- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-15
- Bylos Nr.
- e2A-66-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29426-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- K. K., Ž. K.
- Atsakovas
- E. K., J. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės–Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų K. K. ir Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. K. ir Ž. K. ieškinį atsakovams E. K. ir J. K. dėl sumokėto avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai K. K. ir Ž. K. prašė priteisti iš atsakovų 8000 Eur sumokėto avanso. Anot ieškovų, šalys 2016 m. spalio 14 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl atsakovų gyvenamojo namo ir žemės sklypo bei jame esančių kitų daiktų pirkimo-pardavimo; pagal šią sutartį ieškovai sumokėjo 6000 Eur avansą. Nors preliminariojoje sutartyje pirkimo-pardavimo sutarties terminas buvo nurodytas ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d., tačiau, ieškovų teigimu, šalys susitarė (konkliudentiniais veiksmais) šį terminą pratęsti iki 2017 m. liepos 31 d.; ieškovai už termino pratęsimą papildomai sumokėjo 2000 Eur avanso. Ieškovai 2017 m. birželio 27 d. gavo atsakovų pranešimą apie preliminariosios sutarties nutraukimą. Kadangi atsakovai preliminariąją sutartį nutraukė savo iniciatyva, tai, ieškovų nuomone, jiems turėtų būti grąžinamas sumokėtas 8000 Eur avansas; baudos iš atsakovų ieškovai nurodė nereikalaujantys dėl žmogiško faktoriaus.
Atsiliepimas
2. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Atsakovų teigimu, preliminariosios sutarties 2.1 punkte įtvirtinta abiejų šalių pareiga dėti visas pastangas, kad turtas būtų nupirktas kaip įmanoma anksčiau, t. y. nelaukiant 2017 m. kovo 1 d. termino pabaigos, tačiau net ir po šio termino ieškovai akivaizdžiai vengė-delsė sudaryti pagrindinę sutartį – atsakymus iš bankų dėl kreditavimo ieškovai gavo tik 2017 m. kovo mėnesį, t. y. jau pasibaigus nustatytam terminui. Atsakovai pažymėjo, kad šalys ne konkliudentiniais veiksmais, bet žodžiu (2017 m. balandžio mėnesį) susitarė terminą pratęsti iki 2017 m. gegužės 30 d. ir būtent už šiuos tris mėnesius ieškovai papildomai sumokėjo 2000 Eur avansą. Atsakovai pažymėjo, kad patys ieškovai, gavę iš bankų neigiamus atsakymus dėl kreditavimo, 2017 m. gegužės 26 d. leido atsakovams pardavinėti turtą kitiems pirkėjams. Žinodami, kad baigėsi papildomas terminas sutarčiai sudaryti, ir reaguodami į ieškovų leidimą pardavinėti turtą, atsakovai 2017 m. birželio mėnesį atnaujino turto pardavimo skelbimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Nustatė, kad ieškovų sumokėta (ir šioje byloje prašomos grąžinti) 8000 Eur suma laikytina ne tik sumokėtu avansu, tačiau ir kaip prievolės įvykdymo u-tikrinimo būdas - netesybos (CK 6.71-6.73 straipsniai). Tokia išvada grindžiama pakankamai aiškiai suformuluotomis preliminariosios sutarties 4.5, 4.6 punktų nuostatomis, kuriose aiškiai išdėstytos visos esminės netesybų sąlygos (konkretaus įsipareigojimo neįvykdymas ir konkreti sankcija už neįvykdymą), todėl šių preliminariosios sutarties nuostatų nėra pagrindo aiškinti tokias sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju (neatsižvelgiant į šalių vartojamus teisinius terminus) sprendžiama dėl ieškovų pagal preliminariąją sutartį sumokėto iš viso 8000 Eur avanso, kurį atsakovai pasiliko sau kaip netesybas už pagrindinės sutarties nesudarymą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. spalio 14 d. preliminariąja sutartimi šalys sulygo pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. šalys susitarė dėl pakankamai ilgo – daugiau negu keturių mėnesių – laikotarpio. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad toks preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas neatitiko ieškovų valios, kad toks terminas nebuvo su ieškovais suderintas ir kad jis buvo nustatytas vienašališkai atsakovų valia. Priešingai, ieškovai neneigė atsakovų argumentų, kad pagal pirminius šalių ketinimus pagrindinę sutartį buvo planuojama sudaryti iki 2017 m. vasario 1 d. ir būtent atsakovų iniciatyva preliminariojoje sutartyje nurodytas dar vienas papildomas mėnuo, t. y. iki 2017 m. kovo 1 d. Tokius atsakovų argumentus, teismo vertinimu, patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, kad netgi suėjus 2017 m. kovo 1 d. terminui, atsakovai nenutraukė šalių santykių, o juos tęsė (nors jau 2017 m. kovo 2 d. atsakovai turėjo pakankamą pagrindą šių santykių netęsti dėl ieškovų kaltės). Nors preliminariosios sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad visi pranešimai, susiję su šia sutartimi, turi būti įteikiami pasirašytinai ir (ar) siunčiami elektroniniu paštu, tačiau šalys tokia sulygta forma vis dėlto neįformino pratęsto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Nepaisant šio valios išraiškos formalumo nesilaikymo, visuma faktinių aplinkybių (įvykių seka) pakankamai patvirtina atsakovų argumentus, kad po 2017 m. kovo 1 d. šalys vis dar bendradarbiavo ir atlikinėjo veiksmus, siekdamos sudaryti pagrindinę sutartį, ir šiuo tikslu šalys būtent žodžiu (o ne konkliudentiniais veiksmais) pratęsė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tai konstatuodamas, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad nenuosekliai atrodytų ieškovų papildomo 2000 Eur avanso sumokėjimas 2017 m. gegužės 5 d., jeigu šalys tuo metu nebūtų aiškiai susitarusios dėl konkretaus papildomo termino. Šalių žodinį (o ne konkliudentiniais veiksmais) susitarimą pratęsti terminą iki 2017 m. gegužės 30 d., patvirtina tiek atsakovo 2017 m. gegužės 5 d. el. laiškas ieškovui, prašant sumokėti avansą, apie kurį šalys „kalbėjo“, tiek ir ieškovo 2017 m. gegužės 26 d. el. laiškas atsakovui, laiške nurodant atsakovams dėti skelbimą ir pardavinėti, nes per ieškovą užsitempė atsakovų reikalai. Šiame kontekste teismas atmeta kaip neįrodytus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į šalių susitarimą terminą pratęsti ne iki 2017 m. gegužės 30 d., bet iki 2017 m. liepos mėn. pabaigos. Laikantis tokios ieškovų pozicijos, visiškai nenuoseklūs ir nelogiški tampa ieškovo to paties 2017 m. gegužės 26 d. el. laiško teiginiai, kuriais nurodoma, kad ieškovas bandys kreiptis į bankus dar kartą liepos mėn., jeigu atsakovai „nebus pardavę“. Tokius ieškovo teiginius teismas vertino kaip patvirtinančius ieškovų pirmumo teisės neturėjimą į pagrindinės sutarties sudarymą ir kaip termino suteikiamos lengvatos atsisakymą, nes tokiais ieškovo teiginiais parodoma, kad ieškovai, kaip pirkėjai, turtą galės pirkti bendra tvarka, t. y. jau neturėdami preliminariojoje sutartyje įtvirtinto pirmumo. Pirmumo ieškovams, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesuteikia vėlesnis atsakovo 2017 m. gegužės 27 d. el. laiškas, kuriame nurodyta, kad atsakovai lauks žinių liepos mėnesį ir kad atsakovas nemano, jog kažkas spės nupirkti namą. Toks atsakovo atsakymas visiškai atitinka ieškovo el. laiške išdėstytą poziciją, kad ieškovams paliekama galimybė pirkti atsakovų turtą „bendra tvarka“. Taigi, 2017 m. gegužės 27 d. atsakovai informavo ieškovus apie preliminarios sutarties nutraukimą, o byloje nėra ginčo, jog sutartis buvo nutraukta būtent dėl ieškovų kaltės. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai įgijo teisę jiems sumokėtą avansą pasilikti kaip baudą (preliminariosios sutarties 4.4 punktas).
5. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie teiktų pagrindą konstatuoti, jog preliminariąją sutartį šalys būtų sudariusios ne savo laisva valia. Nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog preliminariąją sutartį ieškovai sudarė ir iš viso 8000 Eur avansą sumokėjo dėl atsakovų spaudimo, susidėjusių sunkių aplinkybių, suklydimo ar pan. Šiuo atveju sumokėto 8000 Eur avanso dydis, atsižvelgiant į šalių sulygtą turto kainą (82 000 Eur), taip pat į šalių sulygtą ir pratęstą terminą net iki 2017 m. gegužės 30 d. sudaryti pagrindinę sutartį, teismo vertinimu, negali būti traktuojamas kaip neatitinkantis ieškovų interesų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo pagrindo mažinti šalių laisva valia suderėtų ir įtvirtintų netesybų dydžio, juolab kad pagal nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles netesybų minimalios ribos (iki kurios teismas gali jas sumažinti) nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais arba įrodytais nuostoliais.
6. Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendė, kad atsakovai pagrįstai atsisakė ieškovams grąžinti sumokėtą 8000 Eur avansą ir šios sumos, kaip netesybų, nėra pagrindo mažinti. Dėl to ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliantai K. K. ir Ž. K. (pirkėjai) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jų ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalys dar 2017 m. kovo mėnesio pradžioje susitarė terminą pratęsti iki 2017 m. gegužės 30 d., atvirkščiai byloje yra šalių susirašinėjimas, kad tik gegužės mėnesio pradžioje buvo kalbėta apie papildomo avanso sumokėjimą už sutarties pratęsimą, o prieš tai tokių konkrečių susitarimų tarp šalių nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis el. susirašinėjimas: 2017 m. gegužės 5 d. atsakovas J. K. el. paštu parašė ieškovui K. K.: „<...> gerai būtų jei šiandien atliktum avanso papildymą apie kurį kalbėjom 2ieni. Tą pačią dieną ieškovas K. K. pervedė į atsakovo J. K. banko sąskaitą 2000 Eur dydžio avanso papildymą, paskirtyje nurodydamas užstatas už namą. Tokiu būdu šalys aiškiai patvirtino valią pratęsti preliminariosios sutarties terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, kadangi už termino pratęsimą apeliantas atsakovui sumokėjo papildomai 2000 Eur. Taigi apeliantų nuomone, būtent tik 2017 m. gegužės mėnesio pradžioje šalys konkrečiai žodžiu pradėjo kalbėti ir tartis dėl termino pratęsimo ir tik nuo 2017 m. gegužės mėnesio pradžios galima laikyti, kad preliminariosios sutarties termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimas buvo patvirtintas.
7.2. Kadangi šalys nesusitarė dėl konkretaus preliminarios sutarties pratęsimo termino, konkrečiu atveju gali būti taikoma CK 6.165 straipsnio 3 dalis, pagal kurią prievolė sudaryti pagrindinę sutartį turi būti įvykdyta per vienerius metus. Šis terminas šalių veiksmais gali būti vėl koreguojamas jį trumpinant ar ilginant, pratęsiant. Vadinasi, ieškovai galėjo teisėtai ir pagrįstai tikėtis, kad pagrindinę sutartį gali pasirašyti ir iki 2017 m. spalio 14 d. Žinoma, apeliantai negalvojo, kad atsakovai lauks visus metus, be to ir patys buvo suinteresuoti kuo greičiau įsigyti namą, todėl iš šalių bendravimo ir elektroninio susirašinėjimo, ieškovai pagrįstai tikėjosi, jog laikas pagrindinės sutarties pasirašymui yra skirtas iki 2017 m. liepos mėnesio pabaigos. Iš 2017 m. gegužės 26 d. el. susirašinėjimo matyti, kad ieškovas informavo atsakovą apie tai, jog bankas atsisakė suteikti paskolą ir nurodė, kad kreipsis į banką liepos mėnesį (kai turės pusės metų balansą), o atsakovas sutiko palaukti iki liepos mėnesio. Tai reiškia, kad apeliantai turėjo pagrįstą lūkestį manyti, kad galutinis terminas pagrindiniai sutarčiai sudaryti yra 2017 m. liepos 31 d.
