Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-08-08 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-222-1036/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-08-08
Bylos Nr.
AN2-222-1036/2023
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00452-2023-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Mindaugas Povilanskas (pirm.)
Pažeidėjas
D. Š.
Institucija
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Arūnas Bertulis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-222-1036/2023Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00452-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 7.11; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Povilanskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Š. atstovo advokato Arūno Bertulio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimo, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) eurų bauda, panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Institucija) kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo UAB „F“ (toliau – ir Bendrovė) buvusiam vadovui D. Š. už laiku neinicijuotą UAB „F“ nemokumo procesą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimu (toliau – ir Skundžiamas nutarimas) D. Š. (toliau – ir apeliantas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį 1 400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) eurų bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „F“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius finansinius įsipareigojimus VMI, nesant galimybei atsiskaityti su kreditoriumi, privalėdamas nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą (pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo) ar imtis veiksmų, siekiant atkurti mokumą, laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. liepos 1 d., šios Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose numatytos pareigos neįvykdė ir nesiėmė veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą, ar į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „F“ nesikreipė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

3. Apeliaciniu skundu D. Š. atstovas advokatas Arūnas Bertulis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną D. Š. atžvilgiu nutraukti.

3.1. Cituojant teisinį reguliavimą, įtvirtintą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, 5 dalies 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17- 511/2020) ir apygardos teismų (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-56-332/2018; Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-460-810/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-494- 1020/2018) praktiką, teigiama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino Bendrovės būseną kaip nemokią. Taip pat visiškai neatsižvelgė į administracinėn atsakomybėn traukiamo D. Š. įgalioto atstovo ir liudytoju apklausto UAB „F“ akcininko T. B. paaiškinimus ir parodymus.

3.2. Skunde nurodoma, jog nors ir nustatyta, kad Bendrovės finansinė padėtis buvo sunki, tačiau Bendrovė veiklą vykdė, atsiskaitinėjo su kreditoriais, tarp jų ir VMI. Iš Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad Bendrovės įsipareigojimų suma 2021 m. buvo 616 185 eurų, o turto turėjo už 208 763 eurų. 2022 m. atitinkamai įsipareigojimų – 741 380 eurų, turto – už 189 841 eurų. Iš Bendrovės pradelstus įsipareigojimus turėjo tik VMI, o vėliau VMI iškėlus bankroto bylą – ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA), ir kurie iškėlus bankroto bylą buvo atitinkamai 28 694,79 eurų ir 20 095,65 eurų. Likusią įsipareigojimų sumą Bendrovė buvo skolinga savo dviem su akcininku susijusiems kreditoriams — MG AB „P.“ ir A. M. B., kurie savo paskolintų pinigų, atitinkamai 436 824,70 eurų ir 245 836,14 eurų, sumų grąžinimą buvo atidėję 2021 m. gruodžio 20 d. protokolu iki 2029 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. gruodžio 18 d. Susitarimu dėl sutarties termino pratęsimo iki 2024 m. gruodžio 31 d. Taigi faktinis Bendrovės įsiskolinimas 2021 — 2022 m. siekė tik 28 694,79 eurų VMI, kas sudarė akivaizdžiai mažesnę pusę Bendrovės turėto turto (208 763 eurus ir 189 841 eurus). Apelianto atstovo vertinimu, akivaizdu, jog D. Š. Bendrovei esant mokiai, nors ir patiriant sunkumų, neturėjo pareigos kreiptis dėl Bendrovės nemokumo, net ir todėl, jog vėlavo atsiskaitymai su VMI pagal sudarytą 2021 m. spalio 21 d. Mokestinės paskolos sutartį su VMI. Kartu pažymima, kad byloje buvo nustatyta, jog einamosios įmokos tiek SODRAI, tiek VMI buvo mokamos laiku. Todėl pagrįstai manytina, kad D. Š. veikoje nebuvo vieno esminio ir pagrindinio ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymio, t. y. kad Bendrovė buvo nemoki ir D. Š. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

