Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-11-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1346/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-20
Bylos Nr.
2A-1346/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01554-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1346/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-01554-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 50.10
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „BA prekyba” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1259-567/2014 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „BA prekyba“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl turto išpirkimo įmokų grąžinimo ir lizingo sutarčių sąlygos pripažinimo negaliojančia bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ priešieškinį ieškovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „BA prekyba“ dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę pagal lizingo sutartis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 2 699 062,38 Lt sumokėtų turto išpirkimo įmokų ir pripažinti negaliojančiu lizingo sutarčių 11.3 punktą. Nurodė, kad nuo 2005 m. balandžio 26 d. iki 2007 m. gegužės 3 d. buvo sudaręs su atsakovu 8 lizingo sutartis, kurių dalykas – įrengimai ir transporto priemonės. Atsakovas 2010 m. gegužės 26 d. raštu informavo ieškovą apie lizingo sutarčių vienašalį nutraukimą dėl jų esminio pažeidimo ir pareikalavo grąžinti lizinguotą turtą, pažymėdamas, kad neatsisako savo teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarčių nutraukimo prieš terminą. Iš tokio atsakovo laiško turinio ieškovas padarė išvadą, kad atsakovas, nutraukęs lizingo sutartis, pareikalavo taikyti CK 6.574 straipsnyje nustatytas lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, t. y. grąžinti atsakovui sutarties dalyką ir pasiliko teisę ateityje reikalauti iš ieškovo tokio dydžio nuostolių, kad jie atsakovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ieškovo nuomone, pagal kasacinio teismo suformuotą doktriną dėl restitucijos ir civilinės atsakomybės aiškinimo ir taikymo lizingo sutarties nutraukimo atveju ne visoms lizingo sutartims gali būti taikoma CK 6.574 straipsnyje nustatyta vienašalė restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Ieškovo teigimu, lizingo sutarčių atribojimas pagal tai, ar šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui, svarbus sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių ir aiškinant CK 6.574 straipsnio nuostatą dėl restitucijos. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nenumatytas, nutraukus sutartį dvišalė restitucija negalima, nes lizingo gavėjo gauta nauda pagal tokią sutartį – tai galimybė valdyti ir naudotis daiktu, kuria jis jau pasinaudojo iki sutarties nutraukimo. Akivaizdu, kad to grąžinti kitai šaliai neįmanoma. Skirtinga situacija yra tuo atveju, kai lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir atitinkamai lizingo gavėjas mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi daiktu, bet ir išpirkdamas daikto vertę. Esant tokiai lizingo sutarčiai, dvišalė restitucija galima dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguoto daikto vertė. Ieškovo teigimu, iš ieškovo su atsakovu sudarytų lizingo sutarčių aiškiai matyti, kad šalys susitarė ne tik dėl daikto valdymo ir naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės teisės perėjimo, nes pagal lizingo sutartis buvo mokamos turto išpirkimo įmokos. Pagal lizingo sutarčių 11.3 punktą, jeigu sutartis nutraukiama dėl esminio jos pažeidimo, įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, lizingo gavėjui negrąžinamos. Pasak ieškovo, šis punktas pripažintinas negaliojančiu, nes įtvirtina dvigubą civilinę atsakomybę lizingo gavėjui, o tai prieštarauja ne tik CK normoms, reglamentuojančioms civilinę atsakomybę, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Be to, jeigu lizingo gavėjas grąžintų turtą, atlygintų nuostolius ir neatgautų sumokėtų turto išpirkimo įmokų, lizingo davėjas akivaizdžiai būtų grąžintas ne į padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, o į žymiai geresnę.

Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą įvykdyti prievolę – grąžinti atsakovui lizinguotą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį, atsakovui jį atsiėmus, paliko nenagrinėtą. Nurodė, kad šioje byloje netaikytini ieškovo nurodytoje byloje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės ir lizingo sutarčių dalykas, t. y. nurodytoje kasacinėje byloje lizingo sutarys sudarytos dėl nekilnojamojo turto, o šioje byloje – dėl kilnojamojo turto. Teismas konstatavo, kad lizingo sutarčių vykdymas buvo tęstinis ir dalus, todėl pagal CK 6.222 straipsnio 2 dalį galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po lizingo sutarčių nutraukimo, tačiau ieškovas (lizingo gavėjas) po sutarčių nutraukimo neatliko jokių mokėjimų atsakovui. Ieškovas pagal lizingo sutartis gavo visa tai, ko tikėjosi, lizingo sutarčių šalių disproporcijos nėra, ieškovas turėjo galimybę derėtis dėl sutarčių sąlygų, prašyti jas keisti ar kreiptis į kitą finansų įstaigą. Teismas atmetė reikalavimą dėl lizingo sutarčių 11.3 punkto pripažinimo negaliojančiu, nes ši sąlyga savaime nėra nesąžininga, o iš esmės atitinka įstatyme nustatytą reglamentavimą (CK 6.574 str.). Lizingo davėjas, pasinaudojęs teise nutraukti lizingo sutartį, negali reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, tačiau likusi nesumokėta įmokų suma reikšminga nustatant lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (lizingo davėjas) nuostolių dydžio neįrodinėjo. Klausimas, ar lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo sumokėti sumas, kurias lizingo gavėjas privalėjo sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo dienos, ir dėl nuostolių atlyginimo gali būti sprendžiamas po to, kai bus realizuotas lizingo dalyku buvęs turtas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo laukti, kol bus realizuotas lizingo dalyku buvęs turtas, nes tai užvilkintų bylos nagrinėjimą ir neatitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų. Teismas nesprendė klausimo, ar atsakovo (lizingo davėjo) gauta nauda negrąžinus ieškovo (lizingo gavėjo) sumokėtų įmokų ir pasilikus lizingo dalyką, atitinka jo nuostolius, patirtus dėl sutarčių nutraukimo, nes byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo ar nesumokėtų sutartinių įmokų priteisimo. Aplinkybė, kad ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė, teismo nuomone, savaime nereiškia, jog lizingo sutarčių sudarymo metu buvo viešasis interesas ir teismas turi jį ginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinio teismo byla Nr. 3K-3-472/2012 ir nagrinėjama byla iš esmės yra labai panašios, nes abejose bylose sprendžiamas lizingo sutarčių nutraukimo pasekmių klausimas, t. y. lizingo sutarties nutraukimo ir abipusės restitucijos taikymo klausimas. Kasacinis teismas išsamiai pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos ir civilinės atsakomybės klausimus, sisteminio aiškinimo ir taikymo lizingo sutarties nutraukimo atveju. Akivaizdu, kad abejose bylose taikytinos analogiškos teisės normos. Iš pateikto išaiškinimo matyti, kad lizingo sutarties nutraukimo pasekmėms ir abipusės restitucijos taikymui lizingo sutarties dalykas jokios teisinės reikšminės neturi.

2. Lietuvos teisės teorija lizingo sutarčių nepriskiria prie tęstinio vykdymo. Kasacinis teismas taip pat nebuvo išreiškęs teisės doktrinai prieštaraujančios nuomonės. Atsižvelgiant į tai, teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad lizingo sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, todėl, nutraukus lizingo sutartis, turi būti taikomos CK 6.222 straipsnio 2 dalies nuostatos.

3. Šioje byloje buvo keliamas teisinis klausimas dėl apipusės restitucijos taikymo, kai lizingo gavėjui yra iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad jis turi teisę prašyti visų sumokėtų įmokų pagal lizingo sutartis, o atsakovas turi teisę, paskaičiavęs nuostolius, kurių nepadengia turto vertė, pareikšti kreditorinį reikalavimą ieškovo restruktūrizavimo byloje. Teimas dėl šios ieškovo pozicijos visiškai nepasisakė, todėl skundžiamas sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir išsamiu.

