Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

K. R. (toliau ir – ieškovas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–11) Lietuvos bankui (toliau ir – atsakovas), prašydamas panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl kompensacijos“ (toliau – Nutarimas), priteisti jam iš Lietuvos banko 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją, 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad jis nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo Lietuvos banke: nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 1996 m. kovo 1 d. dirbo Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) pareigose, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2001 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas Lietuvos banko (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. (atleidimo iš darbo dienos) pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo Lietuvos banko (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jo atžvilgiu, pagal Lietuvos banko vadovo pateiktus skundus, buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, teismuose išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad: 1) 2009 m. rugsėjo 9–30 d. piktnaudžiavo tarnyba, dėl ko bankui „Snoras“ po atlikto inspektavimo už 2009 metus nebuvo numatytos poveikio priemonės; 2) 2009 m. rugpjūčio 5 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavo tarnyba ir nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų išsiaiškinta tikroji banko „Snoras“ padėtis ir šio banko galimybė faktiškai disponuoti bankui priklausančiais vertybiniais popieriais, laikomais Šveicarijos Konfederacijos bankuose. Teigė, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje jis buvo teisiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), jam pareikšti įtarimai bei kaltinimai buvo išimtinai susiję su jo kaip Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) darbinių funkcijų atlikimu. Nurodė, kad baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos teismuose buvo nagrinėjama ilgą laiką, t. y. nuo 2012 metų iki 2018 metų pabaigos; 2017 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi jis buvo visiškai išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas). Paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 7 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi (anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsniu), kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, kartu su prašymu pateikė turėtas baudžiamojoje byloje išlaidas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, mokėjimo kvitus ir kt.), pagal šiuos dokumentus jo turėta bendra baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek bylos nagrinėjimo teismuose išlaidų advokato (gynėjo) teisinei pagalbai apmokėti suma sudarė 34 884,30 Eur, kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė raštišką įsipareigojimą, kaip tai yra numatyta Lietuvos banko valdybos 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintose Kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės); 2018 m. gruodžio 4 d. atsakymu Lietuvos bankas pareikalavo jį pateikti papildomus duomenis ir informaciją; 2019 m. sausio 15 d. jis pateikė Lietuvos bankui papildomą raštą, kuriame nurodė detalius paaiškinimus dėl reikalavimo išmokėti jam piniginę kompensaciją pagrįstumo; Lietuvos banko valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė Nutarimą, kuriuo nutarė nemokėti jam 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos; tuomet jis 2019 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Nutarimą bei įpareigoti atsakovą išmokėti jam 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją, atsakovas su jo skundu nesutiko, nurodydamas, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jis (ieškovas) buvo pripažintas nekaltu dėl nusikaltimo padarymo, bet pripažinta, jog jis padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, pažymėdamas, kad kompensacija turėtų būti mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veikla atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu jo skundą tenkino – panaikino Nutarimą ir įpareigojo atsakovą išmokėti jam 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs bylą su atsakovo apeliaciniu skundu, 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą; Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. liepos 7 d. nutartimi pripažino, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir bylą perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymo nustatyta tvarka, taip pat pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimas neteko teisinės galios; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi jo ieškinį paliko nenagrinėtą dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo; 2020 m. rugpjūčio 19 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija), kuri 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-18279 (toliau – sprendimas) jo prašymą atsisakė nagrinėti. Pažymėjo, kad jis nepraleido ieškinio senaties termino – Lietuvos bankui reikalingus dokumentus jis pateikė 2019 m. sausio 15 d., pagal Taisyklių 5 punktą, prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., tad nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kas reiškia, jog jis į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 3 punktą, jis reikalauti kompensacijos už baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas galėjo tiek vykstant baudžiamajam procesui, tiek jam pasibaigus, taip pat, tiek dėl dalies patirtų išlaidų, tiek dėl visų išlaidų kompensavimo; jo pasirinkimas kreiptis kompensacijos po baudžiamosios bylos pasibaigimo atitinka teisės aktų reikalavimus ir protingumo kriterijų, nes jis nežinojo baudžiamosios bylos baigties, esant nepalankiai jam baudžiamosios bylos baigčiai, jam tektų grąžinti gautą kompensaciją, teikti vieną prašymą dėl visų patirtų bylinėjimosi išlaidų buvo gerokai paprasčiau, nei teikti 16 atskirų prašymų dėl kiekvienos sąskaitos už teisines paslaugas, kadangi Lietuvos bankui atsisakius mokėti kompensacijas, tektų inicijuoti 16 teisminių ginčų. Ieškovo įsitikinimu, Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį (anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), Lietuvos bankas jo tarnautojams ir jame dirbusiems tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltos baudžiamosios bylos ar pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas; kompensacijos išmokėjimo detalizuotą tvarką nustato Taisyklės; pagal Taisyklių 2 punktą, norėdamas, kad būtų išmokėta kompensacija, Lietuvos banke dirbantis ar dirbęs tarnautojas Lietuvos bankui