- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-339-450/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10080-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- A. J., M. K.
- Atsakovas
- G. Z.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovų A. J. ir M. K. ieškinį atsakovui G. Z. (G. Z.) dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai A. J. ir M. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo G. Z. 45 180,72 Eur skolą, 10 919 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad atsakovui, siekiant parengti detalųjį planą ir pakeisti jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamąją teritoriją ir šį sklypą padalinti į mažesnius sklypus, 2006 m. vasario 28 d. buvo išduotos planavimo sąlygos, pagal kurias buvo privaloma numatyti teritorijos aprūpinimą elektra, vandeniu bei nuotekų pašalinimo sprendinius. Tuo metu taip pat buvo rengiamas ieškovams priklausančių gretimai esančių žemės sklypų detalusis planas, kuriame taip pat buvo numatytas teritorijos aprūpinimas elektra, geriamuoju vandeniu ir nuotekų šalinimas. Atsakovas 2007 m. pabaigoje kreipėsi į ieškovus dėl veiksmų šioje srityje derinimo. 2007 m. gruodžio 14 d. tarp bylos šalių ir M. V., R. V., L. S., S. I. bei Z. I. buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis (toliau – ir JV sutartis, Sutartis), kuria remiantis atsakovo parengto detaliojo plano projekte buvo numatytas elektros, vandens ir nuotekų šalinimo tinklų prijungimas prie (iš) gretimuose, ieškovams priklausančiuose, sklypuose suplanuotų įrengti inžinerinių tinklų.
3. Šalių rengtuose detaliuosiuose planuose buvo numatyta, kad antrame etape vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo inžineriniai tinklai bus prijungiami prie centralizuotų tinklų. Pagal abu detaliuosius planus nuotekų valymo įrenginiai ir gręžinys buvo numatyti tik laikinam naudojimui, iki bus atvestos centralizuotos inžinerinės vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemos.
4. Pagal JV sutartį ieškovai įsipareigojo suteikti atsakovui ir tretiesiems asmenims teisę naudotis ieškovų komunikacijomis, atvestomis iki tretiesiems asmenims (S. I. ir Z. I.) priklausančio žemės sklypo ribos, ir prijungti jas prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių komunikacijų infrastruktūros; suteikti teisę atsakovui atsivesti elektros energijos liniją į Sutartyje nustatytą skaičių jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose statomų namų nuo elektros energijos pastotės, esančios ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype; suteikti atsakovui teisę naudotis priešgaisriniu vandens telkiniu. Sutarties įvykdymo terminas komunikacijų įrengimui ir jų prijungimui numatytas nebuvo.
5. Remiantis JV sutarties 3.1.2. punkto nuostatomis, atsakovas įsipareigojo padengti komunikacijų įvedimo išlaidų dalį, sudarančią 92 678,41 Eur (320 000 Lt). Avansą 18 535,68 Eur (64 000 Lt) sumai atsakovas įsipareigojo sumokėti per 10 d. nuo sutarties pasirašymo, o likusią 74 142,72 Eur (256 000 Lt) dalį įsipareigojo sumokėti per 10 d. nuo komunikacijų įvedimo. Vykdydamas sutartinius įsipareigojimus atsakovas avansą – 18 535,68 Eur (64 000 Lt), sumokėjo.
6. Atsakovo žemės sklypo detalusis planas 2008 m. balandžio 9 d. buvo suderintas, jo sudedamąja dalimi buvo ir JV sutartis. Atsakovo žemės sklypas buvo padalintas į dalis, išskiriant sklypą inžinerinei infrastruktūrai, nes atsakovo sklype taip pat privalėjo būti nutiesti inžineriniai tinklai (šie tinklai nebuvo Jungtinės veiklos sutarties dalykas).
7. JV sutarčiai įgyvendinti pritrūko lėšų, todėl 2009 m. birželio 19 d. susitarimu ji buvo pakeista, padidinant atsakovo mokėtiną avanso sumą 28 962 Eur (100 000 Lt) suma iki 164 000 Lt, bei nustatant, kad likusi suma mokama ne per 10 d. nuo komunikacijų įvedimo, bet iki konkrečios kalendorinės datos – 2012 m. birželio 19 d. Bendra atsakovo pagal JV sutartį mokėtina suma nepakito, tik likusi mokėtina suma sumažėjo iki 48 180,72 Eur (156 000 Lt). Susitarimo pagrindu atsakovas ieškovams sumokėjo 28 962 Eur (100 000 Lt), t. y. likusią avanso dalį.
8. Šalys 2010 m. gavo iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Klaipėdos vanduo“ pasiūlymus inžinerinius tinklus jungti prie centralizuotų tinklų; ieškovai 2010 m. gegužės 19 d., o atsakovas 2010 m. gegužės 21 d. sudarė sutartis dėl šalių santykių statant vandens tiekimo ir buitinių nuotekų tinklus / atšakas. Atsakovas 2010 m. spalio 20 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau –UAB) „Fortūnatas“ sudarė projektavimo ir darbų pagal projektą įrengimo sutartį, pagal kurią įmonė įsipareigojo atlikti vandentiekio sistemos projektavimo ir įrengimo darbus pačiame atsakovo sklype; ši atšaka nebuvo JV sutarties dalykas.
9. Šalių rengtuose detaliuosiuose planuose buvo numatyta pareiga nuotekų valymo įrenginius ir gręžinį įrengti tik laikinam naudojimui, o į (duomenys neskelbtini) k. atvedus centralizuotas sistemas, jungtis prie jų, todėl tiek ieškovai, tiek ir atsakovas savo įsipareigojimus vykdė.
