų aprašymą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovui išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, atsižvelgė į aplinkybes, kad dėl atsakovo kaltės ieškovas buvo priverstas bylinėtis, kadangi jis geruoju nesumokėjo ieškovui priklausančios skolos, kad bylos medžiaga didelės apimties bei sudėtinga, todėl jos analizė pareikalavo daug advokato darbo bei laiko sąnaudų.

Bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas reiškia, kad išlaidų dydis atitinka protingumo reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004 nurodė: „CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Advokatūros įstatymo nuostatomis. Pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnį advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas sutartyje numatytas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikoma tik tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų jog šis honoraras yra neprotingai didelis“. Į bylą nepateikta įrodymų, kad ieškovo sumokėtos bei pareikalautos atlyginti ir sprendimu iš atsakovo ieškovui priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra neprotingai didelės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 1 dalimi, 93, 98 straipsniais, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos apimtį, sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl priteistino iš atsakovo ieškovui išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo dydžio yra pagrįstos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas, kad priešieškinis yra nepagrįstas bei kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, į pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto iš atsakovo ieškovui išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo dydį, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovui 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą 4,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P. ieškovui Nordea Bank Finland plc Lietuvos skyriui 2 000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo V. P. į valstybės biudžetą 4,85 Lt (keturis litus aštuoniasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.