Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1051-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-27
Bylos Nr.
2A-1051-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-12906-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
M. J.
Trečiasis asmuo
R. K., G. J.
Kategorijos
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1051-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12906-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys R. K., G. J., dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir įpareigoti atsakovą sudaryti su ja šio buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-03-19 sprendimu Nr. 489V jos šeimai 1992-09-17 buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Butas). Ieškovės teigimu, 1994-06-15 ji padavė prašymą butų privatizavimo komisijai dėl leidimo privatizuoti minėtą butą. Ieškovė nurodė, kad minėtą prašymą pateikė Pilaitės seniūnijos darbuotojui, tačiau jokio atsakymo negavo. Butas nebuvo privatizuotas ne dėl jos kaltės, nes pareigūnai, gavę prašymą dėl buto privatizavimo, neatliko visų veiksmų, kurie užtikrintų jos teises. Ieškovė nurodė, kad butų privatizavimo metu jos šeimoje susiklostė nepalankios šeimyninės aplinkybės, o 2004-09-15 Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nutraukta jo ir ieškovės santuoka.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad būtų tinkamai kreipusis dėl buto privatizavimo ir pateikusi visus reikiamus butui privatizuoti dokumentus bei apie tai, ar tarp ieškovės šeimos narių būtų buvusi sudaryta sutartis dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ginčo gyvenamųjų patalpų negalėjo privatizuoti dėl Vilniaus miesto savivaldybės kaltės. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad susiklostė privatizavimo teisiniai santykiai tarp ieškovės ir privatizavimo procesą atliekančios institucijos, todėl laikė, kad privatizavimo teisiniai santykiai neatsirado ir privatizavimo procesas nebuvo pradėtas galiojant Butu privatizavimo įstatymui, o ieškovė šio įstatymo galiojimo metu neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą. Atsakovo nuomone, neįgyta subjektinė teisė negalėjo būti pažeista ir pripažinta pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiui, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovei pripažinti teisę privatizuoti minėtas patalpas. Atsakovas taip pat nurodė, kad šioje byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino ieškovei M. J. teisę privatizuoti trijų kambarių, 70,05 kv. m. bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) , pagal Butų privatizavimo įstatymą, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove M. J. buto, esančio (duomenys neskelbtini) , pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui, pirmiausia išsprendė šį klausimą. Teismas spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, vadovavosi ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 1.124 str., 1.126 str., 1.127 str.), atsižvelgė į tai, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis daug veiksmų nuo prašymo pateikimo iki sutarties sudarymo, kurių daugumą turėjo atlikti atsakovas ir ieškovė negalėjo daryti įtakos privatizavimo proceso eigai, atsakovui butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirtina funkcija ir netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties pradžia neskaičiuotina nuo ieškovės kreipimosi į atsakovą dėl buto privatizavimo dienos, nes tą dieną ieškovės teisė pažeista nebuvo, ieškinio senaties terminas, teismo vertinimu, prasidėjo tuomet, kai ieškovė pasirašė Buto nuomos sutartį 2001-04-05, būtent tuomet ji, nepaisant privatizavimo procesų sudėtingumo, ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, kad Buto privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis nėra vykdomas. Kadangi ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas ir jis, įsigaliojus naujam 2000 m. CK nebuvo pasibaigęs, tuo tarpu pagal 2000 m. CK 1.125 str. 1 d. bendras ieškinio senaties terminas 10 metų, teismas padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, konstatavo, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, ieškovė atitiko šio įstatymo 4 str. 2 d. nustatytus pirkimo – pardavimo subjektui keliamus reikalavimus, ji išreiškė savo valią pasinaudoti Įstatymo jai suteikta teise įgyti nuosavybėn Butą paduodama prašymą Butų privatizavimo komisijai, be to, į bylą pateiktas 1994-06-01 susitarimas pirkti privatizuojamą butą, kuriuo buto nuomininkė ir pilnamečiai jos šeimos nariai susitarė pirkti minėtą butą ir kad jo savininku bus M. J., kuris buvo pateiktas Butų privatizavimo komisijai ir nors nepatvirtintas notariškai, tačiau atitinkantis susitarimo turiniui keliamus reikalavimus, todėl negalintis būti pagrindu pripažinti, jog ieškovė netinkamai įgyvendino Įstatymo 5 str. 1 d. reikalavimus ir dėl to atmesti ieškinį. Dėl nurodytų motyvų teismas tenkino ieškinį.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo prašyto taikyti byloje senaties termino pradžią ir nusprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pasak apelianto, ieškovei nurodžius, kad ji pateikusi prašymą atsakovui, jokio atsakymo negavo, ji nuo šios aplinkybės sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo galimą teisių pažeidimą ir turėjo imtis jų ginti, bet negynė. Tokiu būdu, kadangi pareiškimas paduotas 1994-06-15 galiojant 1964 m. CK, kuris numatė 3 metų ieškinio senaties terminą, apelianto nuomone, trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Taip pat nurodo, kad vėliausia ieškovės galimo teisių pažeidimo pradžia yra 1998-07-01, kada nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas, todėl jai kreipusis į teismą su ieškiniu 2010-12-29, t.y. praėjus daugiau kaip 10 metų, ieškinio senaties terminas yra praleistas ir ji negali ginti savo teisių.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti ieškovės teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą ir įpareigoti atsakovą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovui kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovė ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavė pareiškimo gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, nes ieškovės pateiktame pareiškime atitinkamoje pastraipoje nėra nurodytos priežastys, dėl kurių ieškovė nustatytu laiku negalėjo paduoti pareiškimo. Beje, pasak apelianto, ieškovės nepateikė pirmosios instancijos teismui nei Seimo Valstybinės komisijos išvados, kuria turėjo būti leista arba neleista ieškovei paduoti prašymą (pagal Seimo 1993-04-01 nutarimo Nr. I-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ 1 d. 1 p. Seimo Valstybinės komisijos išvados dėl prašymų leisti gyventojams paduoti pareiškimus po 1992-12-01 ir privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas yra galutinės), nei leidimo, kuriuo leidžiama privatizuoti butą, tuo tarpu teismas į šias aplinkybes neįsigilino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai padavė prašymą butų privatizavimą vykdžiusiai institucijai.

Papildomai apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės pareiga atitinkamai veikti, t.y. atlikti tam tikrus privatizavimo veiksmus kaip pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas, atsiranda tik gavus Seimo valstybinės institucijos teigiamą išvadą dėl pareiškimo priėmimo ir išduotą leidimą privatizuoti butą.

Šalies argumentai

Ieškovė šioje byloje turi įrodyti, kad prašymą pateikė tinkamai, t.y. kad jos kreipimasis buvo tinkamas ir jo pagrindu butų privatizavimą vykdančiai institucijai atsirado pareiga pradėti privatizavimo procedūrą. Tuo tarpu ji to neįrodė, be to, kartu su prašymu pateikė susitarimą, neatitinkančio imperatyvaus reikalavimo, jog jis būtų patvirtintas notariškai. Apeliantas nurodo, kad teismas ieškovės į bylą pateiktus įrodymus vertino paviršutiniškai ir padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovės ir privatizavimo procesą atliekančios institucijos susiklostė privatizavimo santykiai.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad aplinkybė, kad susitarimas nebuvo patvirtintas notariškai, negali būti pagrindu pripažinti, kad ieškovė netinkamai įgyvendino Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. reikalavimus ir dėl to atmesti ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz. 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011), pagal kurią jei įstatymas nustato sandoriui privalomą notarinę formą, tai įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

Atsiliepimas

Ieškovė M. J. ir trečiasis asmuo R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas įvertinant visus įrodymus, tinkamai taikant įstatymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 1.125 str. 1 d. nuostatas. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senatį teismas taiko tik kai to reikalauja ginčo šalis, tuo tarpu atsakovas teismo posėdžio metu tokio reikalavimo nereiškė.

Šalies argumentai

Ieškovė dar 1994-06-01 pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, šio prašymo bei susitarimo atsakovas neginčijo. Toks ieškovės prašymas ir susitarimas atitinka CK 1.5 str. principus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į ieškovės sunkią šeimyninę, socialinę padėtį, išsilavinimą ir teisėtus šeimos lūkesčius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl materialinės teisės normų, reguliuojančių butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarką, taip pat ieškinio senaties terminų skaičiavimą.

Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, suformavo praktiką, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti tokias šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).

Bylos medžiaga nustatyta, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, butas, esantis (duomenys neskelbtini) , priklausė valstybiniam butų fondui. Šis butas 1992-03-19 buvo suteiktas M. J. (b.l. 19), 1992-09-17 išduotas Vilniaus miesto valdybos gyvenamosios patalpos orderis 001899 (b. l. 15, 19), kuriame nurodyti M. J. šeimos nariai – vyras J. J., duktė R. J., sūnus G. J. (b.l. 15). M. J. nuo 1992-12-21 deklaravo savo gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 21). Ieškovė 1994-06-15 pateikė prašymą Butų privatizavimo valstybinei komisijai, kuriuo ji prašė leisti paduoti pareiškimą ir įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus, baigti įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 16). 1994-06-01 Susitarimu pirkti privatizuojamą butą, ieškovės suaugę šeimos nariai susitarė, jog privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini) , savininku bus M. J., susitarė pavesti M. J. paduoti pareiškimą pirkti minėtą butą ir tvarkyti visus reikiamus dokumentus. Šiam susitarimui suteiktas registracijos Nr. 391 (b.l. 64).

Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, iš kurių galima spręsti, kad ji iki 1989 m. lapkričio 3 d. gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje (b.l. 77, 79-80).

Pirmos instancijos teismas remiantis šiais duomenimis pagrįstai nustatė, kad butas galėjo būti privatizavimo objektu pagal Įstatymo 2, 3 straipsnius, o taip pat ieškovė atitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 d., t.y. buvo tinkamu subjektu privatizuojant butą, be to dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija ieškovės teisę pasinaudoti lengvata perkant butą, nes galiojant Butų privatizavimo įstatymui ji neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, t.y. neišreiškė noro privatizuoti buto ir nepateikė visų tam reikiamų dokumentų, o taip pat ilgą laiką nesidomėjo kaip vyksta procesas dėl ginčo buto privatizavimo.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovė būtinus veiksmus dėl buto privatizavimo atliko. Nors ieškovė nepateikė buto privatizavimo bylos savo argumentams pagrįsti, kad ji visus veiksmus atliko, tačiau dalis jos pateiktų dokumentų leido teismui spręsti, kad ieškovė buvo pateikusi pareiškimą dėl buto privatizavimo Vilniaus miesto savivaldybei. Jos pateikta į bylą 1994-06-01 susitarimo pirkti butą kopiją (b.l. 64) patvirtiną šią aplinkybę. Ši susitarimo kopija yra patvirtinta seniūnijos vyr. specialistės J. K., tai rodo, kad susitarimas buvo priimtas savivaldybėje. Be to, patį susitarimą tarp šeimos narių, turėjusių teisę privatizuoti butą patvirtino bendrovės „Vilniaus baldai“ atsakingas asmuo, susitarimo patvirtinimui suteiktas registracijos Nr. 391. Atsakovas atsikirsdamas į reikalavimą nepateikė medžiagos dėl ginčo buto privatizavimo, todėl teismas vertindamas kaip įrodymus tik šalių duotus paaiškinimus ir paminėtą susitarimo kopiją, vadovaudamasis įrodymų vertinimo pusiausvyros principais galėjo daryti išvadą, kad ieškovė iki 1992 m. gruodžio 1 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 d. (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija (Žin., 1996, Nr. 68-1643) nepilnai buvo atlikusi tam tikrus veiksmus, todėl ji 1994 m. birželio 15 d. kreipėsi su prašymu į Butų privatizavimo valstybinę komisiją prašydama leisti jai paduoti dokumentus ir baigti buto privatizavimo procedūras (b.l. 16). Tačiau jokio atsakymo nei iš šios komisijos nei iš savivaldybės ieškovė nėra gavusi, bent jau į bylą jokio atsakymo nėra pateikta. Nors apeliantas nurodo, kad šis prašymas nėra registruotas, tačiau kaip ir dėl susitarimo (b.l. 64), taip ir dėl šio prašymo galima daryti analogišką išvadą, kad prašymas buvo atsakingų darbuotojų gautas, nes jo išduota kopija yra patvirtinta vyr. specialistės J. K.. Ieškovė paduodama prašymą bei susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo, išreiškė valią privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. atliko veiksmus, būtinus įstatymo nustatytai teisei privatizuoti butą įgyvendinti, ir tuo pagrindu tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė buto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tačiau privatizavimo procesas nebuvo baigtas ne dėl nuo ieškovės priklausančių aplinkybių. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad ieškovė neatliko reikiamų buto privatizavimui veiksmų ir nesidomėjo šiuo procesu. Dėl to teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas pažeidė ginčo teisinį santykį reguliuojančias teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010, išaiškino, kad, sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti butą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, be to, tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2001-04-05, t.y. nuo tos dienos, kai šalys pasirašė ginčo buto nuomos sutartį, nes būtent nuo šio momento ieškovė turėjo suprasti, kad jos prašymas dėl buto privatizavimo netenkintas. Atsakovas turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, jam to nepadarius, ieškovės atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ji ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Pirmos instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėDainius Rinkevičius