7.3. Šiuo atveju, atsakovai nesulaukę 2017 m. liepos mėnesio, t.y. 2017 m. birželio 27 d. nutraukė preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį. Pranešime nurodyta, kad atsakovai vadovaujasi preliminariosios sutarties 4.2.3 ir 4.5 punktais ir informavo, kad nuo 2017 m. liepos 3 d. vienašališkai nutraukia sutartį, o pirkėjų sumokėtas avansas (iš viso 8000 Eur) lieka pardavėjams kaip iš anksto šalių sutartos netesybos (bauda) už pirkėjų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Apeliantai kategoriškai nesutiko ir nesutinka su tokia atsakovų pozicija, kadangi iš visų aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavo matyti, kad šalys bendru sutarimu buvo pakeitusios preliminariosios sutarties 2.1. punktą ir terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsė iki 2017 m. liepos 31 d. Apeliantų nuomone, toks atsakovų elgesys yra nesąžiningas ir klaidinantis teismą. Kadangi preliminariajai sutarčiai netaikytinos CK 6.217 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo, o preliminariosios sutarties objektas yra kitos - pagrindinės - sutarties sudarymas, tai preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą iš esmės yra atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė kyla preliminariosios sutarties šaliai, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.
7.4. 2000 Eur suma, kaip papildomas avansas, yra aiškiai per didelė suma už termino pratęsimą vienam nepilnam mėnesiui.
Atsiliepimas
2. E. K. ir J. K. atsiliepime prašė atmesti apeliantų K. K. ir Ž. K. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat, prašė priteisti atsakovų naudai visas šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8.1. Nurodė, kad ieškovams negavus banko finansavimo buvo nuspręsta pratęsti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą iki 2017 m. kovo 1 d., vėliau terminas buvo pratęstas iki 2017 m. gegužės 30 d ir už tai sumokėtas papildomas 2000 Eur avansas. Šią aplinkybę pagrindžia ir paties ieškovo 2017 m. gegužės 26 d. el. laiškas atsakovui, kuriame buvo aiškiai nurodyta dėti skelbimą ir pardavinėti turtą, suvokiant, jog iki šalių sutartos datos ieškovai neturės galimybės įsigyti turto. Tuo tarpu, atsakovas, atsakydamas į ieškovo 2017 m. gegužės 26 el. laišką patvirtino suprantantis savo teisę nuo 2017 m. gegužės 30 d. pardavinėti turtą tretiesiems asmenims. Kadangi, ieškovas 2017 m. gegužės 26 d. el. laišku informavo, kad neturi galimybės gauti finansavimą ir sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, o atsakovai gali pardavinėti turtą tretiesiems asmenims, todėl atsakovai nutraukė preliminarią sutartį ir informavo ieškovus, jog avansą pasilieka kaip netesybas.
8.2. Atsakovai turtą, kurį ketino perleisti ieškovams, pastatė, naudodamiesi banko suteiktu kreditu, todėl kiekvieną mėnesį patyrė realius nuostolius – mokėjo bankui palūkanas. Taigi, atsakovai neturėjo jokio intereso neapibrėžtą laiką mokėti bankui palūkanas, nesitardami dėl konkretaus turto perleidimo termino.
8.3. Atsakovai nuolat rodė iniciatyvą, teiraudavosi dėl galimybių sudaryti pagrindinę sutartį, o ieškovai bendraudavo tik tuomet, kai atsakovai apie tai pasiteiraudavo. Net ir suprasdami, žinodami, kad iki sutartyje nurodyto termino pagrindinės sutarties sudaryti neturės galimybės, apie tai neinformavo atsakovų. Taip pat, ieškovai būsto paskolos gavimo aplinkybėmis ėmė domėtis tik jau beveik suėjus sutartyje nurodytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti. Kai tuo tarpu šalys sutarties 2.1 punktu susitarė, kad dės visas pastangas, kad turtas būtų nupirktas kaip įmanoma anksčiau, nelaukiant nurodyto termino (2017 m. kovo 1 d.) pabaigos.
