Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „KRS“ ir atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „KRS“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo, tretysis asmuo - UAB „SEB VB lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškovo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą - atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – SEB VB lizingas pažyma (b.l. 177).

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, o atsakovo – atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusios ieškovo atstovės kalbos ir ištyrusi naują įrodymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje keistinas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo (CPK 329 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „KRS“ su atsakovu UAB DK „PZU Lietuva“ 2006-04-12 sudarė Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo poliso sutartį SM Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 6). Pagal šią sutartį vienas draudimo objektų – miniekskavatorius CASE France, CASE CX18B Ser/Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2004. Šis miniekskavatorius 2006 m. rugpjūčio mėnesį, naktį iš 23 dienos į 24 dieną, išardžius automatinių vartų mechanizmus ir įsibrovus į aptvertą bei rakinamą AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ teritoriją, buvo pavogtas (b.l. 51). Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pranešė ieškovui UAB „KRS“, kad priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos, kadangi ieškovas UAB „KRS“ neužtikrino draudimo objekto nuolatinės apsaugos ir taip pažeidė draudimo sutarties sąlygas (b.l. 49, 52). Ieškovas ieškiniu nagrinėjamoje byloje prašė priteisti iš atsakovo 78588 Lt draudimo išmoką ir 11159,50 Lt delspinigių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo 53623,86 Lt draudimo išmokos kartu su delspinigiais. Teismas konstatavo, kad ieškovas ėmėsi pakankamų saugos priemonių apdrausto mechanizmo saugumui užtikrinti. Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad teismas visiškai nepagrįstai visą atsakomybę už neva esančius sutarties pažeidimus perkėlė atsakovui. Teisėjų kolegija atsakovo (apelianto) argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo taisyklių 2.8 punkto a papunktyje numatyta, kad draudėjas privalo garantuoti statybvietėje esančių draudimo objektų apsaugą (b.l. 32). Pagal draudimo sutarties papildomų sąlygų 4.2 punktą draudėjas (ieškovas) įsipareigojo užtikrinti draudimo objekto nuolatinę apsaugą (b.l. 6). Šiuose dokumentuose būtinos apsaugos reikalavimai konkrečiai neapibrėžti (nedetalizuoti). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nei šalių sutarties pasirašymo metu (b.l. 6), nei vėliau po įvykio ieškovui siųstuose atsakymuose į pastarojo pretenzijas (b.l. 49, 52), nei teisminio nagrinėjimo metu (b.l. 138-143), atsakovas negalėjo įvardyti aiškių nuolatinės apsaugos kriterijų ir būdų bei jų detalizuoti. Pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas nurodė, kad nuolatinės apsaugos reikalavimas būtų įvykdytas, jei objektas būtų saugomas sargo arba būtų saugomas vietoje, kur įrengta signalizacija (b.l. 141). Tačiau šiuos atsakovo atstovo teiginius teisėjų kolegija vertina tik kaip pastarojo nuomonę, samprotavimus. Atsakovo apeliaciniame skunde minimos derybos dėl draudimo sutarties sąlygų ir draudimo polise įtvirtintos papildomos sąlygos neįrodo, kad objekto saugojimas aptvertoje ir rakinamoje aikštelėje neatitinka nuolatinės apsaugos reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors draudimo polise ir buvo įtvirtintos papildomos sąlygos, tai nepakeičia pirmosios instancijos teismo pagrįstos išvados, jog ieškovas draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu.

Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika civilinėse bylose Nr.3K-3-1161/2003 ir Nr.3K-3-1540/2002, pagal kurią, kai draudėjas yra įmonė (verslininkas), jam taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai ir nėra pagrindo konstatuoti, jog draudimo sutarties nuostatos nagrinėjamojoje byloje aiškintinos ieškovo naudai. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje ir apelianto skunde nurodytose Aukščiausiojo Teismo bylose faktinės aplinkybės skiriasi (faktinės bylos aplinkybės, draudimo objektai, draudiminės apsaugos pagrindai yra skirtingi). Tuo tarpu CPK 4 straipsnis numato, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, nagrinėdamas CPK 4 straipsnio atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių ir aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Dėl skirtingų bylų ratio decidendi teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nesiremia atsakovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad draudėjui – ieškovui UAB „KRS“, taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai, tačiau ši nuostata vertintina visų bylos aplinkybių kontekste. Nors šalys susitarė dėl kelių papildomų sąlygų, tačiau iš esmės draudėjas – ieškovas Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo poliso sutartį SM Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė prisijungimo būdu, todėl, remiantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nagrinėjamoje byloje sutarties sąlygos aiškintinos ieškovo naudai. Sutarties sąlygas parengęs atsakovas turėjo ieškovui jas tinkamai atskleisti, t.y. apibrėžti taip, kad nuolatinės apsaugos reikalavimai būtų aiškūs kiekvienam protingam asmeniui (CK 6.193 str. 1 d.). Atsakovui šios pareigos neįvykdžius, ieškovas draudimo sutarties sąlygas vykdė pagal savo supratimą ir draudimo objektą saugojo aptvertoje ir rakinamoje teritorijoje, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai atitinka nuolatinės apsaugos reikalavimų įvykdymą. Dėl to, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), atsakovui kyla pareiga išmokėti ieškovui atitinkamą draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudimo išmokos dydžio, konstatavo, kad turto praradimo aplinkybė iš esmės apsunkina galimybę nustatyti jo faktinę vertę žalos kilimo metu, nustatyti tam reikšmingų išdirbtų moto valandų skaičių. Dėl to teismas rėmėsi trečiojo asmens išduota pažyma apie šio turto balansinę vertę vagystės dienai. Nei ieškovas, nei atsakovas su balansine turto verte nesutinka. Atsakovas pateikė savo draudimo išmokos paskaičiavimą, atliktą, vadovaujantis LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro 2000-04-17 įsakymu Nr.120 ir 2000-04-14 įsakymu Nr.101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka. Remdamasis šia tvarka, atsakovas ir pirmosios instancijos teisme buvo pateikęs savo atliktus paskaičiavimus (b.l. 126, 137). Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka siekiama reglamentuoti vienodą visai Lietuvos Respublikai kelių transporto priemonių vertinimo procedūrą (1.1 p.). Šios tvarkos 4 punkte transporto priemonės apibrėžtos kaip visų tipų ir markių automobiliai, jų velkamos priekabos bei puspriekabės, troleibusai, motociklai, traktoriai ir kitos savaeigės eismo priemonės, dalyvaujančios kelių eisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo atliktus paskaičiavimus, kadangi nagrinėjamoje byloje draudimo objektas yra specifinis: miniekskavatorius nėra savaeigė kelių transporto priemonė, savarankiškai dalyvaujanti kelio judėjime, ji yra vežama kitomis transporto priemonėmis. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka.

Bylos duomenys tvirtina, kad miniekskavatoriaus rinkos vertė priklauso nuo išdirbtų moto valandų skaičiaus (b.l. 160). Kaip jau minėta ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turto praradimo aplinkybė nagrinėjamu atveju apsunkina galimybę nustatyti jo faktinę vertę žalos kilimo metu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šiuo atveju remtis miniekskavatoriaus balansine verte. Tiek 2006-04-12, tiek 2005-04-15 Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo poliso sutartyje miniekskavatoriaus draudimo suma yra ta pati - 87320 Lt (b.l. 123, 6). Draudimo sutarties priede „Statybinių mašinų sąrašas“ nurodyta, kad miniekskavatoriaus CASE France, CASE CX18B Ser/Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo vertė – 87320 Lt (b.l. 8). Ši suma atitinka ir priėmimo-perdavimo akte nurodytą miniekskavatoriaus kainą su PVM (b.l. 31). Šių dokumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad miniekskavatoriaus vertė (su PVM) yra 87320 Lt. UAB „SEB VB lizingo“ 2007-10-04 pažymoje nurodyta, kad miniekskavatoriaus balansinė vertė vagystės dienai buvo 63627,31 Lt (be PVM) (b.l. 132). 2007-09-24 pažymoje UAB „SEB VB lizingas“ nurodė, kad miniekskavatoriaus nepadengta vertė yra 63627,31 Lt (be PVM) (b.l. 125). Remiantis šia pažyma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2007-10-04 pažymoje nurodyta miniekskavatoriaus balansinė vertė atspindi ne jo realią vertę, o pagal nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nepadengtą vertę. Dėl to balansinė vertė negali būti pagrindu, skaičiuojant draudimo išmokos dydį.

Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – UAB „SEB VB lizingo“ 2008-01-16 pažymą (b.l. 177), kurioje pažymima, kad teismui pateiktoje 2007-10-04 pažymoje nurodyta pavogto miniekskavatoriaus balansinė vertė vagystės dienai yra nurodyta be PVM. Pažymoje taip pat pažymima, kad, skaičiuojant mechanizmo balansinę vertę, taikomas tiesiogiai proporcingas nusidėvėjimo metodas, kuris neįvertina mechanizmo išdirbtų moto valandų skaičiaus, o balansinė vertė nebūtinai sutampa su turto rinkos verte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši pažyma, neginčijamai rodo, jog miniekskavatoriaus balansinė vertė negali būti pagrindu, skaičiuojant draudimo išmokos dydį.

Ieškovo teigimu, prarasto turto vertę sudaro draudimo suma, nurodyta Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo poliso sutartyje, kuri vagystės dieną nebuvo pakitusi. Įrodyti, kad miniekskavatoriaus vertė pasikeitė, turėjo atsakovas. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais iš esmės sutinka. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl faktinės miniekskavatoriaus vertės jo praradimo diedai. Ieškovo nurodyta vertė atitinka Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo poliso sutartyje nurodytą miniekskavatoriaus draudimo sumą, kuri lygi jo vertei. CK 6.998 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama. CK 6.997 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės). Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė kyla iš turto draudimo paskirties – drausti tik konkretaus apdrausto turto vertės galimą praradimą, kurio dydis būtų proporcingas draudėjo patirtiems nuostoliams ir jų neviršytų. Dėl to, prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudikas turi teisę apžiūrėti apdraudžiamą turtą, jeigu reikia, savo lėšomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti (CK 6.994 str. 1 d.). Taip draudikas pagal draudžiamo daikto vertę apskaičiuoja draudimo sumą, kuria apribojamas draudiko įsipareigojimų kompensuoti draudėjo galimus nuostolius dydis. Draudiko teisė įvertinti apdrausto daikto vertę ir pagal ją apskaičiuoti draudimo sumą reiškia tai, kad aiškia draudimo suma sutarties šalys teisiškai apibrėžia apdraustų turtinių interesų apimtį. Atsižvelgiant į šalių sulygtas sutarties sąlygas, taip pat dėl teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-74/2007, kat. 73.2.5.5). Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti tik tie atvejai, kai nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio dienos apdrausto daikto vertė sumažėja dėl tokio daikto sugadinimo ar jo nusidėvėjimo. Tačiau tokiais atvejais įrodinėti aplinkybes, kiek sumažėjo apdrausto daikto vertė, ją skaičiuojant nuo sutarties sudarymo metu apskaičiuotos to daikto draudimo sumos, turi draudikas (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sisteminiu CK teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, aiškinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš esmės draudžiamo turto vertė atitinka draudimo vertę, todėl miniekskavatoriaus vertė vagystės dieną lygi 87320 Lt. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių miniekskavatoriaus vertės sumažėjimą. Tai, kad miniekskavatorius iki jo vagystės buvo realiai naudojamas pagal jo paskirtį, dar neįrodo, jog jo vertė ženkliai sumažėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad, ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių faktinį miniekskavatoriaus vertės sumažėjimą, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis įrodinėjimo taisyklėmis, laikoma, jog miniekskavatoriaus vertė vagystės dieną atitiko draudimo sumą, t.y. 87320 Lt.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad atsakovas turi išmokėti draudimo sumą, apimančią ir PVM. Pagal Statybinių mašinų bei mechanizmų draudimo taisyklių 12.1 punktą būtina draudimo sąlyga, kad polise nurodytos statybinių bei kilnojamųjų mašinų ir/arba mechanizmų draudimo sumos negali būti mažesnės už naujų analogiškų statybinių bei kilnojamųjų mašinų ir/arba mechanizmų įsigijimo vertes, įskaitant atvežimo ir montavimo išlaidas bei galimus mokesčius ir muitus (b.l. 39). Pagal šių taisyklių 13.1 punktą minimali draudimo įmoka apskaičiuojama pagal minimalų draudimo įmokų tarifą – 0,2 proc. nuo draudimo sumos (statybinių, kilnojamųjų mašinų bei įrengimų įsigijimo vertės). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nuostatos patvirtinta, kad atsakovas draudimo sumą prilygino miniekskavatoriaus įsigijimo vertei su mokesčiais ir nuo šios sumos skaičiavo draudimo įmokas. Dėl to, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), atsakovas turi išmokėti trečiajam asmeniui UAB „SEB VB lizingas“, pagal draudimo sutarties papildomų sąlygų 3 punktą, draudimo sutartyje nurodytą sumą, taikant 10 proc. išskaitą, t.y. 78588 Lt.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos netesybos yra neprotingai didelės, todėl, remiantis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, mažintinos. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas netesybų dydžio pagrįstumo klausimo nekėlė pirmosios instancijos teisme: nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose. Delspinigių dydžio ginčijimas atsirado tik apeliaciniame skunde. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodytas apeliacinio skundo motyvas yra iš esmės naujas apelianto reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Be to CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Vadovaudamasi šiomis teisės normomis, teisėjų kolegija dėl atsakovo argumentų, susijusių su delspinigių dydžiu, plačiau nepasisako ir atsakovo pateiktų skaičiavimų šioje dalyje nevertina.

Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija pakeičia skundžiamą teismo sprendimą ir visiškai tenkina ieškovo UAB „KRS“ ieškinio reikalavimus: iš atsakovo priteistą draudimo išmoką trečiojo asmens UAB „SEB VB lizingas“ naudai didina iki 78588 Lt, o delspinigius - iki 11159,50 Lt.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pakeičia sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.): visiškai patenkinus ieškovo reikalavimus, priteista 3046,57 Lt bylinėjimosi išlaidų suma didintina, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 1346,21 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį (b.l. 57); 3216 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti (b.l. 54-56, 161-162); 1083,69 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (b.l. 178); 4130 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (b.l. 175); viso iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 9775,9 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti:

priteistą iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) trečiojo asmens UAB „SEB VB lizingas“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 53623,86 Lt draudimo išmoką kartu su delspinigiais padidinti, priteisiant iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) 78588 Lt (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus) draudimo išmokos ir 11159,50 Lt (vienuolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt devynis litus 50 ct) delspinigių.

Priteistas iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „KRS“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 3046,57 Lt bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 4562,21 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt dviejų litų 21 ct).

Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „KRS“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 5213,69 Lt (penkis tūkstančius du šimtus trylika litų 69 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.