Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. Š. individualios įmonės ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Mototoja“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Mototoja“ teismo nustatytu terminu atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. balandžio 29 d. ieškovas prisijungimo būdu su atsakovu sudarė draudimo sutartį dėl ieškovui priklausančio automobilio TOYOTA HILUX, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), draudimo, kuris galiojo nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Ieškovui buvo išduotas draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo suma nustatyta ,,Automobilio vertė įvykio dieną‘‘, draudimo apsaugos variantas ,,nauja vertė‘‘. Automobilis buvo apdraustas nuo visų rizikų, nustatyta 10 procentų išskaita vagystės ir plėšimo atveju bei 100 Eur išskaita kitais atvejais. Draudimo nustatytą 579,10 Eur įmoką ieškovas sumokėjo 2016 m. gegužės 9 d. Draudimo sutarties sudarymo metu galiojo atsakovo 2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcijos ,,Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030“.

Dėl 2016 m. gruodžio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu

16. Byloje nustatyta, jog draudėjui važiuojant per Dargionių mišką automobilį sumėtė, jis apačia lietė kelio paviršių. Po įvykio automobilis pristatytas trečiam asmeniui UAB „Mototoja“, kuris nustatė automobilio gedimus. Apie įvykį 2016 m. gruodžio 27 d. pranešta atsakovui, jo atstovai apžiūrėjo įvykio vietą, fotografavo. Automobilio remontas kainavo 2 132,92 Eur, dokumentai apie apmokėjimą pateikti atsakovui.

17. Draudikas išmokėti draudimo išmoką atsisako dviem pagrindais: 1) Taisyklių 3.1.3. punktu, pagal kurį įvykis yra laikomas nedraudžiamuoju, jeigu draudimo objektui atsirado žala dėl gedimų, atsiradusių pačioje transporto priemonėje dėl jos eksploatavimo; 2) Taisyklių 3.1.7. punktu, kuriame yra numatyta išimtis iš draudimo apsaugos, kai automobilis yra eksploatuojamas ne kelyje pagrindžia ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, pagal kurią automobilis – motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti arba kitoms transporto priemonėms vilkti, išskyrus motociklus, lengvuosius keturračius, keturračius, galinguosius keturračius, mopedus, triračius, traktorius ir savaeiges mašinas (tomas I, b.l.17).

18. Kasacinio teismo išaiškinta, jog Draudimo įstatyme yra imperatyviai nurodyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Tai reiškia, kad draudikas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, jau turi būti patikrinęs visą jam prieinamą informaciją ir padaręs tvirtą išvadą dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-686/2017 nurodė, jog „Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį“ (17 punktas).

20. Nagrinėjamoje byloje draudikas (apeliantas) atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką remiasi Ekspertine pažyma, kurioje yra nurodyta, kad, atsižvelgiant į ieškovo deklaruojamą įvykio dieną 2016 m. gruodžio 27 d. ir Toyota apžiūros UAB „Mototoja“ dieną 2016 m. gruodžio 30 d., per tokį trumpą laikotarpį negalėjo atsirasti rūdžių sluoksnis, esantis ant kairės pusės pusašio ir vairo kolonėlės, ir mechaniniai minėtų detalių pažeidimai, o taip pat vairo kolonėlėje nelikti tepalo pėdsakų (tomas I, b.l. 94-96). Šią pažymą parengė draudiko kvalifikuotas vertintojas, turintis ekspertinę darbo patirtį nuo 2000 m. (tomas I, b.l. 98). Išvadą apie fiksuotus pažeidimus patvirtina nuotraukos (tomas I, b.l.25-27,48,95).

21. Kasacinio teismo nurodyta, jog išdėstytos Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatos įtvirtina draudiko pareigą, pasinaudojant jam suteiktomis teisėmis, nustatyti draudžiamąjį įvykį ar jo nebuvimą, kitas draudimo išmokai mokėti reikšmingas aplinkybes, o kitiems draudimo santykių dalyviams nustato pareigą pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Dėl to kilus šalių ginčui dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, lėmusių draudiko atsisakymą mokėti draudimo išmoką, draudikas turi pareigą pateikti įstatymo įpareigotus surinkti duomenis, pagrindžiančius jo sprendimą nemokėti draudimo išmokos, o kiti draudimo santykių dalyviai, juos ginčydami, privalo pateikti jų argumentus ir nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-686/2017; 32 punktas).

