- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-2214-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36672-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- UAB „LSV Intergruop“
- Atsakovas
- D. M.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LSV Intergruop“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui D. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 500,00 Lt negrąžintos paskolos, 98,00 Lt kredito mokestį, 8,82 Lt delspinigių, 294,00 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. vasario 16 d. su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią suteikė atsakovui 500,00 Lt dydžio paskolą iki 2014 m. balandžio 17 d. Atsakovas nustatytu terminu paskolos negrąžino, grąžinimo termino nepratęsė.
Atsakovas, jam tinkamai įteikus ieškinį ir teismo pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimą, atsiliepimo į ieškinį per nurodytą terminą teismui nepateikė, nepateikimo priežasčių nenurodė, todėl pirmos instancijos teismas pagal CPK 142 straipsnio 4 dalį, esant ieškovo prašymui, priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 144,81 € (500,00 Lt) negrąžintos paskolos, 28,38 € (98,00 Lt) kredito mokesčio, 2,55 € (8,82 Lt) delspinigių, 13,03 € (45,00 Lt) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (188,78 €) sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos 2014 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11,32 € (39,07 Lt) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovas pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, paskolos sutarties nustatyta tvarka su ieškovu neatsiskaitė, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 500,00 Lt kredito bei 98,00 Lt kredito mokesčio. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas nusprendė, jog palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 d.). Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, taigi iš esme tai yra ne kas kita, kaip sutartinės netesybos (LAT 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė. Todėl teismas padarė išvadą, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 0,05 procento (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 45,00 Lt (0,05 procento už laiku negrąžintą 500,00 Lt sumą 180 dienų) palūkanų, o likusią ieškovo reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmetė.
CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Vadovaujantis CK 6.72 straipsniu, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Ieškovas, vadovaudamasis šalių pasirašyta sutartimi, priskaičiavo ir prašo priteisti 8,82 Lt delspinigių, kuriuos skaičiuoja nuo 98,00 Lt kredito mokesčio už 180 dienų. Todėl teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 8,82 Lt delspinigių.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą už akių ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, jog teismas nesivadovavo Vartojimo kredito įstatymu. Kreditorius, vertindamas atsakovo finansinę padėtį dėl kredito išdavimo, rėmėsi Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Pagal minėto nutarimo 9 dalį vartojimo kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalinus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 procentų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Sudarant vartojimo kredito sutartį su atsakovu, buvo remiamasi Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsniu bei minėtais nuostatais. Teismas sprendime kompensuojamąsias palūkanas sutapatino su pelno palūkanomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Tais atvejais, kai paskolos sutartis nenutraukiama ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Ieškovas pagal sutartį suteikė atsakovui 500,00 Lt kreditą, atsakovas šiais pinigais vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti kreditoriui pelno palūkanas, dėl kurių buvo susitarta Vartojimo kredito sutartyje. Ieškovo, kaip pelno siekiančios finansinės įstaigos, veikla yra kreditų suteikimas, todėl ieškovas už suteiktas paslaugas turi gauti tinkamą atlyginimą. Atsakovas sutiko su sutartyje numatytomis 119,23 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. Ši metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 daliai. Todėl teismas ex officio mažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidžia sutarties laisvės principą.
Atsakovas atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl Vartojimo kredito sutartyje numatyto palūkanų dydžio sumažinimo.
Byloje nustatyta, kad pagal 2014 m. vasario 16 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 43122 atsakovui buvo suteiktas 500,00 Lt kreditas iki 2014 m. balandžio 17 d. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose buvo nustatyta 119,23 procentų dydžio vartojimo kredito metinė palūkanų norma ir 98,00 Lt bendra vartojimo kredito kaina. Sutarties 11 punkte nurodyta, jog kredito gavėjas supranta, jog palūkanų norma yra nustatyta atsižvelgiant į kredito davėjo prisiimamą didelę riziką skolinant nuotoliniu, iš dalies automatizuotu ir itin greitu būdu, nereikalaujant jokio prievolių vykdymo užtikrinimo, o taip pat į santykinai dideles išlaidas priverstine tvarka išieškant nedideles pinigų sumas. Atitinkama sąlyga yra nurodyta ir sutarties bendrųjų sąlygų 1.4.11 punkte. Pagal bendrųjų sąlygų 3.1 punktą kredito gavėjas grąžina kredito sumą bei sumoka palūkanas vienu mokėjimu pasibaigus kredito grąžinimo terminui. Pagal 4.1 punktą už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška yra pateikiama šios sutarties specialiosiose sąlygose. Pagal 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, kredito gavėjas turi teisę reikalauti mokėti 0,05 % dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Pagal 7.2 punktą, kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką pagal Vartojimo kredito įstatyme bei šioje sutartyje numatytas taisykles.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog teismų praktikoje palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).