turi pateikti: 1) raštišką prašymą išmokėti kompensaciją; 2) išlaidas patvirtinančius dokumentus; 3) raštišką įsipareigojimą ne vėliau kaip per 10 dienų informuoti Lietuvos banką apie Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose (šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai) nurodytų faktų atsiradimą bei įsipareigojimą, atsiradus bent vienam iš šių faktų, išmokėtą kompensaciją grąžinti Lietuvos bankui ne vėliau kaip Lietuvos banko nustatytais terminais, kurie negali būti trumpesni kaip 30 dienų; pagal teisės aktus jo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo atitiko visas sąlygas, kad jam būtų išmokėta teisės aktuose nustatyta išmoka: 1) jis kaip Lietuvos banko tarnautojas patyrė išlaidas dėl jam nepagrįstai Lietuvos banko vadovo iniciatyva iškeltos baudžiamosios bylos dėl tarnybinių pareigų vykdymo, 2) jis pateikė Lietuvos bankui raštišką prašymą išmokėti kompensaciją ir visus turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, 3) taip pat buvo pateiktas Taisyklių reikalavimus atitinkantis įsipareigojimas dėl kompensacijos grąžinimo, taigi, jis kartu su 2018 m. lapkričio 7 d. prašymu ir 2019 m. sausio 15 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė visą informaciją ir dokumentus, kurie sudarė pagrindą jam išmokėti 34 884,30 Eur dydžio kompensaciją už turėtas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos advokato teisinės pagalbos išlaidas. Mano, kad Lietuvos bankas Nutarimu atsisakydamas išmokėti jam kompensaciją pažeidė Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, Taisykles, Lietuvos bankas vilkina išmokėti jam priklausančią piniginę kompensaciją. Teigė, kad Lietuvos bankas atsisakydamas išmokėti jam kompensaciją nepagrįstai vadovavosi Tarptautinio valiutos fondo ataskaita dėl Lietuvos Respublikos Nr. 02/19, nes ši ataskaita nėra teisės aktas, paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, ši ataskaita nurodo tik tam tikras rekomendacijas Lietuvos bankui rengiant teisės aktus, tačiau neįtvirtina jokių privalomų teisės normų ir nesukuria teisių bei pareigų fiziniams ir juridiniams asmenims. Nurodė, kad kiti Nutarime minimi dokumentai (Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėn. atnaujinti pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai ir Lietuvos banko valdybos 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“) taip pat negalėjo būti pagrindas atsisakyti išmokėti jam priklausančios kompensacijos; Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėn. atnaujinti pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai nėra teisės aktas, kuris būtų buvęs paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, dėl to Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijos šiuo atveju negalėjo būti taikomos; Lietuvos bankas vadovavosi ne galiojančiomis teisės normomis (konkrečiai – Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu), o įvairiomis metodikomis ir rekomendacijomis; Lietuvos banko valdybai priimant Nutarimą, buvo šiurkščiai pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, skaidrumo, objektyvumo, nešališkumo, gero administravimo ir kiti bendrieji teisės principai. Teigė, kad Lietuvos banko valdyba nepagrįstai vadovavosi 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“, kadangi šis nutarimas galėjo būti taikomas tik rengiant teisės aktus bei vykdant bankų priežiūrą, jis nenustato jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko tarnautojams (buvusiems tarnautojams), todėl nagrinėjant jo prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo (atsisakant išmokėti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje numatytą kompensaciją) negalėjo būti taikomas, be to, pastebėjo, Nutarime cituojant 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“ nuostatas iškraipomas šio nutarimo tekstas. Ieškovo įsitikinimu, Lietuvos banko valdyba priimdama Nutarimą aiškiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kadangi nesivadovavo imperatyvia Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, Nutarime nepagrįstai rėmėsi tik dokumentais, kurie nėra teisės aktai (pvz. Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėnesio pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principais, Tarptautinio valiutos fondo ataskaita ir kt.), arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos jam išmokėjimo negalėjo būti taikomi (1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos banko nutarimas Nr. 224), arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis (sąlyga „sąžiningai vykdant pareigas“), kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje). Pažymėjo, kad Lietuvos banko valdyba nepagrįstai Nutarime tapatina visiškai skirtingus ginčus (civilinę bylą dėl jo atleidimo iš darbo teisėtumo ir baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo), ta aplinkybė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu Nr. 15-82p jis buvo atleistas iš Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) pareigų, neturi jokios reikšmės taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo. Pabrėžė, kad baudžiamojoje byloje jis buvo visiškai išteisintas, teismo priimtas išteisinamasis ir įsiteisėjęs nuosprendis reiškia, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir nebuvo įrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant inkriminuotą jam nusikalstamą veiką. Teigė, kad Lietuvos banko valdyba Nutarime nepagrįstai vadovavosi įvairiomis rekomendacijomis bei metodologijomis, siekdama, iš esmės, visiškai paneigti įsiteisėjusį ir galiojantį išteisinamąjį teismo nuosprendį. Pažymėjo, kad jo išteisinamajame nuosprendyje yra vienareikšmiai konstatuota, kad jis savo darbines funkcijas atliko tinkamai ir sąžiningai, t. y. nepiktnaudžiavo tarnyba ir tinkamai atliko tarnybines pareigas; Nutarime nurodytas darbo ginčas yra visiškai nesusijęs su jo pateiktu prašymu Lietuvos bankui išmokėti kompensaciją už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos; Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnis nenumato jokių išlygų ir/ar išimčių, kurios sudarytų Lietuvos bankui galimybę, pagrindą neišmokėti kompensacijos buvusiam Lietuvos banko darbuotojui. Kartu pažymėjo, kad kadangi Lietuvos bankui reikalingus dokumentus jis pateikė 2019 m. sausio 15 d., prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamos ikiteisminės palūkanos, laikotarpį nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. spalio 14 d. sudaro 20 mėnesių, todėl jam iš atsakovo priteistinos 2 907,03 Eur ikiteisminės palūkanos (34 884,30 Eur × 5 proc. ÷ 12 mėn. × 20 mėn.), taip pat priteistinos procesinės palūkanos.