Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-226-508-2014

Teisėja: L. Šeputienė Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00022-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.1.; 2.4.7.

2014 m. kovo 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistajam R. C., nuteistojo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, R. C. atstovui pagal įstatymą V. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. C. gynėjo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d., ir nuteistas paskiriant jam 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant R. C. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 8 (aštuoniems ) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse ir atsiprašyti nukentėjusiųjų R. A. bei R. A..

Iš kaltinamojo R. C., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš kaltinamojo R. C. atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų V. C. ir R. C. solidariai priteista 2 000 (du tūkstančius) litų nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. A. naudai, nustatant, kad ši atstovų pagal įstatymą pareiga pasibaigia, kai jų vaikas – kaltinamasis R. C. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. C. pagal BK 181 str. 1 d. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 metų sausio mėnesio pradžios iki 2012 metų gegužės mėnesio pradžios, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir kartų, Kauno r. Vilkijos sen., Vilkijos k, prie Nemuno, veikdamas kartu su asmenimis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, grasindamas nukentėjusiajai R. A. susprogdinti namus, panaudoti fizinį smurtą, tai yra, ją sumušti, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, reikalavo iš mažametės nukentėjusiosios R. A., jam perduoti R. A. tėvams priklausančius pinigus, sumomis po 20 litų, 50 litų, 100 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. A., bendrą 2000 litų turtinę žalą.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dingo būtent 2000 Lt, todėl iš nuosprendžio neaišku, kodėl turtinės žalos atlyginimui priteista būtent tokia suma. Byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog R. C. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo įstatyminį atstovą, nuteistojo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo R. C. gynėjo advokato R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo R. C. gynėjas advokatas R. Bučma nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantas tvirtina, kad teismas neįrodė, jog R. C. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, nebuvo išnaudotos visos galimybės pašalinti prieštaravimus, nes neapklausti visi svarbūs liudytojai, teisingai neįvertintos kaltinamojo kaltę paneigiančios aplinkybės, nuosprendis paremtas vien nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais gynybos argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai R. C. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 1 d., paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimus. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Nors nuteistasis R. C. neigia padaręs nusikaltimą, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga, o nukentėjusiosios R. A., jos motinos ir dėdės parodymai buvo tik vienas iš duomenų šaltinių, padėjusių atskleisti nusikalstamą veiką ir pagrįsti nuteistojo kaltę, tačiau ne vienintelis. Visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami ir tikrinami atliekant baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje. Nė vienas byloje esantis įrodymas neturi prioritetinės, išskirtinės reikšmės, kad juo vieninteliu gali būti pagrindžiama kaltinamojo kaltė. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys teismo buvo tiesiogiai ištirti ir įverti laikantis BPK 20 str. nurodytų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendį teisingai pagrindė nukentėjusiosios R. A. parodymais, nes jie yra pakankamai išsamūs ir nuoseklūs, nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to atitinka ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Tiek nukentėjusioji, tiek jos mama – R. A. patvirtino, kad R. turėjo 300 litų santaupų, kuriuos, nukentėjusios parodymais, ji per kelis kartus atidavė R. C. ir jo bendrams. R. A. paaiškino, kad R. C., E. V. ir D. K. iš jos periodiškai reikalavo pinigų, grasindami ją sumušti, susprogdinti jos šeimos namus. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011), o R. C. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad nukentėjusioji duotų jam pinigų.

Kad R. C. buvo susitikęs R. A. ir su ja bendravo patvirtino ir L. A.. Jis parodė, kad matė R. prie Nemuno susitikus su R. C., E. V. ir D. K.. Šie parodymai dar kartą paneigė R. C. tvirtinimą, kad jis ne tik niekada nereikalavo pinigų, tačiau ir niekada nebendravo bei nebuvo susitikęs su R. A. ne mokykloje.

Nuteistojo motina R. C. paneigė R. C. parodymus, kad jis nebendravo su D. K. ir E. V.. Ji patvirtino, kad sūnus jai buvo užsiminęs apie padarytą žalą kažkokiai mergaitei, ji žinojo, kad sūnus kartu su draugais reikalauja pinigų iš vaikų. Ji paneigė ir V. C. parodymus, jog jis sūnui nuolat duodavo pinigų.

Tai, kad R. C. nuteista už smurtą dukros atžvilgiu nepaneigia jos parodymų patikimumo, nors tokias abejones kelia apeliantas. Nors R. C. ir pripažinta kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymo, tačiau ji smurtą vartojo dukros V. C., kuri net negyvena kartu su broliais ir tėvu, atžvilgiu. Kad ji būtų smurtavusi sūnaus R. C. atžvilgiu ar tarp jų būtų konfliktai, jokių duomenų nėra, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji yra nusistačiusi prieš savo sūnų ir linkusi jį apkalbėti, tuo labiau, kad padaryto nusikaltimo pasekmės – žalos atlyginimas – tenka ir jai. Be to, jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir nesikeitė.

Liudytojas D. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jam R. buvo sakiusi, kad R. C. ir D. K. grasina ją sumušti, jeigu ji neatneš pinigų. Be to, jis patvirtino, kad pinigų dalinimas vyko tarp K. R. ir R. C.. Šiuos parodymus jis patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu.

Nors šie apklausti asmenys negalėjo patvirtinti tiesiogiai matę, kaip R. C. iš R. A. reikalaudavo ar imdavo pinigus, tačiau atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra svarbūs bylos nagrinėjimui, nes visi padeda atskleisti išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Svarbu įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu, o vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.