3.3. Kartu apelianto atstovas teigia, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog Bendrovės vadovas ir akcininkas ėmėsi veiksmų, kad Bendrovės finansinė situacija pasitaisytų. Buvo rengiami dokumentai Tiesioginei paskolai nuo trečiųjų šalių veiksmų nukentėjusiems verslo subjektams gauti, pagal tuo metu UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) vykdomą priemonę skirtą mažinti tarptautinės prekybos su trečiosiomis šalimis apribojimų padarinius, suteikiant finansavimą paskolų forma juridinių asmenų, užsiimančių verslu, ar verslininkų apyvartinėms lėšoms, į kurią galėjo pretenduoti ir gauti 5 milijonų eurų paskolą smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) subjektai ir didelės įmonės. Šiuo pagrindu žemesnysis teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog Bendrovės vadovas D. Š. neatliko realių veiksmų ir galimybių siekiant atkurti Bendrovės pelningumą, kuri atitiktų esamą Bendrovės veiklos padėtį ir būtų pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas.

Atsiliepimas

4. VMI atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą. Apelianto skunde nurodyti teiginiai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. VMI vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, bei tinkamai kvalifikavo D. Š. veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius.

1.1. Atsiliepime nurodoma, kad UAB „F“ nemokumas yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1648-603/2023, todėl Bendrovės nemokumo fakto administracinio nusižengimo byloje įrodinėti nereikia. Be to Bendrovė teismui, nagrinėjusiam bylą dėl bankroto iškėlimo, atsiliepimo nepateikė, nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei neskundė.

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Nurodant JANĮ 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Institucijos vertinimu apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad Bendrovė yra nemoki, nepagrįstas. Kartu nurodomi analogiški duomenys apie Bendrovės balansą ir rodiklius už 2020 m. bei 2021 m., kaip ir pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo. Kadangi Bendrovės balansus už 2020, 2021 m. pasirašė Bendrovės vadovas D. Š., jis, būdamas susipažinęs su Bendrovės finansiniais dokumentais už 2020, 2021 m., žinodamas, kad Bendrovė patiria nuostolius, nemoka mokesčių ir gaudamas VMI sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, įspėjimus nutraukti mokestinės paskolos sutartį, turėjo susipažinti su valdomos Bendrovės finansine būkle ir jau žinojo, kad Bendrovė iš esmės nemoki, kas jį įpareigojo ieškoti sprendimų Bendrovės mokumui atkurti arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

1.3. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020), Institucija nurodo, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei bei pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo D. Š. aiškiai nurodė nemokumą patvirtinančias aplinkybes, ir jas dar kartą pakartoja atsiliepime. Įvertinus visas nemokumą įrodančias aplinkybes, apelianto pateiktas argumentas, kad žemesnės instancijos teismas neįvertino fakto, jog susijusių kreditorių MG AB „P.“ ir A. M. B. paskolos sutarčių vykdymo terminas buvo pratęstas, nepašalina kitų nustatytų Bendrovės nemokumo požymių. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, vien tai, kad įsiskolinimas VMI palyginus su kitais kreditoriais buvo mažesnis nepatvirtina, kad D. Š. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė buvo pajėgi vykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus VMI ir toliau tęsti veiklą. Bendrovės turtas 2021 m. buvo ženkliai mažesnis nei jos turimi įsipareigojimai. Bendrovės veiklos dinamika nepasižymėjo teigiamais rodikliais, kadangi 2021 m., palyginus su 2020 m., jos turimų įsipareigojimų dydis didėjo, o turimo turto mažėjo, Bendrovė deklaravo nuostolį.

1.4. Pažymima ir tai, kad apeliantas klaidina aukštesnės instancijos teismą, nurodydamas, kad Bendrovė mokėjo VMI einamąsias įmokas. 2021 m. spalio 21 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-52492 dėl 30 964,77 eurų mokestinės nepriemokos išdėstymo. Tuo metu, kai dar galiojo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, VMI 2021 m. lapkričio 18 d. pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus dėl vėliau atsiradusių įsipareigojimų, 2021 m. lapkričio 18 d., 2022 m. sausio 20 d., 2022 m. kovo 2 d., 2022 m. kovo 30 d., 2022 m. balandžio 21 d. bei 2022 m. gegužės 19 d. buvo priimti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, o 2022 m. rugpjūčio 19 d. nutraukus mokestinės paskolos sutartį 2022 m. rugpjūčio 19 d., 2022 m. rugsėjo 13 d. bei 2022 m. spalio 12 d. buvo priimti sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, tačiau visų nurodymų ir sprendimų vykdymas nebuvo rezultatyvus, todėl sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo buvo perduoti antstoliui. Darytina pagrįsta išvada, kad Bendrovė laiku nemokėjo įmokų pagal sudarytą mokestinės paskolos sutartį bei didėjo einamųjų mokesčių nepriemoka. Todėl VMI palaiko Skundžiamu nutarimu padarytą išvadą, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog Bendrovė turėjo finansinių sunkumų jau D. Š. vadovavimo laikotarpiu, 2021 m. lapkričio 18 d. pradėjus einamųjų mokesčių priverstinį išieškojimą Bendrovė jau buvo nemoki, jos finansinė padėtis negerėjo ir ji negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos taip pat nepavyko.

1.5. Taip pat VMI nesutinka su D. Š. teiginiu, kad jis ėmėsi veiksmų, siekiant pagerinti Bendrovės finansinę situaciją. Anot apelianto, buvo rengiami dokumentai paskolai gauti iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), tačiau į bylą nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, tik informacinio pobūdžio informacija iš INVEGOS internetinės svetainės, iš kurių būtų galima spręsti, jog Bendrovė aktyviai ir sėkmingai pateikė paraišką paskolai gauti, kurią gavus Bendrovė turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Š. atstovo advokato Arūno Bertulio apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

6. Apeliaciniu skundu neigiama, jog D. Š. padarė jam inkriminuotą nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, iš esmės ginčijant nustatytą UAB „F“ nemokumą, taip pat teigiama, kad Bendrovės vadovas, t. y. administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, ėmėsi veiksmų Bendrovės finansinei situacijai pagerinti, o įsiskolinimas VMI buvo žymiai mažesnis nei kitiems kreditoriams, su kurias buvo sudaryti susitarimai dėl paskolos sutarčių įvykdymo termino pratęsimo, ir turimam Bendrovės turtui. Apkreiptinas dėmesys, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas, siekdamas Skundžiamo nutarimo panaikinimo ir administracinio nusižengimo teisenos jo atžvilgiu nutraukimo, iš esmės kartoja bei nurodo tas pačias aplinkybes dėl kurių visumos pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo procesiniame sprendime išdėstytiems argumentams, jų išsamiau neanalizuoja ir nebekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius skundo argumentus.

7. Taigi nagrinėjamoje situacijoje, apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo ir VMI atsiliepimo į jį motyvais, Skundžiamu nutarimu bei bylos medžiaga, konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, Skundžiamu nutarimu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog Bendrovė yra nemoki, o D. Š. nesiėmė veiksmų atkurti UAB „F“ mokumą, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei nesikreipė, t. y. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Apylinkės teismo išvados dėl D. Š. kaltės yra motyvuotos, paremtos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu ir pagrįstos bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dėl jų reikšmės pasisakė ir juos tinkamai įvertino nė vieniems iš jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti palankiai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, o teismas padarė nepalankias išvadas dėl jo kaltumo, savaime nereiškia, kad buvo padaryta materialiosios ir (ar) proceso teisės pažeidimų ir skundžiamas nutarimas yra neteisėtas. Administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir Skundžiamame nutarime išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. Š. kaltė, padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, yra įrodyta. Aukštesniojo teismo vertinimu byloje nėra jokių nepašalintų abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės, o apeliaciniame skunde dėstomi subjektyvūs ir apeliantui susiklosčiusios situacijos vertinimui palankūs argumentai, neatitinka bylos įrodymų visumos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, susijusios su ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymu, bei niekaip nepaneigia Skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas dar kartą pažymi, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui. ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė ir nukreipianti į nagrinėjamu atveju aktualų juridinių asmenų bankroto procedūras reglamentuojantį JANĮ, kurio 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, kyla juridinio asmens vadovui. Tokia pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-489/2021). JANĮ 6 straipsnyje numatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo atlikti šiuos veiksmus: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą, 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Pažymėtina, jog šios teisės normos yra imperatyvios. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš JANĮ 13 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (pvz., neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).

9. Faktinis pareigos inicijuoti nemokumo procesą, o tarp jų ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrindas yra juridinio asmens nemokumas, kuris pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Tai tokia juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ar pradelsti juridinio asmens įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija jo turto vertę. Įstatymas apibrėžia, kad šios nemokumo sąlygos yra alternatyvios, todėl esant bent vienai iš jų, t. y. juridiniam asmeniui negalint laiku vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimams viršijant jo turto vertę, juridinis asmuo laikomas nemokiu. Tačiau teismų praktikoje juridinio asmens nemokumas yra vertinamas ne tik pagal šiuos rodiklius, bet ir atsižvelgiant į bendrą įmonės verslumo situaciją, t. y. vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Teismų praktikoje įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra pradelsti įmonės įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).

10. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. liepos 1 d. D. Š. buvo UAB „F“ vadovu, to neginčija ir pats apeliantas, todėl šiai Bendrovei tapus nemokiai, būtent apeliantui, kaip juridinio asmens vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vis tik esminis klausimas, kurį apeliaciniame skunde kelia ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, ar iš tiesų Bendrovė buvo nemoki ir dėl to D. Š. privalėjo kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad UAB „F“ finansinė padėtis buvo sunki, tačiau tiek liudytoju apklaustas Bendrovės akcininkas T. B., tiek apelianto atstovas, teikdami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, neigė Bendrovės nemokumo faktą. Nors analogiškos aplinkybės apie būtinąjį nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymio – Bendrovės nemokumo, nebuvimą nurodomos ir apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismas akcentuoja, kad šias aplinkybes paneigia nustatyti ir nuo subjektyvaus vertinimo nepriklausantys duomenys.

11. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas tai, jog Bendrovė buvo nemoki, jos finansinė padėtis negerėjo ir ji negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, ir ši būklė negerėjo, patvirtina VMI pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo, VĮ „Registrų centras“ išrašuose iš UAB „F“ finansinės atskaitomybės dokumentų užfiksuoti duomenys. Nustatyta, kad VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2023 m. balandžio 6 d. duomenimis UAB „F“ mokestinę nepriemoką sudarė 28 694,80 eurų, iš jų – 18 919,47 eurų gyventojų pajamų mokesčio, 215,91 eurų delspinigių, 9 257,74 eurų pridėtinės vertės mokesčio, 301,68 eurų PVM delspinigių. Mokestinė nepriemoka susidarė 2020 m. spalio 15 d. VMI 2021 metais ėmėsi veiksmų susidariusiai mokestinei nepriemokai išieškoti, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko, mokestinė nepriemoka vis didėjo. 2021 m. spalio 21 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-52492 dėl 30 964,77 eurų mokestinės nepriemokos išdėstymo. Bendrovė nesilaikė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, laiku nemokėjo įmokų pagal sudarytą mokestinės paskolos sutartį, didėjo einamųjų mokesčių nepriemoka, todėl 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu minėta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, kas paneigia apeliaciniame skunde nurodytą argumentą apie įmokų mokėjimą VMI. Bendrovės nemokumą patvirtina ir jos balansas už 2020 m. bei 2021 m. VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, kad Bendrovė nekilnojamojo turto neturi. VĮ „Regitra“ duomenimis – Bendrovė neturi jokių jos vardu įregistruotų transporto priemonių. Sodra duomenimis 2023 m. sausio 25 d. UAB „F“ nebuvo apdraustųjų asmenų, skola Sodrai sudarė 19 425,48 eurų. Minimos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovė nevykdė veiklos ir negavo pajamų, kuriomis galėtų atsiskaityti su visais kreditoriais. Kartu apygardos teismas pritaria tiek Skundžiamame nutarime padarytai išvadai, tiek VMI atsiliepime išdėstytiems argumentams, jog tai, kad įsiskolinimas VMI lyginant su kitais kreditoriais (MG AB „P“ ir A. M. B.) buvo mažesnis, nepatvirtina, jog D. Š. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė buvo pajėgi vykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus VMI (taip pat ir Sodrai) ir toliau tęsti veiklą.

12. Šiame kontekste, aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, kad analogiškos aplinkybės apie UAB „F“ finansinę padėtį (bei nemokumą) nustatytos ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1648-603/2023. Minima nutartimi VMI pareiškimas atsakovei UAB „F“ tenkintas, ir atsakovei UAB „F“ iškelta bankroto byla. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartis įsiteisėjo 2023 m. kovo 14 d. Pažymėtina, kad nutartyje konstatuotų aplinkybių neginčijo ir neskundė, su jomis sutiko visos suinteresuotos šalys. Be kita ko nustatyta ir tai, jog bankroto bylos iškėlimą inicijavo VMI, apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešimu (siunčiamu Bendrovei įmonės kontaktiniais duomenimis ir D. Š. el. pašto adresais, registruotais Juridinių asmenų registre) informavo Bendrovę bei nurodė, kad UAB „F“ turi teisę per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos įvykdyti nurodytą prievolę, arba sudaryti susitarimą dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti, arba priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka.

13. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginiai, jog Skundžiamame nutarime nebuvo įvertinta aplinkybė, kad D. Š. ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad Bendrovės finansinė padėtis pagerėtų. Nors ir nurodoma, jog buvo rengiami dokumentai paskolai gauti pagal „INVEGA“ vykdomą priemonę, tačiau nagrinėjamu atveju neaišku ir jokiais duomenimis nėra pagrįsta nei ar tokie dokumentai buvo realiai rengiami, nei kokiu laikotarpiu, t. y. ar aktualiu nagrinėjamai bylai. Taip pat, kaip visiškai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-648/2020), kad priemonės Bendrovės mokumui atkurti turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti bendrovės mokumą, atitikti esamą bendrovės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus bendrovės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, Bendrovės ekonominė situacija, nors ir formaliai atitinkanti nemokumo apibrėžimą, turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius Bendrovės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti bendrovės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti Bendrovės vadovams piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų bendrovės mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, kad D. Š. būtų ėmęsis kokių nors racionalių sprendimų, veiksmų Bendrovės mokumui atkurti. Tokių duomenų nėra pateikta ir apeliacinės instancijos teismui.

14. Vis tik, neginčijamai nustatyta, kad D. Š., Bendrovei tapus nemokia, JANĮ nurodytų reikalavimų nevykdė, jokių realių veiksmų Bendrovės mokumui atkurti neatliko, nemokumo proceso neinicijavo, t. y. neatliko veiksmų, kurie turėjo būti atliekami, siekiant iškelti bankroto bylą ir pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė, elgėsi pasyviai; Bendrovės nemokumo procesą, įvykdydama JANĮ 9 straipsnio reikalavimus, inicijavo VMI ir pagal jos pareiškimą bei buvo iškelta bankroto byla. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. Š. padaryta veika atitinka visus ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius.

15. Kadangi apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą patikrina ir paskirtos bausmės aspektu. Abejonių tuo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui Skundžiamu nutarimu paskirta bausmė atitinka ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius administracinių nuobaudų pagrindus, aukštesniajam teismui nekyla. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalimi, baudos dydis nustatomas pagal numatytų minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta nei D. Š. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, į nustatytas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, kaltės formą – tyčią, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybę, t. y. kad D. Š. yra dirbantis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, ir paskyrė straipsnio sankcijoje numatytos baudos minimumą. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. Š. paskirta nuobauda tinkamai įvertinta kaip proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, ir padės įgyvendinti ANK 22 straipsnyje įtvirtiną administracinės nuobaudos paskirtį.

16. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusižengimo požymius, tinkamai pritaikė ANK normas ir tinkamai išdėstė argumentus dėl veikos kvalifikavimo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto D. Š. atstovo advokato Arūno Bertulio apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir yra netenkintinas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti, vadovaujantis apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Š. atstovo advokato Arūno Bertulio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Mindaugas Povilanskas