Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovams A. T. ir K. J. dėl tėvystės nuginčijimo, tėvystės nustatymo bei išlaikymo priteisimo, teikianti byloje išvadą institucija Kaišiadorių rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas yra ieškovės sūnaus A. T., gim. (duomenys neskelbtini), biologiniu tėvu, teismo sprendimas šioje dalyje dėl A. T. tėvystės nuginčijo ir atsakovo K. J. tėvystės A. T. nustatymo nėra ginčijamas. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto išlaikymą sūnui A. T. po 300 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės, taip pat priteisė 3300 Lt išlaikymo įsiskolinimą už 11 mėnesių.

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nustatyta CK 3.192 str. Pagal šio straipsnio 2 d. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t.y. kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vadovaujantis CK 3.3 str. 1 d. nustatytas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, jog teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, pirmiausia privalo atsižvelgti į vaiko interesus, o abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesais. Spręsdamas išlaikymo dydžio klausimą, teismas taip pat atsižvelgia į tėvų amžių, sveikatą, išsilavinimą, darbo patirtį ir kt.

CK 3.194 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad jis neteikė savo sūnui išlaikymo nuo pat jo gimimo. Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3 str.; CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Atsižvelgdama į nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog kadangi atsakovas neteikė išlaikymo sūnui nuo pat jo gimimo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovo išlaikymo įsisikolinimą sūnui už 11 mėnesių terminą, susidariusi nuo vaiko gimimo iki ieškinio teismui padavimo. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė ir jos sutuoktinis A. T. buvo nesąžiningi, kad ieškovė sąmoningai delsė teismine tvarka nustatyti atsakovo tėvystę vaikui, argumentai dėl ieškovės ar A. T. vaiko priežiūros atostogų, dėl ieškovės turtinės padėties neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovo pareigos išlaikyti savo vaiką bei tokios pareigos atsiradimo momento, nes įstatymas išlaikymo pareigą sieja tik su vaiko gimimo momentu ir išlaikymo pareigos nevykdymu nepriklausomai nuo nevykdymo priežasčių. Todėl nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išsiaiškinio bylos aplinkybes.

Kalbant apie pirmosios instancijos teismo priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumą ir atitikimą aukščiau nurodytiems kriterijams, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl CK 3.192 str. 2 dalies normos taikymo. Byloje nustatyta, jog ieškovė neturi nekilnojamo turto ir transporto priemonių (b.l.7-8), jos pajamos pagal verslo liudijimą nėra didelės. Nors atsakovas turi išlaikyti dar du nepilnamečius vaikus (b.l.37), tačiau yra dirbantis, jo mėnesio pajamos sudaro apie 1200 Lt (b.l.37), turi nekilnojamojo turto – žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurį gali pats dirbti arba išnuomoti ir gauti pajamų (b.l.45-48). Atsakovas nurodo, kad jo sutuoktinė yra bedarbė, kad jis kas mėnesį turi mokėti po 1763 Lt dydžio įmokas kreditui grąžinti kredito įstaigai, t.y. didesnes nei jo mėnesio pajamos. Atsakovas nepateikė duomenų, kad šios prievolės kredito įstaigai nevykdo, duomenų apie pradelstų įmokų buvimą nepateikė, o tai reiškia, kad jis turi pakankamai lėšų šeimai išlaikyti ir paskolai dengti, nežiūrint į jo oficialiai deklaruotas pajamas. Be to, atsakovas yra pakankamai jaunas, darbingo amžiaus asmuo, todėl turi objektyvią galimybę susirasti labiau apmokamą darbą. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo priteista 300 Lt suma vaikui, nurodydamas, jog teismas negali iš tėvo priteisti didesnio išlaikymo nei jis objektyviai gali teikti, o atsakovas priteisto išlaikymo negalės teikti dėl blogos turtinės padėties, todėl teismo priteistas išlaikymas neproporcingas jo turtinei padėčiai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Pagal teismų suformuotą praktiką priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į LR CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, kuri skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu buvo 800 Lt. Taigi, norint patenkinti minimalius vaiko poreikius, iš atsakovo turėtų būti priteista ne mažesnė kaip 400 Lt suma, ir ši suma neįrodinėtina, nes laikytina, kad ji būtina užtikrinti tik minimalius gyvenimiškai būtinus vaiko poreikius. Ieškovės turtinė padėtis nėra geresnė nei atsakovo, ji taip pat turi išlaikyti dar du nepilnamečius vaikus, todėl ji negali teikti sūnui didesnės išlaikymo dalies nei atsakovas. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis ir forma negali būti ribojami vien tik vaiko minimalių, fiziologinių poreikių tenkinimu, ir visais atvejais vaikui turi būti užtikrinamos sąlygos fiziškai, ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus sugebėjimus ir įgyti naujus. Nagrinėjamu atveju, ieškovei prašant pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo išlaikymą po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurios galės patenkinti tik minimalius šalių sūnaus poreikius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmos instancijos teismo nustatytas atsakovo teiktino išlaikymo dydis, tiek už laikotarpį nuo vaiko gimimo iki ieškovės kreipimosi į teismą, tiek nuo ieškinio padavimo dienos yra parinktas tinkamai, atitinka šalių turtinę padėtį, todėl negali būti pripažintas nepagrįstu ar per dideliu. Atsakovas neįrodė, kad jis sąžiningai siekė užtikrinti vaikui tinkamą išlaikymą, tačiau dėl objektyvių priežasčių (ieškojo, bet nerado labiau apmokamo darbo, taip pat dėl amžiaus, sveikatos ir pan.) negali teikti pakankamo dydžio išlaikymo. Išlaikymo suma bet kuriuo atveju negali būti mažesnė nei reikia vaiko būtiniems poreikiams patenkinti ir vaiko interesai yra svarbesni nei atsakovo nurodomas objektyvios galimybės teikti tam tikrą išlaikymą argumentas, kurios, beje, atsakovas neįrodė. Esant tokioms aplinkybėmis nėra pagrindo perkelti vaiko išlaikymo pareigos vienai ieškovei, suteikiant galimybę atsakovui iš dalies nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo. Išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti yra reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje, kai tėvai turės galimybę ar norą vaikų poreikius patenkinti. Įvertinus visas faktines bylos aplinkybes kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju priteista iš atsakovo vaikui išlaikymo suma yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo tėvystę šalių sūnui, iš jo buvo priteistas išlaikymas ir jo įsiskolinimas. Tai, kad ieškovė teismo posėdyje sumažino prašomą priteisti iš atsakovo išlaikymą, nepateikdama patikslinto ieškinio ar dalinio ieškinio atsisakymo, neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ieškovė sumažino savo reikalavimą iki 300 Lt per mėnesį, būtent tokio dydžio išlaikymą priteisė pirmosios instancijos teismas, visos šios ieškovės išlaidos patirtos būtent dėl atsakovo kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas visa apimtimi priteisė iš apelianto. Aplinkybė, jog ieškinio patikslinimas nebuvo formaliai tinkamai įformintas, nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju mažinti iš atsakovo ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Remdamasi nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, apeliantas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.