Be to, liudytojo E. V. parodymai taip pat patvirtina R. C. ryšį tiek su E. V. (nors abu šį ryšį neigė), tiek su pačia nusikalstama veika. Liudytojas parodė, kad R. C. perspėjo jį dėl R. A. tėvo K. A. veiksmų bei įspėjo neigti sąsajas su reketu, nors, jeigu jis su tuo nebuvo susijęs, toks perspėjimas būtų visiškai beprasmis, netikslingas.

Šiuo atveju pažymėtina, kad K. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad E. V. prisipažino imantis iš R. pinigus, taigi šie parodymai patvirtina E. V. sąsajas su padarytu nusikaltimu ir R. C.. Ir nors ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, kurie nebuvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu, nėra pripažįstami įrodymais, tačiau tokiais duomenimis galima remtis kaip papildomu šaltiniu, patvirtinančiu tam tikrą nustatytą faktą.

Taigi iš bylos medžiagos ir teismo metu ištirtų įrodymų matyti, kad nuteistojo R. C. kaltė grįsta ne tik kaltinimą palaikančios pusės parodymais, tačiau ir kaltinamajam artimų asmenų paaiškinimais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai, kritiškai įvertino D. K. parodymus, nes, nors jis ir išvengė baudžiamosios atsakomybės, kadangi neturi visų subjekto požymių, tačiau jo parodymai prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms. Be to, D. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog matė ir dalyvavo R. A. duodant pinigus, tačiau nurodė kitus asmenis – K. R. ir D. A.. Visgi nukentėjusiosios, liudytojų L. A., L. D. parodymai patvirtino, kad ne šie liudytojo nurodyti asmenys, o būtent D. K., E. V. ir R. C. reikalavo pinigų iš nukentėjusiosios.

Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad teismas privalėjo apklausti K. R., K. A. ir A. K., tačiau pažymėtina, kad šių asmenų apklausa neatlikta pačios gynybos iniciatyva. Atitinkamai ir apeliacinėje instancijoje šio prašymo atsisakyta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausti K. A. ir A. K. prašė R. C. gynėjas, teismas tenkino šį prašymą ir ėmėsi visų priemonių iškviesti šiuos asmenis į teismą, tą padaryti buvo įpareigota net prokurorė. Byloje yra Tarnybinis pranešimas (2 t. b. l. 79), kuriuo patvirtinta, jog šie asmenys išvyko į užsienį ir artimiausiu laiku nežada grįžti, todėl pats gynėjas atsisakė savo prašymo apklausti K. A. ir A. K.. Kviesti apklausti K. R. pageidavo prokurorė, tačiau tiek prokurorė, tiek ir gynėjas pritarė nuomonei, kad jo apklausa nėra būtina.

Tad pagrįstai galima teigti, kad šių asmenų apklausa nebūtų turėjusi jokios įtakos R. C. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikavimui ar kaltės pagrindimui, nes nemanytina, kad jie būtų pateikę kokių nors reikšmingų, nuteistąjį išteisinančių aplinkybių. Aplinkybės, kad K. A. buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., o A. K. – BK 24 str. 6 d. 294 str. 2 d. padarymu, niekaip nėra susijęs su R. C. kaltės paneigimu, tuo labiau, kad 2013-03-07 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę.

K. R. parodymai, manytina, taip pat neturėtų jokios lemiamos reikšmės R. C. kaltės paneigimui. Nukentėjusioji R. A. jo nekaltino turto prievartavimu, jos parodymais, ji tik yra paskolinusi jam ir D. A. pinigų, todėl teismas apklausti K. R. atsisakė pagrįstai, su tuo sutiko tiek prokurorė, tiek ir gynėjas.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų kaltinamojo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. C. kaltės daryti.

Nesutiktina ir su nuteistojo gynėjo abejonėmis dėl nuosprendžiu išspręsto civilinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą ir jį pagrindė byloje nustatytais faktais. Nors skunde teigiama, kad nukentėjusioji R. A. pati galėjo pinigus išleisti savo reikmėms, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusioji būtų įsigijusi kokių nors naujų daiktų, ji buvo išlaidavusi, demonstravusi turimus pinigus. Nukentėjusioji turėjo savų, pakankamai pagal amžių nemažų santaupų, todėl ji pati jomis galėjo disponuoti pagal savo norą ir nebuvo jokio reikalo kaltinti kitus asmenis jų praradimu. Kaip jau minėta, pinigų reikalavimas iš nukentėjusiosios vyko kelis mėnesius, ji pinigus nešdavo įvairaus dydžio sumomis nuo 20 iki 100 Lt. Nukentėjusiosios atstovė R. A. civilinio ieškinio dydį apskaičiavo pagal tai, kiek kartų jos dukra R. A. ir kokiomis sumomis perdavė nuteistajam pinigus. Suma galėjo būti ir didesnė, tačiau R. A. prisiminė ne visus kartus, todėl suma susidarė ne mažesnė kaip 2000 litų suma. Tokia suma atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl teismui abejonių nekėlė, su tokia suma sutiko ir R. C. įstatyminė atstovė R. C.. Kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, teismas, tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, pats turi teisę nuspręsti koks žalos dydis yra pagrįstas. Atsižvelgus į visas byloje ištirtas aplinkybes, į R. C. kaltę, nukentėjusiųjų teisėtų interesų užtikrinimo principą, teisėjų kolegija taip pat sutinka su išvada, kad 2000 litų žala yra sąžiningas, protingas ir teisingas dydis.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinio skundo motyvai, kad nuteistojo R. C. kaltė, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodyta, yra visiškai nepagrįsti. Naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio bei išteisinti R. C. nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. C. gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundą atmesti.