Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. K. ir Ž. K. ieškinį atsakovams E. K. ir J. K. dėl sumokėto avanso priteisimo.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovų 8000 Eur sumokėto avanso. Anot ieškovų, šalys 2016 m. spalio 14 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl atsakovų gyvenamojo namo ir žemės sklypo bei jame esančių kitų daiktų pirkimo-pardavimo; pagal šią sutartį ieškovai sumokėjo 6000 Eur avansą. Nors preliminariojoje sutartyje pirkimo-pardavimo sutarties terminas buvo nurodytas ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d., tačiau, ieškovų teigimu, šalys susitarė (konkliudentiniais veiksmais) šį terminą pratęsti iki 2017 m. liepos 31 d.; ieškovai už termino pratęsimą papildomai sumokėjo 2000 Eur avanso. Ieškovai 2017 m. birželio 27 d. gavo atsakovų pranešimą apie preliminariosios sutarties nutraukimą. Kadangi atsakovai preliminariąją sutartį nutraukė savo iniciatyva, tai, ieškovų nuomone, jiems turėtų būti grąžinamas sumokėtas 8000 Eur avansas; baudos iš atsakovų ieškovai nurodė nereikalaujantys dėl žmogiško faktoriaus.

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Atsakovų teigimu, preliminariosios sutarties 2.1 punkte įtvirtinta abiejų šalių pareiga dėti visas pastangas, kad turtas būtų nupirktas kaip įmanoma anksčiau, t. y. nelaukiant 2017 m. kovo 1 d. termino pabaigos, tačiau net ir po šio termino ieškovai akivaizdžiai vengė-delsė sudaryti pagrindinę sutartį – atsakymus iš bankų dėl kreditavimo ieškovai gavo tik 2017 m. kovo mėnesį, t. y. jau pasibaigus nustatytam terminui. Atsakovai pažymėjo, kad šalys ne konkliudentiniais veiksmais, bet žodžiu (2016 m. balandžio mėnesį) susitarė terminą pratęsti iki 2017 m. gegužės 30 d. ir būtent už šiuos tris mėnesius ieškovai papildomai sumokėjo 2000 Eur avansą. Atsakovai pažymėjo, kad patys ieškovai, gavę iš bankų neigiamus atsakymus dėl kreditavimo, 2017 m. gegužės 26 d. leido atsakovams pardavinėti turtą kitiems pirkėjams. Žinodami, kad baigėsi papildomas terminas sutarčiai sudaryti, ir reaguodami į ieškovų leidimą pardavinėti turtą, ieškovai 2017 m. birželio mėnesį atnaujino turto pardavimo skelbimą.

Dėl atsakovų teisės į netesybas

Šalys 2016 m. spalio 14 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį; turto kaina 82 000 Eur; avansas iš viso 6000 Eur (T. 1, p. 8-11). Preliminariosios sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad pirkėjams laiku ar visiškai neįvykdžius savo prievolės sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ar vengiant ją sudaryti, vėluojant sumokėti avansą ar jo dalį, pirkėjų sumokėtas avansas yra paliekamas pardavėjams kaip bauda už įsipareigojimų nevykdymą (netinkamą jų vykdymą). Sutarties 4.5 punkte nustatyta, kad jeigu ši sutartis nutraukiama 4.2 punkte nustatytais pagrindais, sumokėtas avansas lieka pardavėjams kaip bauda.

Aiškindamas ir taikydamas preliminariąją sutartį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pvz., pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015; kt.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). <...> ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. <...> Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas konstatuoja, kad teisiškai kvalifikuojant ieškovų sumokėtos (ir šioje byloje prašomos grąžinti) 8000 Eur sumos paskirtį-pobūdį, neturi būti besąlygiškai paisoma ginčo šalių vartojamų šios sumos apibūdinimų ar sąvokų. Kadangi pagal šalių preliminariosios sutarties nuostatas ieškovų sumokėtas iš viso 8000 Eur avansas gali būti vienu atveju paliekamas atsakovams, o kitu atveju – grąžinamas ieškovams kartu su atsakovų sumokama tokio pat dydžio bauda (sutarties 4.6 punktas), tačiau abiem nurodytais atvejais tai daroma atsižvelgiant į prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą (t. y. pagrindinės sutarties nesudarymą dėl vienos ar kitos šalies kaltės), tai šią sumą teismas kvalifikuoja ne tik kaip ieškovų sumokėtą avansą, tačiau ir kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – netesybas (CK 6.71-6.73 straipsniai). Pažymėtina, kad tokia išvada grindžiama pakankamai aiškiai suformuluotomis preliminariosios sutarties 4.5, 4.6 punktų nuostatomis, kuriose aiškiai išdėstytos visos esminės netesybų sąlygos (konkretaus įsipareigojimo neįvykdymas ir konkreti sankcija už neįvykdymą), todėl šių preliminariosios sutarties nuostatų nėra pagrindo aiškinti tokias sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Remdamasis šiuo motyvu teismas nesiima nagrinėti-nustatinėti kaip teisiškai nereikšmingos faktinės aplinkybės – kuri būtent šalis pasiūlė, o kuri šalis priėmė aptariamas preliminariosios sutarties sąlygas. Taigi nagrinėjamu atveju (neatsižvelgiant į šalių vartojamus teisinius terminus) sprendžiama dėl ieškovų pagal preliminariąją sutartį sumokėto iš viso 8000 Eur avanso, kurį atsakovai pasiliko sau kaip netesybas už pagrindinės sutarties nesudarymą.

Spręsdamas, ar atsakovai įgijo teisę į aptariamas netesybas (ar pagrindinė sutartis nesudaryta ir (arba) ar atsakovai preliminariąją sutartį pagrįstai nutraukė dėl ieškovų kaltės), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. spalio 14 d. preliminariąja sutartimi šalys sulygo pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 1 d., t. y. šalys susitarė dėl pakankamai ilgo – daugiau negu keturių mėnesių – laikotarpio. Pabrėžtina, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad toks preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas neatitiko ieškovų valios, kad toks terminas nebuvo su ieškovais suderintas ir kad jis buvo nustatytas vienašališkai atsakovų valia. Priešingai, ieškovai neneigė atsakovų argumentų, kad pagal pirminius šalių ketinimus pagrindinę sutartį buvo planuojama sudaryti iki 2017 m. vasario 1 d. ir būtent atsakovų iniciatyva preliminariojoje sutartyje nurodytas dar vienas papildomas mėnuo, t. y. iki 2017 m. kovo 1 d. Tokius atsakovų argumentus, teismo vertinimu, patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, kad netgi suėjus 2017 m. kovo 1 d. terminui, atsakovai nenutraukė šalių santykių, o juos tęsė (nors jau 2017 m. kovo 2 d. atsakovai turėjo pakankamą pagrindą šių santykių netęsti dėl ieškovų kaltės). Nors preliminariosios sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad visi pranešimai, susiję su šia sutartimi, turi būti įteikiami pasirašytinai ir (ar) siunčiami elektroniniu paštu, tačiau šalys tokia sulygta forma vis dėlto neįformino pratęsto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Nepaisant šio valios išraiškos formalumo nesilaikymo, visuma faktinių aplinkybių (įvykių seka) pakankamai patvirtina atsakovų argumentus, kad po 2017 m. kovo 1 d. šalys vis dar bendradarbiavo ir atlikinėjo veiksmus, siekdamos sudaryti pagrindinę sutartį, ir šiuo tikslu šalys būtent žodžiu (o ne konkliudentiniais veiksmais) pratęsė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tai konstatuodamas, teismas sutinka su atsakovų argumentais, kad nenuosekliai atrodytų ieškovų papildomo 2000 Eur avanso sumokėjimas 2017 m. gegužės 5 d. (T. 1, p. 28), jeigu šalys tuo metu nebūtų aiškiai susitarusios dėl konkretaus papildomo termino. Šalių žodinį (o ne konkliudentiniais veiksmais) susitarimą pratęsti terminą iki 2017 m. gegužės 30 d., teismo vertinimu, patvirtina tiek atsakovo 2017 m. gegužės 5 d. el. laiškas ieškovui, laišku prašant sumokėti avansą, apie kurį šalys „kalbėjo“ (T. 1, p. 86), tiek ir ieškovo 2017 m. gegužės 26 d. el. laiškas atsakovui, laiške nurodant atsakovams dėti skelbimą ir pardavinėti, nes per ieškovą užsitempė atsakovų reikalai (T. 1, p. 88). Šiame kontekste teismas atmeta kaip neįrodytus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į šalių susitarimą terminą pratęsti ne iki 2017 m. gegužės 30 d., bet iki 2017 m. liepos mėn. pabaigos. Laikantis tokios ieškovų pozicijos, visiškai nenuoseklūs ir nelogiški tampa ieškovo to paties 2017 m. gegužės 26 d. el. laiško teiginiai, kuriais nurodoma, kad ieškovas bandys kreiptis į bankus dar kartą liepos mėn., pabrėžtina, jeigu atsakovai „nebus pardavę“. Tokius ieškovo teiginius teismas vertina kaip patvirtinančius ieškovų pirmumo teisės neturėjimą į pagrindinės sutarties sudarymą ir kaip termino suteikiamos lengvatos atsisakymą (CK 6.35 straipsnio 6 dalis), nes tokiais ieškovo teiginiais parodoma, kad ieškovai, kaip pirkėjai, turtą galės pirkti bendra tvarka, t. y. jau neturėdami preliminariojoje sutartyje įtvirtinto pirmumo (termino suteiktos lengvatos). Tokio pirmumo ieškovams, teismo vertinimu, nesuteikia vėlesnis atsakovo 2017 m. gegužės 27 d. el. laiškas, kuriame nurodyta, kad atsakovai lauks žinių liepos mėnesį ir kad atsakovas nemano, jog kažkas spės nupirkti namą (T. 1, p. 91). Toks atsakovo atsakymas visiškai atitinka ieškovo el. laiške išdėstytą poziciją, kad ieškovams paliekama galimybė pirkti atsakovų turtą „bendra tvarka“.

