Kauno apygardos teismo nutartis

nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo nuteistojo E. G. gynėjos advokatės Linos Balčiūnės skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria tenkintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupės prašymas dėl E. G. atžvilgiu priimto Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Norvegijos Karalystės imigracijos direktorato (UDI) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu nuteistasis E. G. deportuotas iš Norvegijos visam laikui, kol galios įvažiavimo draudimas (b. l. 12–17).

3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupė Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą spręsti Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimą.

5. Nuteistojo E. G. gynėja advokatė Lina Balčiūnė skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje atmesti.

5.1. Skunde teigiama, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Susitarimas) 6 straipsnio 1 dalį nuteistasis E. G. ne tik nėra išreiškęs sutikimo, tačiau priešingai, nesutinka, jog nuosprendžio vykdymas būtų perduotas Lietuvos Respublikai. Taip pat nėra Susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, leidžiančių perduoti nuosprendį vykdyti Lietuvos Respublikai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo gyvenamosios vietos deklaravimą Lietuvos Respublikoje. Nuteistasis su pertraukomis jau daugiau nei 10 metų gyvena ne Lietuvoje, o kitose valstybėse, t. y. Danijoje, Anglijoje. Byloje pateikti įrodymai, jog nuteistasis Lietuvoje neturi jokio turto, čia nedirba, todėl ši valstybė negali būti siejama su jo ekonominių interesų centru. Nuosprendžiu yra konstatuota, jog nuteistasis gyvena Kopenhagoje bei ten dirbo statybininku, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis.

5.2. Skunde nurodoma, kad Lietuvoje nuteistasis nėra sukūręs šeimos, neturi vaikų, joje gyvena labai nedaug giminaičių, todėl Lietuvos Respublikos negalima laikyti nuteistojo socialinių interesų centru. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino nuteistojo nuosprendžio priėmimo metu išdėstytą poziciją, jog nusikalstamą veiką jis atliko, siekdamas padėti sunkiai sergančiam tėvui, kuriam reikėjo pinigų. Pažymima, jog Danijoje gyvena nuteistojo mergina, todėl nuosprendį perdavus vykdyti Lietuvai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta nuteistojo teisė į pasimatymus, taps neefektyvia, nes bus itin apsunkintas nuteistojo merginos atvykimas pasimatyti su nuteistuoju.

5.3. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realių Lietuvos Respublikos laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietų būklės, nuteistojo socialinės reabilitacijos kontekste. Skunde atkreipiamas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką bylose prieš Lietuvą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietų sąlygų, kurioje yra ne kartą konstatuota, kad kalėjimai Lietuvos Respublikoje neatitinka tarptautinių žmogaus teises ir orumą užtikrinančių sąlygų. Šiuo atveju perduodant nuosprendžio vykdymą Lietuvos Respublikai, nėra įgyvendinamas Susitarimo preambulės 4 punkte nurodytas tikslas, jog nuosprendžio vykdymas turėtų suteikti geresnes neteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes. Pažymima, kad sprendimas dėl nuteistojo deportavimo gali būti įvykdytas ir nuteistajam atlikus paskirtą bausmę, todėl vien šio sprendimo priėmimas nėra pakankamas pagrindas perduoti nuteistąjį Lietuvos Respublikai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. gynėjos advokatės Linos Balčiūnės skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio kodekso VII dalyje nustatytas taisykles. Pagal 2014 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. XII-800 ratifikuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos karalystės Vyriausybės susitarimą (toliau ir – Susitarimas) dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriuose paskirtos laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo nuostatas Norvegijos Karalystė (išduodančioji šalis) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo E. G. nuteistas 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir liudijimą nuosprendžiui pripažinti bei bausmei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Skundžiama nutartimi Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendis pripažintas ir jį nutarta vykdyti Lietuvos Respublikoje.

7. Pagrindinis argumentas, dėl ko nesutinkama su Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartimi, kad nuteistasis E. G. su pertraukomis, jau daug metų gyvena ne Lietuvos Respublikoje, o kitose valstybėse (Anglijoje, Danijoje). Lietuvoje jis neturi jokio turto, čia nedirba, nėra sukūręs šeimos, neturi vaikų, joje gyvena nedaug giminaičių, o tuo tarpu Danijoje gyvena jo mergina, kuriai būtų patogiau jį lankyti, todėl šiuo atveju būtinas nuteistojo sutikimas, siekiant perduoti nuosprendžio vykdymą kitai valstybei. Taigi, iš esmės skunde nesutinkama, kad Lietuvoje yra E. G. nuolatinė gyvenamoji vieta ir/ar jis susijęs su šia valstybe. Vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės laikytinos nepagrįstomis.

8. Atsakant į šį skundo argumentą visų pirmiausiai atsižvelgtina į tai, kaip susitariančios valstybės išaiškino ir aptarė savo Susitarime sąvoką dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos. Susitarimo 1 straipsnyje „Apibrėžtys“ nurodoma, jog valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“ – yra vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai.

9. Nacionalinėje teisminėje praktikoje taip pat pripažįstama, jog kiekvienu atveju teismas individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019).

10. Šioje byloje neginčijamai pagrįsta įrodymais, jog E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, o jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 46). Nuteistasis nėra deklaravęs išvykimo į kitą valstybę. Taip pat, aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, būtent Lietuva laikytina nuteistojo socialinių interesų centru, kadangi joje gyvena šeimos nariai, t. y. nuteistojo brolis ir tėvas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teisme pats E. G. nurodė, jog nusikaltimą jis įvykdė norėdamas padėti savo sunkiai sergančiam tėvui, kuriam reikėjo pinigų. Tuo tarpu į bylą nėra pateikta jokių įtikinamų įrodymų, kad nuteistąjį su kita valstybe šiuo metu sietų glaudesni ryšiai nei su Lietuva. Nors ir nuteistojo gynėja aukštesnės instancijos teismui pateikė raštą dėl pašalpos mokėjimo, bankų sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad E. G. 2006–2011 metais gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau jų nepakanka paneigti prezumpcijai, jog nuteistasis su Lietuva susijęs labiau, nei su kita užsienio valstybe. Juo labiau pažymėtina ir tai, kad nuteistasis iš JK išvyko, kas rodo, jog ten tik laikinai rezidavo. Be to ir siekimas kelis metus gauti tik pašalpas, teismo vertinimu, taip pat nerodo tvirtų sąsajų siekimo su kita valstybe, kaip kad tą įrodytų oficialių pajamų iš darbinės ar verslo veiklos gavimas, gyvenamosios vietos įsigijimo ar ilgalaikės nuomos faktas. Įvertinama ir tai, jog gynėjos pateikti duomenys yra šešių metų senumo, skaičiuojant iki E. G. suėmimo 2018 metais. Todėl visuma jų neįrodo, jog iki suėmimo jis turėjo glaudesnių ryšių su kita valstybe, nei Lietuva. Minėtame Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendyje nustatyta, kad E. G. nuo 2018 m. balandžio mėn. iki jo sulaikymo 2018 m. lapkričio 12 d. gyveno Kopenhagoje. Šią aplinkybę nurodė pats nuteistasis, tačiau oficialių duomenų, patvirtinančių, kad E. G. iki jo suėmimo dirbo ir gyveno Danijos Karalystėje, byloje nėra. Be to, net ir imant tai domėn, šis gyvenimo Danijos Karalystėje laikotarpis sudarė tik apie 7 - 8 mėnesius. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistasis apskritai nėra susietas su Norvegijos Karalyste jokiais šeimyniniais ar socialiniais ryšiais. Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent Lietuvos Respublikoje yra nuteistojo E. G. įprasta gyvenamoji vieta, kurioje yra jo šeima bei įprastas jo interesų centras.

11. Nors skunde teigiama, kad siekiant perduoti nuosprendžio vykdymą Lietuvos Respublikai, šiuo atveju buvo būtinas nuteistojo sutikimas, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Norvegijos Karalystės nuteistojo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė ir apylinkės teismas, numatyta, kad nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai: a) nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje; b) nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone; c) nuteistasis asmuo pabėgo ar kitokiu būdu sugrįžo į vykdančiąją valstybę dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje jam (jai) iškelta baudžiamoji byla ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

