- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-19
- Bylos Nr.
- e2-1023-407/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00159-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- L. P.
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- KPK
- Kategorijos
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.3.13pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1075-254/2021 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „K.“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo L. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėja, VMI) prašė atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „K.“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą pripažinti tyčiniu, taip pat apriboti L. P. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1659-254/2019 iškėlė Bendrovei bankroto bylą. 2019 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjos antros eilės 1 106 913,06 Eur finansinis reikalavimas, kuris sudaro 83,31 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Pareiškėja nurodė, kad, spręsdama dėl Bendrovės nemokumo, vertino jos 2011, 2012, 2013, 2014, 2015, 2016, 2017, 2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentus. Iš Bendrovės balansų nustatė, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo ½ (vieną antrąją) dalį Bendrovės turimo turto jau 2011 m. Bendrovės didžioji viso turto dalis buvo sudaryta iš trumpalaikio turto, todėl Bendrovė jau nuo 2011 m. negalėjo realizuojamu trumpalaikiu turtu padengti trumpalaikių įsiskolinimų ir vykdyti trumpalaikių įsipareigojimų, todėl buvo nemoki. Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1659-254/2019 dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės nemokumą įvertino tik pagal jos 2018 m. gruodžio 31 d. balansą. Buvęs Bendrovės vadovas L. P. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1866-540/2019 pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje (nevykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), jam skirta 1 400 Eur bauda. Pareiškėja mano, kad minėtos aplinkybės yra pakankamos Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
3. Pareiškėjos vertinimu, Bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir taikant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas. Kauno apskrities VMI, atlikusi Bendrovės patikrinimą, nustatė, kad Bendrovės buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu tvarkyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) nuostatas. Pareiškėja nurodė, kad Bendrovė nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė iš Lietuvos įmonės įsigytas prekes, dalyvaudama sukčiavimų grandinėje, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą (BAĮ 4 straipsnis); Bendrovės atsakingi asmenys buhalterinėje apskaitoje fiksavo ūkines operacijas, susijusias ne su realia ekonomine veikla, bet su sukčiavimu PVM srityje (BAĮ 6 straipsnio 2 dalis); tariamam prekių pirkimui–pardavimui pagrįsti, buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros) surašyti tik formaliai, nes juose nurodytos ūkinės operacijos, nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis, realiai neįvyko (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis); PVM sąskaitos faktūros, dėl juose surašytų, nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis neįvykusių ūkinių operacijų, neatitinka tikrovės ir laikomi dokumentais, neturinčiais juridinės galios (BAĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja nurodė, kad BAĮ pažeidimai atsirado todėl, kad Bendrovė pateikė OSB plokščių įsigijimo PVM sąskaitas faktūras ir išrašė prekių pardavimo PVM sąskaitas faktūras realiai nedisponuodama šiomis prekėmis; apmokėjo už transporto paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios išrašytos pagal pateiktus CMR važtaraščius, kuriuose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai nevyko, bei apskaitė šias PVM sąskaitas faktūras buhalterinės apskaitos registruose (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis). Visus Bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus išrašė, pasirašė ar patvirtino prekių įsigijimus ir šių prekių išgabenimus bendrovės vadovas L. P. (BAĮ 21 straipsnis). Pateiktuose dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos, nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis, realiai neįvyko, minėti dokumentai neturi privalomų rekvizitų ir neturi juridinės galios, todėl iš dalies negalima nustatyti Bendrovės komercinės – ūkinės veiklos rezultatų už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, nes mano, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Bendrovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2018 m. gruodžio 31 d. atliktus priešpriešinių vienašalių reikalavimų įskaitymus 190 749,56 Eur sumai ir prašė taikyti restituciją, priteisti Bendrovei iš UAB „T.“ 190 749,56 Eur, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1732-254/2020 patvirtino 2020 m. spalio 15 d. Bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Avere“, ir UAB „T.“ sudarytą taikos sutartį, kuria įsipareigojama Bendrovei sumokėti 38 000 Eur. Nors nemokumo administratorė nurodė, kad paaiškėjo, jog priešpriešinių vienašalių reikalavimų įskaitymai buhalterinėje apskaitoje 2018 m. gruodžio 31 d. pagal buhalterines pažymas užregistruotos ūkinės operacijos yra atitaisymas 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d, tačiau pareiškėjos vertinimu, Bendrovė buvo nemoki jau 2011 m., todėl tokio įskaitymo atlikimas pažeidė mokėjimų eiliškumą. Pareiškėja nustatė, kad 2018 m. lapkričio 23 d. Bendrovė sumokėjo 1 084,64 Eur UAB „Ulmas“; 2018 m. lapkričio 23 d. - 997,99 Eur UAB „Hetlita“; 2018 m. lapkričio 23 d. - 699,40 Eur UAB „Miesto sodas“; 2018 m. lapkričio 29 d. - 43 375,85 Eur Verslo UAB, nors mokestinis ginčas dėl PVM nepriemokos jau buvo galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018. Šie mokėjimai patvirtina, kad Bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė atsiskaitymus pažeisdama CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tačiau bankroto bylos neinicijavo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1866-540/2019 L. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, todėl, pareiškėjos vertinimu, egzistuoja savarankiškas pagrindas apriboti L. P. teises eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
7. Bendrovės nemokumo administratorė UAB „Avere“ prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo L. P. prašė pareiškėjos prašymą atmesti, nes ji neįrodė nei vieno tyčinio bankroto požymio, neteisingai interpretavo ĮBĮ nuostatas dėl įmonės nemokumo nustatymo, neatsižvelgė į reikšmingus faktus, nustatytus įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino, priteisė iš pareiškėjos L. P. bylinėjimosi išlaidas.
10. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1659-254/2019 iškėlė Bendrovei bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. liepos 16 d. Bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Avere“. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. patvirtino Bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, iš jų: antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus - 87,37 Eur; VMI - 1 106 913,06 Eur; trečios eilės kreditorių finansinius reikalavimus: UAB „RBF apskaita“ - 210,26 Eur; UAB „T.“ - 221 465,85 Eur. 2020 m. sausio 9 d. nutartimi teismas Bendrovę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
11. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu šiais pagrindais: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) aplaidžiai tvarkyta įmonės buhalterinė apskaita, neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas); 3) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
12. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pareiškėja nurodė, kad L. P. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Bendrovė buvo nemoki, apie tai įmonės vadovas sužinojo iš 2011 m. balanso, kurį valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui pateikė 2012 m. balandžio 30 d., tačiau Bendrovės bankroto byla iškelta tik pareiškėjai 2019 m. gegužės 22 d. pasikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie nemokumą pagal byloje pateiktus 2011–2018 m. balansus sprendė lygindama Bendrovės turimą turtą ir per vienerius metus mokėtinas sumas bei trumpalaikius įsipareigojimus. Nemokumo administratorė pateikė į bylą apyvartos žiniaraščius, iš kurių matyti, kad skolos tiekėjams 2018 m. sausio 1 d. buvo 374 297,66 Eur, o turto 2017 m. gruodžio 31 d. Bendrovė turėjo už 647 460 Eur ir gautinos sumos per metus sudarė 446 915 Eur. Skolos tiekėjams 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė 211 583,95 Eur, kai turto Bendrovė turėjo jau tik už 84 258 Eur, todėl teismas sutiko su nemokumo administratore, kad Bendrovė nemoki tapo 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės turtas per 2017 m. padidėjo nuo 499 731 Eur iki 647 460 Eur, o byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. Bendrovė veikė pelningai.
14. Kauno apygardos teismas, iškeliant Bendrovei bankroto bylą, 2019 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1659-254/2019 konstatavo, kad iš Bendrovės pateiktų 2018 m. finansinės apskaitos dokumentų ir duomenų (2018 m. gruodžio 31 d. balanso, pelno nuostolių ataskaitos, kreditorių sąrašo) matyti, jog bendrovės turtą sudaro 84 258 Eur vertės materialus turtas (81 009 Eur trumpalaikis turtas, 49 516 Eur atsargos, 27 743 Eur – debitoriniai įsiskolinimai ir 3 750 Eur piniginės lėšos), o pradelsti mokėjimai kreditoriams sudaro 1 320 423 Eur, todėl teismas sprendė, kad Bendrovės būsena atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką, t. y. Bendrovės nemokumas konstatuotas įvertinus finansinius duomenis 2018 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per 2018 m. išaugo nuo 625 870 Eur iki 1 320 423 Eur, nes buvo apskaitytas pareiškėjos apskaičiuotas mokėtinas PVM ir jo delspinigiai, kurių mokėjimo termino pradžia 2011 m. gegužės 25 d. ir vėlesnė.
15. Dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. birželio 18 d. patikrinimo akto, kuriuo apskaičiuotas mokėtinas PVM, kilęs mokestinis ginčas galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018. Pareiškėja nepriėmė sprendimo dėl Bendrovės 2019 m. sausio 31 d. prašymo atidėti ar išdėstyti apskaičiuotą mokestinę nepriemoką ir apie tai jai pranešė 2019 m. vasario 28 d. raštu. Pareiškėja tik 2019 m. vasario 20 d. informacinio pobūdžio raštu kreipėsi į Bendrovę ir nustatė 30 d. terminą sumokėti 1 083 735,50 Eur mokestinę nepriemoką. Bendrovė 2019 m. kovo 19 d. raštu pareiškėjai pranešė, kad neturi finansinių galimybių sumokėti, todėl rengia dokumentus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1866-540/2019 nurodė, kad Bendrovė 2018 m. buvo nemoki, o trunkamąjį pažeidimą L. P. nutraukė 2019 m. kovo 19 d. raštu kreditorei pranešęs, kad Bendrovė negalės įvykdyti mokestinės nepriemokos, tačiau į teismą vis tiek nesikreipė, o 2019 m. gegužės 25 d. buvo priimtas pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei.
