- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- 1S-109-1023/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-01735-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vaida Baumilė
- Nuteistasis
- J. J.
nerengdama teismo posėdžio apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo J. J. skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau –ir Marijampolės apylinkės teismas) 2025 m. vasario 26 d. nutarties, kuria nuteistojo J. J. prašymas dėl nuosprendžių peržiūrėjimo ir bausmės sušvelninimo buvo patenkintas iš dalies.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Marijampolės apylinkės teisme 2025 m. vasario 6 d. buvo gautas nuteistojo J. J. prašymas peržiūrėti jo atžvilgiu priimtus: 2015 m. lapkričio 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-218/2015, 2016 m. birželio 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-89-668/2016, 2016 m. birželio 12 d. Panevėžio apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-389/2016, 2017 m. kovo 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, 2018 m.. birželio 12 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-145-482/2018 ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutartį Nr. T-620-537/2025 bei sušvelninti paskirtas bausmes, atsižvelgiant į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusį 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymą Nr. XIV-3060. Be to, nuteistasis apylinkės teismo prašė nustačius, kad naujoji BK redakcija neturi būti taikoma toms veikoms, už kurias jis nuteistas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas ), kadangi BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo 2024 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnis apriboja dalies teisinę padėtį švelninančių naujos redakcijos BK straipsnių galiojimą atgaline tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skundžiama Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartimi minėtas nuteistojo J. J. prašymas tenkintas iš dalies, apylinkės teismui nutariant: J. veiką, nustatytą 2017 m. kovo 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-371-923/2017, kuris buvo pakeistas 2023 m. rugpjūčio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nutartimi Nr. T-620-537/2023, perkvalifikuoti iš iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusiojo BK 300 straipsnio 1 dalies (2006 m. sausio 20 d. įstatymo. Nr. X-511 redakcija) į nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančią BK 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), paskirtos bausmės dydžio nekeisti; laikyti, jog likusioje dalyje galioja 2023 m. rugpjūčio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nutartis Nr. T-620-537/2023; J. J. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti. Pastarąjį procesinį sprendimą apylinkės teismas priėmė konstatavęs, kad nuteistojo skunde akcentuojama baudžiamojo įstatymo nuostata įstatymo leidėjas siekė lengvinti teisiamų, o ne nuteistų asmenų padėtį ir toks teisinis reguliavimas dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekelia teismui jokių abejonių.
Šalies argumentai
3. Apygardos teismui pateiktame skunde nuteistasis J. J. prašo: 1) įpareigoti Kauno apygardos teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatymų XIV-3033 ir XIV-2573 konstitucingumo; 2) sustabdyti jo bylos nagrinėjimą tol, kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl šių įstatymų suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsniu; 3) pripažinti, kad Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentai nepaneigia Konstitucijos 31 straipsnio ir baudžiamosios teisės principų; 4) užtikrinti, kad jo teisės į teisingą ir konstituciškai pagrįstą baudžiamosios teisės taikymą nebūtų pažeistos, remiantis tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais. Skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
3.1. Nuteistasis skunde teigia, kad šiuo skundu jis nesiekia skųsti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. nutarties esmės, nes nutartis buvo priimta vadovaujantis galiojančiu įstatymu. Tačiau nuteistasis prašo Kauno apygardos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes įstatymo XIV-3033 50 straipsnio 3 dalis riboja jo teisę į švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymą, nors Konstitucijos 31 straipsnis ir BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad švelnesnis įstatymas turi būti taikomas visiems be išimties.
3.2. Akcentuoja, kad Įstatymų XIV-3033 ir XIV-2573 nuostatos nustato, jog BK pakeitimai, kurie sušvelnina bausmes, taikomi tik toms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose. Nuteistojo vertinimu, toks ribojimas gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsniui, kuriame numatyta, kad jei po nusikalstamos veikos padarymo įsigalioja lengvesnė bausmė, ji turi būti taikoma.
3.3. Konstitucinis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutarime aiškiai konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo sušvelninimas yra asmens teisė, kuri negali būti ribojama įstatymų leidėjo diskrecija be aiškaus konstitucinio pagrindo. XIV-3033 ir XIV-2573 nenumato objektyvaus ir pagrįsto teisinio argumento, kodėl naujos baudžiamojo kodekso nuostatos neturi būti taikomos visiems asmenims, nepaisant to, ar jų bylos jau buvo išnagrinėtos.