12. Nors nuteistasis E. G. nesutiko būti perduotas bausmės atlikimui Lietuvos Respublikoje, apylinkės teismas tinkamai įvertino pateiktus duomenis ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą vykdyti jam nuosprendyje paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kaip jau nustatyta šios nutarties 10 punkte, E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir, vadovaujantis Susitarimo 1 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „gyvena“ kontekste, teismo laikomas labiausiai susijęs su Lietuva. Taip pat pažymėtina, jog 2019 m. gruodžio 4 d. Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato sprendimu E. G. buvo deportuotas iš Norvegijos Karalystės su draudimu visam laikui į ją įvažiuoti (b. l. 12–17). Tad nuteistasis neturi teisės gyventi ir net trumpam atvykti į minėtą šalį. Todėl nuteistojo nesutikimas dėl Norvegijos Karalystės nuosprendžio, priimto jo atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje šiuo atveju nėra veiksnys, lemiantis šio nuosprendžio nepripažinimą, kadangi visi kiti kriterijai yra tenkinami.

13. Susitarimo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kai vykdančiosios valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Tuo tarpu skundo argumentas, kad nuteistojo mergina (kuri, beje, nėra net nuteistojo ar jo gynėjos įvardijama šeimos nare) gyvena Danijoje, remiantis minėto Susitarimo nuostatomis, nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendį. Ši aplinkybė nesudaro jokio teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnį E. G. turės teisę pasimatyti su savo mergina ir kalėdamas Lietuvoje. Aukštesnysis teismas savo ruožtu papildomai pažymi, kad Lietuvą (tiek Vilnių, tiek Kauną) ir Kopenhagą jungia tiesioginiai lėktuvų skrydžiai. Todėl nuteistojo gynėjos argumentas dėl apsunkinto nuteistojo merginos atvykimo pasimatyti su nuteistuoju, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

14. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dėl anksčiau paminėtų teisės pažeidimų Norvegijos Karalystėje yra iš šios šalies deportuotas, o byloje nėra duomenų, kad jis Norvegijos Karalystėje ar kurioje kitoje užsienio valstybėje turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip kad būtų ji suprantama pagal Susitarimo apibrėžtis, laikytina, kad pastarasis laisvės atėmimo bausmę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi atlikti būtent savo kilmės valstybėje, su kuria nėra visiškai nutraukęs ryšių ir, kurioje nuteistajam būtų suteiktos geresnės socialinės reabilitacijos galimybės, kaip tai pagrįstai konstatavo Kauno apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje.

15. Advokatė skunde taip pat nurodo ir tai, kad Lietuvos kalėjimai neatitinka tarptautinių žmogaus teises ir orumą užtikrinančių standartų. Atsakant į šį skundo argumentą paminėtina, jog Susitarimas nenumato, jog reikalinga gauti ir pateikti teismui duomenis, išvadas ar konsultacijas dėl bausmės atlikimo vietų, sąlygų jose ir pan. Kita vertus, Išduodančiai valstybei dėl to kilus abejonių, ji galėtų tokias abejones kelti ir spręsti perdavimo procedūros metu Vykdančiajai šaliai. Tačiau tokių duomenų, kad Išduodančioji valstybė abejotų Vykdančiosios valstybės gebėjimu vykdyti bausmę, byloje nėra.

16. Aukštesnysis teismas pažymi, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 44558/98)). Todėl siekdamas tinkamai išnagrinėti nuteistojo E. G. gynėjos skundą, vis tik kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydamas pateikti informaciją ar Lietuvos pataisos įstaigose, kuriose nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmes, yra užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Kalėjimų departamentas 2020 m. birželio 23 d. pateikė atsakymą, kuriame išsamiai aprašytos Lietuvos kalinimo įstaigose nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmes, sudarytos sąlygos. Šiame rašte Kalėjimų departamentas taip pat pažymėjo, jog visose laisvės atėmimo vietose vadovaujamasi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, nepriklausomai nuo to ar nuteistasis paskirtą bausmę atlieka kamerų tipo patalpose ar paskirtame būryje lokaliniame sektoriuje.

17. Taigi, nors ir iš skundo suprantama, kad E. G. nesutinka būti perduotas į Lietuvos Respubliką likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimui, siekdamas komfortabilesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo Norvegijoje, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimui ir naujo sprendimo priėmimui.

18. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo nurodytas priežastis, dėl kurių jis negalėtų atlikinėti laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo E. G. gynėjos advokatės Linos Balčiūnės skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.