16. Teismas nurodė, kad aptariamo tyčinio bankroto požymio konstatavimui privalu nustatyti ne tik bendrovės vadovo (valdymo organo) pareigų netinkamą vykdymą (jų nevykdymą), bet ir nustatyti, jog šie veiksmai buvo kryptingi ir tyčiniai, siekiant privesti įmonę prie bankroto ar dar labiau pabloginti jau nemokaus juridinio asmens finansinę būklę. Nagrinėjamoje byloje nebuvo kilęs ginčas ir teismas nenustatė, kad 2018 m. gruodžio 31 d., Bendrovei pasiekus nemokumo būseną, jos vadovas būtų sudaręs sandorius, pabloginusius įmonės finansinę būklę arba būtų padidinęs jos finansinius įsipareigojimus. Sąmoningų, pabloginančių įmonės padėtį jos vadovo L. P. veiksmų teismas nenustatė, todėl nenustatė ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio.
17. Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
Šalies argumentai
18. Pareiškėja nurodė, kad atliko mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ir surašė 2015 m. birželio 18 d. patikrinimo aktą, kuriame Bendrovei papildomai apskaičiavo 596 001,51 Eur PVM ir 2 089,03 Eur pelno mokesčio. Bendrovės skundą dėl šio akto išnagrinėjo Kauno apskrities VMI ir priėmė 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą. Šis sprendimas buvo skundžiamas VMI, kuri priėmė 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą, o dėl šio sprendimo skundą išnagrinėjo ir Mokestinių ginčų komisija 2016 m. vasario 15 d. sprendimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-282-764/2017 Bendrovės skundą dėl pirmiau minėto sprendimo atmetė. Apeliacinį skundą dėl šio sprendimo išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018 2017 m. kovo 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įrodymai patvirtina, jog Bendrovė kitai įmonei UAB ,,T.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis OSB ir medžio drožlių plokštėmis faktiškai nedisponavo kaip savininkė, tačiau jų įsigijimą įtraukė į apskaitą ir deklaravo pirkimo PVM, taip nepagrįstai padidindama iš biudžeto grąžintiną PVM sumą. Ginčo laikotarpiu Bendrovė buvo dirbtinai įtraukta į sandorių grandinę tam, kad būtų padidinta iš biudžeto grąžintina PVM suma, nors faktiškai PVM objektas nebuvo sukurtas, nes ginčo prekėmis Bendrovė realiai nedisponavo ir jų nepateikė kitose valstybėse narėse (Lenkijoje ir Latvijoje) registruotiems PVM mokėtojams. Vadinasi, Bendrovė elgėsi nesąžiningai, ji žinojo arba turėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje. Teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad ūkinės operacijos realiai vyko tarp Latvijos ir Lenkijos įmonių bei UAB „T.“, o Bendrovė į sandorių grandinę įtraukta siekiant sukurti grąžintiną PVM, nors objektas, kaip jis apibrėžtas PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, sukurtas nebuvo.
20. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nurodytos aplinkybės dėl neteisėtos PVM apskaitos, kai Bendrovė dalyvavo grandininiame sandoryje ir buvo įsitikinusi, kad PVMĮ nuostatas taiko tinkamai, tą patvirtina jos skundai visų instancijų teismams, nagrinėjantiems mokestinius ginčus, nesuponuoja tyčinio bankroto požymio, o gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones.
21. Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Šalies argumentai
22. Pareiškėja nurodė, kad nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2018 m. gruodžio 31 d. atliktus priešpriešinių vienašalių reikalavimų įskaitymus 190 749,56 Eur sumai, prašė taikyti restituciją ir priteisti Bendrovei iš UAB „T.“ 190 749,56 Eur, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1732-254/2020 patvirtino 2020 m. spalio 15 d. Bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus UAB „Avere“, ir UAB „T.“ sudarytą taikos sutartį, kuria UAB „T.“ įsipareigojo Bendrovei sumokėti 38 000 Eur. Pareiškėja prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad su 2021 m. vasario 24 d. atsakymu pareiškėjai dėl jos prašymo kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nemokumo administratorė pridėjo teisinę išvadą, kad priešpriešiniai vienašaliai reikalavimų įskaitymai atsakovo buhalterinėje apskaitoje 2018 m. gruodžio 31 d. pagal buhalterines pažymas užregistruotas ūkinės operacijos atitaisymas 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d., todėl administratorei būtų buvę sunku įrodyti, kad įskaitymai atlikti 2018 m. gruodžio 31 d., todėl byloje sudaryta taikos sutartis. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad šis įskaitymas susijęs su sąmoningai blogu įmonės valdymu ir nemokumu, kai įmonės nemokumas konstatuotas dėl pareiškėjos 2015 m. atliko mokestinio patikrinimo ir papildomai apskaičiuoto PVM už laikotarpį nuo 2011 m. Dėl šio įskaitymo jau priimtas teismo procesinis sprendimas, tai vien šis požymis negali lemti konstatavimo, kad įmonė buvo priversta prie bankroto tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pareiškėja nustatė, kad 2018 m. lapkričio 23 d. Bendrovė sumokėjo 1 084,64 Eur UAB „Ulmas“; 2018 m. lapkričio 23 d. - 997,99 Eur UAB „Hetlita“; 2018 m. lapkričio 23 d. - 699,40 Eur UAB „Miesto sodas“; 2018 m. lapkričio 29 d. - 43 375,85 Eur Verslo UAB, nors mokestinis ginčas dėl PVM nepriemokos jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018. Pareiškėjos manymu, šie mokėjimai patvirtina, jog Bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė atsiskaitymus pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tačiau bankroto bylos neinicijavo. Su tokiais argumentais teismas nesutiko. Šie mokėjimai atlikti 2018 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. Nors 2018 m. lapkričio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, pirmiausiai mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį nustatydamas sumokėjimo terminą. Tokį raginimą pareiškėja Bendrovei įteikė tik 2019 m. vasario 20 d., t. y. kai jau buvo atlikti jos nurodomi mokėjimai už įsipareigojimus kreditoriams, kurie atsirado anksčiau už PVM nepriemoką, kurią pareiškėja pareikalavo sumokėti 2019 m. vasario 20 d. Be to, Bendrovė kreipėsi dėl PVM nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo ir tik 2019 m. vasario 28 d. pareiškėja atsakė, kad sprendimo nepriims. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašė pripažinti aptariamą tyčinio bankroto požymį remdamasi savo įsitikinimu, kad Bendrovė nemokia tapo 2011 m. Kadangi byloje nustatyta, kad Bendrovė nemokia tapo 2018 m. gruodžio 31 d., tai nurodytų aplinkybių visuma nesuponuoja pagrindo konstatuoti mokėjimų eiliškumo pažeidimo.