4. Teismo motyvai dėl įsipareigojimų disproporcijos ir ieškovo galimybės derėtis dėl lizingo sutarčių sąlygų yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad ieškovas sutartiniuose teisiniuose santykiuose su profesionalia finansų bendrove (atsakovu) turėjo būti laikomas mažiau informacijos ir patirties turinčia sandorio šalimi. Visuotinai žinoma, kad pasirašant bet kokią sutartį su finansų įstaiga derybos dėl standartinių sąlygų pakeitimo yra visiškai neįmanomos, nes jai nerūpi kliento nuomonė dėl sutarčių sąlygų sąžiningumo. Be to, teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl lizingo sutarčių 11.3 punkto pripažinimo negaliojančiu, laikė nebūtinu šiuo atveju nustatyti ir vertinti nuostolių dydį. Minėtoje kasacinio teismo byloje išaiškinta, kad teismas, kilus ginčui, jog lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu. Akivaizdu, kad ieškovo ginčijamos lizingo sutarčių sąlygos galiojimas ar negaliojimas galėjo būti išspręstas tik įvertinus ieškovo sumokėtų turto išpirkimo ir atsakovo patirtų nuostolių dydį. Teismas klausimo dėl nuostolių paskaičiavimo būtinumo nekėlė ir neįpareigojo atsakovo paskaičiuoti nuostolius, todėl negalėjo tinkamai įvertinti lizingo sutarčių 11.3 punkto galiojimo ar negaliojimo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad šioje byloje negali būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, pateiktais išaiškinimais.

2. Sutiktina su teismo nuomone, kad šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.222 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma. Lizingo sutarčių vykdymas iš tiesų buvo tęstinis ir dalus.

Šalies argumentai

3. Apelianto teiginiai, kad jam turi būti grąžintos visos sumokėtos turto išpirkimo įmokos, o atsakovas turėtų pareikšti finansinius reikalavimus ieškovo restruktūrizavimo byloje ir atgauti atsakovui priklausančius pinigus tokiu būdu, akivaizdžiai rodo ieškovo pozicijos nepagrįstumą ir tai, jog ieškovas siekia praturtėti iš savo neteisėtų veiksmų – lizingo sutarčių pažeidimo.

4. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti lizingo sutarčių 11.3 punktą negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas (lizingo gavėjas) nuo 2005 m. balandžio 26 d. iki 2007 m. gegužės 3 d. buvo sudaręs su atsakovu (lizingo davėju) 8 lizingo sutartis, kurių dalykas – įrengimai ir transporto priemonės (t. 1, b. l. 15–113). Šių sutarčių pagrindu atsakovas įsigijo ieškovo pasirinktą turtą iš jo nurodytų pardavėjų ir perdavė šį turtą ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais su sąlyga, kad pastarasis laiku mokės sutartines įmokas (turto išpirkimo įmokas ir palūkanų įmokas) bei kitus mokėjimus. Šalys lizingo sutartyse susitarė, kad po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyse numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė perduodama ieškovui. Ieškovui netinkamai vykdant lizingo sutartis (nemokant sutartinių įmokų), atsakovas nuo 2010 m. gegužės 26 d. vienašališkai nutraukė visas su ieškovu sudarytas lizingo sutartis ir pareikalavimo grąžinti lizinguotą turtą (t. 1, b. l. 124–125). Ieškovas teismine tvarka ginčijo ieškovo vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau nesėkmingai, nes ieškinys buvo atmestas (t. 1, b. l. 114–123).