10. Iš Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad ieškovų sklypuose vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai buvo pradėti statyti dar 2008 m., o baigti 2014 m., nutiesta 1 014,09 m vandentiekio tinklų bei 1 072,15 m nuotekų tinklų. Inžineriniai tinklai yra būtent tokie, kokius ir įsipareigojo nutiesti ieškovai. Komunikacijos viešame registre įregistruotos tik 2016 m. spalio 30 d., nes vienas iš sklypų savininkų ilgą laiką atsisakė tikslinti savo sklypo kadastrinius duomenis. Nepaisant to, kad ieškovai pagal sutartį įvykdė savo įsipareigojimus, atsakovas atsisakė mokėti likusią JV sutarties kainos dalį ir nusprendęs nelaukti, kol ieškovų pastatytos komunikacijos bus prijungtos prie centralizuotų sistemų, prisijungė prie centralizuotų sistemų iš kitos pusės. Ieškovų įrengtos komunikacijos buvo sėkmingai užbaigtos, taip pat prijungtos prie centralizuotų sistemų ir, remiantis teisės aktais, perduotos valdyti AB „Klaipėdos vanduo“.
Atsiliepimas
11. Atsakovas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl jau sumokėtų pinigų grąžinimo, teigdamas, kad pagal JV sutartį nieko negavo. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovai nevykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį ar juos vykdė netinkamai. JV sutarties tikslas jau yra pasiektas ir tam, kad būtų konstatuotas tinkamas sutarties įvykdymas, neturi reikšmės tai, ar atsakovas sutarties įvykdymo metu vis dar turėjo suinteresuotumą sutarties rezultatais.
Žemesnės instancijos teismas
12. Visos komunikacijos yra įrengtos ir įregistruotos viešame registre, todėl atsakovas privalo sumokėti likusią 45 180,72 Eur (156 000 Lt) kainos dalį.
Šalies argumentai
13. Atsakovas G. Z. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad per kelerius metus po JV sutarties sudarymo komunikacijos įrengtos nebuvo, taip pat nebuvo įrengtas priešgaisrinis vandens telkinys. Kai paaiškėjo, kad AB „Klaipėdos vanduo“ vykdo Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) k. buvo planuojama įrengti centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, tiek ieškovai, tiek atsakovas sudarė atskiras sutartis su AB „Klaipėdos vanduo“ dėl vandens tiekimo ir buitinių nuotekų tinklų statybos, todėl ieškovams neįvykdžius savo įsipareigojimų, poreikio tęsti sutartį nebeliko.
14. Atsakovas nepagrįstai sumokėjo ieškovams 47 497,68 Eur (164 000 Lt), nes įsipareigojimų pagal JV sutartį jie neįvykdė, todėl reikalauti sumokėti papildomai 45 180,72 Eur nėra teisinio pagrindo. Ieškovai siekia nesąžiningai praturtėti, nes reikalauja iš atsakovo pinigų už darbus, kuriuos padarė kiti asmenys, t. y. AB „Klaipėdos vanduo“. JV Sutartis buvo sudaryta būtent dėl komunikacijų įrengimo, t. y. valymo ir vandens vietinių stočių, ir ji neapėmė prisijungimo prie centralizuotų tinklų. Pagal ieškovų pateiktus dokumentus, jų išlaidos vykdant JV sutartį, sudaro tik 35 414,99 Eur (122 280,87 Lt), kitų įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas vykdant JV sutartį, ieškovai nepateikė.
15. Patvirtinant JV sutarties įvykdymą, pagal Sutarties 3.3. punktą, turėjo būti surašytas priėmimo–perdavimo aktas, tačiau toks aktas nepasirašytas. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovai neįvykdė Sutarties sąlygų ir neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovo ieškinyje nurodytų sumų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu ieškovų A. J. ir M. K. ieškinį atmetė, priteisė atsakovui G. Z. iš ieškovų (iš kiekvieno) po 1 391,50 Eur (iš viso 2 783 Eur) bylinėjimosi išlaidų, panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
17. Teismas nustatė, kad JV sutartis buvo sudaryta atsakovui siekiant parengti detalųjį planą ir pakeisti jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija), atsakovui priklausantį žemės sklypą padalijant į 8 sklypus. Atsakovui rengiant teritorijų planavimo dokumentą, buvo privaloma numatyti priklausančios teritorijos aprūpinimo elektra, vandeniu bei nuotekų pašalinimo klausimų sprendinius. Tuo metu taip pat buvo rengiamas ir ieškovams priklausančių gretimai esančių žemės sklypų detalusis planas, kuriame buvo numatytas teritorijos aprūpinimas elektra, geriamuoju vandeniu ir nuotekų šalinimu. Atsakovas, siekdamas išvengti išlaidų savo teritorijos aprūpinimui inžineriniais įrenginiais ir žinodamas, kad gretimos teritorijos (ieškovų projektuojamos teritorijos) aprūpinimo inžineriniais statiniais sprendinių formalizavimas jau yra inicijuotas, 2007 m. pabaigoje kreipėsi į ieškovus dėl veiksmų šioje srityje derinimo ir 2007 m. tarp šalių buvo sudaryta JV sutartis.
18. Teismas, įvertinęs JV sutarties preambulę, 1.1., 1.2., 1.3. punktus, sprendė, kad prisijungimas prie centralizuotų tinklų nebuvo šios sutarties dalyku, šalys dėl to nesitarė. Remiantis JV sutartimi, atsakovo parengto detaliojo plano projekte buvo numatytas elektros, vandens ir nuotekų šalinimo tinklų prijungimas iš / prie gretimuose ieškovams priklausančiuose sklypuose suplanuotų įrengti inžinerinių tinklų.
19. Teismas, įvertinęs projektavimo įmonės PRO (ši įmonė projektavo ieškovams priklausančių žemės sklypų inžinerinių tinklų aplinkos apsaugos dalį) raštą Klaipėdos savivaldybės administracijai, atsakovo žemės sklypo techninio projekto „Vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklai, vidaus kelias gyvenamųjų namų kvartalui“ dalies vandentiekis–nuotekos aiškinamąjį raštą, UAB „Idmava ir partneriai“ parengtą ieškovų žemės sklypų detalųjį planą, darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog JV sutarties sudarymo metu ar 2009 m., kai buvo keičiamos tam tikros JV sutarties nuostatos, Sutarties šalys būtų žinojusios, kada tiksliai iki jų sklypų bus atvesti centralizuoti inžineriniai tinklai. Dėl šios priežasties minėtu laikotarpiu jos buvo suinteresuotos įsirengti vietinius tinklus, kad joms priklausantys žemės sklypai galėtų būti naudojami gyvenamajai paskirčiai.
