Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (pirmininkaujanti) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. B., S. B., R. B. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-550-359/2012 pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams R. B., S. B., R. B. ir I. B. dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorių (dovanojimo) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Teismas, matydamas akivaizdų faktą, jog praleistas ieškinio senaties terminas, nukrypo į išlygas, tokiu būdu ieškovui suteikdamas privilegijuotą padėtį. Teismas sprendė, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, o tai suponuoja teismo išankstinį priešišką nusiteikimą atsakovų atžvilgiu. Apeliantai mano, kad teismas nagrinėdamas bylą ir rodydamas palankumą ieškovui buvo šališkas.

Ieškovas ginčija sandorius, kurie sudaryti 2008-12-08, šie sandoriai nedelsiant buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir tokiu būdu paviešinti. Todėl yra pagrindas laikyti, kad ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo 2008 m. gruodžio mėnesį. Ieškovas, kaip bankas, kontroliuojantis skolininkų mokumą, yra sudaręs su Nekilnojamojo turto registru sutartį, pagal kurią iš Registro nedelsiant gauna informaciją apie skolininko nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovas ne tik, kad privalėjo žinoti, bet ir žinojo apie ginčijamus sandorius. Ieškovas matė, kad skolininkas pradelsė mokėjimus pagal nustatytą grafiką, todėl būtų keista, jog nesidomėjo apie skolininko turtinę padėtį.

Teismas nesiaiškino ar ieškovas nesidomėjo viešame registre apie skolininko turtą anksčiau. Tai galima patikrinti ir iš paties Nekilnojamojo turto registro ir iš paties ieškovo kreditorių komiteto protokolų. Teismas privalėjo aiškintis ar ieškovas turėjo sužinoti, kada turėjo sužinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą. Teismas privalėjo įvertinti, kad ieškovas yra bankas, profesionaliai besiverčiantis kreditų išdavimu, turi tam tikrą aparatą, skirtą skolininkų prievolių vykdymo kontrolei. Teismas turėjo įvertinti, kad visa eilė daromų kredito sutarties sąlygų pakeitimų signalizuoja apie skolininko nesugebėjimą vykdyti savo prievoles, kad 2008 m. kreditoriaus siunčiami įspėjimai skolininkui taip pat rodė skolininko mokumo problemas. Atsakingas ir budrus kreditorius turėjo pasidomėti skolininko turtine padėtimi. Banko teiginiai, kad jis pasitikėjo skolininku yra subjektyvaus pobūdžio, neatitinka banko, kaip profesionaliai veikiančios institucijos standartų, pateisina banko aplaidumą. Teismas visiškai netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovo turėjimu sužinoti apie ieškovo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą (CK 6.66 str. 3 d. nuostatas), neištyrė visumos bylos aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodo, kad ieškovas žinojo arba privalėjo žinoti apie ginčijamų sandorių sudarymą jau 2008 m. gruodžio mėn., sprendimą priėmė ieškovo naudai ir tuo parodė savo šališkumą.

Ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo arba turėjo sužinoti 2008 m. gruodžio mėnesį, todėl 2012-04-05 pareikšdamas ieškinį jis praleido senaties terminą. Ieškinį ieškovas turėjo teisę pareikšti iki 2009-12-08.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, kadangi padarė nepagrįstą išvadą, jog egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Tikėtina, kad teismas kaip teismų praktika vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-25 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-149/2012. Tačiau teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bet to apeliaciniame teisme nagrinėtos bylos ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos.

Ieškovui priteistos išlaidos, susijusios su atstovavimo byloje, yra ženkliai per didelės, neatitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytų teisingumo ir protingumo principų bei LR teisngumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų.

Kauno apygardos teisme 2013-01-08 gauti atsakovų rašytiniai paaiškinimai bei Lietuvos Banko valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 114 dėl minimalių paskolų vertinimo reikalavimų patvirtinimo. Paaiškinimuose nurodoma, kad Lietuvos banko, kuris yra priežiūros institucija, patvirtintuose minimaliuose paskolų vertinimo reikalavimuose numatyta, kad paskolas bankas privalo vertinti ir nustatyti ar nebuvo nuostolio įvykių ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Ši nuostata paneigia ieškovo ir pirmosios instancijos teismo poziciją, kad bankas neturėjo pareigos domėtis skolininko padėtimi ir todėl ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama tik nuo ieškovo nurodytos pasižiūrėjimo viešame registre datos – 2011-11-09. Ieškinio tenkinimas praėjus tiek daug laiko po dovanojimo sutarčių sudarymo įneštų visišką neapibrėžtumą ir pažeistų teisnių santykių stabilumo imperatyvą, kuriam užtikrinti įstatymų leidėjas numato ieškinio senaties teisinį institutą.