22. Įvykio metu galiojusio Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies reguliavimas yra panašus kasacinio teismo pateiktam išaiškinimui dėl Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatų taikymo, todėl aukščiau nurodytos įrodinėjimo taisyklės yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog UAB „Mototoja“ darytos nuotraukos įrodo, kad tarp įvykio ir sugadinimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes matosi gumų pažeidimų apribota riba. Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovo pateikta 2017 m. gegužės 19 d. ekspertinė pažyma nepaneigia jo argumentų dėl įvykio, o eksperto pažymos yra tik rašytinis įrodymas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog draudimo išmoka išmokėtina remiantis Draudimo taisyklių 1.1 punktu, kuriame numatytas draudimas nuo sugadinimo dėl staigaus ir nenumatyto mechaninės jėgos poveikio iš išorės.

24. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog draudimo objektui atsirado žala dėl gedimų, atsiradusių pačioje transporto priemonėje dėl jos eksploatavimo. Ekspertinėje pažymoje yra aiškiai nurodyta, kad nuo 2016-12-27 ir Toyota apžiūros UAB „Mototoja“ dieną 2016-12-30, per tokį trumpą laikotarpį negalėjo atsirasti rūdžių sluoksnis, esantis ant kairės pusės pusašio ir vairo kolonėlės, ir mechaniniai minėtų detalių pažeidimai, o taip pat vairo kolonėlėje nelikti tepalo pėdsakų. Byloje nėra jokio kito techninio pobūdžio žinias fiksuojančio dokumento dėl detalės sugadinimo priežasčių, o ieškovo interpretuojami nurodyti UAB „Mototoja“ prieš automobilio remontą sugadinimai negali paneigti Ekspertinėje pažymoje esančių duomenų. Minėta, jog draudėjas, ginčydamas sprendimą nemokėti draudimo išmoką, privalo pateikti jo argumentus patvirtinančius įrodymus. Byloje tokių įrodymų nėra, o UAB „Mototoja“ nurodyti sugadinimai yra skirti automobilio remonto dydžiui ir kaštams pagrįsti. Bet tai nėra dokumentas, kuriame nurodyta išvada dėl detalės sugadinimo priežasčių.

25. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ekspertinė pažyma yra netiksli, nes surašyta ne tuoj po įvykio, o po penkių mėnesių, yra neteisinga. Ekspertinė pažyma buvo surašyta pagal UAB „Mototoja“ užfiksuotus duomenis iš karto po ieškovo pranešimo apie įvykį. Ekspertinei pažymai parengti 5 mėnesių laikotarpis apėmė visų duomenų rinkimą ir išvados surašymą. Pažymoje naudotasi būtent UAB „Mototoja“ duomenims, kurie užfiksuoti iš karto po įvykio, ir jų pagrindu buvo padaryta ekspertinė išvada, todėl draudėjo subjektyvus tų pačių duomenų interpretavimas nepaneigia atsisakymo mokėti draudimo išmokos pagrįstumo (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus, ieškovas įrodinėja, jog UAB „Mototoja“ specialistai nustatė, kad automobilio priekinio kairės pusės pusašio vidinė apsauginė bei vairo kolonėlės kairės pusės apsauginė gumos buvo pažeistos ir suplyšo dėl išorinės mechaninės jėgos poveikio, o dėl pažeistų apsauginių gumų pro pažeidimų vietose atsiradusius plyšius pateko purvo, vandens, dirvožemio sąnašų bei kitų pašalinių abrazyvinių medžiagų, kas įtakojo vairo kolonėlės ir priekinio kairės pusės pusašio gedimus. Ieškovė daro išvadą, jog dėl to vairo kolonėlė ir priekinis kairės pusės pusašis buvo sugadinti dėl staigaus ir nenumatyto mechaninės jėgos poveikio iš išorės, t. y. yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp 2016 m. gruodžio 27 d. įvykio ir automobilio priekinio kairės pusės pusašio bei vairo kolonėlės sugadinimo.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas ir neginčija, kad automobilio priekinio kairės pusės pusašio vidinė apsauginė bei vairo kolonėlės kairės pusės apsauginė gumos buvo pažeistos ir suplyšo dėl išorinės mechaninės jėgos poveikio, bet nurodo, jog korozijos poveikio mechanizmui laipsnis įrodo jo sugadinimą ne 2016 m. gruodžio 27 d., o daug anksčiau. Būtent dėl to apeliantas remiasi aplinkybe, jog negali dėl paties draudėjo didelio nerūpestingumo nustatyti, ar tai yra draudžiamasis įvykis.

28. Teisėjų kolegija nurodo, kad draudėjas eksploatuoja padidinto pavojaus šaltinį, iš eismo įvykių pobūdžio galima spręsti, jog automobilis naudojamas įvairia kelių danga, todėl mažai tikėtina, jog nustatyti UAB „Mototoja“ vairo kolonėlės sugadinimai nebuvo juntami (CK 1.5 straipsnis). Tokiu atveju sutiktina su apeliantu, jog esant šioms aplinkybėms yra pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

29. Taigi, esant eksperto išvadai, jog kairės pusės pusašio vidinė apsauginė bei vairo kolonėlės kairės pusės apsauginė gumos buvo pažeistos ne 2016 m. gruodžio 27 d., o daug anksčiau atsakovui nežinomomis aplinkybėmis ir atsakovas negalėjo ištirti gumų pažeidimo įvykio ir įsitikinti, ar nebuvo Taisyklėse numatytų nedraudžiamųjų įvykių požymių, yra pagrindas atmesti ieškovo ieškinį ir pagal Taisyklių 5.1.7 punktą, nes draudėjas nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių, dėl kurių būtų išvengta žalos arba ji būtų sumažinta, taip pat vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi.

30. Minėta, kad byloje kilo ginčas, ar 2016 m. gruodžio 27 d. važiuojant miško per Dargionių mišką, jame esantis kelias, atitiko viešosios teisės aktuose apibrėžiamą kelio sąvoką, nes draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remiantis Taisyklių 3.1.7 p. – kai transporto priemonė eksploatuojama ne kelių eismui skirtose teritorijose.

31. Teisėjų kolegija nurodo, kad Taisyklių 3.1.7 p. nėra detalizuotas. Tačiau apeliantas, jas aiškindamas plečiamai, įrodinėja, jog Lietuvos Respublikos kelių įstatyme (toliau – Kelių įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau –Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) yra nustatyta, kas yra kelias, kas yra automobilių kelias, kas yra važiuojamoji kelio dalis, ir apribojimų važiuoti miško ar kaimo keliais nėra nustatyta nei paminėtuose įstatymuose nei Kelių eismo taisyklėse (toliau tekste – KET). Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, turintis didžiulę patirtį draudimo srityje, ir draudė automobilius pas atsakovą apie 10 metų (tomas I, b.l.5). Ieškovas draudė pas atsakovą ne vieną visureigio tipo automobilį (tomas I, b.l.133-135). Tačiau per visus draudimo laikotarpius ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl Taisyklių 3.1.7. punkto sąlygos modifikavimo už papildomą draudimo įmoką.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi bendru rūpestingumo standartu, kuris taikytas asmeniui valdančiam padidintą pavojaus šaltinį, sutinka su apeliantu, jog pagal KET 5 punktą eismo dalyviai privalo išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Taisykles ir jų laikytis, o pagal 6 punktą kiekvienas eismo dalyvis turi teisę naudotis keliais, laikydamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir kitų įstatymų, Taisyklių ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, tvarkos ir apribojimų.

34. Iš į bylą pateiktų nuotraukų (tomas I, b.l. 99,100) matyti, kad miške yra aiški suformuota pravažiuoti skirta teritorija. Minėta, pagal KET 3.7 punktą, eismui naudojama žemės paviršiaus juosta yra kelias.

35. Peržiūrėjus Taisykles, rengtas draudiko, matyti, kad pvz., 1.3.1. punkte reglamentuota, jog „transporto priemonės užklimpimas (sniege, purve ar smėlyje), kuris įvyko kelių eismui skirtose teritorijose, laikomas neatidėliotinos pagalbos įvykiu“. Vienintelis šiuo klausimu Taisyklėse nurodytas teisės aktas yra KET (21.26) ir Taisyklių nė viename punkte nėra išaiškintas terminas „kelių eismui skirta teritorija“.

36. Pats Taisyklių pavadinimas: „ERGO visų rizikų transporto priemonių kasko draudimas“ sudaro prielaidą manyti, kad nedraudžiamos rizikos privalo būti griežtai ir tiksliai apibrėžtos. Taisyklėse nėra nuorodos, kad nebus draudžiamasis įvykis, jei transporto priemonės valdytojas ims važiuoti keliu, kuris neturi skiriamųjų ženklų ties įvažiavimu į jį, ir įvyks įvykis. Apelianto argumentas, jog ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl Taisyklių 3.1.7. punkto sąlygos modifikavimo už papildomą draudimo įmoką, nėra teisėtas reikalavimas šaliai, sudarančiai sutartį prisijungimo būdu. Draudikui keliama pareiga išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis bus naudojama transporto priemonė, nes pagal tai ir yra jo skaičiuojama draudimo įmoka. Draudėjas negali paveikti nustatytų rizikos veiksnių, kuriuos iš esmės vienašališkai įvertina ir apibrėžia draudikas.

37. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apelianto pozicija, kas laikytina „ne kelių eismui skirta teritorija“, nėra pagrįsta, kai remiamasis Kelių techniniu reglamentu KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ ir Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“. Minimi reglamentai reguliuoja visai kitus teisinius santykius, nei ginčo teisiniai santykiai. KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 1 p. nustatyta, kad šis reglamentas nustato visų nuosavybės formų kelių už gyvenamųjų vietovių ribų tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 1 p. nustatyta, kad šis reglamentas nustato visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus, o 3 p. nustatyta, kad reglamentas yra privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas.

38. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis ir apelianto nurodytu Statybos įstatymu, kurio 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad: statinys – nekilnojamasis daiktas (Pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Šis įstatymas jokia forma ir apimtimi taip pat nereglamentuoja kelių eismo, draudimo teisinių santykių ir kt.

39. Be to, minėta, nei Draudimo taisyklėse, nei Draudimo liudijime nebuvo nustatyta, kad automobiliu buvo galima važiuoti tik keliais, kurie atitinka Kelių techninių reglamentų ir/ar Statybos techninių reglamentų nuostatas, taip pat nėra nuorodų į konkrečius reglamentus ar kitas teisės normas.

40. Apeliantas rėmėsi ir argumentu, jog nei viename teisės akte nėra numatyta, kad nedraudžiamųjų įvykių aplinkybės negali apimti atvejų, kuriais viešojoje teisėje nėra numatyta draudimų ar apribojimų. Dėl šio argumento būtina pastebėti, jog buvo sudaryta Kasko draudimo sutartis, o CK 6.156 straipsnio 1 dalis numato, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Vadinasi, šalys gali individualiai susitarti dėl draudimo taikymo išimčių, bet tai turi būti aiškiai apibrėžta sutartyje.

41. Sprendžiant, ar nagrinėjamoje byloje galėtų būti pagrįstas draudiko atliekamas siaurinamasis Taisyklių aiškinimas, būtų galima dogmatiškai pasiremti kasacinio teismo praktika dėl TPVCAPDĮ nuostatų įgyvendinimo, nes apeliantas iš esmės orientuoja Taisyklių aiškinimą į viešosios teisės aktų nuostatas.

42. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad „nė vienoje iš Privalomojo draudimo direktyvų nepateikta apibrėžtis, kaip pagal šias direktyvas reikia suprasti sąvokas „įvykis“, „nelaimingas atsitikimas“, „eismas“ ar „transporto priemonių naudojimas“. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę šių nuostatų prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Vnuk, C-162/13, 42, 48 punktus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-44-1075/2018, 29 punktas).

43. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartyje yra išaiškinta (30 punktas), jog Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kaip turėtų būti aiškinama Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys iš esmės atitinka Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos ir antros pastraipų turinį, įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“: 1. sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk, 59 punktas); tai, ar jos variklis įvykio momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, C-514/16, 39 punktas); 2. sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Nunez Torreiro, C-334/16, 28 punktas); 3. sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 35 punktas); 4. svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju šis naudojimas patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo ta sąvoka neapima (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 40 punktas).

44. Apibendrindama pirmiau aptartą Teisingumo Teismo praktiką, kasacinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. sausio 10 d. nutartyje nurodė, kad ji kryptingai formuojama ta linkme, jog sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja.

45. Vadovaujantis prieš tai nurodytomis išvadomis dėl eismo keliais atvejų apibrėžties, įvertinant, jog apeliantas nebuvo numatęs išimčių ir apibrėžęs aiškiai sąvokos, nurodytos 3.1.7 p. „ne kelių eismui skirtose teritorijose“, teisėjų kolegija sprendžia, jog miške išvažinėti teritorija gali būti prilyginama kelio sąvokai, apibrėžtai KET 3.7 punkte, yra pagrindas atmesti apelianto argumentus, jog nebuvo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 3.1.7 punktą, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai atmetami (CPK 178 straipsnis).

46. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę. Jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, kilus abejonių dėl jos nuostatų aiškinimo, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, jos aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

47. Aukščiau pateikta kasacinio teismo sutarčių aiškinimo taisyklė taip pat pagrindžia Teisėjų kolegijos sprendimą, jog nebuvo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 3.1.7 punktą (CPK 185 straipsnis).

48. Apelianto argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismas išvados, kad Taisyklių 3.1.3. ir 3.1.7. punktų kumuliacija negalima, nebėra teisiškai reikšmingi, nes Teisėjų kolegija sprendė, jog draudikas neturėjo mokėti draudimo išmokos pagal Taisyklių 3.1.3. punktą, todėl dėl jo nepasisako.

Dėl 2017-02-28 įvykio pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu

49. 2017 m. vasario 28 d. įvyko antras įvykis, kuomet važiuojant kaimo keliu Eitulionių k. automobilis slydo ir dešine puse kliudė medį. Ieškovas nurodė, kad remonto klausimai buvo derinami tarp atsakovo ir UAB „Mototoja“, apeliantas neginčija šios aplinkybės. Automobilio remontas kainavo 3 357,31 Eur, tačiau atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką. 2017 m. kovo 20 d. atsakovas pranešė, kad įvykis nedraudžiamasis.

50. Apeliantas įrodinėja, jog tai, kad 2017 m. vasario 28 d. įvykis atsitiko ne kelyje, pagrindžia ir Elektrėnų savivaldybės administracijos raštas, kuriame ji nurodė, kad įvykis atsitiko privatiems asmenims V. M., A. P., G. P., V. V. ir V. M. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas I, b.l.139). Pagal nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą minėtas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties ir išraše nėra jokių duomenų apie kelio buvimą žemės sklype (tomas I, 159 psl.).

51. Remiantis ištrauka iš Elektrėnų savivaldybės vietinės reikšmės kelių schemos matyti, jog kelias nėra pažymėtas (tomas I, b.l. 140), tačiau iš žemėlapio taip pat nėra aišku, kaip įvažiuojama į žemės sklypą ir Elektrėnų savivaldybės administracijos raštas neatskleidžia privažiuojamojo kelio duomenų į suformuotą sklypą. Be kita ko, žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus, o Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės patvirtina, jog rengiant projektą atliekami ir veiksmai dėl kelių suprojektavimo privažiavimui, pagal savivaldybės administracijos pateiktą informaciją apie gatvių parametrus pagal atitinkamas gatvių kategorijas, savivaldybės vietinės reikšmės kelių tinklo, inžinerinių tinklų ir įrenginių išdėstymą bei kitus geoinformacinius duomenis (30.15 punktas). Taigi byloje nėra įrodymo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl naudojimosi žemės sklypu užtikrinimo, todėl sprendžiama, jog apeliantas, rinkęs pakankamą laiką duomenis dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, turėjo galimybes įvertinti šią aplinkybę ir tik po to spręsti dėl pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

52. Byloje esančios nuotraukos (tomas I, b.l. 170-175) įrodo, kad važiuota išvažinėtu žemės paviršiumi, kuriuo kaip keliu naudojamasi patekimui į žemės sklypą. Minėta, kad toks transporto priemonės naudojimas eisme, kaip nedraudžiamasis įvykis nenumatytas.

54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartyje išaiškinimą, draudžiamajam įvykiui nustatyti yra svarbu tai, kaip buvo naudojama transporto priemonė. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog Toyota buvo naudota kaip susisiekimo priemonė. Todėl prieš tai apeliacinio teismo pateikti išaiškinimai dėl 2016 m. gruodžio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu nekartojami.

55. Apeliantas nurodo, jog teritorija, kurioje įvykusį eismo įvykių prašo ieškovas pripažinti draudžiamuoju, neatitinka Kelių įstatyme numatytų kelio požymių, nes ji neturi būtinų keliui elementų, t.y. sankasos ir kelkraščio (Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Taip pat šioje vietoje nėra įrengta apsaugos zona, kuri žemiausios kategorijos vietinės reikšmės keliams yra 3 metrai nuo kelio briaunų (Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tuo tarpu, anot apelianto, Toyota plotis yra 1,855 metro11, iš nuotraukos (bylos tomas I, 168 psl.) yra akivaizdu, kad įvykio teritorijos žemės juostos plotis yra mažesnis nei 8 metrai ir tai neatitinka Kelių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimo, keliamo kelio žemės juostos pločiui. Taip pat apeliantas pažymi, kad ieškovui atsiradusi žala yra ir susijusi su važiavimu ne kelių eismui skirta teritorija, nes Toyota slydo ir atitrenkė į greta važiavimo trajektorijos esantį medį, kurio negalėjo būti, jeigu tai būtų buvęs kelias (Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnį vienas iš kelio elementų yra kelio apsaugos zona, kurioje negali augti medžiai, trukdantys eismo saugumui).

56. Minėta, jog kasacinio teismo Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus į privalomojo draudimo sritį patenka ne tik kelių eismo situacijos, t. y. eismas viešuosiuose keliuose, tačiau bet koks transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją; draudimo apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (šios nutarties 30.2, 30.3 punktai). <...> Privalomojo draudimo direktyvos buvo taikytos įvykiams, įvykusiems ne viešajame kelyje – ūkio kieme (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk), ant negrįsto keliuko vynuogyne, esančiame iš terasų sudarytame sklype su nuolydžiu (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade), taip pat teritorijose, į kurias patekimas yra apribotas, – kariniame poligone, skirtame vikšrinėms transporto priemonėms (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nunez Torreiro) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-44-1075/2018, 33 punktas).

57. Taip pat atsakovo nuomone, PVM sąskaita – faktūra įrodo, kad reikalavimo teisę į 2 674,64 Eur įgyja ne ieškovas, o trečiasis asmuo UAB „Mototoja“. Tuo tarpu, anot apelianto, ieškovas nepagrįstai teikė reikalavimą priteisti minėtą sumą jo, o ne UAB „Mototoja“ naudai, ir Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisėtai minėtą sumą priteisė ieškovui, kaip ir nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008.

58. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas būsimą žalą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008. Pirmosios instancijos teismas šia kasacinio teismo nutartimi rėmėsi tik tiek ir tokia apimtimi, kuria kasacinis teismas pateikė bendro pobūdžio išaiškinimus CK 6.249 straipsnio taikymo klausimais. Šie išaiškinimai aktualūs nagrinėjamos bylos atveju, kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl būsimos žalos priteisimo.

59. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, tokiu atveju, taikant minėt straipsnį, atsiranda galima priteisti būsimą žalą. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta UAB „Mototoja“ sąskaita už automobilio remontą, apeliantas jos neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo priteisti būsimą žalą.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

60. Anot apelianto, pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 ir 3 punktus kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus, nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų eismo dalyviams. Pagal to paties straipsnio 7 dalies 5 punktą kelio savininkas privalo atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Apeliantas įrodinėja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. įvykio teritoriją, priklausančią nuosavybės teise V. M., A. P., G. P., V. V. ir V. M., kvalifikavo keliu, todėl neįtraukus 2017 m. vasario 28 d. įvykio teritorijos savininkų į teismo procesą, buvo užkirstas kelias žemės sklypo savininkams pasinaudoti CPK suteiktomis teisėmis ir jų teise būti išklausytiems, pareikšti savo nuomonę nagrinėjamu klausimu ir nustatė jiems kelio savininkui priskirtas pareigas, pagal kurias jie privalėjo užtikrinti įvykio teritorijos atitiktį keliui keliamiems reikalavimams.

61. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje buvo atmestas apelianto argumentas dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo taikymo. Kita vertus, byloje žemės sklypo savininkams nebuvo reiškiami jokie reikalavimai, pasisakoma dėl jų teisų ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas ir ieškinys yra tenkintas 62 proc., nes pripažinta, kad nepagrįstai atsisakyta išmokėti draudimo išmoką pagal 2017-02-28 įvykio.

63. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, priteisė ieškovui iš apelianto už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (98 Eur) ir 605 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pakeičiant teismo sprendimą ir nurodant, jog iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama 435,86 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

64. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas už skundą sumokėjo 98,00 Eur žyminio mokesčio, todėl jo naudai priteisiama iš ieškovo 37,24 Eur. Ieškovas sumokėjo 484 Eur (išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti, todėl jo naudai priteisiama 300,08 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis), t.y. proporcingai atmestų skundo reikalavimų dydžiui.

65. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

apelianto ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo K. Š. IĮ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288) 2 674,64 Eur draudimo išmoką, 435,86 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 6 procentus nuo priteistos 2 674,64 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. balandžio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ieškovės K. Š. IĮ (juridinio asmens kodas181347262) naudai.

Priteisti atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288) 37,24 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų iš ieškovo K. Š. IĮ (juridinio asmens kodas 181347262).

Priteisti ieškovui K. Š. IĮ (juridinio asmens kodas 181347262) naudai 300,08 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.