20. Teismas sprendė, kad pagal JV sutartį šalys siekė įsirengti savarankišką (vietinę) inžinierinių tinklų ir komunikacijų sistemą, nepriklausančią (neprijungtą) prie centralizuotų tinklų, apimančią tiek infrastruktūros savininkų (ieškovų ir M. V.), tiek partnerių (atsakovo, S. I. ir Z. I., L. S.) žemės sklypus. Vanduo tiek ieškovų sklypams, tiek atsakovo sklypams turėjo būti tiekiamas iš suprojektuoto vietinio gręžinio (ne iš centralizuotų tinklų), įrengto teisės aktų nustatyta tvarka, kitaip tariant, turėjo būti įrengta vietinė vandentiekio stotis. Panaudotas vanduo buitinių nuotekų pavidalu turėjo būti valomas vietinėje vandenvalos stotyje, turinčioje savarankiškus (vietinius) valymo įrenginius, iš kurių išvalytas vanduo turėjo patekti į projektuojamą priešgaisrinį tvenkinį. Kadangi tiek vandentiekio stotis (vandens gręžinys), tiek vandenvalos stotis buvo numatytos infrastruktūros savininkų sklypuose, iki partnerių S. I. ir Z. I. sklypo ribos turėjo būti atvestas vandentiekio įvadas ir vandenvalos stoties įvadas, įskaitant prijungimą prie buitinių ir lietaus nuotekų įvado. Vadinasi, vanduo atsakovui turėjo būti tiekiamas per minėtą vandentiekio įvadą iš infrastruktūros savininkų vandentiekio stoties ir atsakovo sklypuose pavirtęs į buitines nuotekas per minėtą vandenvalos stoties įvadą turėjo sugrįžti į infrastruktūros savininkų buitinių nuotekų tinklus ir ten turėjo būti išvalytas infrastruktūros savininkų vietinėje vandenvalos stotyje. Be to, atsakovo sklypuose susidariusios lietaus nuotekos taip pat turėjo patekti į infrastruktūros savininkų lietaus nuotekų tinklus.
21. Atsižvelgdamas į tai, ko siekė ir dėl ko kooperavosi šalys sudarydamos JV sutartį, teismas sprendė, kad JV sutarties 3.1.2. punktu atsakovas įsipareigojo kompensuoti dalį ne bet kokių komunikacijų įvedimo išlaidų, o apmokėti dalį (320 000 Lt) būtent savarankiškos (vietinės) inžinierinių tinklų ir komunikacijų sistemos įrengimo išlaidų. Pasak teismo, tik tokios sistemos faktinis įrengimas, atidavimas eksploatacijai ir galimybių prie jos prisijungti atsakovui suteikimas (per iki partnerių S. I. ir Z. I. sklypo ribos atvestus įvadus) gali būti laikomas visišku JV sutarties įvykdymu. Savo ruožtu tik visiškas JV sutarties įvykdymas gali būti pagrindu konstatuoti, kad atsakovas turi pareigą sumokėti visą JV sutarties 3.1.2. punkte numatytą pinigų sumą.
22. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai į(si)rengė vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus. Tačiau, pasak teismo, byloje nėra įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo įrengti ir eksploatacijai perduoti JV sutartyje numatyta vandentiekio stotis ir vandenvalos stotis su suprojektuotais vandens valymo įrenginiais. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ieškovai atvedė ir atidavė eksploatuoti JV sutarties sąlygas atitinkantį lietaus nuotekų įvadą iki JV sutartyje numatytos S. I. ir Z. I. sklypo ribos. Ieškovų sklypuose yra įregistruoti buitinių nuotekų ir vandentiekio tinklai, o lietaus nuotekų tinklų įregistruota nėra, nors tokie buvo numatyti atskirai nuo buitinių nuotekų tinklų UAB „Idmava ir partneriai“ parengtame ieškovų žemės sklypų detaliajame plane. Be to, teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog ieškovai įrengė siurblinę ir priešgaisrinį tvenkinį, į kuriuos lietaus nuotekos turėjo patekti pagal ieškovų sklypų detalųjį planą. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog buvo sukurta ir teisės aktų nustatyta tvarka perduota eksploatacijai JV sutarties sąlygas atitinkanti savarankiška (vietinė) inžinierinių tinklų ir komunikacijų sistema. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir ieškovo atstovas 2019 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje, nurodydamas, kad detaliuosiuose planuose aprašyta komunikacijų sistema įrengta nebuvo, kad ieškovai sutaupė, kai ko pagal sutartį neįrengdami.
23. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodomos aplinkybės, jog jau nuo 2012 m. jų sklypuose buvo tiekiamas vanduo ir susidarė nuotekos, nereiškia, kad JV sutartis buvo įvykdyta, nes patys ieškovai neginčijo, jog vandens gręžinys buvo įrengtas ne projekto ir statybą leidžiančio dokumento vietoje, laikini įrenginiai nebuvo priduoti, nes įrengti ne pagal projektą. Liudytojas R. A., kuris yra (duomenys neskelbtini) k. seniūnas, patvirtino, kad vandens valymo įrenginių nebuvo. Liudytojas A. V., atlikęs geodezinius matavimus teritorijoje, kurioje buvo vykdoma JV sutartis, parodė, kad 2017 m. spalio 3 d. geodezinėje nuotraukoje padarė pastabas, jog suprojektuotas, bet neįrengtas vandens telkinys, suprojektuoti, bet neįrengti valymo įrengimai, suprojektuotas, bet neįrengtas vandens gręžinys. Aplinkybė, kad ieškovų sklypams iš kažkur buvo tiekiamas vanduo, kad dėl to susidarė nuotekos, nereiškia, kad JV sutartis buvo įvykdyta. JV sutartimi buvo susitarta ne bet kaip tiekti vandenį ir ne bet kur ir bet kaip išleisti nuotekas, o įrengti tokią vietinę sistemą, kurią būtų galima teisėtai eksploatuoti.