8.4. Atsakovams paskelbus apie turto pardavimą, ieškovai turtu, jo pardavimu nesidomėjo, nereiškė pretenzijų. Turtas tretiesiems asmenims buvo perleistas tik 2017 m. liepos 26 d. Tiek ieškovai, tiek betkuris kitas asmuo galėjo įsigyti turtą, tačiau kaip nurodė ieškovai, jie net nebėjo į banką, nepateikė į bylą įrodymų, kad iš tiesų jie buvo gavę teigiamą atsakymą, sutikimą finansuoti sandorį iš banko, nors žadėjo tai daryti liepos mėnesį. Jei iš tiesų, ieškovai turėjo realias galimybes įsigyti turtą per liepos mėnesį, tai iki 2017 m. liepos Jei iš tiesų Ieškovai turėjo realias galimybes įsigyti turtą per liepos mėnesį, tai iki 2017 m. liepos 26 d. jie netrukdomai tai galėjo padaryti, tačiau nepadarė. Kitą vertus, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad viso sandorio metu turėjo galimybė įvykdyti sutarties sąlygas, pasiskolindamas lėšas iš uošvio, tačiau pats norėjo sandorį finansuoti banko lėšomis.
8.5. 2000 Eur suma nelaikytina per didele avanso dalimi, nes preliminariąja sutartimi šalys buvo sulygusios 1500 Eur/mėn. avanso dydį. Be to, ieškovai nepagrįstai delsė sumokėti sutartą papildomą avanso dalį, todėl ji buvo sumokėta tik paskutinį mėnesį. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, ieškovai neįrodinėjo, kad šalių sutartos netesybos yra per didelės, neprašė teismo jas mažinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kada nėra pagrindo mažinti šalių laisva valia suderintų ir įtvirtintų netesybų dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
8.6. Ieškovai kelia naujus, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme metu nenagrinėtus argumentus dėl to, kad sutarčiai pasibaigus 2017 m. gegužės 30 d. atsakovai ją nutraukė 2017 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog byloje nekilo ginčas dėl aplinkybės, kad pagrindinės sutarties per nurodytus terminus nepavyko sudaryti būtent dėl ieškovų kaltės, o ne dėl atsakovų. Be to, ir patys ieškovai 2017 m. liepos 4 d. pranešimu nurodė, sutartį nutraukiantys sutarties 4.4 punkto pagrindu, t.y. dėl pirkėjų kaltės ir teigė neprašantys sutartyje nurodytos baudos iš pardavėjų, nes puikiai suprato ir pripažino, jog pagrindinė sutartis laiku nebuvo sudaryta būtent dėl ieškovų kaltės.
Motyvuojamoji dalis
IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl avanso priteisimo už preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2016 m. spalio 14 d. sudarė preliminariąją 82 000 Eur vertės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir sumokėti 6000 Eur avansą. Pasibaigus sutartyje numatytam terminui šalys žodžiu pratęsė preliminarios sutarties terminą, o ieškovai sumokėjo 2000 Eur papildomą avansą. Pasak ieškovų, preliminariosios sutarties terminas buvo pratęstas iki 2017 m. liepos 30 d., tačiau atsakovai prieš terminą nutraukė sutartį ir nepagrįstai pasiliko ieškovų sumokėtą avansą kaip baudą, dėl to kreipėsi į teismą prašydami minėtą avansą priteisti iš atsakovų. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliantai (ieškovai) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, taip pat ir tais atvejais, kai tai būtina siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo.
13. Apeliantai teismui su apeliaciniu skundu pateikė lizingo sutartį galimai įrodančią, jog ieškovai dėjo pastangas tam, jog būtų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Atkreiptinas dėmesys, jog šie įrodymai buvo atsisakyti priimti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie įrodymai neturi reikmės tarp šalių kilusiam ginčui dėl avanso priteisimo, todėl vadovaudamasis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, atsisako juos prijungti prie bylos.
Dėl įrodymų vertinimo ir preliminarios sutarties nutraukimo
14. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-396/2011). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 2, 3 p., 331 str.4 d. 2, 3 p.).
15. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis buvo nutraukta dėl ieškovų ar dėl atsakovų kaltės. Nors ieškovai ir atsakovai nesutaria dėl sutarties termino, t.y. ieškovai teigia, kad preliminari sutartis buvo pratęsta iki 2018 m. liepos 30 d., o atsakovai, nurodo, jog iki 2018 m. gegužės 30 d., sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad konkrečiu atveju nėra svarbu nustatyti konkretų šalių žodinio susitarimo terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2017 m. gegužės 26 d. el. laišku ieškovas K. K. informavo atsakovą, jog DNB ir Šiaulių bankas nefinansuos ieškovų paskolos, kitą kartą į banką kreipsis liepos mėnesį. Taip pat, ieškovas prisipažino, jog būtent dėl ieškovų kaltės užsitęsė pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas ir nurodė, jog atsakovai dėtų skelbimą ir pardavinėtų namą. Atsakovas J. K. atsakydamas į minėtą el. laišką nurodė, kad nemano, jog kažkas spės nupirkti namą ir lauks žinių iš ieškovų liepos mėnesį. Įvertinus šalių susirašinėjimą darytina išvada, kad ieškovas 2018 m. gegužės 26 d. el. laiške aiškiai nurodė atsakovams, jog jie gali dėti skelbimą ir pardavinėti namą, o tuo tarpu atsakovas sutiko pardavinėti namą, tačiau nesitikėjo greitu metu rasti kitus pirkėjus. Taigi, kaip nepagrįstas ir neįrodytas atmestinas apeliantų argumentas, jog 2018 m. gegužės 26 d. el. laišku ieškovas tik pasiūlė ieškoti kitų namo pirkėjų, tačiau ne parduoti namo iki 2018 m. liepos mėnesio.
16. Aplinkybė, jog atsakovai tik 2018 m. liepos 3 d. vienašališkai nutraukė šalių sudarytą preliminarią sutartį, niekaip neįrodo aplinkybės, jog buvo susitarta sutartį pratęsti būtent iki 2018 m. liepos 30 d. Pažymėtina, kad 2016 m. spalio 14 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 4.2.2. punkte šalys sulygo, jog pardavėjai turi teisę vienašališkai nesikreipdami į teismą nutraukti sutartį, informuodami apie tai pirkėjus raštu ne vėliau kaip prieš 5 kalendorines dienas iki numatomo sutarties nutraukimo, jeigu pirkėjai ilgiau kaip 7 kalendorines dienas vengia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Kaip minėta, 2018 m. gegužės 26 d. laiške ieškovas prisiėmė kaltę dėl laiku nesudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, t.y. nurodė, kad per ieškovus viskas užsitempė ir sutiko, jog atsakovai ieškotų naujų pirkėjų ir parduotų namą. Taigi, atsakovai laikydamiesi tarp šalių 2016 m. spalio 14 d. sudarytos preliminarios nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties 4.2.2 punkto sąlygų, 2018 m. birželio 27 d. informavo ieškovus, jog nuo 2018 m. liepos 3 d. vienašališkai nutraukia sutartį ir pasilieka 8000 Eur avansą, kaip baudą už tai, jog nebuvo laikytasi sutarties sąlygų.
Dėl papildomo avanso dydžio
17. Apeliantų manymu, 2000 Eur suma, kaip papildomas avansas, yra aiškiai per didelė suma už termino pratęsimą vienam nepilnam mėnesiui. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, jog už 4,5 preliminarios sutarties mėnesius ieškovais sumokėjo 6000 Eur, t.y. 1333,33 Eur/mėn. Tuo tarpu papildomas 2000 Eur avansas buvo sumokėtas tik praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo 2018 m. kovo 1 d., todėl sudarytų 1000 Eur/mėn. Kitą vertus, planuoto parduoti nekilnojamo turto vertė buvo 82000 Eur, todėl sumokėta 8000 Eur suma nesiekė net 10 proc. turto vertės. Taigi, apeliantų argumentai, jog 2000 Eur suma yra per didelė atmestini kaip nepagrįsti.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
19. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
20. Atsakovai pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 726 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.
21. Apeliacinės instancijos teismas įvertinę išlaidų dydį, atkreipia dėmesį į tai, jog bylą narinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovus atstovavo ta pati advokato padėjėja, pasirengimas šios bylos nagrinėjimui nereikalavo ypatingų teisinių bei specialių žinių, atidumo, darbo priemonių ir laiko sąnaudų, byla apeliacine tarka nebuvo nagrinėjama žodinio teismo posėdžio metu, todėl atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimaliais dydžiais, teismas konstatuoja, kad deklaruotos 726 Eur išlaidos už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, pažeidžia šalių lygybės principus, todėl yra mažintinos iki 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti solidariai iš apeliantų K. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Ž. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) atsakovų E. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir J. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) naudai 300 eurus bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovai patyrė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.