Ieškovas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), pagal kurią lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė restitucija (t. y. kai lizingo sutarties nutraukimo atveju lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizinguotą turtą, o lizingo gavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti sumokėtas turto išpirkimo įmokas) gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjui, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo pagal lizingo sutartis atsakovui sumokėtas turto išpirkimo įmokas, be to, pripažinti negaliojančia lizingo sutarčių sąlygą, pagal kurią, jeigu sutartis nutraukiama dėl esminio jos pažeidimo, sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki sutarties nutraukimo, šiam negrąžinamos.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytini ieškovo nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės ir lizingo sutarčių objektai. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, pažymi, kad iš tiesų minėtoje kasacinėje byloje nagrinėjamų lizingo sutarčių dalykas buvo nekilnojamasis turtas, t. y. turtas, kurio naudingosios savybės ir vertė iš esmės nesikeičia dėl jo naudojimo pagal tikslinę paskirtį, o nagrinėjamu atveju lizingo sutarčių dalykas yra kilnojamasis turtas (įrengimai ir transporto priemonės), t. y. turtas, kurio tiek naudingosios savybės, tiek ir vertė didžiąja dalimi priklauso nuo jo eksploatavimo laiko ir sąlygų. Dėl rinkos sąlygų nekilnojamojo turto vertė, net ir naudojant jį pagal paskirtį, gali išaugti, tačiau toks pat vertės augimas beveik neįmanomas įrengimų ir transporto priemonių atveju. Tačiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje yra pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai dėl restitucijos ir civilinės atsakomybės aiškinimo ir taikymo lizingo sutarties nutraukimo atveju, todėl nagrinėjamoje byloje tokie išaiškinimai taip pat yra aktualūs. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas kategoriškų išvadų minėtoje byloje nebuvo padaręs, o pažymėjo, jog kiekvienu atveju restitucijos taikymo klausimas nutraukus lizingo sutartį sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes. Pasak kasacinio teismo, tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perėjimo, vienašalė restitucija, nutraukus tokią lizingo sutartį, gali būti netaikoma, o taikoma dvišalė restitucija.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovas neteisingai interpretuoja minėtus kasacinio teismo išaiškinimus. Šių išaiškinimų esmė yra ta, kad būtina užtikrinti teisingą lizingo gavėjo ir lizingo davėjo tarpusavio interesų apsaugą vienašalio lizingo sutarties nutraukimo atveju. Po vienašalio lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjas turi teisę gauti visų dėl sutarties nutraukimo patirtų nuostolių atlyginimą ir tik tuo atveju, jeigu visi lizingo davėjo patirti nuostoliai yra atlyginami, lizingo gavėjas gali pretenduoti į turto išpirkimo įmokų susigrąžinimą. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad tais atvejais, kai lizingo sutartyje numatytas nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui, lizingo gavėjui atsiranda teisė reikalauti grąžinti turto išpirkimo įmokas pagal dvišalės restitucijos taisykles (CK 6.222 str.), tačiau ne daugiau nei tiek, kiek šios įmokos viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius. Taigi lizingo gavėjas turi teisę reikalauti gražinti sumokėtas turto išpirkimo įmokas tik tuo atveju, jei sugrąžinto lizinguoto turto vertė yra pakankama lizingo davėjo patirtiems dėl lizingo sutarties nutraukimo nuostoliams atlyginti ir tik tiek įmokų, kurios viršija lizingo davėjui priklausančią nuostolių atlyginimo sumą. Tokiu išaiškinimu siekiama, kad lizingo davėjas, susigrąžinęs lizinguotą turtą ir jį realizavęs, neatsidurtų geresnėje padėtyje nei būtų buvęs, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Dvišalės restitucijos klausimas gali būti sprendžiamas po to, kai bus apskaičiuoti lizingo davėjo nuostoliai, o jų tikslus dydis gali būti apskaičiuotas tik po to, kai lizinguotas turtas bus parduotas. Ieškovo kreipimosi į teismą dieną su reikalavimu dėl turto išpirkimo įmokų priteisimo lizinguotas turtas dar nebuvo grąžintas atsakovui. Šis turtas atsakovui buvo grąžintas tik dėl to, kad atsakovas šioje byloje pareiškė ieškovui priešieškinį dėl lizinguoto turto grąžinimo ir šiam reikalavimui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo negali būti atimta teisė gauti visišką nuostolių atlyginimą vien dėl to, kad ieškovas po lizingo sutarčių nutraukimo laiku neįvykdė prievolės grąžinti atsakovui lizinguotą turtą ir pastarasis negalėjo jį realizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad šiuo metu ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti pagal lizingo sutartis sumokėtų turto išpirkimo įmokų. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad tokią teisę ieškovas įgytų po grąžinto turto pardavimo ir tik tuo atveju, jei pardavus lizinguotą turtą būtų visiškai padengti atsakovo dėl lizingo sutarčių nutraukimo patirti nuostoliai.

Pirmiau nurodyti argumentai dėl ieškovo galimybės reikalauti pagal lizingo sutartis sumokėtų turto išpirkimo įmokų tik tuo atveju, jeigu pardavus lizinguotą turtą būtų visiškai padengti atsakovo nuostoliai, paneigia ieškovo poziciją, kad jam turi būti sugrąžintos visos sumokėtos turto išpirkimo įmokos, o atsakovas turėtų pareikšti finansinius reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ieškovo restruktūrizavimo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovo pozicija, kai lizingo sutartis iš esmės pažeidęs lizingo gavėjas turėtų atgauti beveik visas pagal lizingo sutartį sumokėtas įmokas, nepaisant to, kad ilgą laiką naudojosi lizinguotu turto verslo tikslais, o lizingo davėjas turėtų tikėtis dėl lizingo gavėjo kaltės patirtų nuostolių atlyginimo ieškovo restruktūrizavimo proceso metu, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką lizingo gavėjas reikalavimo teisę (dėl turto išpirkimo įmokų) į lizingo davėją įgyja tik tuo atveju, jai lizingo gavėjo reikalavimo teisė (dėl nuostolių atlyginimo) yra visiškai patenkinta. Priešingas aiškinimas, kad ir tais atvejais, kai lizingo davėjo sugrąžinto turto vertė nepadengia lizingo davėjo patirtų nuostolių, lizingo davėjas vis tiek privalo lizingo gavėjui, kuris pažeidė sutartį, grąžinti visas jo sumokėtas turto išpirkimo įmokas ir tik tuomet reikalauti atlyginti nuostolius, yra nepagrįstas ir prieštarauja CK 6.574 straipsniui.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl lizingo sutarčių 11.3 punkto negaliojimo. Šiame punkte nustatyta, kad, jeigu lizingo sutartis nutraukiama dėl esminio jos pažeidimo, sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki sutarties nutraukimo, šiam negrąžinamos. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad tokia sutarties sąlyga nėra a priori nesąžininga, jos nustatymas nedraudžiamas įstatymo, tačiau, esant šalių ginčui dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių, teismas turi patikrinti, ar tokios sąlygos taikymas konkrečios sutarties vykdymo kontekste nereikš nepagrįsto civilinės atsakomybės išplėtimo vienos iš šalių atžvilgiu. Taigi, lizingo sutartyje esant tokiai sąlygai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl jos taikymo ar netaikymo, bet ne dėl jos pripažinimo negaliojančia. Taikant šią sutartinę nuostatą turi būti paisoma ir lizingo gavėjo interesų ir užtikrinta, kad lizingo sutarties nutraukimo atveju iš jo nebūtų reikalaujama daugiau nei lizingo davėjas būtų gavęs tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju. Kadangi nagrinėjamu atveju dėl pirmiau nurodytų priežasčių ieškovas dar neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo sumokėtų turto išpirkimo įmokų, nėra aktualus ir klausimas dėl lizingo sutarčių 11.3 punkto taikymo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šalys apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų paskirstymo klausimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiKazys KailiūnasDanguolė MartinavičienėNijolė Piškinaitė