Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kogas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kogas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius AB „Swedbank“ nepritarė restruktūrizavimo bylos iškėlimui atsakovui. Nurodė, kad atsakovas neatitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnio sąlygų, nes įmonės finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai; pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į UAB „Kogas“ balansą įrašyto turto vertės, t.y. įmonė yra nemoki.

2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį panaikino.

Kita 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas įpareigojo UAB „Kogas“ administracijos vadovą pateikti papildomus dokumentus, reikalingus restruktūrizavimo bylai nagrinėti. Reikiami dokumentai buvo pateikti į bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą ir darydamas išvadą, jog UAB „Kogas“ yra nemoki, rėmėsi vien aritmetiniu, formaliu kriterijumi. Tačiau teismų praktikoje yra akcentuojama, kad bankroto procedūra turi būti pradedama tik tokiai įmonei, kuri akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, o ne formaliai atitinkančiai Įmonių bankroto įstatyme nustatytus kriterijus. Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Bankroto procese, sprendžiant dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui. Atsakovo pradelsti įsipareigojimai tik labai nedaug viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Be to, kreipimosi į teismą metu įmonė buvo moki, tačiau užsitęsus teisminiam procesui ir dėl to negalėdama įgyvendinti restruktūrizavimo procese numatytų tikslų, o įmonės įsipareigojimų dydis išaugo, faktiškai tik dėl AB „Swedbank“ paskaičiuotų palūkanų ir delspinigių.Pateikti UAB „Kogas“ restruktūrizavimo plano metmenys atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti minėto įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatų. Teismas, skundžiamoje nutartyje teigdamas, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra nepakankamos įmonės turtinei padėčiai normalizuoti, nepagrįstos nurodytiems tikslams pasiekti, sprendė ekonominius, bet ne teisinius klausimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė įtikinamų argumentų, kad preliminariame verslo plane išdėstyti tikslai negali būti pasiekti. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas neturėtų imtis eksperto vaidmens bei restruktūrizavimo plano metmenų pagrindu spręsti apie įmonės ateities perspektyvas. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas taip pat nenumato, kad teismas restruktūrizavimo bylos kėlimo stadijoje turėtų vertinti ekonominius klausimus. Be to, priimdamas 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį, teismas neturėjo priekaištų pateiktiems restruktūrizavimo plano metmenims.Kreditorius AB „Swedbank“ nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, todėl jis neturėjo teisės skųsti 2011 m. lapkričio 4 d. nutarties, o pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas nepakenks AB „Swedbank“ interesams, jo reikalavimas yra visiškai apsaugotas hipoteka, o įkeisto turto vertė viršija šio kreditoriaus reikalavimą. Nei vienas iš kitų UAB „Kogas“ kreditorių nėra kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nėra pareiškęs nesutikimo dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. AB „Swedbank“ norai neturėtų būti vertinami labiau, negu restruktūrizavimo proceso metu siekiamas tikslas išsaugoti UAB „Kogas“ veiklą ir darbo vietas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto mokumą, analizavo jo veiklos nuostolius, aplinkybę, kaip ilgai jis nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams. Skundžiamoje nutartyje teismas vertino ne tik formalius, bet iš esmės pasisakė ir analizavo faktinius atsakovo galėjimo vykdyti savo prievoles požymius, ir pagrįstai nustatė akivaizdų atsakovo nemokumą. Apeliantės teiginiai, kad kreipimosi į teismą metu įmonė buvo moki, yra nepagrįsti, nes pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ji rėmėsi 2011-06-14 balansu, į kurį nebuvo įtrauktos sumos, priteistos AB „Swedbank“ Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartimi. Tiek apeliantės pateikti įrodymai, tiek bylos aplinkybės patvirtina, jog UAB „Kogas“ finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai ir pažeidžiantys visų atsakovo kreditorių teises ir teisėtus interesus gauti tinkamą atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atliko preliminarų restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytų priemonių vertinimą. Įstatyme tiesiogiai nurodoma pareiga jau metmenyse pateikti restruktūrizavimo priemones, nes jos yra reikšmingos vertinant restruktūrizavimo procedūrų galimumą ir reikalingumą, galimybę pasiekti restruktūrizavimo proceso keliamus tikslus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įmonės turto ir skolų santykio struktūros nustatymas, pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas turi esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo. Atsakovas restruktūrizavimo plano metmenyse remiasi vien deklaratyviais įmonės siekiais pradėti naują veiklą, tačiau nepagrindžia kaip šie siekiai bus realiai pasiekti.Atskirojo skundo argumentai dėl AB „Swedbank“ neteisėto dalyvavimo byloje yra nepagrįsti, nes AB „Swedbank“ įstojo į bylą pareikšdamas savarankiškus reikalavimus dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo negalimumo. Bankas yra didžiausias atsakovo kreditorius, kuriam priklauso daiktinės teisės į įmonės nekilnojamąjį turtą, kuris pagal siūlomus metmenys restruktūrizavimo atveju būtų parduodamas. Norint vykdyti atsakovo restruktūrizavimo procedūrą, banko pritarimas restruktūrizavimo plano projektui turėtų lemiamą reikšmę. Bankas nepritaria metmenims, taip pat nemato galimybių pritarti jų pagrindu parengtam restruktūrizavimo plano projektui, nes atsakovas realiai yra nemokus, o metmenyse siūlomos priemonės neefektyvios. Kadangi atsakovo restruktūrizavimas dėl didžiausio kreditoriaus prieštaravimų nebūtų sėkmingas, akivaizdu, kad vienintelis atsakovo tikslas yra gauti Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytą apsaugą, formaliai sustabdant atsakovo prievolių vykdymą ir atitinkamai palūkanų bei netesybų skaičiavimą. Atsakovo ūkinės veiklos išsaugojimas savaime nėra vertybė, jeigu tokia veikla yra neefektyvi ir nuostolinga.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindinis įmonės restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Finansinių sunkumų turinti įmonė – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo tikslui pasiekti taikomas ištisas priemonių kompleksas gaunant kreditorių pagalbą. Pažymėtina tai, kad nors 2011-12-01 – 2011-12-31 galiojusio ĮRĮ redakcija (Įstatymas Nr. IX-218), buvusi aktuali skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, iš esmės pakeitė kai kurių klausimų reglamentavimą, tačiau įstatymo tikslai išliko nepakitę.

Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas, tai yra įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; yra įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai, ir nebuvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai, reglamentuojantys restruktūrizavimo plano metmenų rengimą bei turinį (ĮRĮ 7 str. 4 d.).

Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 str. 5 d.).

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo patikrinti, ar konkreti įmonė, kuriai prašoma pradėti restruktūrizavimo procesą, atitinka įstatyme nustatytas sąlygas bei įvertinti, ar yra pagrindas bylą iškelti. Tačiau neturi apsiriboti vien formaliu patikrinimu, ar pateikti visi ĮRĮ 6 straipsnyje nurodyti dokumentai, ar tie dokumentai formaliai tenkina ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas, o privalo įsitikinti, ar pateikti dokumentai yra teisėti ir tinkami, priimti įvertinus pačios įmonės, jos kreditorių interesus ir kreditorių galimybes teikti nuolaidas skolininkui.

Sprendžiant dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo, esminę reikšmę turi įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, taip pat pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, tai yra atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Restruktūrizavimo bylose svarbu nustatyti, kad ĮRĮ nustatytas reikalavimas įmonei vykdyti komercinę ūkinę veiklą reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų vienetą, o tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje UAB "Baltijos žuvys" Direktorius A. Ž. v. UAB "Baltijos žuvys", bylos Nr. 3K-3-496/2009).

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą kelti atsakovui restruktūrizavimo bylą grindė įmonės nemokumu, tai yra ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu bei ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nes nebuvo laikytasi ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimų, kadangi restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra nepakankamos įmonės turtinei padėčiai normalizuoti arba nepagrįstos nurodytiems tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties bus vertinama, ar nagrinėjamoje byloje egzistavo ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punkto nuostatose numatytas pagrindas ir ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta nemokumo sąvoka. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje BĮ Lietuvos ir Lenkijos UAB ,,Tessalve" v. IĮ R. V. individuali įmonė, bylos Nr. 2-372/2009).

Iš byloje esančio atsakovo balanso, sudaryto 2011 m. lapkričio 1 d. (t. 2, b. l. 41, 42), matyti, kad atsakovas turi turto, kurio vertė 2 244 820,01 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 1 283 599,32 Lt. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai yra 1 253 379,41 Lt (t. 2, b. l. 43-47). Šie duomenys rodo, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, o tai reiškia, kad įmonė yra nemoki. Iš byloje esančios 2011 m. lapkričio 1 d. pelno (nuostolio) ataskaitos (t. 2, b. l. 48) matyti, kad įmonė patyrė 209 306,52 Lt nuostolių. Atsakovo 2011 m. balandžio 1 d., liepos 1 d., rugsėjo 16 d., spalio 1 d. sudarytos pelno (nuostolio) ataskaitos (t. 2, b. l. 4, 49, 50) rodo, kad įmonė nuo 2010 metų veikia nuostolingai, jos turtinė padėtis yra sunki. Įrodymų apie tai, jog kreditoriai ar jų dalis sutinka atidėti skolų grąžinimo terminus, daryti nuolaidas atsakovui, kad atsakovas dalį įsiskolinimų padengė, vykdo veiklą iš kurios gaunamų pajamų užtenka atsiskaitymams su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 178 str., 314 str.). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonės finansiniai sunkumai vertintini kaip nemokumas, o tai paneigia įmonės restruktūrizavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Baltijos žuvys" direktorius A. Ž. v. UAB „Baltijos žuvys“, byloje Nr. 3K-3-69/2006). Tai konstatavus nebelieka objektyvaus pagrindo teigti, jog šiuo atveju galėtų būti pasiektas restruktūrizavimo procesui keliamas tikslas – perskirstyti įmonės skolas ir jų mokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta normali įmonės ūkinė veikla. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai skundžiama nutartimi nustatė, jog atsakovas yra nemokus. Įmonės nemokumo nustatymas yra savarankiškas pagrindas teismui atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Apeliantė atskirajame skunde ginčydama teismo nutartį, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas restruktūrizavimo plano metmenis bei juose nustatytų priemonių įgyvendinimo realumą, sprendė ekonominius, o ne teisinius klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ įtvirtintus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau ir įvertina, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir kartu tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Turinčiai finansinių sunkumų įmonei tai – sudėtingas uždavinys, todėl teismas turėtų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų esminių priemonių turinį ir tai, kaip kiekviena iš šių priemonių galės būti įgyvendinama realiomis sąlygomis ir prisidės prie įmonės veiklos, mokumo atkūrimo, atsiskaitymo su kreditoriais. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. ŽŪB "Agrowill Eimučiai", bylos Nr. 3K-3-263/2010; ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasacinis teismas šias nuostatas suformulavo galiojant ankstesnei ĮRĮ redakcijai, tačiau jos yra aktualios ir nagrinėjamu klausimu. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų priemonių pagrįstumą, jų įvykdymo realumą. Atsakovo metmenyse numatoma pradėti vystyti naują ūkinę komercinę veiklą pelningai pardavus dalį turto, t.y. pastatus ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir gautus pinigus panaudojus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bei patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pritaikymui naujam verslui, kuriam reikėtų skirti apie 350000 litų. Taip pat numatoma parduoti nereikalingą ilgalaikį 42538,98 litų vertės turtą, už kurį galima būtų gauti apie 25000 litų. Teisėjų kolegija pažymi, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra įkeistas didžiausiam atsakovo kreditoriui AB „Swedbank“, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. hipotekos teisėjo nutartimi nutarta šį turtą parduoti iš varžytinių. Duomenų apie realiai egzistuojančius potencialius metmenyse nurodomo ir planuojamo parduoti turto pirkėjus, kurie turtą įsigytų už kainą leisiančią atsiskaityti su kreditoriais bei likusias lėšas skirti naujo verslo vystymui, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 178 str., 314 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog restruktūrizavimo plano metmenys remiasi vien deklaratyviais atsakovo siekiais pradėti naują veiklą, o nurodytos priemonės yra nepakankamos įmonės turtinei padėčiai normalizuoti ir nepagrįstos įmonės restruktūrizavimo proceso tikslams pasiekti.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį nepakeistą.