Kadangi šalių žodiniu susitarimu pratęstas terminas pasibaigė 2017 m. gegužės 30 d., tai suėjus šiam terminui (ir jo papildomai nepratęsus) pasibaigė ir šalių prievolės sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Siekdami teisinio apibrėžtumo-aiškumo, atsakovai 2017 m. birželio 27 d. informavo ieškovus apie preliminariosios sutarties nutraukimą (T. 1, p. 21). Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad pagrindinės sutarties per nurodytus terminus (iki 2017 m. kovo 1 d. ir gegužės 30 d.) nepavyko sudaryti būtent dėl ieškovų kaltės. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad atsakovai įgijo teisę jiems sumokėtą avansą pasilikti kaip baudą (preliminariosios sutarties 4.4 punktas).

Dėl netesybų nemažinimo

Aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. <...> Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. <...> sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. <...> Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis)“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie teiktų pagrindą konstatuoti, jog preliminariąją sutartį šalys būtų sudariusios ne savo laisva valia. Nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog preliminariąją sutartį ieškovai sudarė ir iš viso 8000 Eur avansą sumokėjo dėl atsakovų spaudimo, susidėjusių sunkių aplinkybių, suklydimo ar pan. Šiuo atveju sumokėto 8000 Eur avanso dydis, atsižvelgiant į šalių sulygtą turto kainą (82 000 Eur), taip pat į šalių sulygtą ir pratęstą terminą net iki 2017 m. gegužės 30 d. sudaryti pagrindinę sutartį, teismo vertinimu, negali būti traktuojamas kaip neatitinkantis ieškovų interesų. Remdamasis nurodytais motyvais ir paisydamas kasacinio teismo akcentuoto šalių sutarties laisvės principo, teismas nekonstatuoja pagrindo mažinti šalių laisva valia suderėtų ir įtvirtintų netesybų dydžio, juolab kad pagal nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles netesybų minimalios ribos (iki kurios teismas gali jas sumažinti) nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais arba įrodytais nuostoliais. Tai konstatavęs, teismas išsamiau nenagrinėja šalių argumentų, susijusių su atsakovų realiai patirtų nuostolių dydžio nustatymu.

Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendžia, kad atsakovai pagrįstai atsisakė ieškovams grąžinti sumokėtą 8000 Eur avansą ir šios sumos, kaip netesybų, nėra pagrindo mažinti. Dėl to ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.