- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-377-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00290-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- L. G.
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vilniaus apskrities skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vilniaus apskrities skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija) priimti ir išnagrinėti jos skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ( toliau – ir Tarnyba) 2016 m. lapkričio 16 d. rašto Nr. 36V-5326, o netenkinus šio prašymo, įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją grąžinti pareiškėjos skundą Tarnybai su nurodymu išnagrinėti pareiškėjos skundą ir nustatyti, ar jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ar ne.
1.1. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamu sprendimu Komisija atsisakė priimti jos skundą dėl Tarnybos Vilniaus apskrities skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. rašto Nr. 36V-5326 nagrinėjimui, kaip nežinybingą ir grąžino pateiktą skundą pareiškėjai. Pareiškėja nesutikdama su Tarnybos Vilniaus apskrities skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 36V-5326, pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri skundžiamu sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nežinybingą. Pareiškėjos vertinimu, Komisija nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą, nes skundžiamame rašte yra nurodyta apskundimo galimybė tik Komisijai.
2. Atsakovas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vilniaus apskrities skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
2.1. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog ji skundžia Tarnybos su skundžiamu raštu pateiktą 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. 1OS-91. Atsakovas pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėja, skundžiamame rašte yra įtvirtinta vartotojo teisė pateikti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl vykdomo skundo nagrinėjimo bei jo tyrimo procedūros.
2.2. Atsakovo teigimu, pareiškėjos apskųstas raštas yra tarpinis dokumentas, kuriame nėra jokių privalomų vykdyti nurodymų pareiškėjai, todėl šis dokumentas nelaikytinas individualiu teisės aktu.
2.3. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos prašymu įpareigoti išnagrinėti jos skundą, nurodė, kad Komisija yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl ji negali būti įpareigota nagrinėti skundus dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų veiksmų.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2R-401(4R-783), kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą kaip nežinybingą Komisijai.
5.1. Pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 21 d. iš UAB „Kesko Senukai Digital“ įsigijo ant sienos pakabinamą skalbimo mašiną DWD-CV701PC ir prieš įsigyjant prekę, konsultavosi su prekės pardavėju dėl prekės sumontavimo galimybių. Pardavėjo atstovui atvykus į pareiškėjos namus, prekė buvo sumontuota ant sienos, tačiau kaip teigia pareiškėja, po kelių mėnesių naudojimo, ant sienos pakabinama skalbimo mašina pradėjo itin smarkiai drebėti, prekė išsijudino iš įmontuotos vietos ir dėl stiprios vibracijos padarė žalos pareiškėjos kambario sienai. Pareiškėja dėl patirtos žalos kreipėsi į prekės pardavėją, kuris nurodė kreipti į UAB „Baltijos kontinentai“ meistrus, kurie nustatė, kad itin stipraus drebėjimo pasekmė buvo skalbimo mašinos netinkamas pritvirtinimas prie sienos, todėl buvo atsisakyta padėti pareiškėjai. Vėliau pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo dėl sumokėtų pinigų už netinkamą prekės pritvirtinimą ir apgadintą kambario sieną, kreipėsi į prekės pardavėją su pretenzija. Prekės pardavėjas, įvertinęs pareiškėjos pretenziją, pasiūlė 20 Eur dovanų čekį apsipirkti pardavėjo parduotuvėje, tačiau pareiškėja manydama, kad siūloma kompensacija yra per maža, kreipėsi su skundu į Tarnybą, prašydama išnagrinėti susiklosčiusią situaciją ir nustatyti, ar prekės pardavėjas nepažeidė teisėtų pareiškėjos interesų.
5.2. Tarnybos Vilniaus apskrities skyrius atlikęs tyrimą dėl pareiškėjos pateikto skundo priėmė 2016 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 36V-5326, kuriame nurodė, kad atlikus patikrinimą buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 1OS-91, kuris buvo pridėtas pareiškėjai prie siunčiamo rašto susipažinimui. Patikrinimo akte buvo nustatytos faktinės aplinkybės ir nurodyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota vertinti materialaus nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
5.3. Pareiškėja nesutikdama su priimtu sprendimu, 2016 m. gruodžio 14 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, prašydama panaikinti 2016 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 36V-5326 ir įpareigoti Tarnybos Vilniaus apskrities skyrių tinkamai išnagrinėti jos skundą.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Vyriausioji administracinių ginčų komisija, įvertinusi pareiškėjos skundą 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2R-401(4R-783) nurodė, kad asmuo į administracinį teismą gali kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Komisija, atsižvelgusi į pareiškėjos skundo turinį, nurodė, kad iš esmės pareiškėja nesutinka su 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 1OS-91, tačiau jame yra nurodytos tik faktinės aplinkybės, bet nėra įtvirtinta jokių privalomų vykdyti reikalavimų, todėl šis patikrinimo aktas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms. Komisija taip pat pažymėjo, kad bylas, susijusias su vartotojų teisių pažeidimu, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.
