Kauno apylinkės teismo sprendimas

2015-05-18 · Civilinė byla Nr. 2-2520-945/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-18
Bylos Nr.
2-2520-945/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12659-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
UAB „Transkede“
Atsakovas
G. Š.
Trečiasis asmuo
UAB DK „PZU Lietuva“, Compensa TU S
Advokatai
Tadas Račius
Kategorijos
  • 4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2520-945/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12659-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2.; 4.3.; 16.1.; 16.5.; 24.2.; 116.1. (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 18 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovės UAB „Transkede“ direktoriui E. P., atstovui advokato padėjėjui Tadui Račiui, atsakovo G. Š. atstovei Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ teisininkei Živilei Čeplauskei, nedalyvaujant trečiųjų asmenų atstovams, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Transkede“ ieškinį atsakovui G. Š., tretiesiems asmenims UAB DK „PZU Lietuva“, Compensa TU S.A. Viena Insurance Group, Lietuvoje veikiančiai per Compensa TU S.A. Viena Insurance Group Lietuvos filialą, BTA Insurance Company SE filialui Lietuvoje dėl materialinės atsakomybės taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b.l. 4-10, t. 1), patikslintą ieškinį (b.l. 16-22, t. 1) ir jo patikslinimą (b.l. 83-85, t. 1), kuriais prašo priteisti iš atsakovo 22.495,12 Lt žalos atlyginimo, 711,83 Lt (5% dydžio) metines palūkanas už laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo su atsakovu dienos (2013 m. lapkričio 18 d.) iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodoma, jog reikalavimas teisme reiškiamas ieškovei nesutinkant su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau- Darbo ginčų komisija) 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. DGKS-2720 (b.l. 23-24, t. 1; b.l. 145-146, t. 2), priimtu darbo byloje Nr. APS-8-8432, kuriuo konstatuota, jog ieškovė į Darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidusi įstatyme nustatytą terminą (kreipėsi 2014 m. gegužės 7 d. (b.l. 7-11, t. 2), nors terminas reikalavimui pareikšti prasidėjo 2013 m. lapkričio 28 d. ir baigėsi 2014 m. vasario 28 d.). Atsakovas 2013 m. rugsėjo 16 d. darbo sutarties Nr. 273 (b.l. 12-14, t. 2) pagrindu nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. dirbo vairuotoju ekspeditoriumi. Prieš atsakovui pradedant vykdyti darbo funkcijas jis supažindintas su Darbo tvarkos taisyklėmis (b.l. 34-47, t. 3) ir Vairuotojo- ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcija (b.l. 48-63, t. 3), su juo 2013 m. rugsėjo 16 d. sudaryta Tipinė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis (b.l. 15, t. 2). 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymais (b.l. 16-17, t. 2) atsakovas išsiųstas į komandiruotę po Europos šalis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d., nustatant, jog bus mokama 50% dienpinigių. Į komandiruotę atsakovas išvyko automobiliu Volvo FH 440, v.n. (duomenys neskelbtini) Komandiruotės metu darbuotojas darbdaviui padarė žalos 23.274,56 Lt sumai (b.l. 57, t. 2). Žalą sudaro 3.350,49 Lt (970,37 Eur) išlaidos atsakovo pasisavintam kurui (nors pagal atsakovo pateiktą 2013 m. spalio 29 d. degalų pirkimo kasos aparato kvitą (b.l. 41-42, t. 2), 20:43 val. į ginčo automobilį atsakovas nurodė įpylęs 656,10 litrų degalų, už kuriuos sumokėta prašoma priteisti suma, automobilio bake įmontuota stebėjimo įranga Loctracker neužfiksavo kuro lygio padidėjimo (b.l. 40, 119-120, t. 2), tuo tarpu nuo 2013 m. spalio 30 d. buvo neteisėtai atjungta ( b.l. 156, t. 3); atsakovui įpylus 1.030,63 litrus degalų (b.l. 41-44, t. 2) ir 2013 m. spalio 29 d.- 2013 m. lapkričio 2 d. nuvažiavus 1.600 km, 2013 m. lapkričio 4 d. automobilio priėmimo aktu (b.l. 75, t. 2) buvo užfiksuotas 227 litrų degalų kiekis bake, kas patvirtina nepateisinamai dideles kuro sąnaudas (b.l. 117-118, t. 2)), 12.778,81 Lt (3.701 Eur) negautos pajamos už vežimo paslaugas, suteiktas užsakovei Spedition Luckas GmbH (b.l. 45-56, t. 2) (atsakovui neperdavus ieškovei paslaugų suteikimą patvirtinančių važtaraščių, ieškovė negavo iš užsakovo apmokėjimo už paslaugas pagal 2014 m. sausio 16 d. išrašytas sąskaitas (b.l. 58-63, t. 2), kurios 2014 m. vasario 4 d. raštu (b.l. 64-65, t. 2) buvo grąžintos reikalaujant pateikti vežimo dokumentus), 825,91 Lt (239,20 Eur) išlaidos atsakovo tinkamai nepritvirtinto krovinio perkrovimui (b.l. 31, 66-67, t. 20), 6.294,56 Lt nuostoliai automobilio remontui (atsakovas nepastebėjo atsilaisvinusių automobilio rato veržlių, dėl ko buvo apgadintas automobilis (b.l. 70, t. 2), ieškovei teko keisti sugadintą detalę (b.l. 69, t. 2; b.l. 152, t. 3), nuomoti automobilį (b.l. 72-74, t. 2; b.l. 153, t. 3) ir juo siųsti šaltkalvį automobiliui suremontuoti (b.l. 68, 71, t. 2)), 24,79 Lt (7.18 Eur) išlaidos už automobilio palikimą saugomoje aikštelėje (b.l. 76, t. 2). Dalis žalos ieškovei buvo atlyginta ieškovės direktoriui 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu išskaičius 1.047,15 Lt sumą iš atsakovo 2013 m. spalio mėn. darbo užmokesčio (b.l. 77-78, t. 2). Likusios žalos sumos atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovo. Be to, komandiruotės metu atsakovas avansu penkiais mokėjimo pavedimais (b.l. 18-22, t. 2) gavo 8.150 Lt sumą, tačiau nepateikė darbdaviui šios sumos dalies- 1.195,17 Lt- panaudojimą patvirtinančių dokumentų (4.445 Lt sudaro dienpinigiai, likusią sumą sudaro komandiruotės išlaidos (b.l. 24-30, 32-39, 85, t. 2)). 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymo pagrindu buvo deponuotos 542,79 Lt ir 384,67 Lt sumos (b.l. 23, 80-83, t. 2), mokėtinos už 2013 m. rugsėjo mėn. ir atleidžiant atsakovą iš darbo, likusi nepateisinta avanso dalis- 267,71 Lt. Nurodytos sumos ieškovei iš atsakovo priteistinos taikant atsakovo atžvilgiu materialinę atsakomybę. Už vėlavimą vykdyti finansinę prievolę iš atsakovo ieškovei priteistinos įstatyminės palūkanos, skaičiuotinos nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Nors nutraukus darbo sutartį 2013 m. lapkričio 28 d. raštu (b.l. 86-87, t. 2) buvo pareikalauta žalą atlyginti, atsakovas jam pateikto reikalavimo neįvykdė. Ieškovė patvirtino, jog trečiasis asmuo BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje buvo apdraudęs transporto priemonės valdytojo privalomąją civilinę atsakomybę (b.l. 93, t. 1), trečiasis asmuo Compensa TU S.A. Viena Insurance Group, Lietuvoje veikianti per Compensa TU S.A. Viena Insurance Group Lietuvos filialą buvo apdraudusi transporto priemonę Kasko draudimu (b.l. 92, t. 1), trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ buvo apdraudusi vežėjo civilinę atsakomybę (b.l. 86-91, t. 1; b.l. 111-116, t. 2).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 32-38, t. 1) atsakovas prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, jog 2013 m. lapkričio 28 d. raštu ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama sumokėti 22.227,41 Lt žalos atlyginimo ir 267,71 Lt negrąžinto avanso sumas, kas patvirtina faktą, jog nurodytą dieną ieškovei buvo žinomas žalos faktas bei dydis, todėl reikalavimą teisės aktuose nustatyta tvarka pareikšdama 2014 m. gegužės mėn. ieškovė praleido įstatyme įtvirtintą procedūrinį terminą, kas pripažintina pagrindu ieškiniui atmesti. Be to, ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog egzistuoja visos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos. Įvertinęs ieškinio turinį atsakovas akcentuoja, jog įranga Loctracker nėra oficiali, neaiški jos sertifikavimo tvarka, nėra duomenų, ar ji nebuvo sugedusi, be to, ji buvo prijungta tik prie vieno iš dviejų kuro bakų. Ieškinio argumentai dėl kuro sunaudojimo nėra pagrįsti duomenimis apie atsakovo nuvažiuotą atstumą. Iš ieškinio turinio nėra aišku, su kokių važtaraščių neperdavimu ieškovė sieja žalos atsiradimą. Važtaraščius atsakovas ieškovei perduodavo išsiųsdamas juos paštu. Be to, žalos atsiradimas nepagrįstai siejamas su važtaraščio neperdavimu, kadangi ši aplinkybė savaime negalėjo turėti įtakos ieškovės ir atsakovo tarpusavio sutartiniams santykiams. Su krovinio perkrovimu susiję išlaidos nesusiję su atsakovo veiksmais. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas yra atsakingas už krovinio nuslydimą. Būtent ieškovė nurodė atsakovui krovinį vežti pavojingu keliu. Be to, krovinys buvo pritvirtintas diržais, atsakovas dažnai stodavo ir tikrindavo krovinio būklę, kroviniui pasislinkus jį nufotografavo ir informavo apie tai ieškovę, su kuria buvo suderintas perkrovimo faktas. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, jog krovinys buvo apdraustas, todėl pretenzijos turėtų būti reiškiamos draudimo bendrovei. Nesutikdamas su reikalavimu priteisti automobilio remonto išlaidas atsakovas akcentavo, jog darbdavys buvo informuotas apie neveikiančią stabdžių antiblokavimo sistemą. Apie pasislinkusį ratą atsakovas informavo ieškovę. Byloje nėra duomenų, kad transporto priemonė buvo tvarkinga, be to, ji taip pat buvo apdrausta. Saugomoje aikštelėje automobilis buvo paliktas dėl didelės jo vertės, atsakovui ketinant artimiausią darbo dieną jį pristatyti į galutinę paskirties vietą.

Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 152-155, t. 2) trečiasis asmuo Compensa TU S.A. Viena Insurance Group, Lietuvoje veikianti per Compensa TU S.A. Viena Insurance Group Lietuvos filialą, nurodė 2013 m. kovo 7 d. sudariusi su ieškove Transporto priemonių draudimo (Kasko) sutartį, pagal kurią atsakovo vairuotas automobilis apdraustas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d. Sutartis nutraukta 2013 m. gruodžio 17 d. (b.l. 210, t. 2). Trečiasis asmuo nurodo neturintis jokių duomenų apie ieškovės ir atsakovo nurodomus įvykius bei atskirus jų epizodus. Trečiojo asmens atsakomybė gali būti siejama tik su reikalavimu dėl 6.294,56 Lt žalos, susijusios su automobilio apgadinimu, atlyginimo. Vadovaujantis Sausumos kelių transporto priemonių draudimo taisyklių, patvirtintų trečiojo asmens valdybos 2012 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 19/2012 (b.l. 211-230, t. 2), kurių pagrindu sudaryta draudimo sutartis, 11.1, 11.6 ir 11.8 punktais, nedraudžiamaisiais laikomi įvykiai, kai žala atsirado ir padidėjo dėl gamybos broko, savaiminio įrangos gedimo ar natūralaus nusidėvėjimo, techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo, taip pat dėl pakrovimo, iškrovimo ar transportavimo. Ieškovei nurodžius, jog žala atsirado atsakovui nepatikrinus rato veržlių, bei atsakovui akcentavus, jog automobilis buvo netvarkingas, ne visada veikė ABS sistema, nebuvo nustatyta aiški automobilio būklės tikrinimo tvarka, nėra pagrindo spręsti, jog įvykis buvo draudžiamasis. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos patirtos remonto išlaidos yra protingos ir proporcingos.

Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 163-164, t. 2) trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškinį atmesti kaip neįrodytą, išbraukti trečiąjį asmenį iš dalyvaujančių byloje asmenų sąrašo ir nurodo, kad trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie padarytą žalą. Ieškovės su trečiuoju asmeniu sudaryta Vežėjų automobiliais draudimo sutartis galiojo nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. iki 2014 m. vasario 17 d. (b.l. 165-167, t. 2). Vadovaujantis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėmis Nr. 011 (b.l. 169-172, t. 2), įvykis nelaikomas draudžiamuoju, kadangi apie įvykį nebuvo pranešta, administravimas nebuvo atliekamas, draudimo sutartis yra pasibaigusi, todėl draudiminė apsauga nebegalioja (taisyklių 22.1.2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Vadovaujantis DK 245 straipsniu, materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. DK 246 straipsnyje įtvirtintas sąlygų materialinei atsakomybei taikyti sąrašas patvirtina, jog vien teisės pažeidimo ir žalos atsiradimo fakto materialinei atsakomybei taikyti nepakanka, materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik konstatavus egzistuojant šešių savarankiškų sąlygų visumą: 1) teisės pažeidimas; 2) žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Esant byloje pareikštam reikalavimui dėl materialinės atsakomybės darbuotojo atžvilgiu taikymo, darbdaviui tenka pareiga įrodyti egzistuojant visas materialinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškinyje aptariamos aplinkybės yra susiję su šalis siejusiais darbo santykiais. Nesutarimas kyla dėl to, ar atsakovas atliko kokį nors neteisėtą veiksmą, taip pat dėl to, ar dėl tokio veiksmo ieškovė patyrė žalą, t.y. ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos žalos.

Vadovaujantis CPK 12-13 straipsniuose įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, CPK 178 straipsnyje apibrėžiama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių tvarka, kiekvienai iš šalių tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo procesinę poziciją. Kartu akcentuotina, jog bylose dėl materialinės atsakomybės taikymo, remiantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, netaikomi darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, susiję su aktyviu teismo vaidmeniu, galimybe teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, išeiti už reiškiamo reikalavimo ribų. Nurodytų aplinkybių visuma lemia teismo pareigą bylą išnagrinėti pagal į ją šalių iniciatyva pateiktus įrodymus. Kartu pabrėžtina, jog ieškovei buvo išaiškinta pareiga pateikti dalies ne lietuvių kalba Darbo ginčų komisijai pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą nurodant, jog tokių vertimų ieškovei nepateikus, šie dokumentai nebus vertinami kaip įrodymai byloje. Ieškovei nepateikus dalies dokumentų vertimų (b.l. 122-136, t. 2), šie dokumentai priimant sprendimą nevertinami.

Kaip matyti iš ieškinio turinio, reikalavimas atlyginti žalą siejamas su keliais savarankiškais įvykiais, kurių kiekvienas, ieškovės tvirtinimu, nulėmė savarankiškos žalos atsiradimą. Dėl kiekvieno iš šių įvykių bei su jais susijusių ieškovės reikalavimo dalių pasisakytina atskirai.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su 970,37 Eur (3.350,49 Lt) išlaidomis kurui

Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kaip buvo panaudoti 656,10 litrų degalų, kurių įsigijimo 2013 m. spalio 29 d. 20 val. 42 min. už 970,37 Eur faktą patvirtina į bylą pateikti mokėjimo dokumentai (b.l. 41-42, t. 2).

Aplinkybę, jog nurodytas kuro kiekis į transporto priemonę nebuvo įpiltas, ieškovė įrodinėja keliais savarankiškais argumentais. Ieškovė pateikė teismui duomenis (b.l. 130, t. 3), jog į pagrindinį transporto priemonės kuro baką buvo sumontuota stebėjimo įranga Loctracker, kuria GPS pagalba, pasitelkiant kuro suvartojimo duomenis pagal borto kompiuterį, kuro lygį stebint pagal pagrindiniame bake esančią originalią kuro plūdę, remiantis ekonomiškumo važiavimo ataskaita. Šią informaciją pateikusi įrangą administruojanti UAB „Mobiliųjų sprendimų centras“ nurodė, jog sistemoje duomenų klientas pakeisti negali, jog antrajame kuro bake įranga kuro lygio nematuoja, tačiau bakai yra susisiekiantys. Nors, kaip nurodyta ieškovės paaiškinime, sistema kuro kiekį fiksuoja su tam tikra paklaida, kaip matyti iš į bylą pateiktų sisteminių duomenų, ženklaus kuro kiekio įpylimas į kuro baką 2013 m. spalio 29 d. nebuvo užfiksuotas (b.l. 40, t. 2).

Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų transporto priemonės kuro limitų, kuro sąnaudos 100 km turėjo sudaryti 37 litrus, žiemos laikotarpiu- 10% daugiau (b.l. 94, t. 1). Ieškovė taip pat pateikė teismui duomenis, iš kurių matyti, jog ta pati transporto priemonė prieš tai, kai ją vairavo atsakovas, vykusio reiso metu vidutiniškai sunaudojo 32,4 litrus 100 km, po to vykusio reiso metu- 32,8 litrus 100 km (b.l. 124-127, t. 3). Teikdama rašytinius paaiškinimus ieškovė nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. spalio 30 d. kuro sunaudojimo norma pagal stebėjimo įrangos duomenis sudarė 36,9 litro 100 km (b.l. 117, t. 2).

Į bylą pateiktų komandiruotės lapų (b.l. 97-99, t. 1) turinys atskleidžia, jog išvykstant į komandiruotę užfiksuota 424.817 km rida, prieš kelionę atgal į Lietuvą rida sudarė 441.190 km, skirtumas- 16.373 km. Ieškovė nepateikė į bylą objektyvių duomenų, susijusių su automobilio rida jo perdavimo momentu, 2013 m. lapkričio 4 d. priėmimo akte (b.l. 75, t. 2) neužfiksavo automobilio ridos. 2013 m. lapkričio 12 d. akte (b.l. 57, t. 2) nurodoma, jog transporto priemonė 2013 m. spalio 29 d.- 2013 m. lapkričio 2 d. nuvažiavo 1.600 km, pagal į bylą pateiktus trumpiausio galimo maršruto nuo degalinės, kurioje 2013 m. spalio 29 d. piltas kuras, iki Kauno duomenis (b.l. 123, t. 3), atstumas sudaro 1.498 km, tuo tarpu sunaudotų degalų nurašymo akte (b.l. 95, t. 1) nurodoma, jog visos kelionės metu buvo nuvažiuota 17.643 km, kas leidžia spręsti, jog bendrą atstumą ieškovė šiame dokumente paskaičiavo remdamasi Loctracker sistemos administratoriaus pateiktais duomenimis (b.l. 118, t. 2), jog po sistemos atjungimo transporto priemonė nuvažiavo 1.270 km (17.643 km - 16.373 km = 1.270 km). Kad pastaruoju dydžiu ieškovė oficialiai nurašydama kurą naudojosi be pagrindo, patvirtina ta aplinkybė, jog, kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktų duomenų (b.l. 40, t. 2), sistema ir po kuro užpylimo momento kurį laiką siuntė duomenis, administratorius pateikė informaciją, jog sistema neveikė nuo 2013 m. spalio 30 d. 20 val. 6 min. Duomenų, kurie leistų spręsti, jog po to, kai buvo užfiksuotas krovinio išvažiavimas į Lietuvą (b.l. 97, t. 1), iki tol, kai nustojo veikti Loctraker sistema, nebuvo nuvažiuota nei vieno kilometro, į bylą nepateikta. Nurodytas aplinkybes, jas ieškovei tinkamai neužfiksavus ir skirtingai interpretavus, teismas vertina kaip pagrindą ieškovės nenaudai (būtent ieškovė turėjo visas galimybes užfiksuoti tikslią transporto priemonės ridą, tačiau duomenų apie tai teismui nepateikė) konstatuoti, jog transporto priemonė iš Vokietijos į Lietuvą galėjo nuvažiuoti ir 1.600 km (būtent tokį dydį savo teiktuose dokumentuose, kaip minėta, yra nurodžiusi ieškovė).

Komandiruotės lapuose taip pat užfiksuota, jog iš Lietuvos transporto priemonė išvyko pilnais kuro bakais (b.l. 98, t. 1). Nėra ginčo ir dėl to, jog kelionės metu viso įpilta 6.259,77 litrai kuro (b.l. 95, t. 1; b.l. 118, t. 2). Ieškovės pateikti duomenys apie tai, kiek kuro iš viso buvo sunaudota, kelia pagrįstas abejones dėl šių duomenų tarpusavio nesuderinamumo. Jeigu sunaudotų degalų nurašymo akte (b.l. 95, t. 1) ieškovė nurodo, jog bendras supiltas kuro kiekis išvažiuojant sudarė 1.400 litrų, papildomai įpilta 6.259,77 litrų, sunaudota 7.532,67 litrų, kas lemia 127,1 litrų likutį, tai teikdama rašytinius paaiškinimus (b.l. 117, t. 2) nurodė, jog bendra kuro bakų talpa- 1.500 litrų, o likutis perimant transporto priemonę- 227,1 litrų. Akcentuotina ir tai, jog 2013 m. lapkričio 12 d. akte (b.l. 57, t. 2) teužfiksuotas kuro bakuose likutis centimetrais, tačiau paaiškinti, kaip buvo apskaičiuotas likutis litrais, net ir teismui nustačius terminą šiam įpareigojimui įvykdyti ir pasiūlius pateikti kuro bakų duomenis, ieškovės atstovai negalėjo, jokių duomenų apie kuro bakų matmenis nepateikė, kas kelia pagrįstas abejones dėl darbdavio veiksmų nustatant kuro likutį objektyvumo, o kartu ir neleidžia atmesti atsakovo atstovės pateiktos prielaidos, jog transporto priemonėje įrengti neoriginalūs bakai, kurių tiksli talpa neaiški.

Sistemiškai vertinant komandiruočių lapuose (b.l. 97-99, t. 1) esančius duomenis apie nuvažiuotus atstumus kartu su ieškovės pateiktais duomenimis apie kuro pylimą (b.l. 95, t. 1; b.l. 118, t. 2), dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes.

Pirma, kaip matyti iš pirmojo ir antrojo komandiruotės lapų (b.l. 98-99, t. 1), iki 2013 m. spalio 22 d. viso buvo nuvažiuota 12.952 km (išvykstant buvo 424.817 km, 2013 m. spalio 22 d. grįžus į Vokietiją- 437.769 km). Taikant ieškovės nurodytą 36,9 litrų kuro 100 km dydį išeina, kad nurodytam atstumui nuvažiuoti turėjo prireikti 4.779,29 litrų kuro. Net ir taikant ieškovės maksimaliu įvardintą 40 litrų kuro 100 km dydį išeina, kad nurodytam atstumui nuvažiuoti turėjo prireikti 5.180,80 litrų kuro. Tuo tarpu iki tol bendras įpilto kuro kiekis sudarė 5.229,14 litrų, t.y. kiekis, kuris į transporto priemonę turėjo netilpti, t.y. transporto priemonė, darant prielaidą, jog 2013 m. spalio 21 d. buvo pripilti pilni kuro bakai, iki nurodyto momento, tam, kad tilptų visas įpiltas kuro kiekis, turėjo sunaudoti vidutiniškai bent po 40,37 litrus kuro 100 km (5.180,80 litrų / 12.952 km * 100).

Antra, lyginant paskutinį antrajame komandiruotės lape užfiksuotą įrašą (437.769 km; b.l. 99, t. 1) ir galutinį įrašą trečiajame komandiruotės lape (441.190 km; b.l. 97, t. 1) matyti, jog 2013 m. spalio 22-29 dienomis papildomai nuvažiuota dar 3.421 km. Taikant ieškovės nurodytą 36,9 litrų kuro 100 km dydį gaunamos 1.262,35 litrų sąnaudos, taikant aukščiau minėtą sąnaudų dydį (40,37 litrus kuro 100 km) gaunamos 1.381,06 litrų sąnaudos. Net ir pripažinus, jog abiejuose kuro bakuose viso buvo 1.500 litrų kuro, akivaizdu, jog preliminaraus 2013 m. spalio 29 d. vykusio kuro pylimo laikotarpiu sistemos Loctracker užfiksuoto kuro kiekio- 272 litrų (b.l. 40, t. 2)- faktiškai kuro bakuose galėjo ir nebūti (taikant 36,9 litrų kuro 100 km sąnaudas bei darant prielaidą, jog 2013 m. spalio 22 d. kelionė pradėta pilnais 1.500 litrų talpos kuro bakais, likutis turėjo būti 237,65 litrų, taikant 40,37 litrų kuro 100 km vidurkį- atitinkamai 118,94 litrų). Kuro sunaudojamumui įtakos negalėjo neturėti ir faktas, jog aptariamu laikotarpiu transporto priemonė ilgą laiką stovėjo dėl gedimo, vėliau buvo remontuojama, tuo tarpu atsakovas nurodė degalus naudojęs šildymui.

