- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-346-316-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- E. L.
- Kaltinamasis
- R. V.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. dėl šmeižimo, pagal Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. dėl įžeidimo, nes jos veiksmais nepadarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. kaltino R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį tuo, jog R. V. 2012-01-29 savo vyro A. V. laidotuvių metu, kapinėse, esančiose (duomenys neskelbtini), viešai, girdint visiems į laidotuves susirinkusiems asmenims (apie 50 žmonių), garsiai balsu pareiškė, kad E. L. nužudė jos vyrą, tokiu būdu nepagrįstai apkaltindama labai sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, padarymu, ir paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino ir pažemino E. L. kaip žmogų ir kaip kolektyvo vadovę visos Lietuvos mastu, nes laidotuvėse dalyvavo žmonių iš įvairių Lietuvos rajonų, pažemindama jos garbę ir orumą, galėjo pakirsti pasitikėjimą ja, kaip UAB „A v“ vadove.
Be to, E. L. kaltino R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį kaltina tuo, jog R. V. 2012-01-27 parašė bendrai pažįstamai ūkininkei S. D. tokio turinio SMS žinutę „Mirė mano mylimas vyras A, kurį nužudė E. L. ir P“, taip paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, nepagrįstai apkaltindama ją baisiu nusikaltimu – žmogžudyste, pažemino jos garbę ir orumą.
Be to, E. L. kaltino R. V. tuo, jog R. V. 2013-03-21 Kelmės rajono apylinkės teisme, teismo salėje, posėdžio pertraukos metu, kuriame E. L. dalyvavo kaip ieškovo atstovė, ėmė garsiai šaukti, kaltindama E. L., kad yra aferistė, suklastojusi dokumentus, kad ji ir jos mama dėl to gauna tremtinio pensiją.
Be to, E. L. kaltino R. V. tuo, jog R. V. 2013-07-18 Šiaulių apylinkės teismo salėje, teismo posėdžio metu teisėjui šaukė, kad neklausytų E. L., kad ji yra aferistė, suklastojusi dokumentus ir dėl to gauna tremtinio pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžiu R. V. pagal E. L. kaltinimą dėl 2012-12-27 padarytos veikos išteisinta nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, požymių; R. V. pagal E. L. kaltinimą dėl 2012-12-29 padarytos veikos išteisinta nepadarius veikų, turinčių, nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1dalyje, požymių; R. V. pagal E. L. kaltinimą dėl 2013-03-21 padarytos veikos išteisinta nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, požymių; R. V. pagal E. L. kaltinimą dėl 2013-07-18 padarytos veikos išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, požymių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, E. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji E. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-23 nuosprendį ir pripažinti R. V. kalta pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., priteisiant iš kaltinamosios 50 000 litų civilinį ieškinį. Taip pat prašoma priimti sprendimą, kad pagal surinktus minėtoje byloje įrodymus ir pateiktus faktus padaryta ir daroma nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ir todėl būtina išreikalauti iš Pakruojo VPK, Šiaulių VPK, Šiaulių apylinkės ir apygardos prokuratūrų, Šiaulių FNTT, Panevėžio FNTT informaciją, kiek kartų ir kokia informacija buvo pateikta nuo 2009 m. R. V. minėtoms institucijoms, kur R. V. buvo kreipusis su pranešimais, skundais apie neva padarytą kitų asmenų nusikalstamą veiką ir kiek kartų R. V. skundai atitiko tikrovę. Priimti sprendimą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaltinamasis procesas ginant viešą interesą, palaikant kaltinimą prokurorui ir prijungiant mano surinktus įrodymus BB Nr. PK-138-409/2014 ir šio skundo kopiją bei minėtoje byloje surinktą medžiagą persiųsti Šiaulių apylinkės prokuratūrai, siekiant apginti viešąjį interesą.
Nurodo, kad Su Šiaulių apylinkės teismo 2014 sausio 23 d. nuosprendžiu nesutinka dėl sekančių aplinkybių:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo neteisingai įvertinto įrodymo - SMS žinutės. R. V. 2012-01-27 S. D. atsiuntė tokio turinio SMS žinutę: "sveika brangioji, netekau savo brangaus A, jo gyvybę atėmė E. L. su P pagalba". Nukentėjusiosios nuomone, Šiaulių apylinkės teismas bylos duomenų tinkamai neįvertino ir konkrečių faktų pateikimą neteisingai vertino kaip kaltinamosios nuomonę. Faktų konstatavimas negali būti traktuojamas kaip R. V. nuomonė apie vyro mirties priežastį. Išsakyti savo nuomonę dėl vyro mirties priežasties kaltinamoji negalėjo ir dar dėl to, kad A. V. mirties priežastis iš viso nebuvo nustatyta. Nukentėjusioji skunde cituoja teismų praktiką apie nuomonę, „nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų"(LAT 2012-04-24 BB Nr. 2A-3/2012). Teismas neatsižvelgė i kaltinamosios asmenį ir į veiksmus, kuriuos darė kaltinamoji nuo 2010 m. nukentėjusiosios atžvilgiu, nurodo apie savo konfliktinius santykius su kaltinamąja. Teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus dėl epizodo, kai 2013-03-21 Kelmės apylinkės teisme, posėdžio pertraukos metu, teismo pasakymas, kad negali remtis R ir R. P. parodymais, nes jų santykiai yra priešiški ir jie suinteresuoti bylos baigtimi yra visiškai neįtikinantis, nes teismas neturėjo jokių abejonių R. V. parodymais, kuri yra kaltinamosios duktė, ji be abejo yra taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi ir santykiai su manimi tikrai yra priešiški. Teismui nekilo abejonių dėl D. D. liudijimo, kuri yra taip pat kaip šeimos narė. 2008-2009 metais ji dirbo R. V. namų ūkyje ir dabar yra namų darbininkė, gyvena R. V. kieme esančiame ūkiniame pastate. D. D. ir R. V. buvo UAB „S" įkūrėjos, vadovės. Jas saisto ir verslo įsipareigojimai. Todėl D. D. taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismas konstatavo, kad liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai skiriasi. Bet ir negali liudytojai prisiminti, kokia buvo žodžių tvarka sakinyje. Bet kad žodžiai buvo „klastotoja, dokumentų klastotoja“, patvirtina liudytojai R. ir R. P.. Teismas neteisingai įvertino kaltinamosios pateikto dokumento turinį, neteisingai elgėsi priimdamas Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą iš kaltinamosios, nesuteikiant teisės susipažinti su juo. Po teismo posėdžio nukentėjusiajai paskambinus į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, pažymą surašiusiam darbuotojui ir paklausus ką reiškia tokia pažyma, apie kokį žmogų kalbama, buvo atsakyta, kad tremtinių sąrašuose įrašyta E. L., J, gimusi 1937 m. Kad viso teismo proceso metu R. V. kalbėjo netiesą nukentėjusiosios atžvilgiu, rodo R. V. pasakyti žodžiai, 2014 m. sausio 10 d. posėdžio metu: „dėl tremties, kol negavau oficialių dokumentų, tol niekada nesakiau, kad gauna tremtinio pensiją". R. V. atsakymą į savo skundą gavo 2012-12-12, skundą, kad gauna tremtinio pensiją rašo 2012-11-30, vadinasi apšmeižė nukentėjusiąją 2 savaites prieš tai, kai gavo net ir neteisingą atsakymą.Skunde nukentėjusioji nurodo, kad negali tinkamai ginti savo teisių- neturėdama teisės išreikalauti iš teismo, teismo metu išsakytų šmeižimo faktų. Privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis negali pilnai ginti savo teisių, neturi tokių suteiktų įgaliojimų, kurias turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai. Nevykstant ikiteisminiam tyrimui, nebuvo galimybės pateikti teismo posėdžio metu užfiksuotus kaltinamosios išsakytų šmeižikiškų sakinių, medžiagos, kaip vieno iš įrodymų apie kaltinamosios padarytą galimai nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šį punktą, mano, kad teismas turėtų nagrinėti bylą pakartotinai, o ne priimti teismo nutartį neįsigilinęs į pateikto dokumento turinį, esmę. Teismas taip pat turėtų išreikalauti iš Šiaulių teismo posėdžių medžiagą (garso įrašą), kur R. V. šmeižia nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios nuomone, nagrinėjama byla turi visuomeninę reikšmę. Atsižvelgiant į kaltinamosios R. V. asmenybę ir ne vieną pateiktą neteisingą informaciją apie neva nusikalstamą veiką ir dėl to, kad pilną informaciją, įrodymus gali išreikalauti tik prokuratūra ar teismas, nukentėjusioji mano, kad prie šios bylos turėtų prisijungti ir prokuratūra, kuri atstovautų viešąjį interesą. Teismas neteisingai priteisė kaltinamosios bylinėjimosi išlaidas. Pagal susiklosčiusią teisinę praktiką teismas negalėjo priteisti iš jos kaltinamosios patirtų išlaidų, nes iš pateiktų byloje faktų akivaizdžiai matyti, kad pagrindas kaltinti R. V. buvo. Iš byloje pateiktos medžiagos (kaltinamosios SMS žinutės išsiuntimas, šmeižikiški pasisakymai Kelmės ir Šiaulių teismuose) matyti, kad kaltinti R. V. pagrindas buvo.
Teismo posėdyje nukentėjusioji E. L. prašė išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, pripažinti R. V. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, taip pat tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Išteisintoji R. V. ir jos gynėja adv. I. Petkienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius.
Iš skundo privataus kaltinimo tvarka turinio matyti, kad BK 155 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos R. V. inkriminuojamos už tuos pačius veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad R. V. žinute S. D. „sveika brangioji, netekau savo brangaus A, vakar jo gyvybę atėmė E. L. su P pagalba“ pranešė apie įvykį, A. V. mirtį, žinutėje E. L. nėra tiesiogiai kaltinama nužudžiusi A. V.. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. V. žinutėje išsakė nuomonę dėl vyro mirties priežasties, tačiau neturėjo tikslo paskleisti melagingą žinią apkaltinant E. L. labai sunkaus nusikaltimo padarymu ar ją įžeisti.
Pirmosios instancijos teismas analizavo R. V. padarytos veikos subjektyviąją pusę ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamoji, išsiųsdama minėtą žinutę, neturėjo tikslo tyčia apšmeižti ir apkaltinti labai sunkaus nusikaltimo padarymu nukentėjusiąją E. L.. Teismas nustatė, kad R. V. nuosekliai tvirtino, kad žinute S. D. ji norėjo pranešti apie laidotuves. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bendra žinutės prasmė ir A. V. mirties aplinkybės rodo, jog R. V. nepateikė jokios konstatuojamojo pobūdžio informacijos, o remdamasi turėta informacija, įvertino įvykį, išdėstė savo požiūrį į jį. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad žinutės turinys vertintinas ne kaip informacija, kaltinanti E. L. labai sunkiu nusikaltimu, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti E. L., o kaip išteisintosios nuomonė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylose yra pasisakęs, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).
Taigi, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus (išteisintosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, žinutės tekstą tekstą, baudžiamosios bylos medžiagą), nenustatė visų būtinųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių R. V. veiksmuose, todėl pagrįstai ją išteisino dėl 2012-12-27 veikos, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus.
Dėl privataus kaltinimo skunde nurodyto R. V. viešo pareiškimo laidotuvių metu apie tai, kad E. L. nužudė kaltinamosios vyrą, teismas sprendė, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Kaltinamoji R. V. neigė kapinėse sakiusi tokius žodžius, apklausti liudytojai D. D., R. V. parodė, jog R. V. laidotuvių metu nieko nekalbėjo, tik padėkojo žmonėms ir pakvietė gedulingų pietų, pati nukentėjusioji laidotuvėse nebuvo ir kaltinamosios pasisakymo negirdėjo, kitų liudytojų, galinčių patvirtinti jos nurodytas aplinkybes, nenurodė. Apeliaciniame skunde ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra ginčijama. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas R. V. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, padarymo 2012-12-29, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Apibūdindama E. L. ir jos galimus veiksmus, R. V. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-03-21 posėdžio pertraukos metu ir Šiaulių apylinkės teismo 2013-07-18 posėdyje pateikė negatyvų šio asmens vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nors ir kritiškai įvertino privačios kaltintojos nurodytų liudytojų parodymus apie šias aplinkybes, vis dėlto pripažino R. V. pasisakymus apie privačios kaltintojos tremtinio statusą kaip savo nuomonės išsakymą, neturint tikslo apšmeižti, pažeminti ar įžeisti nukentėjusiąją. Nors vertinamieji teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kokiais duomenimis rėmėsi R. V., tai yra, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2012-12-12 rašte pateiktais duomenimis (109 b. l.). Šiame 2012-12-12 datuotame rašte, adresuotame R. V., nurodyta, kad LGGRT centro duomenų laikmenoje esama žinių apie iš Pakruojo r. 1949 m. kartu su kitais šeimos nariais ištremtą E. L.. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas tos pačios institucijos 2014-02-13 datuotas raštas, adresuotas E. L., kuriuo informuojama, kad centro duomenų bazėje jokių duomenų apie K. L., g. 1919 m., G-B. L., g. 1922 m., E. L., g. 1948 m., nėra, ši šeima nebuvo ištremta, taip pat informuojama, kad centro duomenų bazėje yra žinių apie kitą tremtinių šeimą, kuri 1949 m. buvo ištremta, nurodyta šeimos sudėtis: J. L., A. L., dukros E, g. 1937 m., ir V, g. 1932 m. Nors 2012-12-12 R. V. adresuotame Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte pateikti duomenys yra netikslūs, pats dokumento surašymo ir pateikimo R. V. pagrindas kelia abejonių, tačiau būtent šis dokumentas apie 1949 metais kartu su kitais šeimos nariais ištremtą E. L. buvo pagrindas kaltinamajai susidaryti klaidingą nuomonę apie nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nenustatyta, kad R. V. išsakyta nuomonė neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei, todėl jos veiksmuose nėra būtinojo nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 ir 155 str., sudėties požymio – tiesioginės tyčios.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str., 155 str. klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamosios išsakyti teiginiai neperžengė leistinų ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas.
Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad R. V. neteisingą informaciją apie E. L. paskleidė sąžiningai klysdama. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl R. V. kaltės dėl privačiame skunde suformuluotų nusikalstamų veikų ir nenustačius BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių, R. V. pagrįstai išteisino kaip nepadariusią 2013-03-21 ir 2013-07-18 nusikalstamų veikų ir teisingai nurodė jos išteisinimo pagrindą, todėl pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 409 straipsnyje nustatytas teisinis reglamentavimas numato atvejus, kai baudžiamąjį procesą dėl veikų, numatytu BPK 407 str., turi teisę pradėti ir prokuroras. Šie atvejai yra kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris pats dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog R. V. yra parašiusi daug skundų policijai, prokuratūrai, tai, kad, nukentėjusiosios nuomone, jai apribotos teisės privataus kaltinimo procese išreikalauti įrodymus, nesuteikia pagrindo manyti, kad byla turi visuomeninę reikšmę. Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad privataus kaltinimo bylų teisena vyksta pagal šio kodekso V dalyje nustatytas taisykles, taigi, nukentėjusysis asmuo turi teises, kaip ir bylų procese pirmosios instancijos teisme, tame tarpe reikšti prašymus, dėl kurių sprendžią bylą nagrinėjantis teismas.
Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas numato, kad baudžiamosiose bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžiu kaltinamosios R. V. turėtos gynėjo pagalbai apmokėti (400 litų) pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš E. L.. Išteisintoji prašo priteisti 200 Lt turėtų gynėjo pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje. Prašymas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 105 str. nuostatas turi teisę, bet neprivalo nuspręsti, kad visas išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusioji su privataus kaltinimo skundu kreipėsi būdama įsitikinusi R. V. veiksmų neteisėtumu, nežinodama apie egzistuojančią Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro pažymą su pateiktais netiksliais duomenimis, be to, pirmosios instancijos teismas pripažino ir priteisė 400 litų proceso išlaidų iš 600 litų turėtų, t. y. didesnę jų dalį. Toks išlaidų pripažinimas proceso išlaidomis laikytinas protingu ir teisingu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios E. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio atmesti.