- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-02
- Bylos Nr.
- A-3036-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02108-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės iš viso 181 336 Eur neturtinės žalos: 1) 50 160 Eur už nežmonišką kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu (toliau – ir Kauno TI) nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d.; 2) 152 Eur už nežmonišką kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.; 3) 1 140 Eur už nežmonišką kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 16 d.; 4) 127 984 Eur už nežmonišką kalinimą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gruodžio 28 d.; 5) 988 Eur už nežmonišką kalinimą Prienų rajono policijos komisariato (toliau – ir Prienų PK) areštinėje laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2009 m. kovo 3 d.; 6) 2 052 Eur už nežmonišką kalinimą Kauno rajono vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato (toliau – ir Kaišiadorių PK) areštinėje laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki vasario mėn.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo laisvė laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. buvo apribota, laikant jį Kauno TI, Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK, LAVL, Kaišiadorių PK areštinėje ir Prienų PK areštinėje. Visą šį laiką jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio l dalį ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų netaikoma.
Paaiškino, kad minėtose įstaigose nebuvo užtikrinta kameros ploto norma vienam asmeniui, be to, nesilaikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatų. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies. Sanitarinis mazgas kamerose įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Kamerose langai yra per maži, todėl nebuvo reikalaujamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Kauno TI langai trečio aukšto kamerose buvo tamsinti, o Kaišiadorių PK ir Prienų PK areštinėse langų apskritai nebuvo. Visose kamerose priešais langus maždaug 1 metro atstumu yra įrengtos grotos, kurios atima iš kalinamų asmenų galimybę vėdinti patalpas per langus, o mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nėra. Pareiškėjo teigimu, kamerose taip pat nesilaikoma reikalavimų dėl patalpų oro temperatūros ir drėgmės, kamerų grindys ištrupėjusio betono, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti, sienų bei lubų tinkas taip pat ištrupėjęs.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nebuvo atliekamas naujai atvykusių asmenų medicininis tikrinimas, sanitarinės švaryklos nėra įrengtos, taigi sąmoningai sudaryta grėsmė sveikatai. Patalpos yra apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis. Valymo ar dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos. Patalpose veisiasi tarakonai, o daugumoje patalpų paprastasis (einamasis) remontas nebuvo atliekamas apie 20 metų. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis, ir tokie purvini bei dvokiantys yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami retai, rankšluosčiai neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, taigi patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo.
Pareiškėjo teigimu, galimybę naudotis skalbykla ir privilegiją turėti švarius rūbus bei patalynę turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, todėl jų neturintys buvo diskrimuojami. Pareigos aprūpinti darbu Kauno TI, Lukiškių TI-K ir LAVL nevykdo, pašalpų ir kitų socialinio pobūdžio išmokų nesuteikia, taigi užsidirbti ar kitaip gauti lėšų oriam egzistavimui nėra. Atkreipė dėmesį, kad perpildytose kamerose nebuvo sąlygų skalbti asmeninius rūbus, juos džiovinti. Dėl tokių atsakovų veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Prienų PK areštinė yra Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinys. Duomenų apie Prienų PK areštinės būklę laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2009 m. kovo 3 d. nėra. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą dėl jo skunde nurodytų pažeidimų, todėl skundas turi būti atmestas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų senaties terminą ir prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo jį taikyti ir pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nurodytais pažeidimais. Pažymėjo, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą, todėl prašė jį taikyti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Kaišiadorių PK areštinė likviduota 2010 m., tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalavimui pareikšti praleido 3 metų senaties terminą dėl nurodytų pažeidimų ir prašė jį taikyti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytais pažeidimais. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimui taikytinas 3 metų senaties terminas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą kreiptis į teismą dėl nurodytų pažeidimų, todėl jos skundas turi būti atmestas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo. Bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI, Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK, LAVL, Kaišiadorių PK ir Prienų PK areštinėse laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.
Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Teismas, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 24 d., todėl akivaizdžiai praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. Byloje taip pat nustatyta, kad visi atsakovės Lietuvos valstybės atstovai atsiliepimuose prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nurodytų pažeidimų patyrė nepatogumus, todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas laikymo sąlygas yra galimai pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių nepadavė teismui skundo per įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad 3 metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant apginti pažeistas savo teises. Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi praėjus gana ilgam laiko tarpui, todėl nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjui nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti ir šio termino neatnaujinus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą, atnaujinti 3 metų senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimams taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių, ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 3 metų ieškinio senaties trukmė yra net 7 metais trumpesnė nei bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl lyginant su 10 metų senaties terminu, bendrasis ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuoja, kad šios bylos esmę sudaro nežmoniško kalinimo faktų nustatymas, kuris neabejotinai susijęs su pareiškėjo laisvių ir teisių apribojimu, jo laisvė efektingai ginti savo pažeistas teises, lyginant su asmenimis, kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės, yra apribota. Pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis perpildytose kamerose, patyrė stresą, be to, turėjo prisitaikyti gyventi tokiomis sąlygomis, todėl tai turėjo įtakos realioms galimybėms efektyviai ginti savo pažeistas teises.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis buvo perkeliamas iš vienos laisvės apribojimo įstaigos į kitą, todėl iš naujo reikėjo prisiderinti prie naujos aplinkos. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad reikšti skundą laisvės atėmimo įstaigos, kurioje atliekama bausmė, atžvilgiu reiškia tiesioginį konfliktą su laisvės atėmimo įstaigos administracija nuo kurios tiesiogiai priklauso pareiškėjo saugumas, sveikata ir kalinimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo elgesį bei su tuo susijusias aplinkybes iki skundo padavimo. Pareiškėjas nebūdamas teisininku, kaip suprato ir išmanė, dar 2014 metais kreipėsi į Kauno TI dėl informacijos pateikimo, tačiau gavo tik formalų atsakymą, jokios konkrečios informacijos jam nebuvo suteikta. Taip pat teikė paklausimus, Kauno, Kaišiadorių ir Alytaus policijos komisariatams, tačiau jokios konkrečios informacijos taip pat negavo. Pravieniškių PN-AK 2015 m. vasario 4 d. atsakyme suteikė konkretesnę informaciją, nurodydama laisvės atėmimo laikotarpį, vietą, gyvenamųjų patalpų plotą. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas jau 2013–2014 metais pagal turimas galimybes laisvės atėmimo vietose, pradėjo domėtis konkrečia informacija, kad galėtų pagrįsti skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo kalinimas nežmoniškomis sąlygomis truko apie 7 metus, buvo kalinamas 6 laisvės atėmimo įstaigose, todėl surinkti informaciją, aprašyti pažeidimo mąstą bei kalinimo aplinkybes, įsigilinti į konkrečius norminius teisės aktus užtruko. Šios aplinkybės pateisina tai, kad buvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl jis turi būti atnaujintas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, kurie turėjo teismą paskatinti atsižvelgti į pareiškėjo sunkią materialinę, dvasinę bei sveikatos padėtį, taip pat jo teisinės sąmonės ir išsilavinimo lygį, realias galimybes operatyviai ir efektyviai išstudijuoti teisės aktus, taip pat gauti visą reikiamą informaciją ir jos pagrindu per sutrumpintą 3 metų senaties terminą parengti skundą. Akcentavo, kad moralinė/dvasinė/neturtinė žala arba jos pasekmės nepasireiškia tą pačią dieną, pasekmės asmuo pradeda jausti praėjus ilgesniam laikui ir jos pasireiškia įvairiomis formomis. Teismas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Be to, teismas nurodė, kad tik teismui nustačius, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, dėl jos nepasisakė, todėl ir dėl šios priežasties byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą naikinti teismo sprendimą, nenurodė. Teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus AVPK pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimams taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, o teismas taip pat nenustatė objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo abstrakčias ir bendro pobūdžio aplinkybes, jokių konkrečių įrodymų joms pagrįsti nepateikia.
Atsiliepime akcentuoja, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus nepaisant reikalavimų (ne) pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl naikinti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet abstrakčiais ir bendro pobūdžio samprotavimais, jokių konkrečių įrodymų nepateikia, nekonkretizuoja, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remiantis teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš neva netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gruodžio 28 d., todėl teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą ir nenurodė jokių aplinkybių, o teismas ex officio taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, todėl pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skundžia Kauno AVPK neteisėtus pareigūnų veiksmus 2009 m. sausio-vasario mėn., tačiau dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. balandžio 9 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleido senaties terminą, todėl jokio pagrindo naikinti teismo sprendimą nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Kauno TI, Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK, LAVL, Kaišiadorių PK ir Prienų PK veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., atsakovės atstovų prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas ne vienoje laisvės atėmimo įstaigoje, ilgai užtruko informacijos gavimas ir įrodymų rinkimas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo laisvė yra apribota. Be to, teismas taikė ieškinio senaties terminą ir bylos iš esmės nenagrinėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Kauno TI, Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK, LAVL, Kaišiadorių PK ir Prienų PK veiksmų, neužtikrinant M. K. tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 9 d. (I tomas, b. l. 18). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., prašė taikyti ieškinio senatį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. balandžio 9 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip nurodo apeliaciniame skunde, prie laikymo sąlygų turėjo priprasti, kad ilgai rinko informaciją apie kalinimo sąlygas, taip pat, kad buvo laikomas ne vienoje laisvės atėmimo vietoje, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis turėjo priprasti prie kalinimo sąlygų, kad ne iš karto suvokė jo teisių pažeidimą, savaime taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., tačiau iki 2015 m. balandžio mėn. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. balandžio 9 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas taikė ieškinio senaties terminą ir nenagrinėjo bylos iš esmės pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.