Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. kovo 12 d. (skundo padavimo teismui dienos) jį kalinant Alytaus pataisos namų miegamuosiuose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą bei higienos ir buitinio aprūpinimo normas.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. kovo 12 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 12 d. (b. l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. kovo 11 d. pareikšti.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija).

Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą B. L. prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą K. prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m. kovo 11 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2018 m. kovo 12 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 17–19) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 33,86 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl, esant užimtoms visoms gyvenamosioms vietoms, vienam asmeniui teko 4,23 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 42,66 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl, esant joms visoms užimtoms, vienam nuteistajam teko 3,87 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. kovo 12 pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 2 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 42,66 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,78 kv. m gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, todėl teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su unitazų trūkumu sanitariniame mazge, tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo 5 sėdimi klozetai, kuriais naudojosi 50 nuteistųjų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje (patvirtintoje Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245) numatyta 1 klozetas 15 nuteistųjų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 1 būrio prausykloje buvo 5 klozetai (b. l. 12), tai sutampa su pareiškėjo nurodytais duomenimis. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 1 būryje įrengtos 42 miegamosios vietos (b. l. 19), todėl atlikus aritmetinius skaičiavimus tiek atsakovės atstovo, tiek pareiškėjo pateiktais duomenimis apie 1 būrio sanitariniame mazge įrengtų klozetų skaičių ir nuteistųjų skaičių šiame būryje, akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu 1 būrio sanitariniame mazge įrengtų klozetų skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyveno avarinės būklės pastate, reiškė pretenzijas dėl prastos baldų (lovos, spintelės ir stalo) bei bendrojo naudojimo inventoriaus būklės, taikomo draudimo turėti pledus.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo pastatas nebuvo avarinės būklės, baldų kokybė ir būklė buvo gera, 2015 m. gegužės 19 d. pareiškėjo antklodė buvo paimta ir jam išduota valdiška antklodė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Higienos normos HN 76:2010 62 punkte buvo reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pažymėtina, jog pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Alytaus PN į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo aktus (b. l. 42–44, 48–51), iš kurių matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atlikus visų Alytaus PN patalpų patikrinimus buvo nustatyta, kad kapitalinis remontas būtinas 2 bendrabučio patalpoms, tai iš dalies patvirtina pareiškėjo argumentus dėl prastos pastato, kuriame jis gyveno vertinamuoju laikotarpiu, techninės būklės.

Šiuose patikrinimo aktuose duomenų, kad ginčo laikotarpiu 1 būrio 2-4 miegamuosiuose ar bendrojo naudojimo patalpose būtų netinkamos techninės būklės baldai, nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas, jų neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pastato būklė buvo avarinė, tačiau nenurodė jokių šios būklės požymių, nesiejo šio galimo pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Iš skundo turinio neaišku, kokioje gyvenamojoje patalpoje ir kada pareiškėjo netenkino lovos, spintelės bei bendrojo naudojimo baldų būklė, taip pat nenurodytos konkrečios aplinkybės dėl draudimo turėti pledą (kas ir kada jam uždraudė turėti pledą, kokią įtaką tai turėjo pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl avarinės pastato būklės, netinkamos techninės būklės baldų, draudimo turėti pledą yra abstraktaus, bendro ir deklaratyvaus pobūdžio, nesusietos su konkrečiais pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimais, todėl jų pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamoji patalpa buvo vėdinama tik per langą, ventiliacija buvo nepakankama, todėl patalpoje tvyrojo drėgmė.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad gyvenamos patalpos vėdinamos per langus, jose užtikrinama higienos normų reikalavimus atitinkanti oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 17 punkte, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo aktuose (b. l. 42–44, 48–51) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių.

Minėti patikrinimo aktai patvirtina, kad gyvenamųjų patalpų ventiliacija atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 1 būrio 2-4 gyvenamosiose patalpose ventiliacija buvo nepakanka, patalpose tvyrojo drėgmė (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ( su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais), todėl, nesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad išsimaudyti buvo galima tik kartą per savaitę, dušinėje buvo įrengtos tik dvi dušo kabinos šimtui žmonių, kuriose nebuvo karšto vandens.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, akivaizdu, kad Alytaus PN, sudarydami galimybę pareiškėjui kartą per savaitę išsimaudyti duše, nepažeidė nurodytos normos nuostatų.

Į bylą pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 nurodyta, kad karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas (b. l. 42–44), iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad dušinėje įrengti 8 dušo rageliai (b. l. 58–63), šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus dėl karšto vandens dušinėje nebuvimo bei dušo sietelių (galvučių) skaičiaus.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo maitinimo, tvirtino, kad maistas buvo prastas.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Jie patvirtinti 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-1380. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14.

Į bylą atsakovės atstovas pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus ir Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolus (b. l. 29–38, 52–53) patvirtinančius, kad vertinamuoju laikotarpiu atlikus patikrinimus, maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Iš Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto (b. l. 54–56 ) matyti, kad nuteistųjų maitinimas vykdomas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, užtikrinama maisto produktų tinkamumo vartoti terminų kontrolė, maisto produktai (patiekalai) jiems būdingos išvaizdos, spalvos, konsistencijos, sudėties, maisto produktai jiems būdingų juslinių savybių (kvapo, skonio), gaminiai, patiekalai pagaminti laikantis receptūrų ir technologinių aprašymų, patalpų, inventoriaus ir personalo higiena tinkama ir t. t. Duomenų apie nustatytus teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų maitinimą, pažeidimus byloje nėra.

Kaip jau buvo nurodyta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose pareiškėjas neturi pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius netinkamas jo kalinimo sąlygas, tačiau privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nedetalizavo savo argumentų dėl prasto maisto, nenurodė, kada konkrečiai ir kaip šis pažeidimas pasireiškė, todėl pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti Alytaus PN veiksmų neteisėtumo fakto. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas nagrinėjamame kontekste savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.