Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, 101 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 patvirtinto Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas), 17.1 punkto nuostatomis ir teigia 2019 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus skyriui pateikęs laisvos formos prašymą išduoti kortelę, kuriame nurodė nuo 2013 m. iki 2019 m. kartu su sūnumi gyvenęs Indijoje ir kad tarp jų yra labai stiprus emocinis ryšys, bei kad į Lietuvą sūnus persikėlė gyventi tik 2019 m. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. lOK-41459 pranešė pareiškėjui, kad prašymą išduoti kortelę jis gali pateikti Migracijos departamento teritoriniam skyriui kartu su papildomais dokumentais, įrodančiais, jog tarp jo ir sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio, yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakymo išduoti kortelę atveju vaikas būtų privestas išvykti iš Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis laisvo judėjimo Sąjungoje teisėmis, pavyzdžiui, dokumentus įrodančius, kad vaikas tik su pareiškėju 5 metus gyveno Indijoje, vaiko motinos paaiškinimą, kuriame ji nurodytų, ar ji gyveno Indijoje kartu su pareiškėju ir vaiku, bei koks yra vaiko emocinis ryšys su ja ir su pareiškėju.

Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. lOK-41459 paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp pareiškėjos ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu jam būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje.

Vadovaujasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu byloje Nr. C-133/15, 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, EU:C:2011:277, 48 punktu; 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C-256/11, EU:C:2011:734, 63 punktu ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C-356/11 ir C-357/11, EU:C:2012:776, 43 ir 44 punktais); 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo R. Z., C-34/09, EU:C:2011:124, 42 punktu ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C-356/11 ir C-357/11, EU:C:2012:776, 45 punktu); 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C-165/14, EU:C:2016:675, 72 ir 73 punktais ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C-304/14, EU:C:2016:674, 27 ir 28 punktais ir kt.).

Mano, jog šioje situacijoje būtina įvertinti, kad vaikas pradėjo gyventi su motina tik 2019 m. gegužę, nekalba lietuviškai, todėl jam yra būtinas nuolatinis pareiškėjo buvimas dėl ypatingo tėvo ir sūnaus ryšio, susiformavusio pastaruosius penkerius metus vaikui gyvenant tik su tėvu.

Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10K-41459 pranešė pareiškėjui, kad teisės aktų nustatyta tvarka prašymą išduoti kortelę jis gali pateikti Migracijos departamento teritoriniam skyriui, ir kad tuo pačiu turi pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog tarp jo ir sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio, yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakymo išduoti kortelę atveju vaikas būtų privestas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teisėmis, pavyzdžiui, dokumentus įrodančius, kad vaikas tik su pareiškėju 5 metus gyveno Indijoje, vaiko motinos paaiškinimą, kuriame ji nurodytų, ar kartu su pareiškėju ir vaiku gyveno Indijoje, bei koks yra vaiko emocinis ryšys su ja ir su pareiškėju. Teigia, kad pareiškėjas Vilniaus skyriui 2019 m. spalio 9 d. pateikė nustatytos formos prašymą išduoti kortelę pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį bei dokumentus: Izraelio Valstybės piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją; sūnaus gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) kopiją; pareiškėjo ir advokatės Linos Gudaitės 2019 m. rugpjūčio 26 d. atstovavimo sutartį; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Nr. C-133/15 (toliau – ESTT sprendimas); pareiškėjo sūnaus Europos Sąjungos piliečio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją; pareiškėjo sūnaus motinos Europos Sąjungos piliečio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją; pareiškėjo sūnaus motinos Lietuvos Respublikos paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją; išrašo apie pareiškėjo sūnaus nuolatinį gyvenimą Norvegijoje kopiją; išrašo apie pareiškėjo sūnaus mokymąsi 2014-2015 m. Spartan International mokykloje Indijoje kopiją; Spartan International mokyklos 2019 m. birželio 3 d. pareiškėjo sūnui išduoto perkėlimo iš mokyklos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją; Spartan International mokyklos išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) apie pareiškėjo sūnaus mokymąsi Indijoje 2015-2016 m. kopiją; Spartan International mokyklos išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) apie sūnaus mokymąsi Indijoje 2016-2017 m. kopiją; dokumentą, patvirtinantį valstybės rinkliavos už dokumentų dėl kortelės išdavimo tvarkymą sumokėjimą.

Nurodo, kad išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, atsakovas nustatė, jo pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario sąvokos ir 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų kortelės išdavimo pagrindų, todėl priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę.

Vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 101 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir teigia, jog, vertinant, ar pareiškėjui gali būti išduota kortelė, buvo atliktas tyrimas. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo sūnus gimė 2008 m. liepos 6 d. Jungtinėje Karalystėje, Verdingo mieste. Jungtinėje Karalystėje 2010 m. rugpjūčio 20 d. jam išduotas Europos Sąjungos piliečio pažymėjimas. Iš Gyventojų registro duomenų nustatyta, kad pareiškėjo sūnaus motina laikotarpyje nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2013 m. balandžio 14 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje, o laikotarpyje nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. – kartu su sūnumi nuolat gyveno Norvegijos Karalystėje. Pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdamas į surinktą informaciją, atsakovas nurodo konstatavęs, jog pareiškėjo sūnus pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, nes prieš grįždamas kartu su motina į valstybę narę, kurios pilietybę turi - Lietuvos Respubliką, iki 2013 m. rugsėjo 23 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijos Karalystėje.

Vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario (toliau – ES piliečio šeimos narys) sąvoka ir teigia, kad pareiškėjas neatitinka šios sąvokos ir negali būti laikomas ES piliečio šeimos nariu. Tuo pačiu vadovaujasi Teisingumo Teismo išaiškinimais sprendime R. Z. byloje Nr. C-34/09 (42-44 punktai) ir sprendimu Chvez – Vilchez byloje Nr. C-133/15 ir teigia nenustatęs, kad priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui kortelę, jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, būtų priverstas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos. Nurodo atlikęs tyrimą, kurio metu ne tik vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet ir kreipėsi į valstybės institucijas, prašydamas pateikti prašymo nagrinėjimui reikšmingą informaciją: patikrino Gyventojų registro duomenis, kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba), Nacionalinę švietimo agentūrą, todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl neatlikto tyrimo.

Nurodo, kad Tarnybos Marijampolės skyrius 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. 12SD-3147 pranešė atsakovei neturintis informacijos apie pareiškėjo ir jo sūnaus gyvenimą užsienio valstybėse nuo 2013 metų, taip pat nėra gavę informacijos apie pareiškėjo sūnaus galimus teisių pažeidimus ar netinkamus tėvų valdžios panaudojimo faktus.

Atsakovo prašymu Nacionalinė švietimo agentūra 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. SD-451(1.6 E) pranešė atsakovui, kad pareiškėjo sūnus laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. vasario 3 d. lankė Vilkaviškio vaikų lopšelį darželį, nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. birželio 7 d. mokėsi pradinėje mokykloje, o nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mokosi pagrindinėje mokykloje.

Nurodo, kad tęsdamas patikrinimą, atsakovas 2019 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. (15-18-24) S-21-3809 kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti visą jai žinomą informaciją apie pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimą ir jų buvimo (gyvenimo) užsienio valstybėse nuo 2013 metų aplinkybes. Tarnyba 2019 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S-3443 pranešė atsakovei, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Tarnyboje buvo gautas N. K. centrinės institucijos 1980 m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) numatytoms pareigoms vykdyti persiųstas pareiškėjo prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvoje laikomo mažamečio sūnaus grąžinimo į Norvegijos Karalystę. Šio prašymo nagrinėjimo Tarnyboje metu, 2013 m. gruodžio 4 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti civilinė byla pagal pareiškėjo sūnaus motinos ieškinį pareiškėjui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina ir kitų klausimų. Tačiau, 2013 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas, nepranešęs sūnaus motinai, išsivežė nepilnametį sūnų iš Lietuvos į Norvegijos Karalystę. Pareiškėjo sūnaus motina 2014 m. sausio 9 d. pateikė Tarnybai prašymą pagal Hagos konvenciją dėl neteisėtai į Norvegijos Karalystę išvežto sūnaus sugrąžinimo į Lietuvą. N. K. kompetentingo teismo 2014 m. balandžio 14 d. priimtu sprendimu pareiškėjo sūnaus motinos prašymas dėl sūnaus grąžinimo į Lietuvą buvo patenkintas, N. K. teismas nurodė pareiškėjui per dvi savaites grąžinti nepilnametį sūnų į Lietuvą. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas geranoriškai teismo sprendimo neįvykdė ir pareiškėjo sūnaus motina kreipėsi į kompetentingas N. K. institucijas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. N. K. centrinė institucija 2014 m. rugpjūčio 4 d. pranešė Tarnybai, kad N. K. policijos pareigūnams nepavyko rasti pareiškėjo ir vaiko, kadangi jų Norvegijos Karalystėje nebėra, todėl pareigūnai jokių veiksmų dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą imtis negali.

Tarnyba taip pat pranešė, kad Tarnyboje 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo gautas pareiškėjo sūnaus motinos elektroninis laiškas, kuriame ji nurodė mananti, kad jos sūnus su pareiškėju galimai yra Indijoje. Siekdama gauti patvirtinimą apie pareiškėjo sūnaus buvimo vietą, Tarnyba bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje (toliau – Ambasada), taip pat kreipėsi į Reunite International C. A. Centre kompetentingą vaiko teisių apsaugos instituciją Indijos Respublikoje ir Indijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, tačiau negavo atsakymų iš šios šalies kompetentingų institucijų.

Tarnyboje 2016 m. sausio 18 d. buvo gautas pareiškėjo sūnaus motinos pranešimas apie tai, kad pareiškėjas sutiko geranoriškai perduoti sūnų, esantį su tėvu Indijoje, motinos globai, tačiau nori, kad ji atvyktų į Indiją pasiimti sūnaus. Tarnyba kreipėsi į Ambasadą, prašydama tarpininkauti suorganizuojant vaiko perdavimą motinai Ambasados patalpose. Tarnyboje 2016 m. kovo 2 d. buvo gautas Ambasados pranešimas, kad pareiškėjo sūnaus motinos duomenimis, pareiškėjas pakeitė nuomonę ir nebesutinka geranoriškai grąžinti sūnaus į Lietuvą, todėl vaiko perdavimas Ambasados patalpose neįvyks. Vėlesnės informacijos apie pareiškėjo sūnaus buvimo vietą Tarnyba neturi.

Taigi, Migracijos departamentas, įvertinęs visą aukščiau nurodytą informaciją bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sūnus Lietuvoje su savo motina faktiškai gyvena nuo 2019 m. gegužės mėnesio (pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir pagrindinę mokyklą), t. y. pareiškėjo sūnus faktiškai yra globojamas ir prižiūrimas savo motinos, ginčijamame sprengime pagrįstai konstatavo tyrimo metu nenustatęs, jog tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi Lietuvoje.

Nurodo, kad pareiškėjas jokiais dokumentais nepagrindė teiginio, jog, kol jis gyveno su savo sūnumi Indijoje, tarp jų susiformavo toks priklausomumo ryšys, kad jo sūnus bus priverstas palikti Europos Sąjungos teritoriją, jeigu pareiškėjui nebus išduota kortelė. Pažymi tyrimo metu nustatę, kad pareiškėjas dar 2014 m. balandžio 14 d. N. K. kompetentingo teismo sprendimu buvo įpareigotas grąžinti sūnų į Lietuvą, tačiau šio sprendimo geranoriškai neįvykdė. Neįvykdė pareiškėjas ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Atsakovas iš pareiškėjo pase esančių spaudų nustatė, jog pareiškėjas iš Indijos išvyko 2019 m. birželio 29 d., o į Europos Sąjungos teritoriją atvyko 2019 m. liepos 30 d. Pareiškėjo sūnus buvo grąžintas į Lietuvą ir Lietuvoje pradėjo mokytis nuo 2019 m. gegužės 22 d. Pareiškėjo sūnus gyvena Lietuvoje su savo motina, kuri juo faktiškai rūpinasi, kaip tai buvo nustatyta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu, todėl teigia pagrįstai ginčijamame sprendime konstatavęs, jog nenustatė aplinkybių, kad tarp pareiškėjo ir jo sūnaus yra toks priklausomumo ryšys, kad atsisakius pareiškėjui išduoti kortelę, jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, bus priverstas išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjo teiginius laiko deklaratyviais, o atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, jis Lietuvoje mokosi ir faktiškai gyvena su savo motina, kuri juo ir rūpinasi, todėl teigia, jog nėra pagrindų naikinti ginčijamą sprendimą.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėjas yra Izraelio Valstybės pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau ginčijamu sprendimu atsakovas pareiškėjo prašymo netenkino.