- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-03
- Bylos Nr.
- eI2-1988-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00235-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. V. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. D. (E. V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-00002/(15/15-3) 41PR-2/4U-7 ,,Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, grąžinimo į Irano Islamo Respubliką ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Irano Islamo Respublikos piliečiui E. V. D.“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Savo skundo reikalavimą grindžia tokiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, įpareigoti savanoriškai išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, teigia, kad jis turi būti panaikintas kaip nepagrįstas.
2.2. Paaiškina, kad jis atvyko į Lietuvą su tikslu užsiimti teisėta veikla, susijusia su naujų technologijų ar kitų Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinei plėtrai reikšmingų naujovių diegimu. Pareiškėjas vykdo veiklą UAB ,,Ronakeras“. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas atsakovui pateikė Irano Islamo Respublikoje veikiančio banko ,,Bank Melli Iran“ 3 R. A. A. S. poskyrio (toliau – ir Bankas) 2020 m. balandžio 20 d. išduotą raštą Nr. 65225 (toliau – ir Pažyma), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra šio Banko klientas ir turi banko sąskaitą, kurioje yra atitinkama pinigų suma. Tačiau atsakovas šį Banko išduotą raštą-pažymą įvertino, kaip galimai suklastotą, ir tuo pačiu nustatė, kad pareiškėjas galimai siekė legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje bei visoje Šengeno erdvėje naudodamasis neteisėtais būdais ir apgaule. Pareiškėjas kategoriškai neigia galimą dokumento klastojimą, tvirtindamas, jog niekada nėra klastojęs nei vienos Banko pažymos bei nežino apie kitų Irano Islamo piliečių gautas galimai suklastotas pažymas iš jam visiškai nežinomos spaustuvės Irano Islamo Respublikoje. Pareiškėjui nėra nieko žinoma apie jokį asmenį, kuris neva tai organizuoja suklastotų Banko pažymų išdavimą.
2.3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame Sprendime minimi kiti susiję Irano Islamo Respublikos asmenys galimai yra M. T. ir A. D., kuriuos pareiškėjas iš tikrųjų pažįsta, kadangi jie atvyko į Lietuvą kartu vystyti UAB ,,Ronakeras“ projektą ir planavo kartu plėtoti verslą, tačiau pastarieji 2020 m. vasaros pabaigoje nusprendė pasitraukti iš komandos ir nebenorėjo investuoti lėšų į naują projektą. Pareiškėjui nežinoma nieko apie tai, kad kitas Irano Islamo Respublikos pilietis pateikė to paties Banko pažymą su tokiu pačiu numeriu. Pareiškėjas apie šias aplinkybes sužinojo tik gavęs Sprendimą.
2.4. Pareiškėjo manymu, atsakovas neturi ir negali turėti jokių pareiškėjo šabloninių banko pažymų, gautų iš privačios spaustuvės Irane, kaip teigiama Sprendime, nes, pasak pareiškėjo, jo pateikta Banko pažyma Nr. 65225 yra tikra ir gauta pačiame ,,Bank Melii Iran“ Banke. Sprendime padaryta išvada, kad atsakovas turi kitų užsieniečių pateiktų ir to paties Banko pažymų šablonines klastočių versijas bei kitų asmenų pažymose yra klaidų, ir dėl to pareiškėjo Banko pažyma yra suklastota, yra visiškai nepagrįsta.
2.5. Taip pat pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo Sprendimo argumentus apie tai, jog pareiškėjas nebendradarbiavo. Anot pareiškėjo, jis nuolat rašė el. laiškus su paklausimais, kokių dokumentų ar duomenų trūksta Sprendimo priėmimui, buvo fiziškai nuvykęs į Migracijos departamentą su prašymu priimti kito banko pažymą, kadangi nebūtų spėjęs laiku pateikti Irane esančios Banko pažymos originalo, todėl mano, kad galima daryti priešingą išvadą, jog būtent atsakovas nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, neatskleidė jam duomenų, kodėl nepriima Sprendimo ir apie tai, jog įtaria, kad pateikta Banko pažyma yra galimai suklastota. To pasekoje pareiškėjui buvo neleista tinkamai apsiginti nuo turimų įtarimų.
2.6. Pareiškėjas pabrėžia, kad, priešingai nei bando įrodinėti atsakovas, jis nemeluoja, kad pateiktos Banko pažymos Nr. 65225 originalas buvo laikomas Irane pas jo įgaliotą asmenį – seserį, kuri elektroniniu paštu atsiuntė skenuotą pažymą. Pareiškėjas savo el. laiške turi šį laišką su minėta pažyma. Teigia, kad pareiškėjo sesuo iš tikrųjų jį išsiuntė per siuntų tarnybą, tačiau Lietuvos siunta nepasiekė ir siunta vis dar nėra pristatyta. Kadangi prašomos Banko pažymos originalas nepasiekė Lietuvos, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir paprašė, kad jo sesuo Irane užsakytų dar vieną pažymą iš to paties banko. Pareiškėjas turi naują ,,Bank Melli Iran“ pažymą Nr. 344100951744, išduotą 2020 m. lapkričio 1 d., kuri patvirtina, jog jis turi pinigines lėšas ir ši pažyma buvo pristatyta atsakovui.
2.7. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Banko pažymų klastojimą neva tai įrodo ir tai, jog visos jos neturi reljefinio banko įspaudo, kuris yra būdingas to banko išduodamoms pažymoms. Pareiškėjas tvirtina, kad galima patikrinti jo vėlesnės Banko pažymos Nr. 344100951744, išduotos 2020 m. lapkričio 1 d. originalumą Banko internetinėje svetainėje – https://my.bmi.ir/portalserver/financial-inquiry, suvedant prašomus duomenis. Įvedus duomenis, matyti, kad tokia pažyma buvo išduota ir ji neturi reljefinio įspaudo, todėl Sprendime padaryta išvada apie tai, jog vien dėl to, jog pažymos neturi reljefinio įspaudo, yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga. Pareiškėjo teigimu, Banko išduodamos pažymos paprastai iš tikrųjų neturi reljefinio įspaudo, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas yra toks tikras, jog šis įspaudas turi būti. Tai yra tik atsakovo nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.
2.8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir 3 metų draudimo atvykti į Lietuvą, pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju turi būti įvertinta, ar uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nepažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Akivaizdu, kad Sprendimas dėl draudimo priimtas remiantis vien tik nuomone, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, nors toks sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo, tarp jų ir proporcingumo bei objektyvumo principais, o šiuo atveju –Migracijos departamentas pažeidė proporcingumo principą, kadangi pareiškėjas net nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai bei žmonių sveikatai.
2.9. Ginčijamas Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, pareiškėjo atžvilgiu grindžiamas vien spėlionėmis, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms.
2.10. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Papildomai grindė savo reikalavimus teismui pateiktais legalizuotais dokumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia tokiais argumentais:
3.1. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjo pateikta įvertinimui Banko pažyma galimai yra suklastota. Departamentas yra gavęs ir kelių kitų Irano Islamo Respublikos piliečių, susijusių su pareiškėju, kurie siekė legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje (M. M. bei jo šeimos narių, taip pat A. D. ir M. T.), galimai suklastotas Banko pažymas, kurios, Departamento duomenimis, yra išduodamos ne Banko – „Bank Melli Iran“, o spausdinamos vienoje privačioje spaustuvėje Irano Islamo Respublikoje, nes Departamentui yra žinomas asmuo, kuris organizuoja padirbtų banko dokumentų gavimą. Departamentas nustatė visą eilę akivaizdžių neatitikimų, kurie įrodo, kad pareiškėjas ir su juo susiję Irano Islamo Respublikos piliečiai atsakovui įvertinti pateikė suklastotus Banko dokumentus.
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėjas pateikė Departamentui paaiškinimą, kad prašomos pažymos originalo iki pranešime nurodytos datos pateikti negali, nes jis turi tik elektroninę Pažymos versiją. Pareiškėjas nurodė, kad Banko pažymos originalas buvo paliktas pas jo įgaliotą asmenį – seserį, kuri šią Banko pažymą paštu išsiuntė į Lietuvą. Pareiškėjas pateikė korespondencijos išsiuntimą patvirtinantį dokumentą, tačiau tai nėra įrodymas, kad tame voke iš tikrųjų yra prašoma banko pažyma.
3.3. Pažymi, kad pareiškėjas, gavęs Departamento įpareigojimą pateikti Banko pažymos originalą, nebendradarbiavo su Departamentu, nurodymo nevykdė ir galimai įtaręs, jog yra nustatyta jam nepalankių aplinkybių dėl minėto dokumento, kartu su kitais susijusiais Irano Islamo Respublikos piliečiais (M. M. ir jo šeimos nariais bei A. D.) visais įmanomais būdais stengėsi apsunkinti tyrimą. Tiek pareiškėjas, tiek kiti susiję užsieniečiai pateikdavo vis kitus ar vienas kitam prieštaraujančius ir tikrovės neatitinkančius pretekstus, kodėl negali pateikti būtent prašomų dokumentų originalų, ieškojo būdų, kaip šį reikalavimą apeiti, o tai neigiamai charakterizuoja pareiškėją, rodo jo siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis bei įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje apgaulės būdu.
3.4. Taip pat tvirtina, kad pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma (pareiškėjo ir susijusio asmens M. M. pateiktos Banko pažymos registracijos numerių sutapimas, tai, jog Banko pažyma yra be reljefinio spaudo, tai, jog Departamentui yra žinomas asmuo, kuris organizuoja padirbtų Banko dokumentų gavimą, tai, kad Departamentas disponuoja su pareiškėju susijusių asmenų M. M., A. D. ir M. T. banko pažymų šabloninėmis versijomis) pagrįstai leidžia vertinti, jog pareiškėjo pateikta Banko pažyma yra netikra. Atsakovui nebuvo pateiktas Banko pažymos kopijos originalas, o tai, jog pareiškėjas galimai pats neklastojo pateiktos Banko pažymos, neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas, teikdamas Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pats asmeniškai buvo atsakingas už jo pateikiamų dokumentų tikrumą ir juose nurodytos informacijos teisingumą.
Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad A. D. neva susitarė su M. T. dėl tokios pačios pinigų sumos įnešimo į banko sąskaitą, nepagrįstos jokiais įrodymais, o tik leidžia įtarti, jog šie asmenys yra susitarę teikti tikrovės neatitinkančius duomenis Departamentui.
3.5. Departamentas pabrėžia, kad surinko pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjo pateikta Banko pažyma yra suklastota. Tam, kad šią prielaidą patvirtintų, Departamentas neprivalėjo papildomai kreiptis į Banką, nes pareiga pagrįsti leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo reikalavimus pagal įstatymą tenka užsieniečiui, todėl būtent pareiškėjas, siekdamas, kad leidimas laikinai gyventi jam būtų pakeistas, privalėjo įrodyti jo pateiktos Banko pažymos autentiškumą. Tačiau pats pareiškėjas jam nustatytos pareigos nevykdė ir ne tik nepateikė Banko pažymos originalo, bet ir neįrodė, kad apskritai kreipėsi į ,,Bank Melli Iran“ Banką. Pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, dėl ko jis negalėjo įvykdyti šio reikalavimo, yra nepagrįsti jokiais dokumentais bei prieštaringi (iš pradžių pareiškėjas teigė, kad Banko pažymos originalas užstrigo pašte, o vėliau teigė, kad Banko pažymos originalas apskritai negalėjo būti išduotas įgaliotam asmeniui).
3.6. Atkreipia dėmesį, kad ginčo situacijoje pareiškėjas privalėjo ne apsiginti (jokių kaltinimų dėl dokumentų klastojimo pareiškėjui nepareikšta), o pagrįsti, kad jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo būtų patenkintas, nes įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka ne Departamentui, o pareiškėjui, kuris skųsdamas Sprendimą, privalėjo pateikti tinkamus įrodymus, kurie pagrįstų, jog Banko pažymos kopija, kuri buvo pateikta Departamentui, yra tikra. Pareiškėjo argumentai, kad Banko pažymos originalą turėjo jo sesuo, kuri šią Banko pažymą išsiuntė paštu, yra deklaratyvūs ir neįrodyti – nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjo sesuo išsiuntė būtent Banko pažymos originalą. Įrodymų, patvirtinančių, kad pašto siunta, kurioje yra Banko pažymos originalas, užstrigo pašte, taip pat nebuvo pateikta.
3.7. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kuriais jis nesutinka su Sprendime nustatytu 3 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu – pareiškėjo skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pasisakoma dėl asmens veiksmų ir pavojaus valstybės saugumui santykio, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas, nagrinėjamu atveju neaktuali, kadangi Sprendimu nebuvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (pareiškėjas nepagrįstai painioja užsieniečio išsiuntimo bei draudimo atvykti sąvokas). Nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai. Taigi nustatytas 3 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis atitinka teisės aktų reikalavimus ir laikytinas proporcingu.
3.8. Šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jam atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą ir galimai neteisėtai įgytą banko dokumentą, galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS.
3.9. Atsakovui nėra suprantama, kaip ginčijamu Sprendimu galėjo būti pažeistas EŽTK 8 straipsnis. Taip pat nesuprantami ir nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas pažeidė proporcingumo principą. O pareiškėjai teiginiai, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, yra deklaratyvūs.
Atsiliepimas
3.10. Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 22 d. tuo pagrindu, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla, susijusia su naujų technologijų ar kitų Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinei plėtrai reikšmingų naujovių diegimu, t. y. atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, kadangi vykdo veiklą UAB „Ronakeras“, kuri užsiima veikla, susijusia su naujų technologijų diegimu, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – MIGRIS) užpildė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Kartu su prašymu pateikė leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą patvirtinančių dokumentų skaitmenines kopijas. Departamentas 2021 m. gegužės 25 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
4.2. Pareiškėjas pateikė Irano Islamo Respublikoje veikiančio Banko – „Bank Melli Iran“ 3 R. A. A. S. poskyrio 2020 m. balandžio 20 d. išduotą Pažymą Nr. 65225, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas yra šio Banko klientas ir turi banko sąskaitą Nr. 0358419729002, atidarytą 2008 m. gruodžio 7 d., o šioje banko sąskaitoje Banko Pažymos išdavimo metu yra 998 120 000 Rls.
4.3. Departamentas 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu Pareiškėjo paprašė ne vėliau kaip iki 2020 m. rugsėjo 22 d. pateikti Pažymos originalą, taip pat paaiškinti, kokiu būdu kreipėsi dėl pažymos išdavimo (prieš kiek laiko kreipėsi, per kiek laiko buvo išduota, kur ją atsiėmė). Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 21 d. pateikė paaiškinimą, kad prašomos pažymos originalo pateikti neturi galimybių, nes turi tik elektroninę kopiją, nurodė, kad nemanė, jog prireiks originalo, paaiškino, kad originalas yra pas seserį Irane. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kreipėsi į seserį, kad ši atsiųstų pažymos originalą, tačiau dėl pandemijos negali žinoti, kada gaus dokumentą paštu. Pareiškėjas 2020 m. spalio 1 d. atsiuntė Departamentui prašymą leisti pateikti kitos asmeninės sąskaitos, esančios Šiaulių banke, pažymą apie turimas pragyvenimui lėšas. Jis taip pat akcentavo, kad „Bank Melli Iran“ originali pažyma jau yra išsiųsta, tačiau dėl pandemijos, nėra aišku, kada tiksliai ją gaus, o kai tik banko pažyma pasieks Lietuvą, jis įsipareigoja ją iškart pristatyti. 2020 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui dar vieną raštą, kuriame kartojo, kad prašoma banko pažyma yra užstrigusi pašte pastaruosius 1,5 mėn. ir jis neturi prieigos prie jos. Kartu buvo pridėtas „Bank Melli Iran“ kito poskyrio (nei Pažymos atveju) 2020 m. lapkričio 1 d. išduotos pažymos originalas, kuris į Lietuvos Respubliką buvo atsiųstas 2020 m. lapkričio 5 d. 2020 m. lapkričio 18 d. Departamentas išsiuntė minėtam užsieniečiui pranešimą, kuriame informavo, kad, jeigu jis artimiausiu metu negaus ir nepateiks Migracijos departamentui „Bank Melii Iran“ jam išduotos pažymos originalo, kurio buvo
4.4. Departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Departamentas padarė išvadą, kad Pareiškėjas kartu su kitais užsieniečiais teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, „Bank Meili Iran“ pažymas dėl banko sąskaitose esančių lėšų, kurios laikytinos kaip suklastoti dokumentai, bei siekė formaliai atitikti ?statymo reikalavimus ir tokiu apgaulės būdu legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Taip pat ginčijamu Sprendimu Departamentas nusprendė: įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per šio sprendimo 2 punkte nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius (per nustatytą savanoriško išvykimo terminą neišvykus į nurodytą užsienio valstybę) – nuo užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per šio sprendimo 2 punkte nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius (per nustatytą savanoriško išvykimo terminą neišvykus į nurodytą užsienio valstybę) – nuo užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Ginčo teisinių santykių reguliavimas:
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla, susijusia su naujų technologijų ar kitų Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinei plėtrai reikšmingų naujovių diegimu, pagal Įstatymo 45¹ straipsnio nuostatas. Įstatymo 45¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas (keičiamas) užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla, susijusia su naujų technologijų ar kitų Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinei plėtrai reikšmingų naujovių diegimu, jeigu ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliota institucija raštu patvirtina, kad teisėta veikla, kuria ketina užsiimti užsienietis, yra susijusi su naujų technologijų ar kitų Lietuvos Respublikos ūkio ir socialinei plėtrai reikšmingų naujovių diegimu ir kad užsiimti šia veikla užsienietis turi reikiamą kvalifikaciją, finansavimą bei verslo planą, ir kad šio užsieniečio, būsiančio numatomos įsteigti įmonės dalyviu, buvimas Lietuvos Respublikoje būtinas šios įmonės veiklai.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, kurioms esant leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas. Šios dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis turi turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.
Apibendrinant aptartą reguliavimą matyti, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
7. Departamentas, priimdamas Sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...>; pagal 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).
8.1. Vertindamas Pareiškėjo pateiktą prašymą ir tikrindamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygai pagrįsti pateiktą Pažymą, atsakovas padarė išvadą, kad Pareiškėjo pateikta įvertinimui banko pažyma galimai yra suklastota.
8.2. Pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, remiasi tuo, kad vien todėl, kad kiti asmenys galimai neteisėtai teikė panašios formos pažymas, nereiškia, kad Pareiškėjo pateikta pažyma yra suklastota. Pareiškėjas teismui pateikė legalizuotus dokumentus iš kilmės šalies, kurie, jo manymu, pagrindžia, kad pirmoji pateikta Pažyma buvo tikra. Paaiškino, kad banko išduodamų pažymų formos gali skirtis dėl to, kad jas išduoda skirtingi banko filialai, taip pat nurodė, kad sąskaitos atidarymo data gali nesutapti, nes antroji pažyma buvo išduota dėl taupymo sąskaitos, kuri atidaryta vėliau kaip subsąskaita.
8.3. Departamentas remiasi tuo, kad visą laiką, kol buvo nagrinėjimas Pareiškėjo prašymas, buvo sudarytos galimybės pateikti Pažymos originalą. Pareiškėjas, Departamento įsitikinimu, visomis priemonėmis stengėsi išvengti originalo pateikimo. Departamentas nurodo, kad Pareiškėjo pateikta 2020 m. lapkričio 1 d. pažyma iš to paties banko yra kitokios, formos, joje nurodyta kitokia nei pažymoje sąskaitos atidarymo data (2021 m. lapkričio 1 d. pažymoje – 2018 m. Pažymoje – 2008 m.). Kitų su Pareiškėju susijusių užsieniečių (M. M., A. D., M. T.) su analogiškais prašymais pateiktų pažymų formos sutampa, tačiau nurodytų pasirašiusių asmenų parašai yra kitokie; vieno iš jų (M. M.) pateiktos pažymos forma ir numeris sutampa (62225), nors nurodyta, kad išduotos tame pačiame filiale ir datos skirtingos, taip pat sutampa nurodoma sąskaitos atidarymo data (2008 m. gruodžio 7 d.). Nei vienas iš minėtų užsieniečių banko pažymų originalų nepateikė.
8.4. Sprendimo priėmimo metu Departamentui Pareiškėjas nepateikė Pažymos originalo, nors Departamentas jo pareikalavo ir suteikė pakankamai ilgą laiką pareiškėjui (2020 m. rugsėjo 9 d. nurodė pateikti Pažymos originalą, 2020 m. spalio 5 d. pakartojo, kad reikalingas Pažymos originalas, Sprendimą priėmė tik 2021 m. sausio 8 d.). Atsakydamas Pareiškėjas nurodydavo priežastis, dėl kurių negali gauti Pažymos originalo iš Irano (susijusias su siuntų gabenimo sutrikimais). Teismo vertinimu, Pareiškėjo Departamentui pateikti įrodymai nepatvirtina, kad iš Irano buvo išsiųstas Pažymos originalas. Taip pat vietoje Pažymos originalo Departamentui Pareiškėjas pateikė 2020 m. lapkričio1 d. to paties banko pažymą. Pastaroji buvo jau kitokios formos nei Pažyma, taip pat joje buvo nurodyta kita tos pačios banko sąskaitos atidarymo data (Pažymoje – 2008, 2020 m. lapkričio 1 d. pažymoje – 2018 m.). Taigi pateiktas dokumentas ne paneigė, o tik sustiprino išvadą apie galimą Pažymos suklastojimą. Departamentas 2020 m. lapkričio 8 d. raštu dar kartą nurodė, kad nepateikus Pažymos originalo bus priimtas neigiamas sprendimas.
8.5. Pareiškėjas nei Departamentui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė Pažymos originalo. Nors pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 10.1 papunktyje yra nustatyta, kad užsienietis, per 4 mėnesius nuo prašymo per MIGRIS užpildymo dienos atvykęs į Migracijos departamentą, turi pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą MIGRIS, originalus arba jų kopijas, kurių tikrumas paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos. Pareiškėjo pateiktoje Pažymoje nėra reljefinio banko antspaudo, kuris pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės pateiktą Departamentui pavyzdį yra būdingas Banko pažymoms. Pareiškėjas teismui pateikė legalizuotą dokumentą, tačiau legalizuotas buvo tik vertėjo parašas ant vertimo, o ne Pažyma ir net ne vertimo tekste nurodoma nauja 2021 m. vasario 17 d. „Bank Melli Iran“ pažyma. Taigi joks banko atstovo parašas nebuvo legalizuotas. Departamento veiklos praktikoje kitiems užsieniečiams nekilo problemų dėl dokumentų atsiuntimo iš Irano. Departamentas Sprendimo priėmimo metu disponavo iš kitų šaltinių (ne paties pareiškėjo ar su juos susijusių Sprendime nurodytų Irano piliečių) gautomis šabloninėmis banko pažymos formomis, kurios atitinka Pažymos formą (jose buvo nurodyti rekvizitai, bet nebuvo parašų). Pareiškėjas neginčija Departamento Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų iš Irano kilusių ir Pareiškėjui pažįstamų (dėl kuriamo bendro verslo Lietuvoje per UAB „Ronakertas“) užsieniečių Departamentui pateiktomis to Banko pažymomis susijusių aplinkybių, t. y. kad pažymos atitiko Departamento iš kitų šaltinių gautą formą, kai kurios turėjo tapačius numerius, jose nurodyti tapatūs likučiai kitų užsieniečių atveju, turėjo turinio nelogiškumus (kaip kad nurodytos tik debeto apyvartos, skirtingai nurodyti sąskaitų numeriai), tie patys asmenys pasirašė akivaizdžiai skirtingais parašais, t. y. buvo klastojimo požymių. Nesutiktina su Pareiškėjo argumentu, kad Departamentas turėjo užtikrinti įrodymų apie Pažymos originalą surinkimą, kreipdamasis į banką, nes, kaip aptarta, tokia pareiga tenka Pareiškėjui, be to, Irano Islamo Respublikoje įsisteigęs bankas ir neturėtų teisinės pareigos atsakyti Departamentui.
Aukščiau nurodytos aplinkybės lieka nepaneigtos. Taip pat Pareiškėjo teikiamų paaiškinimų patikimumą mažina tai, kad, kaip pats nurodo, per jo interesais pagal įgaliojimą veikiančią seserį gautos pažymos yra pateikiamos vis iš kito banko filialo (Pažymoje nurodyta, kad ji išduota Shiraz 3RAH Afifabad filiale, 2020 m. lapkričio 1 d. pažyma Ghasr filiale, 2021 m. vasario 17 d. pažyma – Fars filiale), be to, pirmosios dvi pažymos buvo išduotos anglų kalba, o 2021 m. vasario 17 d. - kita kalba (arabišku šriftu, galimai Irane vartojama persų kalba), nors pagal aplinkybes buvo aišku, kad jis bus naudojama užsienyje.
8.6. Įvertindamas visą aptartų aplinkybių kontekstą, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, kuris turi klastojimo požymių ir siekė neteisėtais būdais legalizuoti savo buvimą Lietuvoje ir Šengeno erdvėje. Taip pat Departamentas pagrįstai nustatė, kad Pareiškėjas kartu su keliais kitais Irano Islamo Respublikos piliečiais Departamentui ir kitoms kompetentingoms migracijos institucijoms teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, Banko pažymas, kurios laikytinos suklastotais dokumentais, bei siekė formaliai atitikti ?statymo reikalavimus ir tokiu apgaulės būdu legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje.
9.1. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, 6 punkte nustatyta, kad nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus (6.1 p.), nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 punktas), užsienietis prisideda prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos (Migracijos departamento duomenimis, jis organizuoja sau ir kai kuriems kitiems Irano Islamo Respublikos piliečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, padirbtų banko dokumentų gavimą (6.11) punktas, užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruota. Anksčiau aptartos aplinkybės pagrindžia tai, kad Pareiškėjo elgesys atitiko Kriterijų 6.1, 6.2, 6.11 punktuose nurodytus požymius. Taigi Departamentas pagrįstai konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
9.2. Departamentas, atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).
9.3. Pareiškėjo argumentai dėl kitų įrodymų pragyvenimo šaltiniui pagrįsti priimtinumo atmestini, nes esminis pagrindas priimti Sprendimą buvo tai, kad Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, kuriuo rėmėsi, o ne tai, kad Pareiškėjas neturi lėšų pragyvenimui Lietuvoje.
10.1. Pareiškėjas nurodo, kad priimant sprendimą uždrausti Pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvą, buvo pažeistas proporcingumo principas, nebuvo jokių objektyvių įrodymų apie Pareiškėjo padarytus pažeidimus.
10.2. Įstatymo 133 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas.
10.3. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), Tvarkos 12 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Administracinių teismų praktikoje Tvarka yra vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas remiantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu, kadangi yra nustatytas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Taigi šiuo atveju pareiškėjui leidimas buvo panaikintas Tvarkos 14 punkte nurodytais pagrindais, todėl pareiškėjui Sprendimu buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
10.4. Šiuo atveju atsisakymo atnaujinti leidimą laikinai gyventi pagrindas buvo tai, kad Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pateikė suklastotą ir galimai neteisėtai įgytą banko dokumentą, taigi, apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, kas leidžia pagrįstai manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, nustatytas 3 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis atitinka teisės aktų reikalavimus ir laikytinas proporcingu.
10.5. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo duomenų įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą pagrįsta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jam atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą ir galimai neteisėtai įgytą banko dokumentą, galima pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą, piktnaudžiavo teise, todėl įspėjimas įvestas pagrįstai.
10.6. Pareiškėjas taip pat remiasi galimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio („Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“) pažeidimu, tačiau nekonkretizuoja, kuo šiuo atveju draudimas atvykti galėjo būti neproporcingas privataus ir šeimos gyvenimo teisių atžvilgiu. Kaip matyti iš skundo konteksto, Pareiškėjas iš esmės tokį neteisėtumą kildina iš to, kad pagrindinė Departamento išvada dėl dokumento neatitikimo tikrovei buvo nepagrįsta. Teismas jau pasisakė dėl šio argumento ir atmetė jį, todėl pakarotinai nepasisako.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, bėra jokio pagrindo naikinti skundžiamo Sprendimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. D. (E. V. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.