Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Anis“ ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo bei atsakovo apeliacinį skundą dėl 2014-09-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Atsakovas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovė be svarbios priežasties praleido terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją ir 2014-01-20 sprendimu komisija pagrįstai netenkino ieškovės prašymo priteisti lėšas iš atsakovo. Su šia apeliacinio skundo nuostata galima sutikti. LR DK 289 str. yra nustatytas 3 mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją ir šios įstatymo nuostatos abi darbo sutarties šalys privalo laikytis. Byloje yra pateiktas 2014-01-20 darbo ginčų komisijos sprendimas ir jame konstatuojama, jog ieškovė 2012 metų birželio mėnesį žinojo aplinkybes apie tai, kokios buvo atsakovui sumokėtos avansinės įmokos ir kokia dalis jų buvo panaudota. Įvertinusi šias aplinkybes darbo ginčų komisija nusprendė, jog ieškovė be svarbios priežasties praleido terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją ir ieškovės teisės komisijos sprendimu nebuvo apgintos. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovė byloje neginčijo darbo ginčų komisijos sprendimo bei bylos nagrinėjimo metu ji nepateikė įrodymų, jog darbo ginčų komisijos 2014-01-20 priimtas sprendimas yra neteisėtas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-27 nutartyje Nr. 3K-3-71/2013 nurodė, jog procesiniai terminai yra numatyti įstatymo, reglamentuojami procesinių teisės normų ir jų praleidimas sukelia procesines pasekmes. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje konstatavo, jog pasibaigus procesiniam terminui procesinė subjektinė teisė taip pat pasibaigia.

Taigi darbo ginčų komisija nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė, jog ieškovė be svarbios priežasties praleido terminą kreiptis su prašymu dėl darbo ginčo išsprendimo, neprašė praleisto termino atnaujinti ir komisija teisėtai atsisakė ieškovės prašymą nagrinėti.

Kadangi darbo ginčų komisijos sprendimas nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas, jis yra teisėtas, todėl juo būtina vadovautis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių dėl to, jog ieškovė pažeidė procesines teisės normas ir tuo prarado galimybę apginti pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka (LR CPK 75 str. 1 d.). Dėl to pirmosios instancijos teismas netinkamai byloje konstatavo, jog ieškovė procesinių teisės normų nepažeidė ir turi teisę į pažeistų teisių gynimą. Apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad ieškovė, be svarbios priežasties praleisdama terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, prarado teisę į subjektinių teisių gynimą ir teismas ieškovės ieškinį tenkino be teisėto pagrindo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas privalėjo įvertinti aplinkybes, jog atsakovas nuo 2012-08-12 iki 2013-09-30 buvo priverstinėje prastovoje, atsakovui nebuvo suteiktas darbas ir prastovos laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovas skunde tvirtina, kad atsakovas nėra skolingas ieškovei ir turtinės pretenzijos atsakovui negali būti reiškiamos nagrinėjamoje byloje. Su šiomis skundo nuostatomis taip pat galima sutikti. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas buvo priimtas dirbti į atsakovės įmonę nuolatiniam darbui 2012-01-13. Bylos medžiaga patvirtina, jog nuo 2012-06-12 iki 2012-08-12 atsakovas buvo išleistas neapmokamų atostogų (b.l.73,74). Kaip nurodo atsakovas, šiuo laikotarpiu jis nedirbo, nes ieškovė negalėjo suteikti atsakovui darbo ir atsakovas sutiko laukti, kol jam darbas bus suteiktas. Būtina įvertinti tai, kad ieškovės įsakyme neapmokamų atostogų suteikimo yra nurodyta apie atostogų suteikimą atsakovui dėl šeimyninių aplinkybių, nors atsakovo prašyme atostogų suteikimo priežastis nenurodyta. Taigi ilgo laikotarpio neapmokamų atostogų suteikimas atsakovui tuo metu, kai nuo darbo sutarties sudarymo buvo praėję nedaug laiko, patvirtina atsakovo nuostatą, jog ieškovė negalėjo suteikti atsakovui darbo ir ieškovė nesutiko atsakovui sumokėti už priverstinę prastovą. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, jog nuo 2012-08-13 iki atsakovo atleidimo iš darbo 2013-09-30 atsakovas ieškovės įmonėje nebedirbo, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo žymimas atsakovo neatvykimas į darbą be svarbios priežasties (PB). Atsakovas byloje įrodinėja, jog jis pravaikštos nepadarė, o ieškovė nurodytu laikotarpiu negalėjo suteikti atsakovui darbo. Akivaizdu ir tai, jog atsakovas nuo 2012-06-12 iki 2013-09-30 ieškovės įmonėje nedirbo ir buvo įsidarbinęs kitose įmonėse (b. l. 48-50). Šios aplinkybės patvirtina, jog daugiau nei metus laiko atsakovo darbo vietoje buvo prastova ne dėl darbuotojo kaltės, atsakovas sutiko laukti iki jam bus suteiktas darbas, o ieškovė sutiko prastovos laikotarpiu atsakovo neatleisti. Ieškovės nuostata byloje, kad atsakovas padarė pravaikštą, trukusią daugiau nei metus, yra neįrodyta ir atmestina. Taigi už prastovą atsakovui turėjo būti atlyginama (LR DK 195 str.). Akivaizdu, kad ieškovė atsakovui už prastovą nesumokėjo, todėl ir darbo sutarties vykdymo laikotarpiu bei nutraukiant darbo sutartį atsakovui turtinių pretenzijų nebuvo reiškiama. Ši aplinkybė teismui patvirtina, jog atsakovas nepraturtėjo be teisėto pagrindo ir ieškovės turtinės teisės nebuvo pažeistos.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog grynieji pinigai atsakovui nebuvo mokami. Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad atsakovas prašė ieškovės atsakovui priklausantį darbo užmokestį pervesti į atsakovo sąskaitą banke (b. l. 11). Tai reiškia, jog šalys susitarė dėl atsiskaitymų vykdymo tvarkos ir grynieji pinigai atsakovui neturėjo būti mokami. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog avansines įmokas atsakovui mokėjo per banko įstaigą (b. l. 17-20). Tuo ieškovė pagrindė atsakovo atsikirtimus, jog ieškovei nebuvo būtinumo perduoti atsakovui grynus pinigus pagal mokėjimų žiniaraščius. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepaneigė parašų ieškovės surašytuose mokėjimų žiniaraščiuose, bet lėšų gavimo pagal šiuos žiniaraščius atsakovas nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo sutarties šalis ir jis neatsako už buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu tinkamai nenurodė priežasčių, kurios galėjo nulemti būtinumą ieškovei sumokėti avansines įmokas atsakovui grynais pinigais. Jei ieškovė įrodinėja tinkamą buhalterinės apskaitos vykdymą ir turtinių teisių pažeidimą, tai ir pretenzijos atsakovui dėl avansinių įmokų grąžinimo turėjo būti pareikštos nedelsiant po permokų paaiškėjimo fakto. Bylos medžiaga patvirtina, kad turtinės pretenzijos atsakovui pareikštos praėjus keliems metams po atsakovo komandiruotės. Šios bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog tik per banko įstaigą sumokėtų lėšų perdavimas atsakovui yra įrodytas, o grynų pinigų perdavimas nėra grindžiamas patikimais įrodymais ir pripažintinas neįrodytu (LR CPK 178 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, jog teismas neįvertino ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė 10 793,71 Lt dydžio avansinių lėšų atsakovui neperdavė. Su šia skundo nuostata galima sutikti. Atsakovas pateikė teismui ieškovės paruoštą pažymą apie atsakovui apskaičiuotas ir sumokėtas lėšas laikotarpiu nuo atsakovo priėmimo į darbą iki 2012-04-10 (b. l. 53). Šioje pažymoje yra nurodyta, jog ieškovė atsakovui 2012 metų sausio, vasario mėnesiais apskaičiavo 6 895 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų. Tai patvirtina, jog atsakovui buvo perduotos ne 10 793 Lt, bet 6 895 Lt dydžio avansinės įmokos. Jeigu ieškovė po atsakovo komandiruotės konstatuoja neturinti turtinių pretenzijų dėl atsakovo komandiruotės išlaidų dydžio, tai tokių pretenzijų negali atsirasti praėjus dvejiems metams po komandiruotės fakto. Darbo sutarties šalių veiksmai gali būti pripažįstami įrodymais, patvirtinančiais reikšmingas bylai aplinkybes. Ieškovė, darbo sutarties vykdymo laikotarpiu, privalėjo veikti sąžiningai, laikytis teisingumo ir sąžiningumo principų (LR DK 35 str.). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė veikė nesąžiningai, nes turtines pretenzijas atsakovui pareiškė nutraukus darbo sutartį, praėjus ilgam laikotarpiui po avansinių lėšų atsakovui sumokėjimo ir ieškovė savo reikalavimus grindė vienas kitam prieštaraujančiais ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog avansinė permoka atsakovui buvo sumokėta ir atsakovas ją privalo ieškovei grąžinti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė procesines, materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimamas naujas sprendimas (LR CPK 326 str. 2 p.).

Atmetus ieškovės ieškinį, iš ieškovės atsakovui priteisiamos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93,98 str.), kurios sudaro 2 400 Lt pirmosios instancijos teisme ir 474 Lt apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

n usprendž i a:

panaikinti 2014-09-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškovės UAB „Anis“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Anis“ atsakovui A. S. 2 400 Lt bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme bei 474 Lt išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.