24. Teismas darė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog visiškai įvykdė JV sutartį, todėl neturi teisės iš atsakovo reikalauti visos JV sutarties 3.1.2. punkte nustatytos pinigų sumos.
25. Teismas taip pat pažymėjo, kad JV sutartis iki galo nebuvo realizuota iš esmės ne dėl nuo šalių valios priklausančių aplinkybių. JV sutarties įgyvendinimo metu tiek ieškovams, tiek atsakovams atsirado pareiga jungtis prie centralizuotų tinklų (tai buvo numatyta jų sklypų detaliuosiuose planuose). Dėl šios priežasties tolesnis JV sutarties įgyvendinimas, sukuriant vietinę inžinerinių tinklų ir komunikacijų sistemą, kaip buvo numatyta JV sutartyje, iš esmės tapo nebegalimas. Ši situacija, teismo vertinimu, iš esmės atitinka JV sutarties 6.3. punkto nuostatą.
26. Atsakovas pagal JV sutartį ieškovams jau yra sumokėjęs 164 000 Lt, todėl ieškovai, siekdami, kad atsakovas sumokėtų daugiau nei minėta (164 000 Lt) suma, turėjo įrodyti, kad dėl JV sutartyje numatytų komunikacijų vedimo jie (ieškovai) patyrė tiek išlaidų, kad jų dalis, tenkanti atsakovui, viršija 164 000 Lt sumą, tačiau ieškovai tokių aplinkybių iš esmės neįrodinėjo ir neįrodė. Teismas sprendė, kad ieškovai neįvykdė jiems tenkančios pareigos įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu atsakovas turėtų būti įpareigotas sumokėti daugiau nei jau yra sumokėjęs pagal JV sutartį šiai dienai, todėl tenkinti ieškinio nėra pagrindo.
Šalies argumentai
27. Ieškovai teigė, kad teismas turėjo vadovautis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje, kuri buvo priimta byloje tarp tų pačių šalių, padarytomis išvadomis. Teismas pažymėjo, kad nors minėtoje nutartyje buvo konstatuota, jog šioje byloje nagrinėjamos JV sutarties tikslas iš esmės yra pasiektas, tačiau, žodžiai „iš esmės“ nėra žodžio „visiškai“ sinonimas; antra, 2016 m. liepos 29 d. nutartyje taip pat pasakyta, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų, kas negali būti interpretuojama, kad konstatuota, jog ieškovai įvykdė JV sutartį. 2016 m. liepos 29 d. nutartyje kalbama apie tai, kad ieškovai JV sutartį vykdė, tačiau šioje byloje ginčo, kad jie ją vykdė ir dalį darbų (bet ne visus) atliko, nėra; trečia, minėtoje nutartyje nėra konkrečiai konstatuota, kad ieškovai įrengė JV sutarties esmę atitinkančias vandenvalos ir vandentiekio stotis, atvedė lietaus nuotekų įvadą iki JV sutartyje numatyto sklypo ribos, perdavė visas numatytas komunikacijas eksploatacijai. Teismas sprendė, kad šiuo sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje padarytų išvadų prejudicinė galia nėra paneigiama.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
28. Apeliaciniame skunde ieškovai A. J. ir M. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Aplinkybė, kad atsakovas savarankiškai prisijungė savo tinklus prie centralizuotų tinklų iš kitos pusės ir nevykdo JV sutarties 1.2. punkte numatytos pareigos, nepaneigia jo pareigos atsiskaityti pagal JV sutartį. Sutarties tikslai atsakovo yra pasiekti, nepriklausomai ar tarpiniame etape buvo įrengtos vandenvaldos stotys ieškovų sklypuose.
28.2. JV sutartis yra neterminuota ir galiojanti, darytina išvada – ieškovai visiškai įvykdė savo įsipareigojimus. Tokiai išvadai neturi įtakos tai, kad ieškovai patyrė mažesnes išlaidas, neįrengdami tarpinės vandenvaldos stoties. Atsakovo prievolė sumokėti fiksuotą kainą nepriklauso nuo tinklų įrengimo savikainos. Šalys sudarė ne rangos sutartį, o JV sutartį, pagal kurią ieškovai neprivalo pateikti sąnaudas tinklams tiesti patvirtinančių duomenų. Teismo teiginiai, kad ieškovai turėjo įrodyti, jog panaudojo komunikacijoms tiesti daugiau pinigų nei gavo avanso iš atsakovo, yra klaidingi.
28.3. Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ir vadovautis Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 nustatytais faktais ir aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę galią, savaip lingvistiškai interpretuodamas jų turinį, ignoruojant sprendimo ratio decidenti (įpareigojanti sprendimo dalis, kuri yra privaloma kitiems) ir obiter dicta (tai, kas buvo pasakyta), ir dėl to priėmė priešingas ir nepagrįstas išvadas dėl šalis siejančios Sutarties vykdymo. Abiejose bylose įrodinėjimo dalykai yra tapatūs, nes buvo sprendžiamas klausimas ar JV sutartis yra įvykdyta ir ar pasiektas joje numatytas šalių sutarties sudarymo tikslas. Abi bylos yra dėl prievolių kylančių iš tos pačios JV sutarties vykdymo ir abi bylos yra tarp tų pačių šalių, o teismo šioje byloje iš naujo vertintos aplinkybės buvo įrodinėjimo dalyku ankstesnėje byloje.
28.4. Teismas nepagrįstai sutapatino sutarties šalių tikslą su sutarties objektu ar dalyku. JV sutarties objektas – teisių atsakovui prisijungti prie ieškovų komunikacijų suteikimas (1.1. punktas), o ne komunikacijų įvedimo išlaidų ieškovams kompensavimas. Ieškovai tikėjosi, kad atsakovas sumokės sutartyje numatytą pinigų sumą. Atsakovas siekė savo kvartale neprojektuoti atskiro sklypo su vandens tiekimo ir valymo įrenginių apsaugos zonomis ir šią žemės dalį parduoti kaip gyvenamosios paskirties žemę. Atsakovui buvo visiškai nesvarbu, kur ir kokie bus įrenginiai, svarbu, kad jie būtų funkcionuojantys ir ne jo kvartale bei, kad JV sutartis ir ieškovų detaliojo plano pagrindu rengtas komunikacijų techninis projektas suteiktų galimybę jam pasitvirtinti savo kvartalo detalųjį planą be jame numatomų vandenvaldos stočių ir atsakovo kvartalas būtų prijungtas prie veikiančių tinklų, nepriklausomai nuo to, kur bus šalinamos nuotekos ir vandens tiekimo šaltinis. Būtent tokį rezultatą atsakovas ir gavo. Teismo padaryta išvada, kad šalių tikslas sudarant JV sutartį buvo kvartalų aprūpinimas savarankiškai funkcionuojančiomis komunikacijomis su vietinėmis vandenvaldos stotimis yra nelogiškas, nes abi šalys žinojo, jog yra numatytas teritorijos aprūpinimas centralizuotomis komunikacijomis, žinojo apie pareigą prie jų jungtis, todėl nesiekė pasistatyti bendras vandenvaldos stotis, kurias būtų privalėję naikinti.
Atsiliepimas
29. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. Z. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
29.1. Apeliantai iškraipo JV sutarties tikslą, nes ji buvo reikalinga visoms šalims, visos šalys siekė įsirengti vandentiekio ir vandenvalos stotis bei elektros energijos liniją, nes siekė suformuoti sklypus pardavimui. Pasirašant JV sutartį, jokių planų įrengti (duomenys neskelbtini) k. ribose centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus nebuvo numatyta, todėl ir Sutarties tikslas buvo išspręsti būtent šalims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose vandentiekio, vandenvalos, vandens gręžinio bei lietaus nuotekų problemas, nes priešingu atveju bus neįmanomas žemės sklypų panaudojimas gyvenamųjų namų statybai. JV sutartis buvo pasirašyta prieš rengiant detaliuosius planus, kad juose būtų numatyta, kaip bus išspręsta sklypų aprūpinimas vandeniu, nuotekų, lietaus kanalizacijos, valymo įrengimų klausimai. Toks JV sutarties tikslas nebuvo pasiektas.
29.2. Partneriai paskaičiavo kaštus ir nustatė kiekvienam iš partnerių mokamos sumos dydį. Tai, kad buvo atliekami skaičiavimai, įrodo ir 2009 m. birželio 19 d. pasirašytas šalių Susitarimas dėl JV sutarties sąlygų pakeitimo, kuriame buvo pakeisti mokėtinų sumų dydžiai ir terminai.
29.3. Kilus ginčui dėl lėšų panaudojimo, ieškovai privalėjo pateikti teismui įrodymus ir lėšų panaudojimo ataskaitas, tačiau tai padaryti atsisakė, nors teismas siūlė pateikti tokius įrodymus. Valymo ir vandens stočių įrengimas sudaro didžiąją dalį komunikacijų įrengimo išlaidų, o būtent šių darbų ieškovai ir neatliko. Pagal pateiktus įrodymus Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 ieškovų išlaidos vykdant JV sutartį sudaro tik 35 414,99 Eur, t. y. mažiau, nei atsakovas yra sumokėjęs avanso.
29.4. Apeliantai AB „Klaipėdos vanduo“ atliktus darbus priskiria prie savo atliktų įsipareigojimų pagal JV sutartį, tačiau pagal Sutarties 1.1. punktą komunikacijos turėjo būti atvestos iki S. ir Z. I. žemės sklypo ribos, tačiau tai nebuvo padaryta. Lietaus nuotekų tinklai taip pat nebuvo atvesti ir jie buvo nutiesti už atsakovo asmenines lėšas.
29.5. Klaipėdos miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-327-642/2016 nėra tapati nagrinėjamai bylai, nes nors ieškinio dalykas – ginčas dėl JV sutarties – buvo tapatus, bet ieškinio pagrindas bylose yra skirtingas. Ieškovai privalėjo įrodyti, kad piniginės lėšos buvo reikalingos JV sutarties tikslų pasiekimui ir kad JV sutartyje numatytas tikslas bei jų įsipareigojimas atsakovui buvo įvykdytas, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovai nepastatė vandentiekio stoties, vandenvalos ir lietaus nuotekų įrenginių.
29.6. Klaipėdos miesto apylinkes teismas civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 nusprendė, kad vandens tinklai ir buitinių nuotekų tinklai buvo įrengti ir prijungti prie AB „Klaipėdos vanduo“ valymo įrenginių ir vandens stoties, o ar buvo įrengti lietaus nuotekų tinklai ir valymo įrenginiai, kur turėjo būti valomas vandens perteklius nuo kelių, priešgaisrinis telkinys, į kurį turėjo subėgti išvalytos nuotekos ir kurie taip pat turėjo būti įrengti pagal JV sutarties 1.3.2. punktą ir detaliojo plano sprendimus, nagrinėta nebuvo ir apie juos nėra pasisakyta nei apylinkės, nei apygardos eismo procesiniuose dokumentuose.
29.7. Pagal faktines aplinkybes JV sutarties vykdymas prarado bet kokią prasmę, kai AB „Klaipėdos vanduo“ pradėjo centralizuotus komunikacijų įvedimo darbus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 14 d. tarp ieškovų, atsakovo, M. V., R. V., L. S. ir S. I. bei Z. I. buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią ieškovai M. K. ir A. J. įsipareigojo suteikti partneriams teisę naudotis komunikacijomis, o partneriai savo ruožtu įsipareigojo sumokėti jiems tenkančias komunikacijų tiesimo išlaidas. JV sutarties preambulėje nurodyta, kad šalys siekia įsirengti komunikacijas jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, ieškovai (infrastruktūros savininkai) jau yra pradėję derybas su sertifikuotomis bendrovėmis, teikiančiomis profesionalias komunikacijų vedimo ir elektros energijos tiekimo paslaugas, bei atlikę tam tikrus parengiamuosius darbus. Atsakovas įsipareigojo per du kartus padengti 92 678,41 Eur (320 000 Lt) komunikacijų įvedimo išlaidų dalį (Sutarties 3.1.2., 3.2.2. punktai). Sutarties šalys 2009 m. birželio 19 d. Susitarimu JV sutartį pakeitė, atsakovo mokėtiną avanso sumą padidino nuo 18 535,68 Eur (64 000 Lt) iki 47 497,68 Eur (164 000 Lt), likusią sumą sumokant ne per 10 d. nuo komunikacijų įvedimo, bet iki 2012 m. birželio 19 d. Viso atsakovas ieškovams yra sumokėjęs 47 297,68 Eur (164 000 Lt) sumą. Ginčas tarp šalių kilo dėl likusios 45 180,72 Eur (156 000 Lt) sumos sumokėjimo, ieškovams teigiant, kad jie Sutartį įvykdė tinkamai.
32. Atsakovas 2010 m. spalio 20 d. sudarė su UAB „Fortūnatas“ sutartį dėl vandentiekio sistemos projektavimo ir įrengimo darbų, kuriuos atlikus, tarp atsakovo ir AB „Klaipėdos vanduo“ buvo sudaryta sutartis dėl vandens tiekimo ir buitinių nuotekų tinklų statybos, t. y. atsakovui vandentiekis buvo pajungtas iš kitos pusės, nei tai turėjo padaryti ieškovai. Atsakovas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti tarp šalių sudarytą Jungtinės veiklos sutartį ir grąžinti jam pinigus, sumokėtus vykdant sutartinius įsipareigojimus, nes, pasak atsakovo, jokie Jungtinės veiklos sutartimi numatyti komunikacijų tiesimo darbai neatlikti (neatliekami). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 G. Z. ieškinį dalyje dėl JV sutarties nutraukimo ir pagal ją sumokėtų lėšų priteisimo atmetė; bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
33. Ieškovai M. K. ir A. J., remdamiesi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 konstatuotomis aplinkybėmis, kuriomis, anot ieškovų, pripažintas tinkamas Sutarties įvykdymas, ir bylos šalis siejančios Sutarties nuostatomis, nustatančiomis Jungtinės veiklos sutarties dalyvių pareigą mokėti jiems tenkančią dalį komunikacijų tiesimo išlaidų, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš G. Z. 45 180,72 Eur skolą bei 10 919 Eur palūkanų. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, konstatavusi CPK imperatyviųjų normų pažeidimą, t. y. kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą), 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas ieškovų ieškinį, jį atmetė, konstatavęs, kad ieškovai neįrodė, jog visiškai įvykdė JV sutartį bei, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 neturi prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui. Ieškovai nesutinka su teismo sprendimu, teigdami, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 nustatytų faktų nevertino kaip turinčių prejudicinę galią; antra, teismas nesuprato JV sutarties tikslo ir paskirties, netinkamai atskleidė šalių tikrąją valią sudarant sutartį, sumaišė teisines kategorijas – sutarties tikslas ir objektas bei dalykas. Neišeinant už apeliacinio skundo ribų, toliau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl šių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.
Dėl kitoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų prejudicinės galios
34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl prejudicinių faktų taisyklės taikymo.
35. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.
36. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).
38. Tam, jog teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtina nutarties 37 punkte nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
39. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1083-459/2016 nustatytais faktais, kaip prejudiciniais, nurodė, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota, jog JV sutartis yra visiškai įvykdyta bei, kad ją įvykdė būtent ieškovai. Apeliantai, nesutikdami su tokiu vertinimu, teigia, kad abi bylos yra tarp tų pačių šalių bei, kad abiejuose bylose įrodinėjimo dalykai yra tapatūs.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi minimų procesinių sprendimų turinį ir nagrinėjamos bylos ginčo pobūdį, iš dalies su apeliantų argumentais sutinka ir laikosi pozicijos, kad minėtose bylose nagrinėtų klausimų ryšys su nagrinėjamu yra itin artimas – bylose ieškovų ir atsakovų procesiniu teisiniu statusu dalyvauja tos pačios šalys, ieškinio reikalavimai kildinami iš 2007 m. gruodžio 14 d. JV sutarties ir pagrindinis bylose keliamas klausimas – ar A. J. ir M. K. tinkamai įvykdė Sutartimi prisiimtas pareigas ir, ar G. Z. kyla pareiga mokėti pagal Sutartį. Kita vertus, tiek Klaipėdos miesto apylinkės teisme, tiek ir Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje byloje įrodinėjimo dalykas su nagrinėjamos bylos sutampa tik iš dalies. Nagrinėjamoje byloje yra vertinama, ar JV sutartis yra visiškai įvykdyta ir ar ją įvykdė būtent ieškovai, tuo tarpu Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Sutarties įvykdymo klausimas buvo vertinamas tik ta apimtimi kiek tai susiję su G. Z. pareikštu reikalavimu grąžinti sumokėtą avansą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovai vykdė JV sutartį ir, kad dalį darbų įvykdė, kas ir nustatyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo procesiniais sprendimais, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl JV sutarties visiško įvykdymo. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad minėtose bylose nustatyti faktai gali būti laikomi prejudiciniais faktais šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad teismai minėtose bylose nevertino ir nekonstatavo visiško JV sutarties įvykdymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-327-642/2016 padarė išvadą, kad atsakovai (nagrinėjamu atveju – ieškovai) įrodė, jog vykdė ir toliau vykdo savo įsipareigojimus, numatytus JV sutarties objekto apibrėžime. Nors Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. liepos 29 d. nutartyje nurodė, kad Sutarties tikslas iš esmės yra pasiektas, tačiau pritarė apylinkės teismo išvadai, kad atsakovai vykdė ir vykdo savo įsipareigojimus pagal JV sutartį. Taigi aukščiau nurodytos teismų išvados dėl JV sutarties vykdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad minėtose bylose nėra konstatuotas visiškas ginčo sutarties įvykdymas, o nurodoma, kad Sutartis ir toliau vykdoma, todėl skiriantis įrodinėjamo dalyko apimčiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendime ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje nustatytų faktų nevertino kaip prejudicinių.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas bei kasacinio teismo praktiką nurodytu klausimu, dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo prejudicinius faktus reglamentuojančių teisės normų taikymo.
Dėl jungtinės veiklos sutarties esmės ir jos įvykdymo
42. Apeliantų teigimu, pirmosios teismas nesuprato JV sutarties tikslo ir paskirties, netinkamai atskleidė šalių tikrąją valią sudarant sutartį, sutapatino Sutarties tikslą su objektu ar dalyku.
43. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvienu atveju, sutarčių konsensualizmo principas reikalauja kaip įmanoma tiksliau identifikuoti tikruosius šalių ketinimus, nes sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno asmens valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, verslo ar kiti poreikiai bei interesai. Jie ir nulemia norą sudaryti vienokį ar kitokį sandorį. Vidinei valiai dėl konkretaus sandorio susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis.
44. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai.
45. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas siekė parengti detalųjį planą ir pakeisti jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija), padalijant sklypą į 8 sklypus. Rengiant teritorijų planavimo dokumentą, atsakovas privalėjo numatyti teritorijos aprūpinimą elektra, vandeniu bei nuotekų pašalinimo klausimų sprendinius. Tuo pačiu metu ieškovai taip pat rengė jiems priklausančių gretimai esančių žemės sklypų detalųjį planą, kuriame buvo numatytas teritorijos aprūpinimas elektra, geriamuoju vandeniu ir nuotekų šalinimu. Atsakovas, siekdamas išvengti išlaidų savo teritorijos aprūpinimui inžineriniais įrenginiais ir žinodamas, kad gretimos teritorijos (ieškovų projektuojamos teritorijos) aprūpinimo inžineriniais statiniais sprendinių formalizavimas jau yra inicijuotas, 2007 m. pabaigoje kreipėsi į ieškovus dėl veiksmų šioje srityje derinimo, nes ieškovų projektuojami inžineriniai tinklai buvo artimiausi, prie kurių atsakovas tuo metu galėjo prisijungti. 2007 m. gruodžio 14 d. tarp ieškovų, atsakovo, M. V., R. V., L. S., S. I. bei Z. I. buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis, pagal kurios nuostatas ieškovai M. K. ir A. J. įsipareigojo suteikti partneriams teisę naudotis komunikacijomis, o partneriai savo ruožtu įsipareigojo sumokėti jiems tenkančias komunikacijų tiesimo išlaidas.
47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei nutarties 46 punkte nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad priešingai nei nurodo apeliantai, JV sutarties tikslas buvo savarankiškos (vietinės) inžinerinių tinklų ir komunikacijų sistemos, nepriklausančios (neprijungtos) prie centralizuotų tinklų, apimančios tiek infrastruktūros savininkų (ieškovų ir M. V.), tiek partnerių (atsakovo, S. I. ir Z. I., L. S.) žemės sklypus, sukūrimas. Toks JV sutarties sudarymo tikslas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitiko tiek atsakovo, tiek ir ieškovų privatų interesą. Šias išvadas pagrindžia ne tik faktinės Sutarties sudarymo aplinkybės, bet ir JV sutarties preambulėje pačių Sutarties šalių nurodytos susitarimo sudarymo priežastys, tarp kurių ir tai, kad šalys siekia įsirengti vandentiekio ir vandenvaldos stotis bei elektros energijos liniją šalims nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose; šalys Sutarties 1.3. punkte aiškiai detalizavo, kad komunikacijos šios sutarties prasme reiškia iki partnerio sklypo ribos atvedamą vandentiekio įvadą, įskaitant prijungimą prie vandentiekio stoties, ir vandenvalos stoties įvadą (įskaitant prijungimą prie buitinių ir lietaus nuotekų įvado). Atkreiptinas dėmesys, kad nei minėtame JV sutarties punkte, nei kituose punktuose nėra įtvirtintos sąlygos dėl prisijungimo prie centralizuotų tinklų, todėl apeliantų argumentai, kad šalys žinojo apie numatytą teritorijos aprūpinimą centralizuotomis komunikacijomis bei pareigą jungtis prie jų, todėl nesiekė pasistatyti bendras vandenvaldos stotis, atmestini kaip nepagrįsti. Kitoks ginčo Sutarties sudarymo tikslo aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nelogiškas, nes jei šalys būtų tiksliai žinojusios, kad 2010 – 2014 metais bus vykdomas Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas dėl centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimo, tikėtina, kad šios konkrečios aplinkybės būtų atsispindėjusios tiek JV sutartyje, tiek ir šalių žemės sklypų techniniuose projektuose, detaliuosiuose planuose. Priešingai, tiek atsakovo žemės sklypo techninio projekto aiškinamajame rašte dėl vandentiekio–nuotekų, tiek ir šalių žemės sklypų detaliuosiuose planuose yra išsamiai aprašomos būtent vietinių inžinerinių tinklų ir jų įrenginių sistemos, o apie būsimą pareigą prisijungti prie centralizuotų tinklų kalbama, nenurodant ir nedetalizuojant jokių net ir apytikslių datų. Kaip pagrįstai teigia atsakovas, sudarant JV sutartį, šalims nebuvo žinoma apie bet kokius planus įrengti (duomenys neskelbtini) kaimo ribose centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, todėl Sutarties tikslas būtent ir buvo vietinių komunikacijų įrengimas tikslu pakeisti turimų žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamųjų teritorijų ir juos panaudoti gyvenamųjų namų statybai. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė šalių JV sutarties sudarymo tikslą.
48. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, kad atsakovui buvo visiškai nesvarbu, kur ir kokie bus įrenginiai, svarbu, jog jie būtų funkcionuojantys ir ne jo kvartale bei, kad JV sutartis ir ieškovų detaliojo plano pagrindu rengtas komunikacijų techninis projektas suteiktų galimybę jam pasitvirtinti savo kvartalo detalųjį planą be jame numatomų vandenvaldos stočių ir atsakovo kvartalas būtų prijungtas prie veikiančių tinklų nepriklausomai nuo to, kur bus šalinamos nuotekos ir vandens tiekimo šaltinis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (atsakovo žemės sklypo detaliojo plano sprendinių konkretizavimu; projektavimo įmonės PRO raštu, adresuotu Klaipėdos savivaldybės administracijai; atsakovo žemės sklypo techninio projekto aiškinamuoju raštu, šalių žemės sklypų detaliaisiais planais) visiškai teisingai nustatė, kad ieškovai JV sutartimi įsipareigojo įrengti ne bet kokią inžinerinių tinklų ir komunikacijų sistemą, o tokią, kokia aprašyta šalių detaliuosiuose planuose ir kurią būtų galima teisėtai eksploatuoti. Atitinkamai atsakovas įsipareigojo kompensuoti dalį ne bet kokių komunikacijų išlaidų, o būtent savarankiškos (vietinės) komunikacijų įrengimo išlaidų, t. y. Sutarties sąlygas ir tikslą atitinkančių komunikacijų įrengimo išlaidų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai, vykdydami JV sutartį, įrengė vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus, tačiau vandentiekio stoties ir vandenvalos stoties su suprojektuotais vandens valymo įrenginiais, lietaus nuotekų įvado iki S. I. ir Z. I. sklypo ribos, siurblinės ir priešgaisrinio tvenkinio tinkamai neįrengė ir eksploatacijai neperdavė. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovai pilnai neįvykdė JV sutarties ir nesukūrė savarankiškos (vietinės) inžinerinių tinklų ir komunikacijų sistemos, nepriklausančios (neprijungtos) prie centralizuotų tinklų, apimančios tiek infrastruktūros savininkų, tiek partnerių žemės sklypus.
49. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovams tinkamai neįvykdžius JV sutarties, jie neturi teisės iš atsakovo reikalauti Sutarties 3.1.2. punkte numatytos fiksuotos sumos sumokėjimo. Ieškovai, nesutikdami su tokia teismo išvada, pripažįsta, kad jie patyrė mažesnes išlaidas neįrengdami vandenvaldos stoties, tačiau teigia, kad atsakovo prievolė sumokėti fiksuotą kainą nepriklauso nuo tinklų įrengimo savikainos bei, kad jie neprivalo pateikti duomenų, pagrindžiančių jų turėtas išlaidas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), bendradarbiavimo ir kooperacijos bei sąžiningumo principai yra neatskiriamai susiję, turi būti aiškinami kompleksiškai ir ,,per vienas kito prizmę”, kartu atsižvelgiant ir įvertinant šalis siejančių (ar siejusių, jeigu sutartis nutraukta) sutartinių santykių pobūdį. Kaip antai, pavyzdžiui, fiduciarinėse, didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (uberrimae fidei) grindžiamose sutartyse sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos reikalavimui turi būti keliamas maksimalus standartas. Fiduciarinėje sutartyje šalių tarpusavio bendradarbiavimo ir kooperacijos didelę reikšmę lemia šalių interesų bendrumas siekiant įgyvendinti sutarties tikslus, dėl to šalių viena kitos pasitikėjimo išlaikymas ir reikšmingos informacijos tokios sutarties vykdymui atskleidimas yra svarbūs visoms tokio pobūdžio sutarties šalims. Reikšmingos sutarčiai vykdyti visos informacijos neteikimas ar šalies veikimas vien savo interesų naudai, ignoruojant kitos sutarties šalies teisėtus interesus ir lūkesčius, kylančius iš tokios sutarties, gali reikšti kitos šalies pasitikėjimo sutarties tikslo pasiekimu netekimą ir jos intereso praradimą sutarties įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi pagrindiniu sutarčių teisės principu pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis, pažymi, kad kontrahentas, tinkamai neįvykdęs sutarties, nors ir ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, atitinkamai negali pagrįstai tikėtis kitos šalies visiško sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Konstatavus, kad ieškovai pilnai neįvykdė JV sutarties, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantai neturi teisės iš atsakovo reikalauti Sutarties 3.1.2. punkte numatytos fiksuotos sumos sumokėjimo, o reikalaudami priteisti didesnę sumą, nei atsakovas jau yra sumokėjęs, būtent apeliantai turi įrodyti, kad dėl JV sutartyje numatytų komunikacijų vedimo jie patyrė tiek išlaidų, jog jų dalis, tenkanti atsakovui, viršija 47 497,68 Eur (164 000 Lt) sumą. Priešingai nei teigia apeliantai, šalis siejant savo pobūdžiu fiduciarinei jungtinės veiklos sutarčiai, kas suponuoja partnerių pareigą didžiausio pasitikėjimo pagrindais bendradarbiauti, bei ieškovams reikalaujant atsakovo sumokėti likusią fiksuotą sumą, ieškovai privalėjo pateikti duomenis, pagrindžiančius jų išlaidas JV sutarties vykdymui. Ieškovams tokių aplinkybių neįrodžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų ieškinį atmetė.
50. Išnagrinėjusi ieškovų apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialiosios teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
52. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovas, kuris prašė jo naudai priteisti iš ieškovų 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą) bei pateikė jas pagrindžiančius dokumentus. Todėl nurodytos atsakovo patirtos išlaidos, kurios neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. J. ir M. K. atsakovui G. Z. (G. Z.) po 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.