Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. D. ir R. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. D. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu: tęsti darbą ar mokslą, netekus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir pradėti dirbti arba mokytis; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. J. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

R. Z. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. Z. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu: pradėti mokytis arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, tęsti darbą ar mokslą, netekus; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Nukentėjusiojo K. Š. (K. Š.) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, iš J. D. ir R. Z. solidariai priteisiant 240 Eur turtinės žalos atlyginimą. K. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos patenkintas iš dalies, iš J. D. ir R. Z. solidariai priteisiant 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiosios E. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, iš J. D. ir R. Z. solidariai priteisiant 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, iš J. D. ir R. Z. solidariai priteisiant 134,29 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

6. R. Z. apeliaciniame skunde teigiama, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu, nes jo net nebuvo nusikaltimo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas, kad R. Z. dalyvavo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai, jog R. Z. kartu su J. D. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sumušė K. Š. patvirtino nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai. Tokio pobūdžio bylose, kuriose yra nagrinėjami vienas kitam prieštaraujantys nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai, o kitų reikšmingų įrodymų nėra, ypatingą reikšmę įgyja proceso dalyvių parodymų nuoseklumas ir pozicijos pastovumas. Šiuo atveju nukentėjusiųjų E. M. ir K. Š. parodymai yra nuoseklūs, vienas kitą papildo ir sutampa tarpusavyje. Nuteistųjų pozicijos yra skirtingos ir juos gretinant ir lyginant tarpusavyje, ir su kitais byloje esančiais įrodymais, matyti, jog jokie kiti įrodymai, išskyrus jų pačių paaiškinimus, keliamos R. Z. versijos nepatvirtina, o priešingai, netgi ją paneigia. T. y., R. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, jog įvykio metu galėjo būti su savo mergina arba grįžti iš susitikimo su ja; tuo metu, kai po įvykio jam skambino J. D., jis važiavo namo po susitikimo su savo mergina. Apklausta teisme R. Z. draugė A. P. nurodė, jog įvykio metu 2017 m. sausio 27 d., apie 22.10 val. negalėjo būti su R. Z.; teigė, jog tuo metu dar lankė mokyklą ir privalėjo būti namuose nuo 20 val., močiutė ją griežtai auklėja; 2017 m. sausio 27 d. buvo pas kaimynę, tą patvirtina jos darytos nuotraukos. Pažymėtina tai, kad nors R. Z. nurodo, kad po įvykio jam skambino J. D., tačiau iš telefoninių skambučių išklotinės matyti, jog ne J. D. skambino R. Z., o būtent R. Z. skambino J. D., tačiau J. D. neatsiliepė. Taigi nuteistasis R. Z. apie muštynes sužinojo, kaip kad pats teigia, ne iš J. D., o būtent pats dalyvaudamas jose. Nukentėjusysis K. Š. ikiteisminio tyrimo metu, nors praėjus ir ilgam laiko tarpui, t. y. 2017 m. spalio 25 d. atpažino R. Z., kaip vieną jį užpuolusių asmenų, nors prieš tai jo nepažinojo. Tą patį nukentėjusysis K. Š. patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, kuomet R. Z. buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas, patvirtindamas, kad tai yra jį užpuolęs vienas iš asmenų, po ko teismas grąžino bylą tyrimui papildyti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių jis būtų suinteresuotas apkalbėti R. Z..

7. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kitas nuteistasis J. D. teigė, jog jis ėjo su nepažįstamais vaikinais ir prie jų be priežasties prisikabino nukentėjusysis K. Š.. J. D. priėjo norėdamas išsiaiškinti, bet K. Š. jam trenkė ir jie susigrūmė, o juos išskyrė kartu ėję nepažįstami vaikinai ir galimai sumušė nukentėjusįjį, o J. D. tuo metu išsigando ir pabėgo; nuo suduoto smūgio ant jo veido matėsi mėlynė, bet šio sužalojimo jis nenufotografavo, kitaip neužfiksavo, į medikus nesikreipė; policijai apie įvykį nepranešė, nes jam tai nutiko pirmą kartą ir jis nežinojo, kas jį galėjo užpulti; vietoje policijos, pagalbos kreipėsi pas advokatę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo J. D. pateikta įvykio versija, nes jos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. J. D. nurodė skambinęs R. Z. norėdamas paprašyti nusiprausti, nes po įvykio jo rūbai buvo labai purvini, tačiau duodamas parodymus teisme nuteistasis R. Z. užsiminęs apie pokalbį su J. D., apie tokias aplinkybes neužsiminė, o paminėjo tik tai, jog J. D. jam sakė, kad prie jo močiutės namų jį užpuolė ir klausė, ką R. Z. ketina veikti vėliau. Kaip jau paminėta aukščiau 6 pastraipoje tokie nuteistųjų aiškinimai neatitinka tikrovės, nes byloje iš telefoninių suvestinių analizės matyti, jog būtent R. Z. skambino J. D., o pastarasis į R. Z. skambutį neatsiliepė, tad jokio pokalbio tarp minėtų asmenų iš karto po įvykio nebuvo.

8. Apylinkės teismas tinkamai vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kuri patvirtino, jog J. D. ir R. Z. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas vadovavosi nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtino ir papildė specialisto išvada (dėl K. Š. sužalojimų fakto), daiktų apžiūros protokolas (dėl nukentėjusiojo striukės sugadinimo fakto) bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Apylinkės teismas vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje numatyta, kad atvejais, kai dėl chuliganiškų motyvų sutrikdoma viešoji tvarka ir kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte išdėstytos veikos požymiai numato chuliganiškas veikos paskatas, tačiau nenumato viešosios tvarkos sutrikdymo padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-697/2016). Nagrinėjamu atveju R. Z. ir J. D. pagrįstai pripažinti kaltais dėl dviejų nusikalstamų veikų. Nuteistieji atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš K. Š. bei jį nesunkiai sužalojo. Nusikalstami veiksmai prieš K. Š. (suduodant jam smūgius) buvo atlikti viešoje vietoje, E. M. akivaizdoje, esant mažareikšmei dingsčiai, todėl tokiu elgesiu jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų E. M. patyrė psichologinius padarinius (patytė šoką, išgąstį), o K. Š. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais dėl BK 284 ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymo (idealioji sutaptis).

9. Skunde akcentuojama, jog nukentėjusiojo K. Š. parodymai yra prieštaringi, nes nukentėjusysis skirtingai nurodė smūgio į automobilį sudavimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. Š. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog J. D. spyrė į pravažiuojantį automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu tai nurodė konkrečiai, o teisme teigė, jog pirma pajuto trenksmą, o išlipus iš automobilio buvo matyti bato žymė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog duodamas parodymus teisme K. Š. tik pakeitė išsakomą savo minčių seką pamačius J. D. elgesį (bėgimą link automobilio ir kilusį trenksmą), bet to negalima laikyti priešingų parodymų davimu. Nukentėjusiojo parodymai nėra prieštaringi ir patvirtina tą patį faktą, jog J. D. kontaktavo su automobiliu, nes K. Š., paveiktas nuteistojo veiksmų turėjo išlipti iš automobilio. Nagrinėjamai situacijai nėra ypatingai svarbu kokiu būdu su automobiliu kontaktavo J. D., nes K. Š. išlipus ir norėjus išsiaiškinti situaciją, J. D. ir kiti nusikalstamos veikos bendrininkai reagavo neadekvačiai ir esant mažareikšmei dingsčiai sumušė nukentėjusįjį bei taip padarė nusikalstamą veiką.

10. Skunde ginčijama nukentėjusiųjų parodymų dalis dėl suduotų smūgių skaičiaus. Teigiama, kad pagal nukentėjusiųjų parodymus buvo suduota ne mažiau kaip 20 smūgių, bet to nepatvirtina Specialisto išvada Nr. G 331/2017(01), nes joje nustatyti tik 2 trauminiai poveikiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas klaidingai interpretuoja specialisto išvadoje pateikiamą informaciją ir ją priderina išskirtinai tik savo pozicijai pagrįsti. Specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimai buvo padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais ir tai nereiškia, kad buvo suduoti tik du smūgiai. Smūgių galėjo būti suduota ir daugiau, tačiau nustatyta, kad bent dvejais iš jų buvo padaryti sužalojimai K. Š.. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistieji pripažinti kaltais ne už suduotų smūgių skaičių, o už nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo sukelti padariniai nukentėjusiajam (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Aplinkybė kiek tiksliai buvo suduota smūgių nėra esminė ir tikslaus smūgių skaičiaus nenustatymas, nepaneigia J. D. ir R. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką (nesunkiai sužalojus K. Š. sveikatą). Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai negalėjo būti griuvimo pasekmė ir tai paneigia nuteistojo versiją, jog pirštą K. Š. galėjo susilaužyti nugriuvęs (bet kokiu atveju nukentėjusysis griuvo dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų, todėl, net ir griūnant lūžęs nukentėjusiojo pirštas būtų jų neteisėtos veikos rezultatas).

11. Skundo argumentas, jog 2017 metais K. Š. ir E. M. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri jokios veiklos nevykdė, neteikė jokių finansinių ataskaitų apie savo veiklą, priešingai nei teigiama skunde, nereiškia, jog nukentėjusieji buvo finansiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjusiųjų darbinė veikla visiškai nėra susijusi su nagrinėjama byla. Tai, jog asmenys patyrė žalą dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos ir siekė, jog ši žala būtų kompensuota, negali būti laikoma finansinės naudos siekimu. Civiliniais ieškiniais asmenys siekė gauti atlygį už patirtus neigiamus išgyvenimus, o ne turėjo tikslą pasipelnyti dėl to, jog jų netenkina jų finansinė padėtis. Tokie skundo argumentai yra paremti prielaidomis, nėra susiję su nagrinėjama situacija ir negali patvirtinti, jog nukentėjusieji buvo suinteresuoti melagingai apkaltinti J. D. ir R. Z. ir tokiu būdu gauti finansinės naudos.

12. Gynybos akcentuojamas J. D. ir K. Š. ūgių skirtumas (grindžiant, jog dėl mažo ūgio J. D. negalėjo bandyti užpulti K. Š.) neturi ypatingos reikšmės, nes iš bylos duomenų matyti, jog J. D. su kitais bendrininkais K. Š. pradėjo spardyti tuomet, kai jis nugriuvo nuo R. Z. suduoto smūgio.

13. Skunde pabrėžiama, kad J. D. įvykio metu neturėjo peilio ir tai galėjo būti raktai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ši aplinkybė nepaneigia, jo padarytų nusikalstamų veiksmų pavojingumo, kuomet jis su kitais bendrininkais viešoje vietoje, E. M. akivaizdoje nesunkiai sužalojo K. Š., o jam girdint ją pavadino necenzūriniais žodžiais. Kaip minėta, apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kaip BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikaltimų sutaptį. Dėl epizodo su peiliu ir grasinimų nukentėjusiajai E. M., J. D. nėra inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 145 straipsnį – grasinimas nužudyti, todėl papildoma šios situacijos analizė nėra reikšminga.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. D. ir R. Z. apeliacinius skundus atmesti.