Pirmos instancijos teismas sutarties bendrųjų sąlygų 7.2 punkte nurodytas palūkanas pripažino atliekančiomis kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012. Tačiau šioje kasacinio teismo byloje buvo analizuojama kredito sutartis, pagal kurią buvo nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas kartu su 4.220 000 Lt negrąžinto kredito, 92.861,58 Lt palūkanų bei 12.077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4.115.061,20 Lt palūkanų, kurias kasacinis teismas pripažino savo esme esančiomis ne palūkanomis, bet sutartinėmis netesybomis. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į Vartojimo kredito sutarties specialiųjų ir bendrųjų sąlygų visumą, todėl padarė klaidingą išvadą dėl 7.2 punkte nustatytų palūkanų prigimties ir nepagrįstai jas pripažino kompensuojamosiomis.
Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. Pagal šio straipsnio 6 punktą metinė vartojimo kredito palūkanų norma – palūkanų norma, išreikšta fiksuotu arba kintamu procentų dydžiu, kasmet taikomu išmokėtai vartojimo kredito daliai. Vartojimo kredito specialiosiose sąlygose buvo numatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina yra 98,00 Lt, o bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma yra 598,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 500,00 Lt kredito suma buvo suteikta dviem mėnesiams, pripažintina, kad 98,00 Lt bendrą vartojimo kredito kainos sumą, remiantis aukščiau nurodytomis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, sudaro 119,23 % metinės palūkanos, apskaičiuotos už du mėnesius. Taigi, Vartojimo kredito sutartis nebuvo neatlygintina, jos specialiosiose sąlygose bei bendrųjų sąlygų 4.1 punkte buvo numatytas palūkanų mokėjimas už suteiktą kreditą. Pagal Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktą, kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, yra skaičiuojamos tos pačios 4.1 punkte numatytos palūkanos nuo pradelstos grąžinti kreditą sumos už visą pradelsimo laiką. Ieškovas apskaičiavo 294,00 Lt mokėtinų palūkanų sumą už 6 mėnesius. Pripažintina, kad šios palūkanos yra tos pačios pelno palūkanos, kurių mokėjimas buvo numatytas ir sutarties galiojimo metu.
Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, remiantis Vartojimo kredito įstatymu, sutartyje numatytos 119,23 procentų metinės palūkanos nelaikytinos neprotingomis, nepagrįstomis ar nesąžiningomis.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (LAT 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1-3 dalys ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 500,00 Lt paskola buvo suteikta fiziniam asmeniui labai trumpam dviejų mėnesių terminui, pats atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis, konstatuoja, jog 119,23 procentų metinės palūkanos pripažintinos pagrįstomis ir protingomis bei nepažeidžiančiomis sąžiningumo ir teisingumo principų.
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su palūkanų pagal Vartojimo kredito sutartį mažinimu, todėl nepagrįstai sumažino priteistinų palūkanų dydį. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 294,00 Lt (85,15 €) palūkanų.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 54,00 Lt žyminio mokesčio. Ieškinį patenkinus visiškai, pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį iš atsakovo ieškovui priteistina 54,00 Lt (15,64 €) žyminio mokesčio.
Ieškovas sumokėjo 15,00 € žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl ši suma ieškovui priteistina iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą už akių pakeisti ir išdėstyti jį taip:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup”, j.a.k. 302414832, iš atsakovo D. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 144,81 € (500,00 Lt) negrąžintos paskolos, 28,38 € (98,00 Lt) kredito mokesčio, 2,55 € (8,82 Lt) delspinigių, 85,15 € (294,00 Lt) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (260,89 €) sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos 2014 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,64 € (54,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo D. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB ,,LSV Intergroup”, j.a.k. 302414832, 15,00 € žyminio mokesčio.