Atsiliepimas
6. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog iš esmės yra skundžiamas 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktas Nr. 1OS-91. 2016 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 36V-5326 nurodyta teisė pateikti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos yra susijusi su ginčo nagrinėjimo procedūra, t. y. atliekamo tyrimo veiksmais, skundo išsprendimo terminų laikymusi ar kt. 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo akte Nr. 1OS-91, kurį iš skundo turinio skundžia pareiškėja, nurodyta, kad vartotoja dėl materialaus nuostolio atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą. Teismas atkreipė dėmesį, jog Tarnybos Vilniaus apskrities skyrius patikrinimo akte nenurodė į kokį teismą pareiškėja turėtų kreiptis dėl patirtos materialinės žalos priteisimo. Tarnybos priimamų sprendimų ar priimamų procedūrinių sprendimų apskundimas nurodytas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją neatima iš vartotojo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka su prašymu nagrinėti ginčą iš esmės, o Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo, nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nors Tarnybos Vilniaus apskrities skyrius neišnagrinėjo pareiškėjos skundo iš esmės, pareiškėjos teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nėra pažeista.
7. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nežinybingą. Taip pat pažymėjo, kad pagal VTĮ 20 straipsnio 1 dalį, vartotojas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, o vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima iš vartotojo teisės kreiptis į teismą. Šiomis nuostatomis nurodoma, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra išankstinė ne teismo tvarka ginčus nagrinėjanti institucija ir kreipimasis į ją nėra privalomas, taip pat kaip ir jos priimto sprendimo, kuriuo išsprendžiamas skundas iš esmės, vykdymas, kuris yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją, t. y. Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuriam pareiškėjos skundas nežinybingas, grąžinti pareiškėjos skundą Tarnybai.
8. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nežinybingą, o teisinio pagrindo įpareigoti Komisiją perduoti pareiškėjos skundą Tarnybai, kuri yra išankstinė ne teismo tvarka ginčus nagrinėjanti institucija, priimanti rekomendacinio pobūdžio sprendimus, nėra. Teismas pareiškėjai išaiškino, kad šios aplinkybės nepanaikina jos teisės kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
III.
9. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes bei nurodo, jog:
9.1. Apeliantė iš esmės reikalavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatytų, ar valdžios institucijos jos atžvilgiu nepažeidė jos teisių ir teisėtų interesų į ginčų nagrinėjimo procedūrų tvarką, ar nevilkino ginčų nagrinėjimo proceso. Pareiškėjos netenkina tai, kad ikiteisminių ginčų nagrinėjimo valdžios institucijos vietoj to, kad padėtų paprastiems žmonėms išspręsti ginčus ne teismine tvarka, klaidina juos ir nesuteikia išsamios konkrečios informacijos, vilkina visą ginčo procesą.
9.2. Apeliantės keliamas reikalavimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo nustatyti, ar valdžios institucijos neklaidina paprastų vartotojų ir įpareigoti valdžios institucijas prisiimti atsakomybę už savo klaidas. Apeliantė buvo klaidinama valdžios institucijų ir vietoj to, kad jai būtų buvusi suteikta pagalba ir prisipažinta, kad atsakovas suklydo, ji ir toliau klaidinama. Pareiškėjai teigiama, kad ji neva ne taip suprato apskundimo tvarką, nors atsakovas aiškiai nurodęs ją. Apeliantė negali suprasti, kodėl Vilniaus apygardos administracinis teismas iškreipė jos reikalavimus, taip pat vietoj dviejų atsakovų byloje paliko tik vieną, nors apeliantė iki šiol mano, kad atsakomybę turi prisiimti ne tik atsakovas bet ir Komisija dėl savo nekompetencijos, pateikdama atsakymą apeliantei, jog skundas nežinybingas. Apeliantės įsitikinimu, Komisija privalėjo kreiptis į atsakovą ir išaiškinti jam, kad yra klaidinami paprasti vartotojai. Apeliantė pažymi, kad kreipėsi į administracinį teismą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir ginčo proceso vilkinimo.
9.3. Apeliantė Vilniaus apygardos administraciniam teismui taip pat pažymėjo, kad atsakovas ilgiau nei pusę metų nagrinėjo jos, kaip vartotojos prašymą, ir galiausiai nepriėmė nei vieno iš Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnyje 1 dalyje numatyto sprendimo. Galiausiai ją suklaidino. Taigi, apeliantė sugaišo itin daug laiko dėl atsakovo nekompetencijos. Apeliantės manymu, Komisija privalėjo jos skundą grąžinti klaidingą apskundimo tvarką nurodžiusiam atsakovui, o ne jai, kuri tik vykdė atsakovo nurodytą apskundimo tvarką.
9.4. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas 2017 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 10-867 „Dėl L. G. prašymo nagrinėjimo atnaujinimo“ ir 2017 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 10-883, kuriuo nutarė atmesti L. G. prašyme keliamus reikalavimus. Apeliantės manymu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų pripažinti ir kitus atsakovo nutarimus neteisėtais, nes jie buvo priimti neišnagrinėjus pareiškėjos skundo apeliacine tvarka.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
11. Atsakovas atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Teismas priimdamas sprendimą, vadovavosi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis. Tarnybos nuomone, teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visas, esminę reikšmę, tinkamam sprendimui priimti turinčias bylos aplinkybes, nurodytas tiek apeliantės, tiek Tarnybos procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje pasakytus argumentus, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas. Teismas taip pat pateikė Komisijos veiksmų vertinimą ir kitų byloje surinktų įrodymų analizę, apibendrino įrodymus, padarė atitinkamas išvadas dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.
13. Byloje kilęs pagrindinis ginčas tarp pareiškėjos ir Tarnybos. Pareiškėja, kaip vartotoja, kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, siekdama išspręsti ginčą tarp jos ir prekės pardavėjo bei paslaugos teikėjo, o vėliau pageidavo ginčyti Tarnybos veiksmus Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje.
14. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjos skundą, ji kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjos skundas Komisijoje nenagrinėtinas.
15. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos manymu, iškreipė jos reikalavimų esmę ir negynė jos teisių. Be to, pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus įrodymus – Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 10-867 ir 2017 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 10-883. Kadangi šie įrodymai gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tai teisėjų kolegija prijungia juos prie bylos medžiagos.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis numato, jog apskundus administracinių ginčų komisijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Dėl šios priežasties pripažintini nepagristais apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo šalių skaičiumi ir jų procesine padėtimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai atsakovu šioje byloje laikė Tarnybą, o ne Komisiją.
17. Vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką reglamentuoja VTAĮ šeštasis skirsnis „Vartotojų teisių gynimas ne teisme“. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalį vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas institucijas ar teismą.
18. VTAĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Tarnyba, nagrinėdama vartotojo skundą, išsiaiškinusi ginčo esmę, ištyrusi turimus įrodymus, pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu užbaigti ginčą taikiu susitarimu nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo.
19. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnis numato ginčo nagrinėjimo ne teisme šalių teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio nuostatų taikymo praktikoje (žr. 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1362/2011, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-375/2009) pripažįstama, kad ginčai dėl vartojimo sutarčių sąlygų nagrinėjami pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnyje numatytas procedūras, o ginčai teisme galimi šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y., pareiškėjui kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinta, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka priimdama nutarimą dėl vartotojo skundo, iš esmės sprendžia civilinį teisinį ginčą, todėl tokio nutarimo teisėtumo kontrolė administraciniame teisme reikštų civilinio ginčo išnagrinėjimą, kas priskirtina bendrosios kompetencijos teismams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokie Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai negali būti skundžiami nei administracinių ginčų komisijai, nei administraciniam teismui, be kita ko, akcentuojant, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomi subjektui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) vartotojas skundžiasi (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-182/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-375/2009).
21. Darytina išvada, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes ji, visų pirma, nėra civilinius ginčus sprendžianti institucija, o antra, pareiškėjos skundžiami Tarnybos dokumentai yra tarpinio pobūdžio ir skirti faktinių aplinkybių konstatavimui bei pareiškėjos informavimui, nesukėlę jai tiesioginių teisinių pasekmių.
22. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjai galėjo susidaryti įspūdis, kad Tarnyba siūlo skusti jos veiksmus administraciniam teismui ar administracinių ginčų komisijai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Tarnybos 2016 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 36V-5326 nurodyta, jog administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui galima skųsti ginčo nagrinėjimo procedūrą, t.y. atsisakymą nagrinėti skundą, skundo nagrinėjimo terminų nesilaikymą, konkrečių tyrimo veiksmų netinkamą atlikimą. Tuo tarpu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ir Komisija, pareiškėja iš esmės siekia, kad Tarnyba jos naudai išspręstų ginčą tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo, o ne ginčija konkretų Tarnybos atlikto tyrimo veiksmą.
23. Tenkinti pareiškėjos prašymą ir grąžinti nagrinėti jos skundą Tarnybai taip pat nėra pagrindo, nes kaip matyti iš papildomų įrodymų, kuriuos pateikė pareiškėja su apeliaciniu skundu jos ginčas su paslaugos teikėju Tarnyboje jau yra baigtas spręsti, pareiškėja, jei jos netenkina ginčo sprendimo baigtis, turi teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.
24. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
25. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.