Trečia, skaičiuojant visą aukščiau aptartą maršrutą gaunamas 16.373 km atstumas. Šiam atstumui taikant ieškovės nurodytą 36,9 litrų kuro 100 km dydį gaunama 6.041,64 litrų sąnaudos, taikant 40,37 litrų dydį- 6.617,85 litrų sąnaudos. Net ir pripažinus, jog išvykstant į bakus buvo pripilta 1.500 litrų kuro, o kelionės metu papildomai 5.229,14 litrų kuro, gaunamas bendras 6.729,14 litrų kiekis, kas, taikant 36,9 litrų kuro 100 km dydį lemų, jog bake tuo metu turėjo būti 687,50 litrų kuro (6.729,14 litrų - 16.373 km / 100 * 36,9 litrų), taikant 40,37 litrų dydį- 119,36 litrų (6.729,14 litrų - 16.373 km / 100 * 40,37 litrų). Pastarieji duomenys aiškiai paneigia ieškovės pateiktus duomenis dėl kuro sunaudojimo normos iki įvykio, už kurį prašoma taikyti materialinę atsakomybę, taip pat leidžia abejoti ir sistemos Loctraker duomenų apie kuro likutį bake patikimumu. Pastaruoju aspektu kaip pagrįstas vertintinas atsakovo argumentas, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų apie sistemos sertifikavimą bei duomenų patikimumą (pvz., kaip ji veikia tuo atveju, jeigu transporto priemonė ilgą laiką būna užkurta, tačiau nevažiuoja, taip pat jeigu transporto priemonė dėl pablogėjusios techninės būklės pradeda naudoti daugiau, nei įprastai, kuro).

Ketvirta, dėmesys atkreiptinas į tai, jog, pagal į bylą pateiktus kvitus (b.l. 41-44, t. 2), Pfungstadte, Vokietijoje buvo įpilta 656,10 litrų kuro, tuo tarpu Varšuvoje, Lenkijoje- papildomi 374,53 litrų. Net vizualus ieškovės teismui pateikto maršruto (b.l. 123, t. 3) vertinimas aiškiai parodo, jog atstumas iki Varšuvos sudaro ne mažiau kaip du trečdalius bendro maršruto, tuo tarpu remiantis viešai prieinamais atitinkamų maršrutų duomenimis matyti, jog atstumas nuo Pfungstadto iki Varšuvos yra ne mažiau nei 1.100 km. Net ir taikant 36,9 litrų kuro 100 km dydį su sistemos Loctracker užfiksuotais 272 litrais kuro būtų galima nuvažiuoti apie 737 km (su antrame punkte nurodytais 237,65 litrais- 644 km), tuo tarpu taikant 40,37 litrų sąnaudas- vos 673 km (pastarąjį dydį taikant antrame punkte nurodytam 118,94 litrų likučiui gaunami vos 294 km), kas leidžia vertinti kaip praktiškai neįmanomą situaciją, jog kuras 2013 m. spalio 29 d. į automobilį nebuvo įpiltas, kadangi tokiu atveju atsakovui nebūtų užtekę kuro atvykti į Varšuvą.

Penkta, iš viso 2013 m. spalio 29-30 dienomis papildomai įpilta 1.030,63 litrai kuro (b.l. 41-44, t. 2). Preziumuojant, jog buvo nuvažiuota 1.600 km, o kuro norma sudarė 40,37 litrus 100 km, gaunamos 645,92 litrų sąnaudos (taikant ieškovės nurodytą 36,9 litrų 100 km dydį gaunamos 590,40 litrų sąnaudos). Vien tik su Varšuvoje, Lenkijoje, papildomi įpiltais 374,53 litrais kuro, net ir darant prielaidą, jog Loctracker sistema buvo tinkamai užfiksavusi 272 litrų kiekį 2013 m. spalio 29 d., akivaizdu, jog ieškovas būtų grįžęs į Lietuvą su visiškai tuščiais kuro bakais (272 litrai + 374,53 litrai = 646,53 litrai, todėl su 40,37 litrų sąnaudomis 100 km kuro būtų nelikę, su 36,9 litrų sąnaudomis būtų likę 56,13 litrų; pripažinus, jog faktiškai kuro buvo mažiau (237,65 litrai ar gal net ir 118,94 litrų), atitinkamo kuro kiekio parvykimui į Lietuvą nebūtų užtekę, todėl spręsti, jog visas 2013 m. spalio 29 d. pirktas kuro kiekis nebuvo įpiltas į mašiną, nėra pagrindo.

Šešta, remiantis darbdavio pateiktais duomenimis skaičiuojant darbuotojui palankiausią variantą, pagal kurį išvažiuojant iš Vokietijos kuro bake taikant 40,37 litrų kuro 100 km dydį galėjo būti likę 118,94 litrai (jeigu bakų talpa 1.500 litrų), papildomai įpylus 1.030,63 litrus ir sunaudojus 1.600 km 645,92 litrų kuro, gaunamas 503,65 litrų likutis. Kaip nurodė ieškovė, bakuose buvo likę 227,1 litro, kas lemia 276,55 litrų skirtumą. Sieti tokį skirtumą su 2013 m. spalio 29 d. vykdytu kuro pylimu nėra pagrindo. Kartu pabrėžtina, jog tiek ieškovės nurodoma bendra kuro bakų talpa, tiek ir jos įvardintas kuro likutis priimant automobilį, yra paremtas tik pačios ieškovės tvirtinimais, į bylą nepateikti jokie objektyvūs duomenis, susiję su kuro bakų tūriu ir matmenimis, kurie leistų objektyviai spręsti dėl to, ar konkretus kuro kiekis buvo faktiškai sunaudotas. Dar kartą pabrėžtina, jog bylos nagrinėjimas buvo atidėtas suteikiant ieškovei galimybę atitinkamus duomenis pateikti, tačiau šie duomenys teismui nebuvo pateikti.

Nurodytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jos ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti egzistavus neteisėtą atsakovo veiksmą 2013 m. spalio 29 d. įsigytą 656,10 litrų kuro kiekį neįpilant į transporto priemonę. Tiek ieškovės pateikti duomenys apie tai, jog sistema Loctracker neužfiksavo kuro kiekio staigaus padidėjimo, tiek ir atsakovo tvirtinimas, jog jis susidūrė su elektros instaliacijos problemomis, jog vėliau sistema visai nustojo veikti (konkrečios priežastys, dėl ko sistema nebeveikė, nebuvo įrodinėjamos, į bylą nepateikti duomenys, ar sistema buvo atjungta, ar duomenų nefiksavimą lėmė kokios nors kitos objektyvios priežastys (pvz., sistemos ar transporto priemonės elektrinių sistemų, valdančių aptariamą įrangą ar galinčių turėti įtakos jos veikimui, galimi gedimai), kartu su sistemos administratoriaus elektroninio susirašinėjimo metu (b.l. 119-120, t. 2) pateikta prielaida, jog vairuotojas galėjo panaudoti bakų atskyrimą, atsakovui nurodžius, jog kurą jis galėjo pilti į papildomą baką, kuriame nebuvo sistemos Loctracker plūdės, leidžia pagrįstai abejoti ieškovės nurodyta įvykių seka, kuri, kaip minėta, nesuderinama su kuro panaudojimo galimybėmis. Iš kitos pusės, nesant objektyvių įrodymų apie kuro kiekio trūkumus (pabrėžtina, jog ir Loctracker sistemos administratorius savo poziciją pateikė remdamasis subjektyviai ieškovės nurodytais duomenimis apie kuro bakų talpą ir kuro likutį transporto priemonės perėmimo metu), negali būti vertinama kaip patvirtinanti ieškovės nurodytą neteisėtą veiksmą, o kartu ir aplinkybes, su kuriomis ieškovė sieja žalos dydį, atsakovo darbdaviui pateikta informacija apie tai, jog nuplėštas bako kamštis ir dingo kuras (b.l. 107-109, t. 2).

Papildomai akcentuotina, jog, kaip teisingai nurodė Darbo ginčų komisija 2014 m. birželio 5 d. sprendime, ieškovė reikšdama aptariamą reikalavimą praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą terminą individualiam darbo ginčui inicijuoti. Pati ieškovė pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, jog jau 2013 m. lapkričio 4 d. automobilio priėmimo aktu (b.l. 75, t. 2) buvo perimti visi su aptariamu įvykiu susiję dokumentai, 2013 m. lapkričio 12 d. akte (b.l. 57, t. 2) buvo užfiksuotos visos su aptariamu įvykiu susiję aplinkybės, 2013 m. lapkričio 28 d. raštu (b.l. 86-87, t. 2) ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui padengti žalą. Į Darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi 2014 m. gegužės 7 d., t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo sužinojimo apie galimą žalą momento, daugiau nei penkiems mėnesiams nuo to momento, kai ieškovė įvertino su galima žala susijusias aplinkybes ir nusprendė pareikšti reikalavimą atsakovui. Atsakovo atstovei palaikant reikalavimą dėl su termino praleidimu susijusių pasekmių taikymo, ieškovė neįvardijo jokių aplinkybių, kurios trukdė pareikšti reikalavimą dėl atitinkamos žalos dalies išieškojimo. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog buvo prieš kreipiantis į Darbo ginčų komisiją aiškinamasi dėl žalos neperduodant važtaraščius dydžio, kuri atskirai bus vertinama pasisakant dėl atitinkamos ieškinio dalies pagrįstumo, pabrėžtina, jog žala ieškinyje siejama su savarankiškais įvykiais, kurių tapatinti nėra pagrindo. Nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą, šio termino praleidimas pripažintinas savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti (vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2011 formuojama praktika, procedūriniu laikytino kreipimosi į darbo ginčų komisiją termino pažeidimas vėliau kreipusis su ieškiniu į teismą pripažintinas pagrindu taikyti ieškinio senaties institutą ir, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimą atmesti).

Dėl reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su 3.701 Eur (12.778,81 Lt) negautomis pajamomis

Reikalavimo dalį dėl 12.778,81 Lt (3.701 Eur) žalos atlyginimo priteisimo ieškovė sieja su aplinkybe, jog atsakovas neperdavė ieškovei dalies važtaraščių, dėl ko ieškovė negavo apmokėjimo už paslaugas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ginčo laikotarpiu veiklą vykdė bendradarbiaudama su bendrove Spedition Luckas GmbH, kuri, kaip ekspeditorius, perduodavo ieškovei vykdyti atskirus užsakymus. Ieškovė pateikė duomenis apie laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d. gautus 6 užsakymus (b.l. 45-56, t. 2), kurių bendra vertė atitinka ieškiniu prašomą priteisti sumą. Ieškovei 2014 m. sausio 16 d. išrašius sąskaitas už suteiktas vežimo paslaugas (b.l. 58-63, t. 2), sąskaitos 2014 m. vasario 4 d. buvo grąžintos nurodant, jog kartu su sąskaitomis nepateikti užsakymų įvykdymą patvirtinantys dokumentai ir reikalaujant šiuos dokumentus pateikti nedelsiant (b.l. 64-65, t. 2). 2015 m. vasario 5 d. ieškovė gavo atsakymą į 2015 m. sausio 22 d. pretenziją (b.l. 17-18, t. 3), kuriame nurodoma, jog reikalavimui pareikšti yra praleistas CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintas terminas, todėl pretenzija nebus vertinama ir mokėjimai nebus atliekami. Nurodytais duomenimis ieškovė įrodinėja faktą, jog atsakovui neperdavus ieškovei paslaugos suteikimą patvirtinančių važtaraščių ieškovė prarado teisę gauti pinigus už vykdant veiklą suteiktas vežimo paslaugas.

Vertinant šios reikalavimo dalies pagrįstumą civilinės atsakomybės taikymo sąlygų kontekste, dėmesys atkreiptinas į tai, jog, nors atsakovas ir neginčijo pareigos perduoti darbdaviui su įmonės veikla susijusius dokumentus, iš į bylą pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, jog įmonėje egzistavo ir atsakovui buvo žinoma konkreti dokumentų (įskaitant važtaraščius) perdavimo darbdaviui tvarka, t.y., kad atsakovui buvo konkrečiai išaiškinta jo pareiga dokumentus perduoti tam tikra forma ir būdu, kad buvo nustatytos objektyvios priemonės dokumentų perdavimo faktui užfiksuoti. Darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti duomenimis, darbdavys rizikuoja, kad tokie duomenys esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Nagrinėjamu atveju atsakovas tvirtino perdavęs ieškovei visus važtaraščius (sau pasilikęs tik šių dokumentų kopijas), akcentavo, jog dokumentai buvo siunčiami paštu. Aplinkybės, jog įmonėje buvo susiklosčiusi praktika, kad vairuotojai dokumentus darbdaviui būdami komandiruotėje persiųsdavo paštu, ieškovė neginčijo, neįrodinėjo, jog dokumentai turėjo būti perduodami tiesiogiai, kaip turėjo būti fiksuojamas perdavimo faktas, kad atsakovas privalėjo išsaugoti dokumentų išsiuntimo faktą patvirtinančius įrodymus, pranešti apie dokumentų išsiuntimą ir pan., kas leistų objektyviai įvertinti, kokios buvo su dokumentų perdavimu susijusios darbuotojo pareigos ir ar tas pareigas darbuotojas įvykdė tinkamai. Pabrėžtina ir tai, jog, skirtingai nei teismo posėdžio metu nurodė ieškovės direktorius, didžioji dalis ginčo važtaraščių buvo išrašyta iki 2013 m. spalio 25 d., t.y. iki to laiko, kai, sugedus transporto priemonei ieškovės direktorius kartu su šaltkalviu vyko automobilio remontuoti ir turėjo galimybę jau tuo metu iš atsakovo pasiimti įvykdytus vežimus patvirtinančius dokumentus. Be to, kaip matyti iš komandiruotės lapų, šalių nagrinėjant bylą pateiktų pozicijų, ieškovė pripažino dalies dokumentų perdavimo faktą, neteikdama teismui jokių duomenų, kaip tie dokumentai buvo perduoti, kaip toks perdavimas buvo objektyviai fiksuojamas, kas leistų spręsti, jog ieškovės išskirtų dokumentų neužfiksavimas patvirtina atsakovą pažeidus jam nustatytą pareigą. Nurodytų aplinkybių visuma ieškovės argumento, jog atsakovas neperdavė konkrečių dokumentų, neleidžia vertinti kaip labiau tikėtino nei, tarkim, galimybės, jog dokumentai buvo perduoti darbdaviui ir jo paties neišsaugoti arba prarasti juos persiunčiant paštu.

Net ir vertinant atitinkamą pareigą kaip tęstinę, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Nors tarp šalių 2013 m. lapkričio 3-7 d. vyko elektroninis susirašinėjimas dėl dokumentų perdavimo (b.l. 138-140, t. 2), ieškovė nenurodė konkrečių dokumentų, kurie turi būti perduodami, kas leistų spręsti, jog atsakovui, tvirtinančiam, jog dokumentus jis išsiuntė paštu, buvo aiškiai įvardinta, kokių dokumentų ieškovė neturi. 2013 m. lapkričio 12 d. buvo surašytas aktas, kad trūksta važtaraščių nurodytai sumai (b.l. 57, t. 2), kas aiškiai parodo, jog ieškovei, kuri disponavo užsakymo dokumentais, buvo žinoma apie tai, kokius konkrečiai važtaraščius ji pageidauja gauti iš atsakovo, tačiau 2013 m. lapkričio 28 d. rašte (b.l. 86-87, t. 2) ieškovė nereikalavo pateikti jokių dokumentų, nenurodė, kaip buvo paskaičiuota su galimai neperduotais važtaraščiais susijusi reikalaujama atlyginti žalos suma. Kartu pabrėžtina, jog, kaip minėta, jau po nurodyto rašto surašymo- 2014 m. sausio 16 d.- ieškovė išrašė sąskaitas už suteiktas paslaugas ir tik 2014 m. vasario 4 d. raštu buvo informuota apie tai, jog nepateikus paslaugų suteikimą patvirtinančių dokumentų už paslaugas nebus mokama. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog ieškovė su atsakovu tinkamai nebendradarbiavo (tiek siųsdama informaciją paštu, tiek ir elektroninio susirašinėjimo metu nenurodė, kokius konkrečiai dokumentus atsakovas privalo perduoti), žalą paskaičiavo dar tada, kai neturėjo jokių duomenų apie jos atsiradimo, lygiagrečiai reikalavimus dėl tos pačios sumos sumokėjimo reiškė tiek atsakovui, tiek ir paslaugą užsakiusiam asmeniui. Konkretūs dokumentai, kurių neperdavimu jis kaltinamas, atsakovui objektyviai galėjo tapti žinomi tik gavus informaciją iš Darbo ginčų komisijos apie jo atžvilgiu inicijuotą darbo ginčą. Pabrėžtina, jog ir Darbo ginčų komisijai teiktame prašyme (b.l. 7-11, t. 2), kuris buvo išsiųstas atsakovui (b.l. 91, t. 2), nebuvo tiesiogiai įvardinti trūkstami dokumentai. Ieškovės prašymo priedai atsakovo atstovams buvo įteikti 2014 m. gegužės 26 d. po atstovų pateikto prašymo (b.l. 93-96, t. 2), t.y. tą pačią dieną, kai atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą (b.l. 97-103, t. 2). Nurodyta aplinkybė ne tik atskleidžia, jog atsakovui nebuvo įvardinta pareiga perduoti konkrečius dokumentus, už kurios pažeidimą jo atžvilgiu gali būti taikoma materialinė atsakomybė, bet jau nuo 2013 m. lapkričio 12 d. su galimu dokumentų neperdavimu susiję pasekmės buvo nuosekliai įvardijamos kaip įvykęs faktas, t.y. ieškovė nesuteikė pagrindo atsakovui tikėtis, jog vėlesnis dokumentų perdavimas galėtų būti vertinamas kaip materialinę atsakomybę panaikinantis faktas, t.y., konstatavo pažeidimą ir pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo nenurodydama atsakovui, jog dokumentų perdavimo atveju žala neatsiras. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pažeidimą ieškovė siejo su tuo, jog dokumentai nebuvo perduoti iki tam tikro konkretaus laikotarpio (2013 m. lapkričio 12 d.), jau tuo metu konstatavo, kad žala yra padaryta. Pastaroji aplinkybė paneigia ieškovės teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktą poziciją, jog atsakovo padarytas pažeidimas yra susijęs su tuo, jog dokumentus, kurie į bylą buvo pateikti tik 2015 m. vasario 17 d. vykusio posėdžio metu, o vėliau, ieškovės atstovui pageidaujant, pateikti pakartotinai (b.l. 74-106, t. 3), ir tarp kurių ieškovė rado su ieškinio reikalavimu susijusius važtaraščius (b.l. 131-142, t. 3), atsakovui ieškovei pateikus anksčiau pastaroji būtų įgijusi teisę gauti apmokėjimą už vežimo paslaugas ir išvengusi žalos atsiradimo.

Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu konstatuoti, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti neteisėtų ieškovo veiksmų faktą.

Kartu pabrėžtina, jog ieškovė, pateikusi duomenis apie patirtą žalą užsakovui atsisakant apmokėti už suteiktas paslaugas, neįrodė egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo veiksmų ir tokios žalos atsiradimo. Kaip teisingai nurodė atsakovas, vadovaujantis CMR konvencijos 4 straipsniu, važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pastaroji nuostata lemia, jog važtaraštis tėra vienas iš eilės dokumentų, patvirtinančių paslaugos suteikimo faktą. Važtaraščio neišsaugojimas negali būti vertinamas kaip savaime paneigiantis teisę gauti apmokėjimą už vežimo paslaugas. Ieškovė, net ir tvirtindama, jog ėmėsi veiksmų, siekdama gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas, nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tokių veiksmų atlikimo faktą, t.y. siekį išsiaiškinti, ar už vežimo paslaugų suteikimą apmokėjimą gavo pagrindiniu vežėju važtaraščiuose nurodyta Spedition Luckas GmbH, kad užsakovui buvo teikiami ieškovės turimi duomenys apie transporto priemonės judėjimą, reikalaujama pateikti siuntėjų ir gavėjų turimus duomenis apie krovinio priėmimą vežimui ir perdavimą pristatymo vietoje ir pan. Dar kartą akcentuotina, jog ieškovė iš esmės neįrodė ėmusis veiksmų, kad tuos duomenis gautų iš atsakovo, kaip minėta, iš karto konstatuodama žalos faktą ir reikalaudama jos atlyginimo.

Ieškovė nepateikė teismui ir jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog savalaikio važtaraščių pateikimo atveju ji būtų gavusi užsakymuose nurodytą apmokėjimą. Kaip matyti iš važtaraščių turinio, viename iš jų (b.l. 141-142, t. 3) teužfiksuotas vežimas ieškovei priklausančia transporto priemone, tačiau ieškovė nėra įvardinta kaip vežėjas, todėl nėra aišku, ar gauto užsakymo pagrindu paslaugos buvo teikiamos būtent ieškovės vardu ir važtaraščio pateikimas būtų sukūręs kokias nors teises būtent ieškovei. Be to, iš užsakovo gautuose dokumentuose nenurodoma, jog būtent važtaraščio nebuvimas lemia atsisakymą apmokėti už paslaugas. 2014 m. vasario 4 d. rašte (b.l. 65, t. 2) nurodoma, jog nebuvo pateikti jokie dokumentai, tuo tarpu 2015 m. vasario 5 d. rašte (b.l. 17-18, t. 3) tenurodomas senaties termino praleidimas. Pastarojo rašto turinys atskleidžia, jog aptariamas savo teises ieškovė galėjo siekti įgyvendinti iki rašte nurodomas 2015 m. sausio 23 d., kad iki to laiko žala nebuvo atsiradusi, iš ieškovės tebuvo laukiama duomenų apie suteiktą paslaugą, tuo tarpu ieškovė, jau 2013 m. lapkričio 12 d. konstatavusi žalos faktą, neįrodė ėmusis kokių nors veiksmų dokumentams gauti, reikalavusi, kad dokumentus pateiktų atsakovas. Tik teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovams akcentavus, jog taikus susitarimas būtų galimas atsakovui pateikus važtaraščius, atsakovas pateikė teismui turėtų dokumentų kopijas, kuriuos įvertinusi ieškovė konstatavo, jog tarp jų buvo ir trūkstami dokumentai.

Vertinant termino aptariamam reikalavimui pareikšti skaičiavimą, dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovei teko pareiga suformuluoti ne tik ieškinio dalyką, bet ir jo pagrindą. Manydama, jog ginčas gali būti išspręstas atsakovui perdavus trūkstamus dokumentus, ieškovė neturėjo pagrindo reikalauti atlyginti dar neatsiradusią žalą, galėjo pateikti teismui materialinį teisinį reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti dokumentus. Tačiau savo teisių gynimo būdą ieškovė siejo su reikalavimu atlyginti žalą, kurios atsiradimą ieškinyje įvardijo kaip nulemtą dokumentų neperdavimo nutraukiant darbo santykius. Ieškovės nuoseklumą šiuo klausimu patvirtina ir faktas, jog ieškiniu prašoma priteisti palūkanas už vėlavimą vykdyti finansines prievoles, kurios skaičiuojamos būtent nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos (2013 m. lapkričio 18 d.). Pastaroji aplinkybė aiškiai parodo, jog ieškovė atsakomybę atsakovui prašo taikyti už jo veiksmus iki 2013 m. lapkričio 18 d., aiškiai nurodydama, jog jau šią dieną atsakovas turėjo iš materialinės atsakomybės kylančią konkrečią finansinę prievolę ieškovei. Kaip minėta, jau 2013 m. lapkričio 12 d. buvo konstatuotas konkretus žalos dydis bei veiksmas, kuriuo žala padaryta. Tuo metu reikšti reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo ieškovė ne tik neturėjo teisinio pagrindo, bet atitinkamą reikalavimą pareikšdama praėjus pusei metų praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į individualų darbo ginčą nagrinėjantį organą. Ieškovės formalus veiksmas pateikiant užsakovui sąskaitas ir gaunant iš jo atsakymą apie atsisakymą sąskaitas apmokėti kol nebus pateikti papildomi dokumentai, šiuo atveju negali būti vertinamas kaip lemiantis reikalavimo pareiškimo savalaikiškumą. Be to, net ir nuo 2014 m. vasario 4 d. (atsakymo pateikimo) iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją 2014 m. gegužės 7 d. praėjo daugiau, nei trys mėnesiai. Aplinkybė, jog atsakovas turėjo galimybę ir vėliau pateikti ieškovės reikalaujamus dokumentus, ką teisminio bylos nagrinėjimo metu ir padarė, galėtų būti reikšminga kreipimosi į darbo ginčus nagrinėjančius organus termino skaičiavimui tuo atveju, jeigu ieškovė būtų teikusi reikalavimą dėl įpareigojimo pateikti dokumentus (būtent su atitinkamu reikalavimu sietinas galimas atsakovo pareigų pažeidimas vertintinas kaip tęstinis).

Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu spręsti, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti egzistuojant visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, pareiškė nesavalaikį, aiškiai nepagrįstą reikalavimą, kurį tenkinti nėra pagrindo.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su 239,20 Eur (825,91 Lt) išlaidomis krovinio perkrovimui

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog 2013 m. spalio 15 d. pasislinko atsakovo vežamas krovinys, krovinį teko perkrauti, dėl ko buvo patirtos papildomos 825,91 Lt (239,20 Eur) išlaidos (b.l. 31, 66-67, t. 2), taip pat dėl to, jog už nurodytas paslaugas buvo apmokėta atsakovui avansu pervestomis lėšomis, suma įtraukta į paskaičiavimą išlaidų, pateisinančių gautų lėšų panaudojimą (b.l. 24, t. 2). Atsakovas į bylą taip pat pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuotas pasislinkęs krovinys (b.l. 117-122, t. 3).

Vadovaujantis Vairuotojo- ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos (b.l. 48-63, t. 3) 73.4 punktu, atsakovui buvo nustatyta pareiga baigus krovimo darbus patikrinti, kaip sukrauti ir pritvirtinti kroviniai, ar bus užtikrintas saugus eismas. Instrukcijos 18.1 punkte numatyta vairuotojo- ekspeditoriaus pareiga išmanyti bendrus krovinių transportavimo reikalavimus. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog atsakovui buvo žinoma jo pareiga užtikrinti, kad krovinys kelionės metu nebūtų apgadintas, kad būtų tinkamai pakrautas ir pritvirtintas. Krovinio pasislinkimo faktas bei duomenys apie išlaidas krovinio perkrovimui patvirtina neteisėto veiksmo, žalos ir priežastinio ryšio faktus. Ginčas tarp šalių kilo dėl kaltės, kaip materialinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Iš atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytos pozicijos akivaizdu, jog atsakovas įvertino situaciją, pastebėjo, jog krovinio tarpsluoksniai yra slidūs, dėl ko juos transportuoti kalnuotu nemokamu keliu gali būti sudėtinga. Nors atsakovas nurodė apie įvertinus krovinio pakrovimą ir pritvirtinimą kilusias abejones informavęs darbdavį, teismui nepateikti jokie šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Atsakovo pateikti argumentai, jog jis nuolat stebėjo krovinį, pats nuotraukose užfiksavo jo pasislinkimą ir, informavęs apie tai darbdavį, siekdamas krovinio išsaugojimo ėmėsi organizuoti krovinio perkrovimą, dėl ko atsirado papildomos išlaidos, gali būti vertinama kaip kaltės laipsnį sąlygojanti, bet ne ją paneigianti aplinkybė. Turėdamas pareigą užtikrinti krovinio išsaugojimą, atsakovas privalėjo užtikrinti, kad krovinys būtų tinkamai pakrautas, pritvirtintas ir taip paruoštas saugiam transportavimui. Išvykdamas į reisą abejodamas dėl krovinio saugumo, atsakovas prisiėmė su galimomis neigiamomis pasekmėmis susijusią riziką.

Pabrėžtina, kad ieškovė reikšdama aptariamą reikalavimą praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą terminą individualiam darbo ginčui inicijuoti. Ieškovė disponavo tiek komandiruotės lapu (b.l. 99, t. 1), kuriame užfiksuotas perkrovimo faktas, tiek ir perkrovimą atlikusio asmens išrašyta sąskaita (b.l. 31, 66-67, t. 2), įtraukė nurodytas išlaidas į atsakovo dienpinigių išlaidų žiniaraštį (b.l. 24, t. 2), 2013 m. lapkričio 12 d. akte (b.l. 57, t. 2) šias išlaidas užfiksavo kaip patirtą žalą, 2013 m. lapkričio 28 d. raštu (b.l. 86-87, t. 2) pareiškė reikalavimą atsakovui žalą padengti. Į Darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi 2014 m. gegužės 7 d., t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo sužinojimo apie galimą žalą momento, daugiau nei penkiems mėnesiams nuo to momento, kai ieškovė įvertino su galima žala susijusias aplinkybes ir nusprendė pareikšti reikalavimą atsakovui. Analogiškais argumentais, kaip ir reikalavimo atlyginti išlaidas kurui atveju, konstatuotina, jog pagrindo atnaujinti praleistą terminą nėra. Ši aplinkybė pati savaime vertintina kaip pagrindas atitinkamam reikalavimui atmesti.

Taip pat akcentuotina, jog ieškovė pati nurodo išskaičiusi iš atsakovo dalį jam priklausiusio darbo užmokesčio- 1.047 Lt- patirtai žalai kompensuoti (b.l. 77-78, t. 2). Nurodyta suma viršija aptariamo reikalavimo dydį, t.y. iš esmės ieškovė dar iki ieškinio pareiškimo įgyvendino savo teisę gauti atitinkamos žalos atlyginimą.

Dėl reikalavimo atlyginti 1.823,03 Eur (6.294,56 Lt) žalą, susijusią su automobilio remontu

Pastarąją ieškinio reikalavimo dalį ieškovė sieja su aplinkybe, jog reiso metu atsakovas informavo apie pasislinkusį transporto priemonės ratą. Žalą ieškovė nurodo patyrusi mokėdama siųstam šaltkalviui darbo užmokestį, nuomodama transporto priemonę ir pirkdama detalę, akcentavo, jog žalos atsiradimą nulėmė atsilaisvinę ratai, už kurių priveržimą atsakingas buvo atsakovas.

Vadovaujantis Vairuotojo- ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos (b.l. 48-63, t. 3) 59.7 punktu, atsakovui buvo nustatyta pareiga patikrinti, ar gerai pritvirtinti transporto priemonės ratai. Dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip teisingai nurodo atsakovas, byloje nėra jokių duomenų apie transporto priemonės techninę būklę prieš perduodant ją atsakovui. Techninė apžiūra automobiliui atlikta 2013 m. vasario 27 d. (b.l. 137, t. 2), į bylą nepateikta duomenų, jog perduodant automobilį ieškovui buvo patikrinta transporto priemonės būklė. Antra, į bylą nepateikti jokie įrodymai, kuriais būtų užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai ir juos šalinant atlikti darbai, keistos detalės. Trečia, ieškovės darbuotojų surašytas 2013 m. lapkričio 4 d. aktas, iš vienos pusės, negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, kadangi surašytas suinteresuotų asmenų nedalyvaujant nei atsakovui, nei darbus atlikusiam šaltkalviui (akcentuotina, jog ieškovė turėjo galimybę užfiksuoti transporto priemonės būklę iki remonto ir po jo, aiškiai įvardijant ir identifikuojant keičiamas detales, tačiau to nepadarė) po to, kai tarp šalių buvo kilęs konfliktas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad akte minimų detalių būklė buvo tokia, kaip nurodoma akte, kad apžiūrimos buvo būtent iš atsakovo vairuotos transporto priemonės paimtos detalės, kad nurodyti apgadinimai ar jų dalis negalėjo atsirasti iki transporto priemonės perdavimo atsakovui.

Ieškovė neįvykdė ir jai tenkančios pareigos įrodyti žalos dydį ir jos ryšį su nurodytu įvykiu. Kaip matyti iš žalos paskaičiavimo, dalį žalos- 279,56 Lt- ieškovė sieja su taisyti automobilio siųstam šaltkalviui išmokėtu darbo užmokesčiu. Kaip matyti iš į bylą pateikto priskaitymų išskaitymų žiniaraščio (b.l. 71, t. 2), nurodyta suma yra siejama su darbuotojui mokėtu etatiniu darbo užmokesčiu. Pastaroji aplinkybė paneigia žalos atsiradimo faktą, kadangi ieškovė neįrodinėjo fakto, jog, tuo atveju, jeigu darbuotojas nebūtų vykęs į komandiruotę, jam darbo užmokesčio mokėti darbdavys neprivalėtų. Kartu pabrėžtina, jog siuntimas remontuoti automobilį (b.l. 68, t. 2) yra tiesiogiai susijęs su šaltkalvio funkcijų vykdymu, tuo tarpu žalos atsiradimo su papildomomis komandiruotės išlaidomis ieškovė nesiejo. Kita žalos sumos dalis- 4.200 Lt- siejama su transporto priemonės vykti į įvykio vietą nuoma (b.l. 72-74, t. 2; b.l. 153, t. 3). Pabrėžtina, jog ieškovė neįrodinėjo atitinkamų išlaidų būtinybės ir proporcingumo. Šešioms dienoms nuomoti lengvąjį automobilį už 4.200 Lt kainą tam, kad būtų vykstama remontuoti sugedusios transporto priemonės, ieškovei nepateikus jokių duomenų, jog įmonė neturėjo lengvojo automobilio, jog buvo įvertintos remonto sąnaudos įvykio vietoje, neleidžia daryti išvados, jog automobilio nuoma gali būti pripažinta būtinu ir pagrįstu įvykio rezultatu. Kartu pabrėžtina, jog ieškovė neįrodinėjo ir neįtraukė į žalos dydį kuro sąnaudų ar kitų tiesioginiu ryšiu su įvykiu susijusių išlaidų. Vertinant ieškovės pateiktus įrodymus dėl 1.815 Lt detalei įsigyti (b.l. 69, t. 2), dėmesys atkreiptinas į tai, jog šaltkalvis į komandiruotę išsiųstas 2013 m. spalio 25 d., transporto priemonė buvo suremontuota ir reisą tęsė 2013 m. spalio 29 d., tuo tarpu detalė buvo įsigyta Lietuvoje 2013 m. spalio 28 d. (b.l. 69, t. 2; b.l. 152, t. 3), kas kelia pagrįstas abejones dėl to, ar ši detalė buvo panaudota remontuojant automobilį.

Analogiškai kaip ir aukščiau aptartų reikalavimų atveju, šiam reikalavimui pareikšti taip pat buvo praleistas įstatyme įtvirtintas terminas, kadangi apgadinimai pašalinti iki 2013 m. spalio 29 d., išlaidos patirtos ir žalos aplinkybės įvertintos iki 2013 m. lapkričio 4 d., žalos suma įtraukta į 2013 m. lapkričio 12 d. paskaičiavimą, 2013 m. lapkričio 28 d. atsakovui siųstą raštą, tuo tarpu reikalavimas pareikštas tik 2014 m. gegužės 7 d.

Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu aptariamai ieškinio daliai atmesti.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su 7,18 Eur (24,79 Lt) išlaidomis saugomai aikštelei

Į ieškovės nurodomą jos patirtos žalos sumą įtrauktos ir 7,18 Eur (24,79 Lt) išlaidos, kurias ieškovė patyrė atsiimdama atsakovo grįžus iš komandiruotės saugomoje aikštelėje paliktą automobilį. Atsakovas neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog transporto priemonė su kroviniu privalėjo būti pristatyta atsakovui žinomu adresu Vilniuje. Kadangi atsakovas neperdavė ieškovei kortelės dėl darbo ir poilsio laiko režimo, atitinkamų duomenų nepateikdamas ir teismui, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas įrodė teisminio proceso metu nurodytą aplinkybę, jog nuvykti į Vilnių jis neturėjo galimybės ir būtent tai nulėmė būtinybę palikti automobilį saugojamoje aikštelėje. Nepagrįstu, neatitinkančiu į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, pripažintinas ir atsakovo argumentas, jog jis ketino transporto priemonę po laisvų dienų pristatyti į Vilnių. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinio (b.l. 107-109, t. 2), atsakovas dar 2013 m. lapkričio 2 d. informavo darbdavį nebeketinantis tęsti darbo santykių. 2013 m. lapkričio 3 d. elektroniniu laišku (b.l. 138-139, t. 2) atsakovas informavo darbdavį apie tai, kur palikta transporto priemonė, nurodė, kad jame palikti dokumentai, o raktelis- pas sargą.

Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina nepagrįstą atsakovo elgesį, sąlygojusį darbdavio finansinės prievolės atsiradimą (b.l. 75-76, t. 2).

Kartu akcentuotina, jog, kaip ir aukščiau aptartų reikalavimų atveju, šiam reikalavimui pareikšti taip pat buvo praleistas įstatyme įtvirtintas terminas, kadangi transporto priemonę ieškovė atsiėmė ir sąskaitą apmokėjo 2013 m. lapkričio 4 d., žalos suma įtraukta į 2013 m. lapkričio 12 d. Paskaičiavimą, 2013 m. lapkričio 28 d. atsakovui siųstą raštą, tuo tarpu reikalavimas pareikštas tik 2014 m. gegužės 7 d., kas pripažintina pagrindu atitinkamai ieškinio daliai atmesti.

Be to, kaip minėta, ieškovė 1.047,15 Lt žalos sumą išskaitė iš atsakovui mokėtinų sumų (b.l. 77-78, t. 2). Ši suma viršija reikalavimų dėl pasislinkusio krovinio perkrovimo ir išlaidų stovėjimo aikštelei dydį, t.y. iš esmės ieškovė dar iki ieškinio pareiškimo įgyvendino savo teisę gauti atitinkamos žalos atlyginimą.

Dėl reikalavimo grąžinti dokumentais nepateisintą 77,53 Eur (267,71 Lt) avanso sumą

Ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, jog atsakovui avansu buvo pervesta bendra 8.150 Lt suma kelionės išlaidoms (b.l. 18-22, t. 2). Ieškovė pateikė į bylą paskaičiavimus (b.l. 24, 27, 30-39, t. 2), jog dalis šios sumos (4.445 Lt) buvo panaudota komandiruotpinigiams apmokėti, dalis (1.796,66 Lt) įskaityta pagal atsakovo pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus. Be to, į bylą pateikta 2013 m. rugsėjo 20 d. sąskaita 869 zl (Lenkijos zlotų) sumai (b.l. 25-26, 28-29, t. 2). Nors ieškovė nurodo, jog atsakovas tinkamai panaudojo 6.954,83 Lt sumą, kas lemtų, jog versdama zlotus į litus ieškovė paskaičiavo 713,17 Lt dydį (6.954,83 Lt – 4.445 Lt – 1.796,66 Lt), ieškovei nepateikus duomenų, pagrindžiančių taikytą valiutų kursą, pritaikius oficialų Lietuvos banko skelbiamą kursą 2013 m. rugsėjo 20 d. (8,268 litai už 10 zlotų), gaunama 718,49 Lt suma, kas patvirtina tinkamą papildomos 5,32 Lt sumos panaudojimą, viso 6.960,15 Lt (6.954,83 Lt +5,32 Lt = 6.960,15 Lt). Atsakovas ne tik neginčijo ieškovės pateiktų duomenų teisingumo, bet ir neįrodinėjo patyręs kokias nors papildomas išlaidas. Iš likusios 1.189,85 Lt sumos ieškovė išskaitė ieškovui atleidžiant jį iš darbo paskaičiuotas mokėtinas sumas- 542,79 Lt (b.l. 23, 80-81, t. 2) ir 384,67 Lt (b.l. 82-85, t. 2). Šių išskaitymų teisėtumo atsakovas neginčijo, nepasisakė dėl ieškovės argumentų, jog išskaičius nurodytas sumas buvo padengtos visos su darbo užmokesčiu ir kompensacija už nepanaudotas atostogas susiję ieškovės prievolės atsakovui (b.l. 154-155, t. 3). Nurodyti įskaitymai sąlygojo skirtumo tarp atsakovo gautų ir ieškovės pateiktais finansiniais dokumentais bei paskaičiavimais pagrįstų sumų sumažėjimą iki 262,39 Lt.

Kaip teisingai nurodė Darbo ginčų komisija 2014 m. birželio 5 d. sprendime, ieškovė reikšdama aptariamą reikalavimą praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą terminą individualiam darbo ginčui inicijuoti. Pati ieškovė 2013 m. lapkričio 12 d. akte (b.l. 57, t. 2) užfiksavo įsiskolinimo faktą, atsiskaityta nebuvo atleidimo iš darbo dieną, 2013 m. lapkričio 28 d. raštu (b.l. 86-87, t. 2) pareiškė reikalavimą atsakovui dėl prašomos priteisti sumos grąžinimo. Į Darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi 2014 m. gegužės 7 d., t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo sužinojimo apie galimą žalą momento, daugiau nei penkiems mėnesiams nuo to momento, kai ieškovė įvertino su galima žala susijusias aplinkybes ir nusprendė pareikšti reikalavimą atsakovui. Kad nurodyta aplinkybė pati savaime yra pagrindas aptariamam ieškinio reikalavimui atmesti, analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. 2A-1874-479/2014 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu konstatavo Klaipėdos apygardos teismas.

Dėl reikalavimo priteisti palūkanas už vėlavimą vykdyti finansinę prievolę

Nepagrįstais pripažinus ir atmetus ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo, atmestinas ir ieškovės reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo palūkanas už vėlavimą vykdyti finansinę prievolę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Ieškinį atmestus iš ieškovės valstybei priteistinas teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas- 34,10 Eur.

Ieškinį atmetus naikintinos Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės- atsakovo turto ir piniginių lėšų areštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Transkede“, juridinio asmens kodas 185303936, valstybei 34,10 Eur (trisdešimt keturių eurų 10 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones- atsakovo turto ir piniginių lėšų areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas