- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-14
- Bylos Nr.
- eI2-3413-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01501-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. (K. W.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. V. (K. W.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau ir atsakovas, Departamentas) Vilniaus skyriaus vedėjo A. G. 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perduoti iš naujo nagrinėti prašymą išduoti ES šeimos nario kortelę, leidžiančią gyventi Lietuvoje, kad būtų užtikrintos pareiškėjo sūnaus A. V. (W.) pagrindinės Sąjungos piliečio statuso teikiamos teisės ir vaikas nebūtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos; 2) iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas (el. b. l. 1–11).
Nurodo, kad Departamentas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (15/18-24) 00003 atmetė pareiškėjo prašymą išduoti jam Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šeimos nario kortelę remiantis aplinkybe, jog pareiškėjo sūnus A. V. (A. W.) nuo 2019 m. gegužės mėn. persikėlė gyventi į Lietuvą. Pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. Departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą išduoti ES piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Taip pat pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 28 d. Departamento Vilniaus skyriui pateikė laisvos formos prašymą dėl kortelės jam išdavimo, kurį motyvavo tuo, jog jis ir jo sūnus nuo 2013 m. iki 2019 m. kartu gyveno (duomenys neskelbtini) ir tarp jų yra labai stiprus emocinis ryšys, o į Lietuvą sūnus persikėlė gyventi tik 2019 m. Departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr.lOK-41459 informavo pareiškėją, kad jis gali pateikti prašymą Departamento teritoriniam skyriui dėl kortelės išdavimo ir turi pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog tarp jo ir sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio, yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakymo išduoti kortelę atveju vaikas būtų privestas išvykti iš Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis laisve judėjimo Sąjungoje teisėmis, pavyzdžiui, dokumentus įrodančius, kad vaikas tik su tėvu 5 metus gyveno (duomenys neskelbtini), vaiko motinos paaiškinimą, kuriame ji nurodytų, ar kartu su pareiškėju ir vaiku gyveno (duomenys neskelbtini), bei koks yra vaiko emocinis ryšys su ja ir su pareiškėju.
Pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. pateikė nustatytos formos prašymą kortelei gauti ir kartu su prašymu Vilniaus skyriui pateikė dokumentus. Vilniaus skyrius, vertindamas, ar pareiškėjui gali būti išduota kortelė, atliko tyrimą ir atsižvelgdamas į surinktą informaciją nurodė, jog pareiškėjo sūnus pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, nes prieš grįždamas kartu su motina į Lietuvos Respubliką, t. y. valstybę narę, kurios pilietybę turi, iki 2013 m. rugsėjo 23 d. gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas neatitinka ES šeimos narių apibrėžties. Pareiškėjo teigimu, neišdavus jam kortelės, jo sūnaus teisės, kurias jam suteikia Sąjungos piliečio statusas, būtų apribotos, nes jis būtų priverstas vykti kartu su savo tėvu, t. y. pareiškėju, taigi apskritai iš Sąjungos teritorijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, reikia nustatyti, kuris tėvas faktiškai globoja vaiką ir ar egzistuoja vaiko ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, faktinis priklausomumo ryšys. Nors Departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1OK-41459 informavo pareiškėją, kokius papildomus dokumentus jis turi pateikti, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp jo, trečiosios šalies piliečio, ir sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu jam būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje, tačiau atsakovas neatliko jokių tyrimo, nebendravo su pareiškėjo sūnumi, kuris kalba tik angliškai, ir sūnaus motina A. V., kuri kalba tik lietuviškai, tačiau visiškai nepagrįstai nusprendė, kad tarp pareiškėjo ir sūnaus neegzistuoja toks emocinis ryšys, kad pareiškėjui išvykus kiltų grėsmė sūnaus pusiausvyrai.
Atsakovas tik nustatė, kad pareiškėjo sūnus niekada Lietuvoje negyveno, nekalba lietuviškai, tačiau tris mėnesius 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. vasario 3 d. lankė (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelį-darželį ir vieną mėnesį nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 7 d. mokėsi (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje. Atsakovas taip pat nustatė, kad pagal Gyventojų registro duomenis pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota tokia pati kaip ir jo motinos: (duomenys neskelbtini). Remiantis pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pase esančiais spaudais, užsienietis iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2019 m. birželio 29 d., o į Sąjungos teritoriją atvyko 2019 m. liepos 30 d. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sūnus nemoka lietuvių kalbos, niekada anksčiau Lietuvoje negyveno, visą savo sąmoningą gyvenimą gyveno tik su tėvu, o Lietuvoje su savo motina faktiškai gyvena tik nuo 2019 m. gegužės mėnesio (pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą), nusprendė, kad pareiškėjo sūnus faktiškai yra globojamas ir prižiūrimas savo motinos, todėl nenustatyta, jog tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu jam būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje. Kartu atsakovas nusprendė, kad tarp (duomenys neskelbtini) piliečio pareiškėjo ir jo nepilnamečio sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio, nėra tokio emocinio ryšio, kad išsiskyrimas su tėvu sukeltų grėsmę vaiko pusiausvyrai, nors jokių argumentų, kaip nustatė šio emocinio ryšio nebuvimą, išskyrus Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo A. G. pasvarstymus, nepateikė, nuspręsdamas, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų kortelės išdavimo pagrindų ir 2 straipsnio 4 dalies sąvokos. Atsakovas apskritai nevertino, ar pareiškėjo sūnus A. V. (W.) yra laikytinas pareiškėjo šeimos nariu, nors tokį vertinimą atsakovą buvo įpareigojęs atlikti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. sprendimu, kuriuo patenkino pareiškėjo skundą, panaikindamas atsakovo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą, kurio turinys yra iš esmės identiškas 2020 m. balandžio 10 d. sprendimui.
Departamento 2020 m. balandžio 10 d. sprendimas nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsakovas neatliko jokio tyrimo, nebendravo su vaiku, o sprendimą priėmė remdamasis
ne objektyviais faktais, o Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo A. G. pasvarstymais, kurie dėl subjektyvumo yra nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimais sprendimą pagrįsti teisės norma ir nustatytomis aplinkybėmis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, atsykęs į Departamentą kartu su sūnumi, nurodė, jog nuo sūnaus gimimo pareiškėjas gyveno kartu su sūnumi ir jo motina (duomenys neskelbtini), o nuo 2011 m. iki 2013 m. pareiškėjas gyveno kartu su sūnumi ir jo motina (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. iki 2019 m. pareiškėjas gyveno kartu su sūnumi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus nekalba lietuviškai, tarp tėvo ir sūnaus yra labai stiprus psichologinis ryšys, sūnui būtinas tėvo nuolatinis dalyvavimas vaiko ugdyme ir gyvenime. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu abu vaiko tėvai turi lygias ir vienodas teises ir pareigas dalyvauti vaiko ugdyme ir išlaikymo, taip pat įvertinus pareiškėjo unikalią padėtį, kai vaikas gyveno tik su tėvu daugiau nei penkerius metus, jo tėvo nuolatinis gyvenimas Lietuvoje yra būtinas, kad pareiškėjo sūnus nebūtų priverstas apskritai išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, nes tėvo, su kuriuo gyveno visą savo sąmoningą gyvenimą, netektis butų per didelis šokas mažamečiui vaikui, kurio emocinę būklę atsakovas įvertino remdamasis Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo A. G. pasvarstymais, o ne paties vaiko tiesiogine apklausa dalyvaujant psichologams, vaiko teisių specialistams, kurie galėtų kvalifikuotai įvertinti vaiko emocinę būklę dėl gresiančios tėvo netekties. Pažymi, jog šioje situacijoje būtina įvertinti, kad vaikas pradėjo gyventi su motina tik 2019 m. gegužės mėn., nekalba lietuviškai, ir todėl vaikui yra būtinas nuolatinis pareiškėjo buvimas dėl ypatingo tėvo ir sūnaus ryšio, susiformavusio vaikui gyvenant tik su tėvu pastaruosius penkerius metus. Aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti vaiką, yra svarbi, bet jos vienos nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu šiam trečiosios šalies piliečiui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje. Atkreipia dėmesį, kad teisė į pagarbą šeimos gyvenimui turėtų būti aiškinama kartu su pareiga atsižvelgti į viršesnį vaiko interesą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 17–25).
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas Departamento Vilniaus skyriui 2019 m. rugpjūčio 28 d. pateikė laisvos formos prašymą dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę (toliau – kortelė) jam išdavimo pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį. Prašymą išduoti kortelę pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis ir jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, nuo 2013 m. iki 2019 m. kartu gyveno Indijoje ir tarp jų yra labai stiprus emocinis ryšys, o į Lietuvą sūnus persikėlė gyventi tik 2019 m. Departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 informavo pareiškėją, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka gali pateikti prašymą Departamento teritoriniam skyriui dėl kortelės išdavimo ir turi pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog tarp jo ir sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio, yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakymo išduoti kortelę atveju vaikas būtų privestas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teisėmis. Pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. Departamento Vilniaus skyriui pateikė nustatytos formos prašymą išduoti kortelę pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir kartu pateiktus dokumentus ir nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario sąvokos ir 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų kortelės išdavimo pagrindų, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir konstatavo, kad liko neįvertinta aplinkybė ar pagal Įstatymo 101 straipsnio 4 dalies 4 punktą užsieniečiui gali būti išduota Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė, todėl panaikino Departamento 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. (15/18- 24) 00001 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą išduoti Sąjungos šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę išnagrinėti iš naujo.
Departamentas, vertindamas, ar pareiškėjui gali būti išduota kortelė, atliko tyrimą. Remiantis Gyventojų registro duomenimis pareiškėjo sūnaus motina nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2013 m. balandžio 14 d. gyveno (duomenys neskelbtini), o jo sūnus kartu su motina nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugsėjo 24 d. jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Pagal pareiškėjo pateiktas dokumentų kopijas jo sūnus (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste ir jam (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Europos Sąjungos piliečio pažymėjimas. Atsižvelgiant į surinktą informaciją, Departamentas nurodė, jog pareiškėjo sūnus pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, nes prieš grįždamas kartu su motina į Lietuvos Respubliką, t. y. valstybę narę, kurios pilietybę turi, iki 2013 m. rugsėjo 23 d. gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vertinant, ar pareiškėjui gali būti išduota kortelė, turi būti nustatyta, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario (toliau – ES piliečio šeimos narys) sąvoką arba Įstatymo 2 straipsnio 11¹ dalyje įtvirtintą kito asmens, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvoką. Departamentas, atlikęs tyrimą, nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (pateiktas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas), t. y. jis nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis. Remiantis pateiktomis sūnaus gimimo liudijimo, Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini) ir galiojančio iki (duomenys neskelbtini), kopijomis bei Gyventojų registro duomenimis, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise.
Šalies argumentai
Nors pareiškėjas savo skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nevertino, ar pareiškėjo sūnus yra laikytinas pareiškėjo šeimos nariu, pats nenurodo, kokiai Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (ar Įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje) įtvirtintai šeimos narių, turinčių teisę gauti kortelę, grupei jis tariamai priklauso. Departamentas ginčijamame Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Europos Sąjungos piliečio šeimos nario sąvokos, įtvirtintos Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Kartu Departamentas įvertino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 11¹ dalyje įtvirtintą kito asmens, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvoką. Taigi, skundo teiginiai, kad Departamentas neįvertino apklikybės, ar pareiškėjas gali būti laikomas šeimos nariu, yra nepagrįsti. Pažymi, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų įrodančių, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės piliečio sugyventinis, su kuriuo jis pastaruosius tris metus palaiko nuolatinius santykius, su savo sūnumi tvarko bendrą ūkį, yra savo sūnaus išlaikomas, ar jam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta kartu su jo motina, faktiškai pareiškėjo sūnus gyvena su savo motina, pareiškėjas kaip savo gyvenamosios vietos adresą nurodė kitą nei sūnaus adresą, kitų duomenų ar dokumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas su savo sūnumi tvarko bendrą ūkį, yra jo išlaikomas arba jam reikalinga asmeninė sūnaus priežiūra, tyrimo metu nenustatyta (tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas), todėl Departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 11¹ dalyje įtvirtintos kito asmens, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvokos.
Departamentas, siekdamas nustatyti, ar, priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę, jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, būtų priverstas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, atliko tyrimą, kurio metu ne tik vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet ir kreipėsi į valstybės institucijas, prašydamas pateikti prašymo nagrinėjimui reikšmingą informaciją. Pažymi, jog Departamentas dar 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 informavo pareiškėją, kokius papildomus dokumentus jis turi pateikti, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp jo, trečiosios šalies piliečio, ir sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjas prašomų dokumentų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka jo prašymui išnagrinėti, Departamentas pats surinko informaciją apie pareiškėjo sūnaus gyvenimą Lietuvos Respublikoje – patikrino Gyventojų registro duomenis, kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) ir Nacionalinę švietimo agentūrą. Taigi, Departamentas ne tik iš anksto buvo informavęs pareiškėją apie reikiamus pateikti dokumentus, bet ir, siekdamas kuo išsamiau išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą, rinko informaciją iš kitų šaltinių.
Atlikęs tyrimą Departamentas nustatė, kad pagal Gyventojų registro duomenis pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota tokia pati kaip ir jo motinos. 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. (15/18-24) S-21-3464 Departamentas kreipėsi į Tarnybos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimą ir jų buvimo (gyvenimo) užsienio valstybėse nuo 2013 metų aplinkybes. Tarnybos Marijampolės skyrius 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. 12SD-3147 informavo Departamentas, kad neturi informacijos apie pareiškėjo ir jo sūnaus gyvenimą užsienio valstybėse nuo 2013 metų, taip pat nėra gavę informacijos apie pareiškėjo sūnaus galimus teisių pažeidimus ar netinkamus tėvų valdžios panaudojimo faktus. Departamentas 2019 m. spalio 30 d. raštu Nr. (15/18-24) S-21-3690 kreipėsi į Švietimo informacinių technologijų centrą, prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjo sūnus nuo 2014 metų iki 2019 metų mokėsi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SD-451(1.6 E) Nacionalinė švietimo agentūra informavo, kad pareiškėjo sūnus 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. vasario 3 d. lankė (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelį darželį, nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 7 d. mokėsi pradinėje mokykloje, o nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mokosi pagrindinėje mokykloje. Tęsdamas patikrinimą, 2019 m. lapkričio 4 d. Departamentas raštu Nr. (15-18-24) S-21-3809 taip pat kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti visą Tarnybai žinomą informaciją apie pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimą ir jų buvimo (gyvenimo) užsienio valstybėse nuo 2013 metų aplinkybes. Tarnyba 2019 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S-3443 informavo Departamentą apie tai, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Tarnyboje buvo gautas (duomenys neskelbtini) centrinės institucijos 1980 m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) numatytoms pareigoms vykdyti persiųstas pareiškėjo prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvoje laikomo mažamečio sūnaus grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Šio prašymo nagrinėjimo Tarnyboje metu, 2013 m. gruodžio 4 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti civilinė byla pagal pareiškėjo sūnaus motinos ieškinį pareiškėjui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina ir kitų klausimų. Tačiau, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, nepranešęs sūnaus motinai, išsivežė nepilnametį sūnų iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). 2014 m. sausio 9 d. pareiškėjo sūnaus motina pateikė Tarnybai prašymą pagal Hagos konvenciją dėl neteisėtai į (duomenys neskelbtini) išvežto sūnaus sugrąžinimo į Lietuvą. 2014 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini) kompetentingo teismo priimtu sprendimu pareiškėjo sūnaus motinos prašymas dėl sūnaus grąžinimo į Lietuvą buvo patenkintas, (duomenys neskelbtini) teismas nurodė pareiškėjui per dvi savaites grąžinti nepilnametį sūnų į Lietuvą. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas geranoriškai teismo sprendimo neįvykdė ir pareiškėjo sūnaus motina kreipėsi į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. 2014 m. rugpjūčio 4 d. (duomenys neskelbtini) centrinė institucija pranešė Tarnybai, kad (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams nepavyko rasti pareiškėjo ir vaiko, kadangi jų (duomenys neskelbtini) nebėra, todėl pareigūnai jokių veiksmų dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą imtis negali.
Tarnyba taip pat informavo, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo sūnaus motinos elektroninis laiškas, kuriame ji nurodė, jog mano, kad jos sūnus su pareiškėju galimai yra (duomenys neskelbtini). Siekdama gauti patvirtinimą apie pareiškėjo sūnaus buvimo vietą, Tarnyba bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – Ambasada), taip pat kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kompetentingą vaiko teisių apsaugos instituciją (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų ministeriją, tačiau negavo atsakymų iš šios šalies kompetentingų institucijų. Tarnybos duomenimis, 2014 m. gruodžio 29 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo nustatė pareiškėjo sūnaus gyvenamąją vietą su motina, priteisė iš pareiškėjo išlaikymą sūnui bei nustatė vaiko bendravimo su tėvu tvarką. 2016 m. sausio 18 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo sūnaus motinos pranešimas apie tai, kad pareiškėjas sutiko geranoriškai perduoti sūnų, esantį su tėvu (duomenys neskelbtini), motinos globai, tačiau nori, kad ji atvyktų į (duomenys neskelbtini) pasiimti sūnaus. Tarnyba kreipėsi į Ambasadą, prašydama tarpininkauti suorganizuojant vaiko perdavimą motinai Ambasados patalpose. 2016 m. kovo 2 d. Tarnyboje buvo gautas Ambasados pranešimas, kad pareiškėjo sūnaus motinos duomenimis, pareiškėjas pakeitė nuomonę ir nebesutinka geranoriškai grąžinti sūnaus į Lietuvą, todėl vaiko perdavimas Ambasados patalpose neįvyks. Vėlesnės informacijos apie pareiškėjo sūnaus buvimo vietą Tarnyba neturi. Taigi, Departamentas, įvertinęs visą aukščiau nurodytą informaciją bei atsižvelgdamas į tai, kad pagal galiojantį teismo sprendimą pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su jo motina, taip pat tai, kad pareiškėjo sūnus Lietuvoje su savo motina faktiškai gyvena nuo 2019 m. gegužės mėnesio (pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir pagrindinę mokyklą), t. y. pareiškėjo sūnus faktiškai yra globojamas ir prižiūrimas savo motinos, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, jog tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta išduoti kortelę.
Nors pareiškėjas savo skunde teigia, kad, kol jis gyveno su savo sūnumi (duomenys neskelbtini), tarp jų susiformavo toks priklausomumo ryšys, kad jo sūnus bus priverstas palikti Europos Sąjungos teritoriją, jeigu pareiškėjui nebus išduota kortelė, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais dokumentais ar kitais duomenimis. Pažymi, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dar 2014 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini) kompetentingo teismo sprendimu buvo įpareigotas grąžinti sūnų į Lietuvą, tačiau šio sprendimo geranoriškai neįvykdė. Neįvykdė pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad remiantis pareiškėjo pase esančiais spaudais, jis iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2019 m. birželio 29 d., o į Europos Sąjungos teritoriją atvyko 2019 m. liepos 30 d. Pareiškėjo sūnus buvo grąžintas į Lietuvą ir Lietuvoje pradėjo mokytis nuo 2019 m. gegužės 22 d. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjo sūnus gyvena Lietuvoje su savo motina, kuri juo faktiškai rūpinasi, kaip tai buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu. Taigi, Departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kad tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakius pareiškėjui išduoti kortelę, jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, bus priverstas išvykti iš Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo deklaratyvūs skundo teiginiai neva jo sūnus bus priverstas išvykti iš Lietuvos, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo sūnaus gyvenamoji vieta teismo sprendimu yra nustatyta su motina, jis Lietuvoje mokosi ir faktiškai gyvena su savo motina, kuri juo ir rūpinasi, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
Sprendime yra nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, aktuali ESTT praktika panašaus pobūdžio bylose ir patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjo sūnaus gyvenimą Lietuvoje, kurios patvirtino šio Sprendimo pagrįstumą. Motyvų išdėstymas sprendime yra nuoseklus, aiškus ir pakankamas Sprendimui pagrįsti, taigi, atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pažymi, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo ne tik įvertintos aplinkybės, kad pareiškėjo sūnus faktiškai gyvena su savo motina Lietuvoje, su kuria teismo sprendimu yra nustatyta jo gyvenamoji vieta, ir lanko Lietuvoje mokyklą, t. y. nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo sūnus būtų priverstas išvykti iš Lietuvos, bet ir atsižvelgta į pareiškėjo galimybes dalyvauti sūnaus ugdyme, neišdavus kortelės. Pareiškėjas norėdamas gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitikdamas bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų, turi galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Dar daugiau, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam yra taikomas bevizis režimas. Taigi, ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui dalyvauti savo sūnaus ugdyme, bendrauti su juo ir kitaip rūpintis jo gerove, kadangi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gali būti pagal bevizio režimo taisykles arba gali kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo. Departamentas įvertino, kad pareiškėjas neatitinka šeimos narių sąvokos bei neatitinka kito asmens sąvokos, t. y. iš esmės nepatenka į sąrašą asmenų, galinčių gauti kortelę. Departamentui nustačius, jog pareiškėjas į šį sąrašą nepatenka, taip pat nenustatė jokio priklausomumo ryšio. Be to, nenustatyta ir išimtinio atvejo, kad pareiškėjui būtų galima išduoti kortelę. Atsižvelgiant į tai, kas Departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui kortelę. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar argumentų dėl šio Sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, taigi Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, surinkti ir dar kartą įvertinti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas ir A. V., kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turi sūnų A. V. V. (A. V. V.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti ES šeimos nario kortelę, leidžiančią gyventi Lietuvoje, kad būtų užtikrintos jo sūnaus A. V. (W.) pagrindinės Sąjungos piliečio statuso teikiamos teisės ir vaikas nebūtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos.
Departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 informavo advokato padėjėją, kad tam, jog Departamentas galėtų atlikti tyrimą dėl pareiškėjo prašymo bei įvertinti visas aplinkybes, turi būti pateikti papildomi dokumentai, įrodantys, jog tarp pareiškėjo ir jo vaiko yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakymo išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę atveju vaikas būtų priverstas išvykti kartu su pareiškėju iš Lietuvos Respublikos, t. y., jog vaikas, ES pilietis, būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis laisvo judėjimo ES teisėmis (pvz. dokumentai, įrodantys, kad vaikas tik su savo tėvu 5 metus gyveno (duomenys neskelbtini), vaiko motinos paaiškinimas, kuriame ji nurodytų, ar kartu su vaiku ir pareiškėju gyveno (duomenys neskelbtini), taip pat nurodytų, koks yra vaiko emocinis ryšys su ja ir su pareiškėju ir t. t.). Departamentas taip pat pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu nebus pateikti prašomi minėti papildomi dokumentai, pareiškėjo prašymas nebus priimtas, nes jis neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytos ES valstybės narės piliečio šeimos narių sąvokos, t. y. pareiškėjas negali būti laikomas nepilnamečio vaiko, ES piliečio, išlaikomu giminaičiu pagal tiesiąją aukštutinę liniją.
Pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. Departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimai laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelę pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį.
VAAT 2020 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1554-811/2020 pareiškėjo skundą dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo ,,Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečiošeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę“ Nr. (15/18-24) 00001 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo nagrinėti prašymą išduoti Sąjungos šeimos nario kortelę, leidžiančią gyventi Lietuvoje, kad būtų užtikrintas jo sūnaus A. V. (W.) pagrindinės Sąjungos piliečio teikiamos teisės ir vaikas nebūtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos tenkino iš dalies. Teismas panaikino minėtą Departamento Vilniaus skyriaus sprendimą ir įpareigojo Departamento Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti Sąjungos šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Likusioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.
Departamentas Sprendimu iš naujo vertino pareiškėjo pateiktą prašymą kortelei gauti nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Departamentas ginčijamame Sprendime nustatė, jog pareiškėjo sūnus gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini), taip pat gyveno (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) jo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjo sūnus mokėsi ir mokosi (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo sprendimu pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina Lietuvoje. Be to, pareiškėjas pateiktame prašyme nurodė skirtingą gyvenamosios vietos adresą nei savo sūnaus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog yra ES valstybės piliečio sugyventinis, su kuriuo pastaruosius tris metus palaiko nuolatinius santykius, su savo sūnumi tvarko bendrą ūkį, yra jo išlaikomas ar jam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė ES valstybės narės piliečio priežiūra. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 buvo informuotas, kokius papildomus dokumentus turi pateikti, tačiau jų pareiškėjas nepateikė, todėl Departamentas kreipėsi į valstybines institucijas, kurių pateitkais duomenimis vadovavosi priimdamas ginčijamą Sprendimą. Departamentas nenustatė, jog tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšis, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta išduoti kortelę. Kartu pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių duomenų. Be to, atsisakius išduoti pareiškėjui kortelę, Departamentas nenustatė, jog pareiškėjo sūnus būtų priverstas išvykti iš Lietuvos. Pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas bevizis rėžimas, todėl jis galės bendrauti su sūnumi.
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją.
Įstatymo 2 straipsnio 11¹ straipsnyje nustatyta, kad kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais.
Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariams, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai jie atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį šio straipsnio 2 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip: 1) sutuoktiniui arba asmeniui, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis; 2) tiesioginiam palikuoniui, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis; 3) išlaikomam artimajam giminaičiui pagal tiesiąją aukštutinę liniją, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomą artimąjį giminaitį pagal tiesiąją aukštutinę liniją; 4) kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 patvirtinto Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17.1 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys Įstatymo nustatytą teisės laikinai gyventi įgijimo pagrindą Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu - dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise; ir Aprašo 21 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad prašymą pateikiantis asmuo yra rėmėjo šeimos narys, arba Aprašo 22 punkte nurodyti dokumentai, įrodantys, kad prašymą pateikiantis asmuo, yra kitas asmuo. Pagal aprašo 21 punkto nuostatą, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo yra ES piliečio šeimos narys, yra santuokos liudijimas, registruotos partnerystės sutartis, gimimo liudijimas, išlaikymą patvirtinantys dokumentai, kiti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Šie dokumentai pateikiami tik tuo atveju, kai Gyventojų registre tokių duomenų nėra. Aprašo 22 punkte nustatyta, jog dokumentai, įrodantys, kad asmuo, kurio prašymas išduoti kortelę pateikiamas, yra kitas asmuo, yra bendra būsto nuomos ar paskolos būstui įsigyti sutartis, užsieniečio ir jo rėmėjo vaiko (-ų) gimimo liudijimas (-ai), išlaikymą patvirtinantys dokumentai, gydymo įstaigos pažyma ar kiti Įstatymo 101 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 104 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai.
Pareiškėjo teigimu, tarp jo ir sūnaus yra stiprus emocinis ryšis, sūnus nemoka lietuvių kalbos, todėl tai lemtų pareiškėjo sūnaus išvykimą iš Europos Sąjungos.
Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sūnus nuo 2011 m. lapkričio 1 d. gyveno (duomenys neskelbtini), mokėsi ,,(duomenys neskelbtini)” tarptautinėje mokykloje. Departamento Sprendime nustatyta, jog pareiškėjo sūnus yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pateikęs Departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 prašomus pateikti duomenis, be to, pareiškėjas šiame rašte nurodytų duomenų nepateikė ir teismui. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog Departamentas 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. (15/18-24) S-21 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD 2019 m. spalio 30 d. raštu Nr. 18-9616 informavo Departamentą apie tai, kad VSD neturi duomenų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. S-21-3464 kreipėsi į Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių Vilkaviškio rajono prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjo sūnaus bendravimą su pareiškėju ir jų buvimo (gyvenimo) užsienio valstybėse nuo 2013 m. aplinkybes. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. 12SD-3147 informavo Departamentą, kad neturi duomenų apie pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimą ir buvimą užsienio valstybėse nuo 2013 m. Taip pat nurodė, jog nėra gavęs informacijos apie galimus pareiškėjo sūnaus teisių pažeidimus ir (ar) netinkamus tėvų valdžios panaudojimo faktus vaiko šeimoje. Departamentas 2019 m. spalio 30 d. raštu Nr. S-21-3690 kreipėsi į Švietimo informacinių technologijų centrą, prašydami nurodyti pareiškėjo sūnaus mokymosi įstaigos pavadinimą, mokymosi laikotarpį. Nacionalinė švietimo agentūra 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SD-451(1.6 E) informavo departamentą, kad pareiškėjo sūnus nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. vasario 3 d. lankė (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelį-darželį ,, (duomenys neskelbtini)”, išvykimo priežastis - ,,Savo noru”. Pareiškėjo sūnus laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 7 d. mokėsi (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje, išvykimo priežastis - ,,Mokslo užbaigimas mokykloje”. Taip pat pareiškėjo sūnus nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini). Departamentas 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. S-21-3809 kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjo sūnaus bendravimą su pareiškėju ir jų buvimo (gyvenimo) užsienio valstybėse nuo 2013 metų aplinkybes. Tarnyba 2019 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S-3443 informavo, kad pareiškėjas buvo išsivežęs savo sūnų į (duomenys neskelbtini) nepranešęs motinai, o (duomenys neskelbtini) kompetentingo teismo priimtu sprendimu A. V. prašymas dėl sūnaus sugrąžinimo į Lietuvą buvo patenkintas. Be to, pareiškėjas šio sprendimo geranoriškai neįvykdė, todėl A. V. kreipėsi į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, tačiau pareiškėjas su sūnumi jau buvo išvykęs iš šalies. A. V. Tarnybai nurodė, jog pareiškėjas galimai su jos sūnumi yra (duomenys neskelbtini), todėl buvo nustatytas vaiko perdavimas Ambasadoje, tačiau pareiškėjas nesutiko perduoti sūnaus. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nustatė pareiškėjo sūnaus gyvenamąją vietą su motina, priteisė iš pareiškėjo išlaikymą bei nustatė vaiko bendravimo su tėvu tvarką. Taip pat tarnyba informavo, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Šiuo aspektu paminėtina, jog ESTT 2017 m. gegužės 10 d. sprendime byloje Nr. C-133/15 nurodyta, jog SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad siekiant įvertinti, ar vaikas, ES pilietis, būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis, kurias jam suteikia šis straipsnis, jeigu vienam iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečiui, būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti vaiką, yra svarbi, bet jos vienos nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad tokio atsisakymo atveju vaikas būtų priverstas taip pat išvykti. Toks vertinimas, siekiant užtikrinti viršesnį atitinkamo vaiko interesą, turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma vaiko amžių, fizinį ir emocinį išsivystymą, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnį ir grėsmę, kurią išsiskyrimas su pastaruoju sukeltų vaiko pusiausvyrai.
Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodo, kad jam nesuteikus kortelės, tai lemtų pareiškėjo sūnaus išvykimą iš ES, tačiau iš aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjo sūnaus nustatyta gyvenamoji vieta teismo sprendimu yra su motina, pareiškėjas buvo išsivežęs sūnų be motinos žinios tiek į (duomenys neskelbtini), tiek į (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu pareiškėjo sūnus gyvena su motina (duomenys neskelbtini), ten lanko mokyklą. Departamentas, atlikdamas tyrimą, kreipėsi į kompetentingas valstybės institucijas dėl duomenų apie pareiškėją ir jo sūnų pateikimo, o gavus šių institucijų duomenis, nenustatė, jog tarp pareiškėjo ir jo sūnaus egzistuoja stiprus emocinis ryšis. Teismas sutinka su šiomis Departamento padarytomis išvadomis, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo sūnus būtų priverstas išvykti iš ES teritorijos dėl stipraus emocinio ryšio su pareiškėju. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas šiuo metu palaiko kokius nors ryšius su sūnumi esant Lietuvoje. Be to, teismo nuomone, vien tik Departamento atsisakymas išduoti pareiškėjui kortelę, nepanaikina pareiškėjui teisės matytis bei bendrauti su sūnumi atvykstant į Lietuvos Respubliką beviziu rėžimu. Esant nurodytoms aplinkybėms bei vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino Įstatymo 101 straipsnio 4 dalies įtvirtintas sąlygas, taip pat nustatė, jog pareiškėjas neatitinka nei Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario, nei kito asmens, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, sąvokų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamento Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, taip pat Departamentas priimdamas Sprendimą neatliko jokio tyrimo.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas Departamentui nėra pateikęs 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 prašomų pateikti dokumentų, todėl Departamentas, kaip minėta, kreipėsi į valstybines institucijas su prašymais pateikti papildomą informaciją tiek apie pareiškėją, tiek apie jo sūnų. Gavęs išsamią informaciją, bei vadovaudamasis turimais duomenimis, Departamentas atliko išsamų ir pagrįstą turimais duomenimis tyrimą. Departamentas ginčijamame Sprendime išsamiai motyvavo, kokiu pagrindu pareiškėjui yra atsisakoma išduoti kortelę, taip pat pagrindė savo turimus objektyvius duomenis bei vadovavosi tiek Įstatymo nuostatomis, tiek ESTT praktika. Pažymėtina, jog Departamentas ginčijamame Sprendime vertino kiekvieną pareiškėjo atitikimo Įstatymo 101 straipsnio 4 dalies 1-4 punktuose nustatytą sąlygą. Akcentuotina, kad Departamentas, atlikęs tyrimą, bei nenustatęs sąlygų kortelei gauti, Sprendime taip pat pažymėjo, jog atsisakymas išduoti kortelę neužkerta pareiškėjui kelio dalyvauti sūnaus ugdyme, bendrauti su juo ir kitaip rūpintis jo gerove, kadangi Lietuvos Respublikoje jis gali būti pagal bevizio režimo taisykles arba gali kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo. Teismo vertinimu, skundžiamo Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nesuteikus kortelės pareiškėjui bei dėl to patiriamos neigiamos pasekmės, savaime nėra pagrindas jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo A. G. 2020 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. (15/18-24) 00003. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas perduoti iš naujo nagrinėti prašymą išduoti ES šeimos nario kortelę, leidžiančią gyventi Lietuvoje, kad būtų užtikrintos pareiškėjo sūnaus A. V. (W.) pagrindinės Sąjungos piliečio statuso teikiamos teisės ir vaikas nebūtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kadangi pareiškėjo skundas yra netenkinamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, todėl jo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. V. (K. W.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.