Šalies argumentai
24. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Bendrovė be PVM mokesčio skolos, yra nesumokėjusi 16,18 Eur aplinkos teršimo mokesčio delspinigių, 140,44 Eur gyventojų pajamų mokesčio su delspinigiais, 0,11 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių ir 2,61 Eur pelno mokesčio. Šie mokesčiai paskaičiuoti už mokestinį laikotarpį 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. ir jų mokėjimo terminai: anksčiausias – 2019 m. sausio 31 d., vėliausias – 2019 m. rugsėjo 17 d. bei iš viso sudarė 298,61 Eur. Taigi, skola pareiškėjai atsirado vėliau, mokesčiai apskaičiuoti už laikotarpį, kai įskaitymas ir mokėjimai jau buvo atlikti, ir nesudaro pagrindo konstatuoti mokėjimų eiliškumo pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad aptariamo eiliškumo pažeidimą pareiškėja vertino laikydama, kad Bendrovė nemokia buvo jau 2011 m., kas byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
25. Taip pat teismas konstatavo, kad nėra pagrindo L. P. apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vien todėl, kad jis nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis tokiais veiksmais nepablogino Bendrovės finansinės padėties. Teismas įvertino ir tai, kad už šį pažeidimą Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1866-540/2019 paskyrė L. P. 1 400 Eur baudą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Pareiškėja VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. nutartį ir patenkinti VMI prašymą – Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu bei apriboti L. P. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Teismas neteisingai nustatė nemokumo momentą, nurodydamas, kad Bendrovė nemoki tapo 2018 m. gruodžio 31 d. Iškeliant Bendrovei bankroto bylą, 2019 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1659-254/2019, Bendrovės nemokumas konstatuotas įvertinus finansinius duomenis 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau ši nutartis neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės nemokumo fakto nustatymas bankroto bylos iškėlimo momentu. Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kada kilo ir / ar kilo įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, ar vadovas šią pareigą pažeidė, kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės.
26.2. Pagal Bendrovės Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktus finansinius duomenis matyti, kad Bendrovės pradelsti mokėjimai kreditoriams 2011, 2012, 2013, 2014, 2015, 2016, 2017 ir 2018 m. viršijo pusę viso turto vertės. Taigi, Bendrovė jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Tai, kad Bendrovė yra nemoki, L. P., kaip Bendrovės vadovui ir akcininkui, turėjo tapti būti 2012 m. balandžio 30 d. Bendrovės didžioji viso turto dalis buvo sudaryta iš trumpalaikio turto.
26.3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A6-1866-540/2019 nurodė, kad trunkamasis teisės pažeidimas (pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei nevykdymas) iki 2019 m. kovo 19 d. nebuvo nutrauktas. Šioje byloje buvo nagrinėjami tik paskutiniai Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 m. Tačiau tai nepatvirtina, kad res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) sprendimu konstatuota nemokumo būsena tik nuo 2018 m. gruodžio 31 d., kaip nurodė teismas.
26.4. 2011–2017 m. balansuose atspindėtas pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis, net ir formaliai vertinant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. laikant, kad įmonės balansuose nurodyto turto vertė atitinka realią jo vertę, pradelsti įsiskolinimai viršija pusę jos balanse nurodytos turto vertės, taigi Bendrovė atitinka nemokios įmonės kriterijų jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d., net ir neatspindint 2011–2017 m. finansiniuose dokumentuose VMI mokestinių prievolių iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018 priėmimo, kada pasibaigė mokestinis ginčas.
26.5. Kauno apskrities VMI patikrinimo akte konstatuoti nuostolingi sandoriai buvo vykdomi laikotarpiu, kai Bendrovė buvo nemoki (nuo 2011 m. gruodžio 31 d.). Bendrovės bankroto byla iškelta kreditoriaus iniciatyva 2019 m. liepos 3 d. Būdama nemoki Bendrovė vengė ne tik mokėti mokesčius, bet ir deklaruoti juos įstatymų nustatyta tvarka, sudarė nenaudingus sandorius, kurie yra nustatyti Kauno apskrities VMI patikrinimo metu, t. y. Bendrovė išrašė OSB plokščių pardavimo sąskaitas Lenkijos įmonėms laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Prekių išgabenimui patvirtinti pateiktuose tarptautinių krovinių gabenimo važtaraščiuose krovinio gavimo vietoje nurodyti gavėjai skiriasi nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų pirkėjų. OSB plokščių tiekimo sandoriai tęstinį laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo vykdomi nuostolingai ir prieštarauja verslo logikai.