Atsakovai neteisingai aiškina banko ir VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro sudarytą paslaugų teikimo sutartį, kadangi šioje sutartyje nėra numatyta, kad registras nuolat siunčia bankui duomenis apie skolininkus arba, kad bankas turi nuolat iš registro gauti informaciją apie skolininkus. Bankas neturi pareigos nuolat tikrinti kredito gavėjų sudaromų sandorių dėl nekilnojamojo turto. Tuo tarpu pats kredito gavėjas R. B. pagal kredito sutartį (12.5 p.) turėjo įsipareigojimą iš anksto pranešti apie ketinimą kredito gavėjo turtą parduoti, dovanoti, išnuomoti ar kitaip perleisti ir gauti išankstinį rašytinį banko sutikimą. Šį įsipareigojimą atsakovas pažeidė, kadangi niekada nepranešė, kad ketina dovanoti ar padovanojo turtą vaikams. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog bankas apie jo interesus pažeidžiančius sandorius sužinojo 2011-11-09 patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis. Po šių duomenų gavimo, bankas 2011-05-28 Vilniaus apygardos teismui pareiškė ieškinį dėl skolos iš R. B., S. B. ir UAB „Keturios sostinės“ priteisimo bei 2008m. gruodžio 8 d. dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Vilniaus apygardos teismui priėmus nagrinėti tik ieškinio dalį dėl skolos priteisimo, bankas actio Pauliana ieškinius pareiškė Kaišiadorių bei Širvintų rajono apylinkės teismams. Tai parodo, jog bankas tinkamai ir sąžiningai gynė savo pažeistas teises, kadangi tik sužinojęs apie dovanojimo sandorius ir apie tai, kad šie sandoriai pažeidžia banko teises (skolininkas iš esmės sumažino savo mokumą) kreipėsi į teismą.

Bankas nebuvo įgijęs į R. B. ir solidarius skolininkus reikalavimo teisės grąžinti visą kreditą ir sumokėti palūkanas prieš terminą iki 2011-04-08 sutarties nutraukimo, todėl anksčiau negalėjo žinoti, kad koks nors sandoris pažeis ar pažeidžia banko teises ta prasme, kad R. B. ir S. B. negalės įvykdyti (ar didžiąja dalimi negalės įvykdyti) prievolių bankui.

Atsakovai banko bendradarbiavimą sudarant su R. B. 2009-03-20 ir 2010-06-07 papildomus susitarimus ir darant sutarties vykdymo lengvatas siekia nesąžiningai išaiškinti taip, kad bankas pats prisiėmė riziką, kad dar 2009 m. nenutraukė kredito sutarties, nors pats R. B. nuolat prašė banko leisti toliau vykdyti įsipareigojimus, žadėjo dengti skolą, šalys R. B. iniciatyva vedė derybas ir susitarė dėl sąlygų pakeitimo. Iki sutarties nutraukimo bankas bendradarbiavo su R. B., vedė derybas dėl susitarimų sąlygų, pasitikėdamas klientu ir jo deklaruojamu siekiu grąžinti skolą, vis atnaujindavo sutarties vykdymą kiek įmanoma palankesnėmis sąlygomis kredito gavėjui. Galiojant kredito sutarčiai ir papildomiems susitarimams bankas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos 2008-12-08 dovanojimo sandoriais. Tačiau atsakovas piktnaudžiavo banko pasitikėjimu ir nesąžiningai, nuslėpdamas nuo banko, neatlygintinai perleido beveik visą turtą vaikams, tokiu būdu apsunkindamas banko galimybes atgauti skolą.

Jei teismas manytų, kad bankas praleido vienerių metų ieškinio senatį pareikšti actio Pauliana ieškinį, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi yra svarbi priežastis ieškinio senaties terminą atnaujinti. Bankas apie savo teisų pažeidimą sužinojo tik po to, kai nuo 2011-04-08 nutraukė kredito sutartį ir per papildomus terminus skolininkui ir laiduotojams geranoriškai nepadengus skolos pradėjo inicijuoti teisminius procesus ir 2011-11-09 patikrinęs nekilnojamojo turto registro duomenis ir sužinojo, kad skolininkai R. B. ir S. B. nebeturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, kadangi šį turtą perleido neatlygintinai savo vaikams. Vien tik kreditoriaus sužinojimo apie skolininko sudarytą dovanojimo sandorį, t.y. apie sutarties sudarymo faktą, nepakanka tam, kad prasidėtų ieškinio senaties terminas, kadangi kreditorius taip pat turi sužinoti ir apie kreditoriaus teisių pažeidimo faktą, t.y., kad konkretus sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantai iš esmės apeliacinį skundą grindžia dviem argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai nustatė, jog ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti (CK 6. 66 straipsnio 3 dalis) bei priimdamas sprendimą buvo palankus ieškovui ir parodė šališkumą.

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Stankūnas v. B. Basalykas ir kt., bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Adomaitis v. R. Padelskas, bylos Nr. 3K-3-279/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Šėžienė v. Molėtų pradinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-23/2011). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000; par. 121, Salov v. Ukraine, no. 65518/01, 6.9.2005; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylą nagrinėjančiam teisėjui nušalinimas nebuvo reiškiamas. Taigi, byloje nepareiškus nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui, o vėliau, jau išnagrinėjus bylą teigti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisėjui nagrinėjančiam bylą, pagrindų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nenustatyta. Kaip matyti iš bylos eigos, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovams buvo leista pasinaudoti visomis jiems suteiktomis įstatymu procesinėmis teisėmis, todėl apeliantų apeliaciniame skunde nurodymas, kad teismas nagrinėdamas bylą parodė šališkumą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilių bylų skyriaus plenarinė sesija nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-P-311/2012 savo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimu dėl senaties termino skaičiavimo actio Paulina atveju pabrėžė, kad CK 6. 66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Teisėjų plenarinė sesija pažymėjo, jog vienerių metų senaties terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

Nagrinėjamos bylos atveju actio Pauliana pagrindu ginčijamos dovanojimo sutarys buvo sudarytos 2008 m. gruodžio 8 d., o kreditoriaus ieškinys Kaišiadorių rajono apylinkės teisme pareikštas 2011 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, jog ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo nuo dokumentų apie jų sudarymą gavimo dienos, t, y., patikros viešuose registruose, ir į tai, kad ieškovas dokumentus apie sandorius gavo tik 2011 m. lapkričio 9 d. Apeliantai, nesutikdami su tokiomis teismo išvadomis senaties termino klausimu, tvirtina, kad ieškovas apie ginčijamus sandorius sužinojo arba turėjo sužinoti 2008 m. gruodžio mėnesį, t.y., nuo tada kai sandoriai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir paviešinti.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į buvusią situaciją nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki ieškovo ieškinio pareiškimo teisme, kreditoriaus atliktus veiksmus šioje konkrečioje byloje sprendžia, kad apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo kitaip įvertinti byloje nustatytų aplinkybių negu jas nustatė pirmosios instancijos teismas ir laikyti ieškinio senaties terminą praleistu. Apeliantai akcentuoja, kad ieškovas apie sandorius žinojo arba turėjo žinoti nuo jų viešo įregistravimo momento. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų dėstoma pozicija visiškai sutikti negali, nes bylos aplinkybės rodo, jog kredito sutartis tarp šalių buvo nutraukta tik nuo 2011 m. balandžio 8 d. ir dėl atsakovo R. B. kaltės. Byloje nustatyta, kad ieškovas nusprendė kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo iš skolininko R. B. tik patikrinęs duomenis apie pastarojo turtą. Tikrinant duomenis viešame registre paaiškėjo, jog atsakovo turtas perleistas pagal ginčijamus sandorius. Atsižvelgiant į tokias konkrečias aplinkybes, laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą suvokė tikrindamas viešus nekilnojamojo registro duomenis ir tik gavęs visus dokumentus apie sandorius, todėl nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Apeliaciniu skundu taip pat keliamas teismo priteistų atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų po 1346,13 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui, t.y. viso 5 384,52 Lt. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Ieškovų reikalavimai buvo tenkinti pilnai, todėl jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) II skyriaus 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus (pagrindas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Už advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose bei rengimąsi jiems atlygintina 1650 Lt suma (Rekomendacijų 8.18, 9 punktai, t. 2, b. l. 23-24). Kitos teisinės paslaugos buvo teikiamos ne advokato, bet teisininko, todėl už ieškinio parengimą priteistina 2400 Lt (Rekomendacijų 8.2; 5 p.), už teismo nutarties bei atsakovų atsiliepimų analizę priteistina 240 Lt suma (Rekomendacijų 8.18, 10 punktai). Taigi, maksimali priteistina suma už suteiktas atstovavimo paslaugas šioje byloje sudarytų 4290 Lt. Byla nėra didelės apimties, nereikalaujanti specifinių žinių ar sudėtingos teisinės analizės, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, iš atsakovų priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 4290 ir iš atsakovų priteistina po 1073 Lt atstovavimo išlaidų.

Apeliantai kitais nei analizuoti argumentais savo apeliacinio skundo negrindžia, todėl atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių pagrįstumas ir teisėtumas netikrinamas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimtas ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas suformuotai teisminei praktikai neprieštarauja, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl iš esmės paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apeliantų apeliacinį skundą pagal CPK 93, 98 straipsnių taisykles iš jų ieškovui priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas pareiškė prašymą priteisti 3460,60 Lt išlaidų. Šias išlaidas sudaro apeliacinio skundo analizė bei atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas. Minėtas paslaugas suteikė teisininkė (t. 2 b.l. 93-94). Rekomendacijų 5, 8.11 punktais nustatytas 1200 Lt įkainis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pažymėtina, kad Rekomendacijose nustatytas atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo įkainis apima ir teisinę analizę, būtiną skundui parengti, kadangi minėtame teisės akte nustatyti teisinių paslaugų, o techninio pobūdžio darbo (teksto surinkimo) įkainiai. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo prašoma priteisti suma mažintina iki 1200 Lt, ir iš atsakovų priteistina po 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012m. rugpjūčio 2d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Sumažinti iš atsakovų R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteistas atstovavimo išlaidas ir priteisti iš atsakovų R. B., S. B., R. B. ir I. B. po 1073 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB).

Iš atsakovų R. B., S. B., R. B., I. B. priteisti po 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti turėtų apeliacinės instancijos teisme ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB ).