Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Audriaus Meilučio ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant S. K. galutinę – 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. vasario 21 d. nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jam inkriminuotos BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Apeliantas nesutinka tik su už šį nusikaltimą jam paskirta bausme, prašo ją sušvelninti. Nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Tai yra patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, skiriant ir individualizuojant bausmę S. K..

6. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

7. Už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (įvykdytas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (veika įvykdyta veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (nusikaltimas baigtas), jo asmenybę (pažymėjo, jog S. K. teistas, administracine tvarka nebaustas, Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo charakterizuojamas patenkinamai, Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filiale nuo priklausomybės ligų nesigydė, asmens sveikatos istorijoje duomenų apie gydymą psichiatrijos stacionare ir apie jo priklausomybę narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms nėra). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė skirti S. K. ne pačią griežčiausią, bet ir ne pačią švelniausią BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – areštą.

9. Nors BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas numatė galimybę šią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skirti ne tik arešto ir laisvės atėmimo bausmes, bet ir baudą, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausme.

10. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas S. K. nėra pirmasis. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, o taip pat ir šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliantas Lietuvoje buvo teistas viso 11 kartų. Nors praeityje jis teistas daugiausiai už turtinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 2 d., nuosprendžiu S. K. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, t. y. taip pat už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Nusikalstamas veikas apeliantas pradėjo vykdyti dar būdamas nepilnametis, jas darė sistemingai, esant neišnykusiam ar įstatymo tvarka nepanaikintam teistumui. Šie duomenys rodo, jog nuteistasis yra linkęs daryti teisės pažeidimus, taip pat ir analogiško pobūdžio, o tai leidžia konstatuoti, jog nusikalstama veika, dėl kurios jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, vis tik nebuvo padaryta atsitiktinai, o buvo tik dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų.

11. Anksčiau apeliantui buvo skirtos laisvės apribojimo bausmės, taip pat buvo ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau nei teismo ir įstatymo jam nustatytų pareigų, draudimų bei auklėjamojo poveikio priemonių visuma, nei realus laisvės atėmimo bausmės skyrimas ir jos atlikimas jokios teigiamos įtakos jam nedarė, jis ir toliau sistemingai vykdo nusikalstamas veikas, ką neabejotinai patvirtina ir šioje byloje nustatytos aplinkybės – būdamas ne kartą teistas ir puikiai suvokdamas savo neteisėto elgesio pasekmes, S. K. ir vėl nusikalto dar atlikdamas ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Akivaizdu, jog, nepaisydamas jam taikomų sankcijų, apeliantas ir toliau nesusilaiko nuo baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų atlikimo, todėl teisėjų kolegija nemano, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti skyrus S. K. ne su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę (areštą), o kitą BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą už areštą švelnesnę bausmę – baudą. Be to, šiuo atveju kyla abejonių, ar nuteistasis apskritai būtų finansiškai pajėgus sumokėti jam skirtą piniginę bausmę, kadangi bylos duomenimis jis nedirba (nors skunde S. K. tvirtina dirbantis, tačiau šį faktą patvirtinančių įrodymų teismui jis nepateikė) bei turi skolų dėl kitose jo atžvilgiu nagrinėtose baudžiamosiose bylose tenkintų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių.

12. Be to, neigiamai apeliantą charakterizuoja ne tik aptarti duomenys apie jo teistumus, bet ir Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo pateikta charakteristika. Joje nurodoma, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nuteistasis į taikomas socialinės reabilitacijos priemones reaguoja vangiai, taip pat vangiai dalyvauja pataisos procese ir visuomeninėje būrio veikloje, laisvalaikį leidžia užsiimdamas ne itin prasmingomis veiklomis – žiūri laidas, skaito spaudą, klausosi muzikos. Ši įkalinimo įstaigos pateikta informacija patvirtina, jog nuteistasis ir toliau nesistengia koreguoti savo elgesio ir mąstymo teigiama linkme, mažinti savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, o tai tik pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo skirti jam arešto bausmę teisingumą ir pagrįstumą. Į bylą Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo pateiktų pažymų apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus turinys taip pat paneigia apeliaciniame skunde nuteistojo nurodomą aplinkybę, kad jis laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje nusižengimų nedarė. Iš šių pažymų matyti, kad S. K. laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos režimo ir vidaus tvarkos taisykles buvo pažeidęs viso 7 kartus, kai tuo tarpu skatintas buvo tik 1 vieną kartą.

13. Įvertinusi tai, kad nuteistasis laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu įvykdė naują tyčinį baigtą nusikaltimą, kad jis charakterizuojamas išimtinai neigiamai, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko ne tik apeliantui skirtinos bausmės rūšį, bet ir jos trukmę. Pažymėtina, jog nepaisant visų aptartų nuteistojo nenaudai vertintinų aplinkybių, nuteistajam arešto dydis buvo nustatytas mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį nusikaltimo padarymo atveju. Be to, bausmė dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis.

14. Grįsdamas prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, nuteistasis akcentuoja tai, kad jis pilnai pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos bei nuoširdžiai gailisi. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog jis visiškai prisipažino įvykdęs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi, šią aplinkybę pripažindamas lengvinančia jo atsakomybę. Nenustačius baudžiamojo įstatymo pažeidimų, padarytų skiriant nuteistajam bausmę nėra jokio teisinio pagrindo jos švelninti remiantis ta pačia aplinkybe, kurią jau įvertino žemesnės instancijos teismas. Tokio pagrindo nesudaro ir tas faktas, kad nuteistasis neteisėtai laikytos psichotropinės medžiagos nespėjo suvartoti, nes dar iki tol ji buvo surasta ir kratos metu paimta Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo pareigūnų. Ši aplinkybė niekaip nemažina nei padaryto nusikaltimo pavojingumo, nei leidžia labiau teigiamai vertinti S. K. asmenybę.

15. Atsižvelgdama į visa tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. vasario 21 d. nuosprendžio keisti dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės nėra teisinio ir faktinio pagrindo. S. K. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta galutinė bausmė – 30 parų arešto, yra teisinga, proporcinga bei būtina bausmės tikslams pasiekti, bausmių skyrimą reglamentuojančios nuostatos nepažeistos. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.