3.4. Dėl teisėkūros proceso trūkumų priimant įstatymus XIV-3033 ir XIV-2573. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnis numato, kad teisėkūros procesas turi būti skaidrus, aiškus ir paremtas teisinio saugumo principais. Priimant XIV-3033 ir XIV-2573 buvo padaryti esminiai teisėkūros proceso pažeidimai: įstatymų priėmimas skubos tvarka apsunkino išsamų jų poveikio baudžiamajai teisei vertinimą; nepateiktas aiškinamasis raštas, kuriame būtų argumentuotai pagrįsta, kodėl šie įstatymai riboja jų atgalinį veikimą; Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje pateikti argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai; Įstatymų leidėjas nepagrindė, kodėl šie baudžiamojo kodekso pakeitimai negali būti taikomi visiems nuteistiesiems, taip sukuriant situaciją, kurioje baudžiamoji teisė taikoma selektyviai, o tai gali prieštarauti teisinės valstybės principams.
3.5. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, pateikdamas išvadą dėl įstatymų XIV-3033 ir XIV-2573, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais: baudžiamasis įstatymas, kuris turi grįžtamąją galią, neturi absoliutaus galiojimo atgal; teismų praktika patvirtina, kad ne visi baudžiamojo įstatymo pakeitimai turi atgalinį veikimą; teismų darbo krūvio mažinimas yra pakankamas pagrindas riboti įstatymo taikymą atgal. Įstatymo nuostatos buvo aptartos kartu su susijusiu įstatymo projektu Nr. XIVP-3601 ir jam pritarta; Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakęs, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų („lex non cogit ad impossibilia“); Kasacinės instancijos teismo praktikoje nustatyta, kad įstatymų leidėjas turi teisę apibrėžti įstatymo galiojimo ribas laike. Nuteistojo vertinimu, minėti argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucijai bei tarptautiniams baudžiamosios teisės principams. Toliau skunde detaliau pasisakoma dėl minėtų Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentų, akcentuojami tarptautinės teisės pažeidimai, nurodoma, jog Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnis aiškiai numato, kad jei po nusikalstamos veikos padarymo priimamas įstatymas, nustatantis švelnesnę bausmės skyrimo tvarką, jis turi būti taikomas. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Scoppola prieš Italiją (Nr. 2) 2009 m. konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo sušvelninimas turi būti taikomas visiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kokioje proceso stadijoje jie yra. Lietuvos Respublika, kaip Europos Sąjungos narė, privalo užtikrinti, kad baudžiamojo įstatymo taikymas būtų suderintas su tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais.
3.6. Pažymima, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis numato, kad jei teismas turi pagrįstų abejonių dėl taikomos teisės normos konstitucingumo, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kadangi įstatymų XIV- 3033 ir XIV-2573 ribojimai gali prieštarauti Konstitucijai, nuteistojo manymu, Kauno apygardos teismas turi pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
4. Kauno apygardos teisme buvo gautas nuteistojo J. J. skundo papildymas, kuriuo nuteistasis aukštesnio teismo prašo pritaikyti jo atžvilgiu naująją, nuo 2025 m. birželio 1 d. įsigaliojusią BK 61 straipsnio redakciją, o Įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnio 3 dalies ribojimą laikyti netaikytinu, kaip prieštaraujantį Konstitucijai. Taip pat nuteistasis pažymi, kad ribojimas, įtvirtintas Įstatymo Nr. XIV-3033 50 straipsnio 3 dalyje, kelia abejonių dėl jo atitikties ne tik Konstitucijos 29 ir 31 straipsniams, bet ir 2, 18 bei 109 straipsniams. Jis riboja prigimtines žmogaus teises, pažeidžia demokratinės valstybės sampratą ir eliminuoja teismo kompetenciją individualiai taikyti švelnesnį įstatymą, kaip to reikalauja konstitucinė doktrina.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į nuteistojo skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nuteistojo J. J. skundas netenkinamas.
6. Aukštesniam teismui pateiktu skundu nuteistasis J. J. nesutinka su ta Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutarties dalimi, kuria buvo atmestas jo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Likusioje dalyje ši nutartis nėra skundžiama. Be to, skundo papildyme nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusias BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo skunde.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
7. Nuteistasis skunde (su vėlesniu jo papildymu) nurodo, kad 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo, pakeisto 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033, 50 straipsnio 3 dalies nuostatos kelia abejonių dėl jo atitikties ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 31 straipsniams, bet ir 2, 18 bei 109 straipsniams. Nuteistojo vertinimu, minėti baudžiamojo įstatymo pakeitimai, kurie negali būti taikomi jau nuteistiems asmenims, riboja prigimtines žmogaus teises, pažeidžia demokratinės valstybės sampratą ir eliminuoja teismo kompetenciją individualiai taikyti švelnesnį įstatymą, kaip to reikalauja konstitucinė doktrina, dėl ko yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
8. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog ne visi baudžiamojo įstatymo pakeitimai privalo turėti neribotą atgalinį veikimą. Įstatymo taikymas atgal gali būti ribojamas, jeigu tam yra pateisinamos priežastys, tokios kaip teisinis apibrėžtumas, protinga proceso trukmė ar taisyklė, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lot. lex non cogit ad impossibilia; pvz., kasacinės nutartys Nr. 2A-7-1/2014; Nr. 2K-7-386-746/2015; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-224-1020/2023). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lot. lex benignior retro agit, pvz., 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Tačiau įstatymų leidėjas turi diskreciją nuspręsti, kokį konkretų reglamentavimą pasirinkti, įgyvendinant šią taisyklę. Skunde taip pat teigiama, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui, nes nukrypsta nuo BK 3 straipsnio 2 dalyje suformuluotos bendros taisyklės, kad asmens teisinę padėtį švelninantis įstatymas galioja ir atliekantiems bausmę asmenims. Iš tiesų, įstatymų leidėjas 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 apribojo jame numatytų BK nuostatų taikymą atgal tam tikrais atvejais. Tačiau minėtame įstatyme yra aiškiai nurodyti konkretūs BK straipsniai, kuriems taikoma ribota grįžtamoji galia, be to, absoliuti dauguma šių BK straipsnių yra susiję su bausmės skyrimo taisyklėmis bei atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. su tais baudžiamosios teisės aspektais, kurie yra aktualūs ir taikomi būtent bylų nagrinėjimo instancine tvarka metu. Todėl aukštesnysis teismas nemato pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, teisėkūros procedūroje atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teismų praktiką (2024 m. spalio 8 d. aiškinamasis raštas Nr. XIVP-4203), pasirinko neaiškų, nenumatomą ar atsitiktiniais motyvais paremtą reguliavimą.
9. Konstitucijos 110 straipsnyje numatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, be kita ko, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių ar dalyviams) kyla abejonių, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti, stabdyti bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktimi Konstitucijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K-51-507/2017). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-594/2023). Vadovaujantis teismų praktika, nuspręsti, ar konkrečiu atveju reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111/2010, Nr. 2K-33/2005). BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, kai įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.
10. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad vien proceso dalyvių išsakyti prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nesant paties teismo įsitikinimo dėl galimo teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, nėra pakankama priežastis stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Naujasis teisinis reguliavimas dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai apylinkės teismui jokių abejonių nekėlė. Su tokia apylinkės teismo pozicija aukštesnis teismas sutinka, tokia apylinkės teismo pozicija pagrįsta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1/2014). Aukštesnysis teismas, neįžvelgęs galimo aptarto teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, konstatuoja, kad nėra pagrindo pagal nuteistojo J. J. prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl skundas šioje dalyje netenkinamas.
Dėl BK 61 straipsnio taikymo
11. Nuteistasis J. J., atsižvelgęs į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pasikeitimus, prašo jo atžvilgiu taikyti BK 61 straipsnio nuostatas.
12. 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 buvo pakeistas 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnis, jo 3 dalyje nurodant, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių (t. y. BK 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 401, 54, 61, 62, 65, 66, 75, 92 straipsnių) nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.
13. Bylos duomenimis, J. J. nuteistas 5 (penkiais) apkaltinamaisiais nuosprendžiais, kuriais nuteistajam paskirtos bausmės tarpusavyje buvo bendrinamos, šie nuosprendžiai yra vykdomi atsižvelgiant į pakeitimus, kurie padaryti įsiteisėjusia 2023 m. rugpjūčio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nutartimi, vadovaujantis 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 (nuo 2023 m. birželio 1 d.). Paskutinis vykdomas J. J. atžvilgiu priimtas 2018 m. birželio 12 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. liepos 17 d. (Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Akivaizdu, kad bylų nagrinėjimo procesas dėl J. J. atžvilgiu priimtuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose nurodytų nusikalstamų veikų buvo baigtas iki minėtų 2025 m. vasario 1 d. pakeitimų įsigaliojimo, t. y. šiuose nuosprendžiuose nuteistojo pripažintos padarytomis nusikalstamos veikos buvo atliktos ir dėl jų institucinis nagrinėjimas buvo baigtas dar iki 2025 m. vasario 1 d. Taigi nuteistojo J. J. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 61 straipsnio nuostatas kaip jo teisinę padėtį švelninantį įstatymą, jau dėl šios priežasties negali būti tenkinamas, kadangi teisminis procesas yra baigtas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad net svarstant naujosios BK 61 straipsnio 4 dalies redakcijos taikymą, šio straipsnio nuostatos nuteistojo teisinės padėties nekeistų: paskutinį apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė sunkinančią aplinkybę, todėl nuteistasis neatitiktų būtinų sąlygų, siekiant taikyti naujas BK 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas taisykles.
14. Įvertinus aptartas teisines ir faktines aplinkybes konstatuojama, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, kreiptis į Konstitucinį Teismą ar tenkinti nuteistojo J. J. skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas (su jo papildymu) atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. J. skundą (su jo papildymu) atmesti ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.