26.6. Bendrovės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, Bendrovei esant nemokiai jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d., nenaudingų (nuostolingų) įmonei sandorių, mažinančių įmonės turtą, sudarymas, yra laikytini veiksmais, kuriais siekiama privesti įmonę prie bankroto ar dar labiau pabloginti jau nemokaus juridinio asmens finansinę būklę, taigi yra pakankami Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
26.7. Teismas, netenkindamas VMI prašymo pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nusprendė, kad aplinkybės dėl neteisėtos PVM atskaitos, kai Bendrovė dalyvavo grandininiame sandoryje ir buvo įsitikinusi, kad PVMĮ nuostatas taiko tinkamai, nesuponuoja tyčinio bankroto požymio. Su šiuo argumentu nesutiktina, nes bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant BAĮ 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio nuostatas. Dėl šios priežasties iš dalies negalima nustatyti Bendrovės komercinės – ūkinės veiklos rezultatų už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
26.8. Kauno apskrities VMI patikrinimo metu, be kita ko, nustatė ir Bendrovės sukčiavimą PVM srityje t. y.: 1) Bendrovė nesidomėjo, ar pirkėjai turi teisę verstis veikla, Bendrovės vadovas neturi duomenų dėl verslo partnerių realios veiklos, jų patikimumo, mokestinių prievolių vykdymo ir apsiribojo pirkėjo PVM kodo galiojimo tikrinimu; 2) visais atvejais Bendrovė žinojo, kad prekės nebus atgabentos į Lietuvą, realiai nedisponavo OSB plokštėmis, jų neperkrovė, nesvėrė, tačiau apskaitė pirkimo PVM sąskaitas faktūras buhalterinėje apskaitoje ir atskaitė pirkimo PVM. Bendrovė OSB plokščių tiekimui išrašė PVM sąskaitas faktūras ir pateikė CMR važtaraščius, kuriuose nurodyti duomenys neatitinka prekių gabenimo faktinių aplinkybių; 3) Bendrovė neatliko kitų veiksmų, kurie parodytų, kad elgiasi laikantis paprasčiausios verslo logikos – tarp sandorio šalių buvo susiklostę nevienkartinio pobūdžio (tęstiniai) santykiai, todėl sudarė realią galimybę jiems geriau žinoti apie vieną kitos elgesį ir ketinimus dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą; 4) ūkines operacijas Bendrovė sudarė veiklai nebūdingomis sąlygomis, t. y. Bendrovė su mokesčių mokėtojais užmezgė ryšius ne oficialiai, bet telefonu ar elektroniniu paštu ir kt.
26.9. Kauno apskrities VMI 2015 m. birželio 18 d. patikrinimo aktas, VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis patvirtina, kad buvo nustatytas sukčiavimas PVM srityje, Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje.
26.10. Jeigu Bendrovė buhalterinę apskaitą būtų tvarkiusi tinkamai, užfiksavusi realiai įvykusias ūkines operacijas, tinkamai vykdžiusi PVM deklaravimą ir sumokėjimą, įsiskolinimas VMI būtų mažesnis arba jo nebūtų. Esminė įmonės skolų dalis susidarė dėl laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, susijusių su PVM deklaravimu ir sumokėjimu. Bendrovės vadovas, įmonei esant nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, didino įsiskolinimą valstybės biudžetui ne tik mokesčių, bet ir delspinigių bei baudų forma, t. y. 2011 m. gruodžio 31 d. skola valstybės biudžetui sudarė 94 579,54 Eur PVM ir 14 317,35 Eur PVM delspinigių, 2012 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimas (lyginant su 2011 m. gruodžio 31 d.) padidėjo 83 744,06 Eur PVM ir 21 751,81 Eur PVM delspinigių, 2013 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimas padidėjo 190 204,50 Eur PVM ir 28 477,46 Eur PVM delspinigių, 2014 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimas padidėjo 213 154,22 Eur PVM ir 9 749,15 Eur PVM delspinigių, o 2015 m. gruodžio 31 d. padidėjo dar 272 463,62 Eur PVM delspinigių bei 177 841,51 Eur PVM baudos dydžiu. Egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo Bendrovės valdymo (netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo, sukčiavimo PVM srityje) ir nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl Bendrovės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme.
26.11. Tai, kad Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pripažino L. P. kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė baudą, nepanaikina galimybės taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją, nustačius, kad L. P. neinicijavo Bendrovės nemokumo proceso, kai tą privalėjo padaryti.
Atsiliepimas
27. Suinteresuotas asmuo L. P. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
27.1. Teismas pareiškėją buvo įpareigojęs pateikti įrodymus, kad Bendrovė nemoki tapo jau nuo 2011 m., tačiau tokių duomenų pareiškėja nepateikė, todėl teismas pagrįstai atmetė jos teiginius dėl Bendrovės nemokumo nuo 2011 m.
Šalies argumentai
27.2. Pareiškėjos teiginiai, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. Kauno apylinkės teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1866-540/2019 neturi res judicata galios dėl nemokumo būsenos nustatymo vien dėl to, kad šioje byloje buvo sprendžiamas trunkamoji pobūdžio pažeidimas ir analizuojami ribotos apimties Bendrovės finansiniai dokumentai, nėra pagrįsti. Teismas, administracinėje byloje analizuodamas L. P. pareigos turinį dėl kreipimosi iškelti bankroto bylą, analizavo, nuo kada Bendrovė tapo nemoki. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
27.3. Dėl mokestinės nepriemokos kilęs ginčas ir iš esmės tik dėl to atsiradusi nemokumo būsena nėra ir negali būti siejama su PVM sukčiavimu. Dėl painių PVMĮ normų, esant sandorių grandinei, teisinio santykio subjektams dažnai nebuvo aišku, kokio teisinio elgesio įstatymų normos reikalauja, nors tokie verslo santykiai buvo ir yra teisėti ir įprasti. Dėl abstraktaus ir neaiškaus teisinio reguliavimo normų prekių tiekimo grandininiuose sandoriuose, tiek verslo subjektai, tiek mokesčių administratorius skirtingai vertindavo faktines aplinkybes. Tą pripažino ir įstatymų leidėjas, ėmęsis iniciatyvos keisti PVMĮ, siekdamas užtikrinti teisinį tikrumą ir stabilumą, trikampės (grandinininės) prekybos reglamentavimo PVM kontekste, papildomai apibrėždamas grandininių prekių tiekimo sandorius.
27.4. Atskirajame skunde pareiškėja nurodė papildomus pagrindus, kurie nebuvo analizuojami pirmosios instancijos teisme. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo, atskirajame skunde kritikuoja teismo nutartį ne dėl pradelstų įsipareigojimų (šiomis aplinkybėmis buvo remtasi pareiškime), o pateikti kiti argumentai, kad L. P. sąmoningai blogai valdė Bendrovę, blogino įmonės būklę ir, žinodamas, jog įmonė nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumo, vykdė nuostolingus sandorius. Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
28. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
29. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal pareiškėjos atskirajame skunde nustatytas ribas. Šio apeliacinio proceso dalykas – Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašymas apriboti L. P. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl pagrindų pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu, tuomet pasisakytina dėl sankcijos vadovui L. P. skyrimo.
Dėl tyčinio bankroto klausimui spręsti taikytino įstatymo
30. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai).
31. Kadangi Bendrovei nemokumo byla iškelta dar galiojant ĮBĮ, taip pat šio įstatymo galiojimo laikotarpiu atlikti ir pareiškėjos kvestionuojami Bendrovės nemokumą galbūt sukėlę veiksmai, sprendžiant dėl pareiškėjos įrodinėjamų Bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo, taikytinos veiksmų atlikimo metu galiojusios ĮBĮ nuostatos.
Dėl tyčinio bankroto požymių
32. Susipažinus su bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu tokiais pagrindais: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas); 3) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino, nenustatęs nei vieno pareiškėjos įrodinėto tyčinio bankroto požymio ar prezumpcijos. Atskirajame skunde pareiškėja nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi.
33. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. spalio 1 d.) buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tuomet įstatyme nebuvo nurodytos aplinkybės, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Tačiau 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus ĮBĮ, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu.
34. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti penki atskiri tyčinio bankroto požymiai, tam, jog įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teismui pakanka nustatyti bent vieną iš jų.
36. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, Kauno apskrities VMI atliko Bendrovės PVM, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, mokesčio už aplinkos teršimą, įmokų į Garantinį fondą, nekilnojamojo turto mokesčio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ir pelno mokesčio patikrinimą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d., surašė 2015 m. birželio 18 d. patikrinimo aktą, kuriame Bendrovei papildomai apskaičiavo 596 001,51 Eur (2 057 874 Lt) PVM ir 2 089,03 Eur (7 213 Lt) pelno mokesčio.
37. Kauno apskrities VMI, atlikusi Bendrovės patikrinimą, be kita ko, nustatė, kad Bendrovės buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu tvarkoma, pažeidžiant BAĮ nuostatas ir reikalavimus, t. y.: 1) 4 straipsnį, kadangi Bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė iš Lietuvos įmonės įsigytas prekes, dalyvaudama sukčiavimų grandinėje, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą; 2) 6 straipsnio 2 dalį, kadangi Bendrovės atsakingi asmenys buhalterinėje apskaitoje fiksavo ūkines operacijas, susijusias ne su realia ekonomine veikla, bet su sukčiavimu PVM srityje; 3) 12 straipsnio 1 dalį, kadangi neįvykusioms ūkinėms operacijoms, t. y. tariamam prekių pirkimui–pardavimui pagrįsti, buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros) surašyti tik formaliai, nes juose nurodytos ūkinės operacijos, nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis, realiai neįvyko; 4) 13 straipsnio 1 dalį, kadangi Bendrovė buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai apskaitė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis ūkinės operacijos neįvyko; 5) 14 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnį, kadangi Bendrovė pateikė OSB plokščių įsigijimo PVM sąskaitas faktūras ir išrašė prekių pardavimo PVM sąskaitas faktūras realiai nedisponuodama šiomis prekėmis; apmokėjo už transporto paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios išrašytos pagal pateiktus CMR važtaraščius, kuriuose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai nevyko, bei apskaitė šias PVM sąskaitas faktūras buhalterinės apskaitos registruose.
38. Išnagrinėjusi Bendrovės pateiktas pastabas, Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pakeitė patikrinimo aktą ir patvirtino apskaičiuotą 594 010,34 Eur (2 050 999 Lt) PVM sumą, apskaičiavo 105 930,04 Eur PVM delspinigius bei skyrė 178 203 Eur PVM baudą, taip pat 8 245 Eur (28 468,34 Lt) pelno mokestį ir nusprendė negrąžinti 6 341,29 Eur (21 895,21 Lt) PVM skirtumo. Bendrovė 2015 m. rugsėjo 1 d. skundu kreipėsi į VMI, kuri 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu patvirtino Kauno apskrities VMI sprendimą. Nesutikdama su minėtais sprendimais Bendrovė skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. vasario 15 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-282-764/2017 Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą, VMI sprendimą ir Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1576-968/2018, paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą nepakeistą.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje, be kita ko, nustatė, kad Bendrovės žinojimo arba turėjimo žinoti, jog, įsigydama prekes ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, faktas nustatytas įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, t. y. mokesčių mokėtojo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (UAB ,,T.“ ir Bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius), informaciją, gautą iš Lenkijos ir Latvijos mokesčių administratorių, informaciją, surinktą iš Lietuvos transporto įmonių, teikusių ginčo prekių gabenimo paslaugas, Bendrovės ir UAB ,,T.“ atstovų pateiktą informaciją apie sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog Bendrovės ir jos tiekėjo apskaitoje užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko ir Bendrovė realiai neįgijo teisės disponuoti ginčo prekėmis, nes jos į Lietuvos Respubliką nebuvo atvežtos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai patvirtina, jog Bendrovė UAB ,,T.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis OSB ir medžio drožlių plokštėmis faktiškai nedisponavo kaip savininkė, tačiau jų įsigijimą įtraukė į apskaitą ir deklaravo pirkimo PVM, taip nepagrįstai padidindama iš biudžeto grąžintiną PVM sumą. Tokiu būdu ginčo laikotarpiu Bendrovė buvo dirbtinai įtraukta į sandorių grandinę tam, kad būtų padidinta iš biudžeto grąžintina PVM suma, nors faktiškai PVM objektas nebuvo sukurtas, nes ginčo prekėmis Bendrovė realiai nedisponavo ir jų nepateikė kitose valstybėse narėse (Lenkijoje ir Latvijoje) registruotiems PVM mokėtojams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Bendrovė nagrinėjamu atveju elgėsi nesąžiningai, ji žinojo arba turėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje.
40. Dėl minėtų BAĮ pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės komercinės – ūkinės veiklos rezultatų už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Aplinkybę, kad dėl netinkamai vestos buhalterinės apskaitos nėra objektyvios galimybės nustatyti Bendrovės veiklos rezultatų, taip pat ir turto bei pradelstų įsipareigojimų santykio, patvirtina ir nemokumo administratorės bei pareiškėjos paaiškinimai byloje.
41. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatyti PVMĮ pažeidimai vertintini kaip PVM mokėjimo vengimas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme.
42. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Bendrovės ir VMI ginčą, galutine nutartimi patvirtino VMI sprendimus, kuriais nustatyti Bendrovės neteisėti veiksmai pažeidžiant buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančias teisės normas bei dalyvaujant sukčiavime PVM srityje. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia konstatuoti, kad egzistuoja abu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyti tyčinio bankroto požymiai – teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
43. Kaip jau minėta, įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu pakanka konstatuoti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių. Minėto Bendrovės tyčinio bankroto požymio konstatavimas sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl sankcijos buvusiam Bendrovės vadovui
44. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo taip pat prašė apriboti buvusiam Bendrovės vadovui L. P. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjos prašymo netenkino, pareiškėja atskirajame skunde su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi nesutinka.
45. Prašymas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo pateiktas po JANĮ įsigaliojimo. Tačiau Bendrovės vadovo pareigos, kurios nevykdymu pareiškėja grindžia savo prašymą, turinį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei nustatė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, kuri yra materialinio pobūdžio norma, todėl šio klausimo išsprendimui taikytinos buvusio Bendrovės vadovo veiksmų atlikimo metu galiojusios ĮBĮ nuostatos.
46. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
47. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
48. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas teismas, spręsdamas tiek suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą, ir savo išvadas priimtoje nutartyje motyvuoti, t. y. teismas negali taikyti įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo remdamasis vien įstatymo nustatytu formaliu pagrindu, kad įmonės vadovas neatliko įstatymo nustatytų veiksmų. Teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nenustatyta, kad jam taikyti būtina konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
49. Byloje nustatyta, kad buvęs Bendrovės vadovas L. P. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1866-540/2019 (įsiteisėjusiu 2019 m. rugsėjo 24 d.) pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje (nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei), jam paskirta 1 400 Eur bauda.
50. Minėtame nutarime teismas, be kita ko, nustatė, kad Bendrovės vadovui tapo žinoma, jog 2018 m. Bendrovė yra nemoki. VMI 2019 m. vasario 20 d. informacinio pobūdžio raštu Bendrovei pranešė apie pareigą sumokėti mokestinę 1 083 735,50 Eur nepriemoką ir, negalint ar neketinant atsiskaityti su kreditoriumi, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Rašte įspėta, kad nesumokėjus nurodytos mokestinės nepriemokos per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, VMI kreipsis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog Bendrovės vadovui iki 2019 m. vasario 20 d. buvo žinoma dėl kreditoriaus ar kreditorių ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl Bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, tačiau tokios pareigos nevykdė. Teismas taip pat nustatė, kad L. P., kaip vadovas ir vienintelis akcininkas, nesiėmė realių ir pakankamų priemonių Bendrovės mokumui atkurti. Teismas konstatavo, kad Bendrovės vadovas L. P., žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei nevykdomus įsipareigojimus VMI, nevykdė įstatymu numatytos pareigos pagal savo kompetenciją su pareiškimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti ir šiais savo veiksmais L. P. padarė trunkamąjį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, kuris buvo nutrauktas 2019 m. kovo 19 d. Bendrovei pranešus VMI, kad ji negali atsiskaityti su kreditoriumi, todėl kreipsis dėl bankroto bylos iškėlimo.
51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ir buvusio Bendrovės vadovo L. P. pareigos, numatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas, pagal administracinę nuobaudą pritaikiusio teismo nustatytas aplinkybes, truko tik kelis mėnesius, tačiau buvusio Bendrovės vadovo veiksmai, pažeidžiant šioje nutartyje jau minėtas BAĮ nuostatas ir sukčiaujant PVM mokėjimo srityje iš esmės neleidžia tiksliai nustatyti realaus Bendrovės nemokumo būklės atsiradimo momento, o byloje esantys finansinės atskaitomybės dokumentai, tikėtina, neatspindi tikrosios Bendrovės finansinės padėties, todėl negalima nustatyti konkretaus Bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo atsiradimo momento.
52. Kaip jau šioje byloje nustatyta, VMI atlikusi Bendrovės patikrinimą nustatė grubius BAĮ ir PVMĮ pažeidimus 2011 m. sausio 1 d.–2014 m. spalio 31 d. Bendrovės veiklos laikotarpiu ir Kauno apskrities VMI jau 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu patvirtino apskaičiuotą 594 010,34 Eur PVM sumą, apskaičiavo 105 930,04 Eur PVM delspinigius bei skyrė 178 203 Eur PVM baudą, taip pat 8 245 Eur pelno mokestį ir nusprendė negrąžinti 6 341,29 Eur PVM skirtumo. Šios aplinkybės patvirtina, kad dar 2015 m. Bendrovė turėjo beveik 900 tūkst. Eur prievolę valstybei (kurios apskaičiavimo teisėtumą galutinai patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m.). Kaip matyti iš Bendrovės 2015 m. mokestinio laikotarpio balanso, Bendrovė 2015 m. laikotarpiu turėjo 563 363 Eur vertės turto (iš kurių 411 428 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos). Taigi, vien kreditorei VMI Bendrovės pradelstos turtinės prievolės žymiai viršijo Bendrovės turimo turto vertę ir todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė atitiko nemokios įmonės statusą žymiai anksčiau nei 2018 m. gruodžio 31 d. Bendrovei laiku ir sąžiningai vykdant BAĮ ir PVMĮ reikalavimus, tikėtina, kad su finansiniais sunkumais Bendrovė būtų susidūrusi žymiai anksčiau, o vienintelė Bendrovės tolimesnės veiklos po 2015 m. VMI patikrinimo, sąlyga buvo VMI sprendimo nevykdymas ir jo ginčijimas. Be to, Bendrovės vadovui pasirinkus kvestionuoti VMI sprendimą dėl Bendrovės mokestinės prievolės, kurios teisėtumą 2018 m. patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. gegužės 22 d. (VMI kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei metu) Bendrovės mokestinė prievolė valstybei siekė jau beveik 1,1 mln. Eur. VMI atlikusi patikrinimą nustatė, kad visus Bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus išrašė, pasirašė ar patvirtino prekių įsigijimus ir šių prekių išgabenimus, bendrovės vadovas L. P., o būtent šių neteisėtų veiksmų rezultatu didžiąja dalimi ir buvo VMI apskaičiuota mokestinė prievolė.
53. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, Bendrovės vadovas netinkamai vykdė ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, o nagrinėjamu atveju buvusio Bendrovės vadovo baudimas visiškai atitiktų nagrinėjamos sankcijos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl ko viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą, nesąžiningumą.
54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutarties dalyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apriboti teisę L. P., nevykdžiusiam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, maksimaliam galimam laikotarpiui – penkeriems metams – eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Dėl bylos procesinės baigties
55. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bei prašymo dėl buvusio Bendrovės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, todėl šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjos prašymai tenkintini (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „K.“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat patenkinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą apriboti L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu.