- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- I-5992-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00631-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 5000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (I t. b. l. 1-2) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-03-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K grubiai pažeidžiant jo teises, žeminant orumą. Kamerose, kuriose ji buvo laikomas, trūko vietos. Pagal 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymą V-124 (toliau – ir Įsakymas) vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. ploto, o pagal Europos normas 4 kv. m. laisvo gyvenamojo ploto. Sėdėdamas perlipdytose kamerose turėjo valgyti atšalusį maistą, nes stalas pritaikytas tik 2 žmonėms, be to jis nuolat užstatytas kitų nuteistųjų daiktais, nes kameroje nėra spintelių. Kamerose įrengtas tualetas tik iš dalies atskirtas sienele, todėl juo naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje, tai žemino orumą, neužtikrino privatumo. Labiausiai žemino tai, kai naudojantis tualetu į kamerą įeidavo pareigūnės moterys. Žiemos metu kamerose būdavo labai šalta ir drėgna, temperatūra niekada nesiekė 20⁰C, daugiausiai būdavo 8-9⁰C, miegoti tekdavo su drabužiais, o visą dieną praleisdavo su kepure. Nors yra nerūkantis ir serga lėtiniu obstrukciniu bronchitu, Hepatitu C ir ŽIV, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Paaiškina, kad atvykęs į Lukiškių TI-K raštu buvo nurodęs, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Kamerose yra tarakonų, o pateikus prašymą administracijai dezinfekcijai atlikti, jis dažniausiai ignoruojamas, paskui atbuline data pateikiamas dokumentas, jog dezinfekcija buvo atlikta. Lukiškių TI-K pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną, tai prilygsta žiauriam elgesiui, baudimui kankinant. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešimo nuostatas, suimtiesiems turi būti suteikiama teisė praleisti lauke ne mažiau nei 8 valandas. Kamerose taip pat neužtikrinamas tinkamas apšvietimas.
Pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K administracija tyčia pažeidinėja žmogaus teises. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir neveikimo patyrė moralinę ir psichologinę traumą, šiuo metu vartoja vaistus nuo nemigos ir depresijos. Būnant Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažemintas jo orumas, sukelti nepatogumai. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5000 EUR.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (I t. b. l. 65-75) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K paskutinį kartą iš Lukiškių TI-K išvyko 2014-10-07, ir atvyko tik 2015-01-06. Nuo 2015-01-06 Lukiškių TI-K iki 2015-03-03 buvo laikomas periodiškai. Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad 2015-01-06, nuo 2015-01-21 iki 2015-01-22, nuo 2015-02-17 iki 2015-02-20, 2015-02-26, 2015-03-02 vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pažymi, kad stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelio stalo. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Tai reiškia, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m. ir apgyvendinti 4 žmonės, joje visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę - dviese prie stalo, dviese ant lovų prie spintelės.
Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Suimtieji turi teisę kas dieną ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat ir į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Nurodo, kad pareiškėjas 2015-01-06 atvykęs iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K, įstaigos administracijai pareiškė, kad yra rūkantis, dėl ko buvo laikomas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais kartu su rūkančiais asmenimis. 2015-01-22 pareiškėjas kreipėsi su žodiniu prašymu į Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus dėl perkėlimo į nerūkančiųjų asmenų kamerą. Tą pačią dieną pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir buvo laikomas gyvenamosiose kamerose pagal jo pageidaujamą statusą. 2015-01-23 Lukiškių TI-K administracija papildomai gavo iš J. J. rašytinį prašymą, kuriame jis išsamiai aprašė dėl kokių priežasčių nori būti laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis, t. y. dėl sveikatos būklės. Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad J. J. 2015-01-27 išvyko atgal į Alytaus pataisos namus. 2015-01-30 Lukiškių TI-K administracija nuteistajam pateikė atsakymą kuriame nurodė, kad išnagrinėti prašymo iš esmės nėra galimybės, kadangi J. J. išvyko, o papildomų rekomendacijų iš Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos, Kriminalinės žvalgybos skyriaus gauta nebuvo.
Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 6,78 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K netiksliai nurodo kameroje laikomų asmenų skaičių. Kamerose Nr. 268, 323 su pareiškėju buvo keturi asmenys.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K.
Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2014-11-01 iki 2015-03-01, tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2014 metais paskutinį kartą iš Lukiškių TI-K išvyko 2014-10-07, o atgal grįžo tik 2015-01-06 (I t. b. l. 86), ir periodiškai buvo laikytas iki 2015-03-03. Gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą prieštaravimų dėl jo laikymo laikotarpio nepareiškė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės laikytina, kad šioje byloje neturtinė žala kildinama dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2015-01-06 iki 2015-03-03 (toliau – ir Ginčo laikotarpis).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Ginčo laikotarpiu pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2015-01-06 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas- 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2015-01-07 išvyko į Visagino areštinę.
2015-01-21 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas - 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2015-01-22 perkeltas į kamerą Nr. 271, jos plotas - 7,76 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2015-01-26 (3 asmenys kameroje). 2015-01-27 išvyko į Alytaus pataisos namus.
2015-02-17 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2015-02-18 perkeltas į kamerą Nr. 268, jos plotas - 7,30 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2015-02-22 (2015-02-19 - 2015-02-20 kameroje laikyti 2 asmenys, 2015-02-21 - 2015-02-22 - 3 asmenys kameroje). 2015-02-23 išvyko į Panevėžio apskrities areštinę.
2015-02-25 atvyko iš Panevėžio apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, jos plotas 7,45 kv. m. (3 asmenys kameroje). 2015-02-26 perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas - 7,76 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2015-03-02 (2015-02-27 - 2015-03-01 3 asmenys kameroje, 2015-03-02 kamera Nr. 320 (2 asmenys kameroje). 2015-03-03 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Žemesnės instancijos teismas
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas teigia, kad pagal Europos teisę jam turėtų tekti nemažiau nei 4 kv. m. laisvo kameros ploto. Vertinant šį pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikytas 19 dienų, iš jų minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas 11 dienų (pareiškėjui teko 2,43 – 2,58 kv. m. kameros ploto). Pareiškėjas posėdžio metu teigė, kad Lukiškių TI-K netiksliai nurodo kamerose buvusių asmenų skaičių, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, kamerose yra parazitų, o Lukiškių TI-K administracija prašymus atlikti dezinfekciją ignoruoja.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Kamerose turi būti įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos norma HN 76:2010 22 punktas). Laisvės atėmimo (kardomojo kalinimo) vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas, santykinė oro drėgmė šiltuoju metu laiku turėtų būti 35-65 proc., oro judėjimo greitis 0,15-0,25 proc., šaltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė neturi viršyti – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05 -0,15 proc. Kameros temperatūra šiltuoju metų laiku turėtų būti 18-28 ?C, šaltuoju metų periodu - 18-22 ?C. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx (Higienos norma HN 76:2010 22 punktas). Higienos normos HN 76:2010 56, 60 punktai įpareigoja, laisvės atėmimo įstaigas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir kitų buitinių parazitų, ant kamerų sienų ir lubų nebūtų pelėsio. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (Higienos norma HN 76:2010 28, 54 punktai).
Iš byloje esančių patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais), matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu, kamerose kuriose buvo laikytas pareiškėjas, vieną kartą nustatė temperatūros rodiklių pažeidimą (buvo 0,6 ?C mažesnė), kuris buvo pašalintas grįžtamosios kontrolės metu (I t. b. l. 184-185). Patikrinimo metu keletą kartų kamerose buvo nešvaru, tačiau minėti pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu taip pat buvo pašalinti (I t. b. l. 104-106, 110-111, 126-127,122-123,152-154, 164-165). Laikino sulaikymo kameroje Nr. 117, kurioje pareiškėjas Ginčo laikotarpiu praleido vieną dieną, nustatyta pelėsio požymių, buvo išdaužtas lango stiklas (I t. b. l. 166-167). Minėti pažeidimai grįžtamosios kontrolės patikrinimo metu pašalinti (I t. b. l. 170-171). Kitų patikrinimų metu drėgmės (I t. b. l. 107, 143, 166-167, 178-179), apšvietimo (I t. b. l. 18-119, 128-131, 150-151, 178-179), temperatūros (I t. b. l. 128-131, 144-145, 146-147, 148-149, 166-167, 174-175) rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą, langai skaidraus stiklo (I t. b. l. 118-119, 128-131, 150-151). Patikrinimų metu buitinių parazitų nenustatyta (I t. b. l. 124-125, 180-182). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir jų naikinimo paslaugų (I t. b. l. 76-82), darbai atliekami reguliariai ir registruojami žurnale (I t. b. l. 94-102). Vertinant pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos reikalavimų pagrįstumą reikšminga ir tai, kad pareiškėjas dėl teismui pateiktame skunde minimų higienos reikalavimų neatitikimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, galimų higienos normų neatitikčių šalinti neprašė (I t. b. l. 87). Kitų objektyvių įrodomų, kurie patvirtintų drėgmės, itin žemos temperatūros buvimą kamerose (8-9⁰C), tinkamo apšvietimo neužtikrinimą, pareiškėjo prašymų ignoravimą atlikti buitinių kenkėjų dezinfekcijos ar naikinimo darbus, byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu jo laikymo sąlygos ne visada atitiko HN 76:2010 22, 28, 54, 56 punktų reikalavimus. Visi nustatyti pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K netinkamai įrengti tualetai, jais naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje, tai žemino jo orumą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 -metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Tačiau dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose trūksta vietos sėdėti prie stalo, todėl turi valgyti atšalusį maistą. Kamerose nėra baldų daiktams susidėti, todėl stalas dažnai būna užimtas kitų nuteistųjų (suimtųjų) asmenų daiktais.
Eksploatavimo taisyklių 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, suolai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų spintelių, lentynų daiktams laikyti nėra galimybių. Stalai pagaminti vadovaujantis protingumo principu, nes mažoje kameroje negali būti įrengtas didelis stalas. Atsakovės atstovas pripažįsta, kad kameroje (keturiems asmenimis, kurios plotas apie 8 kv. m.) yra tik vienas stalas ir dvi kėdutės, tačiau daugelis asmenų medinę spintelę naudoja kaip stalą, todėl vis gali valgyti vienu metu – du prie stalo, kiti du sėdėdami lovose prie spintelių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Pagal nustatytą minimalų gyvenamosios kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, kameroje, kurios plotas ~ 8 kv. m. galėtų būti laikomi tik du asmenys. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims netektų valgyti sėdint lovose prie spintelių, skirtų daiktams susidėti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Ginčui aktuliu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.
Neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas sieja ir su tuo, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Ginčo metu galiojusios Higienos normos HN:76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pareiškėjas teigia, kad atvykęs į Lukiškių TI-K prašė būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2014 metais buvo išreiškęs norą būti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis (I t. b. l. 90). Atsakovės atstovas nurodo, kad 2015-01-06 atvykęs į Lukiškių TI-K raštu taip pat išreiškė norą buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. 2015 m. sausio 22 d. pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyrių, prašydamas jį perkelti į nerūkančiųjų asmenų kamerą ir šis pareiškėjo prašymas buvo nedelsiant (2015-01-22) patenkintas jį perkeliant į kamerą Nr. 271 (I t. b. l. 65, 85, 90). Tą pačią dieną (2015-01-22) pareiškėjas taip pat pateikė raštišką prašymą Lukiškių TI-K direktoriui dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą dėl sveikatos, kuris Lukiškių TI-K užregistruotas 2015-01-23 (I t. b. l. 89). Gavęs atsiliepimą pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo, prieštaravimų dėl to, kad buvo atsižvelgta į prašymą perkelti jį į nerūkančiųjų asmenų kamerą, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K gavęs pareiškėjo žodinį prašymą tą pačią dieną perkėlė jį į nerūkančiųjų asmenų kamerą, darytina išvada, jog minėtu laikotarpiu jo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką nebuvo pažeista. Tačiau atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų ir paaiškinimų, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-02-18 iki 2015-02-23 ir nuo 2015-02-25 iki 2015-03-03 buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Teisės aktai pareigą užtikrinti, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, nustato juridinio asmens valdymo organams, todėl Lukiškių TI-K turi imtis aktyvių veiksmų tinkamam šios pareigos įvykdymui, tačiau apie tai byloje jokių duomenų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovė nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pripažintina, jog nuo laikotarpiu nuo 2015-02-18 iki 2015-02-23 ir nuo 2015-02-25 iki 2015-03-03 pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas teigia, kad jam neužtikrinama teisė ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimui lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam buvo suteikta teisė kasdien būti gryname ore ne mažiau nei vieną valandą, todėl pažeidimas nenustatytas.
Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė didelius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, dėl to šiuo metu vartoja vaistus nuo nemigos, depresijos.
Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatą (I t. b. l. 13-64) nustatyta, kad pareiškėjas serga lėtiniu bronchitu, hepatitu C, infekuotas ŽIV (I t. b. l. 24-25, 32). Pareiškėjas nuo 2013 metų nuolat skundžiasi miego sutrikimais, nerimu, nuotaikų kaita (I t. b. l. 26-50), tačiau šiuo sutrikimus medicininių apžiūrų metu pareiškėjas siejo su pergyvenimu dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo (I t. b. l. 26-27), bausmės paskyrimu (I t. b. l. 31). Pareiškėjui psichikos ir elgesio sutrikimai, miego sutrikimai pasireiškia ir dėl ilgalaikio opijoidų vartojimo, abstinencijos būklės (I t. b. l. 33-34, 37, 43, 49, 52, 55-57). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skunde minimus sveikatos sutrikimus lėmė ne jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuotina, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 19 dienų (periodiškai), iš jų 11 dienų jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas. Būnant Lukiškių TI-K pareiškėjui teko naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje, tam tikru periodu nebuvo užtikrinta jo teisė į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką, būnant perpildytose kamerose tikėtinai trūko tam tikro kietojo inventoriaus. Teismo vertinimu, asmeninės erdvės trūkumas ir aplinkybė, kad pareiškėjas būdamas kameroje su kitais asmenimis turėjo naudotis iš dalies atskirtu tualetu, sveikatai saugios aplinkos nesudarymas, yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgiant į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjo sveikatos būklę (lėtines ligas, psichologinę būseną), kuri galėjo lemti intensyvesnius dvasinius išgyvenimus, darytina išvada, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 200 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 6,78 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 113 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 6,78 EUR (113 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu
nusprendžia:
pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 EUR (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.