- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1802-450/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-05962-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- D. A.
- Ieškovas
- L. N.
- Trečiasis asmuo
- M. A., UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 35.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovei D. A., tretiesiems asmenims M. A., UAB „Swedbank lizingas“ dėl prievolės pobūdžio nustatymo ir skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės D. A. 57000 Lt automobilio pirkimo-pardavimo kainą, 16420,88 Lt nuostolių, 7500,82 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2009-10-12 iki visiško 73420,88 Lt sumos sumokėjimo, pripažįstant, kad šių sumų sumokėjimas yra solidari atsakovės ir trečiojo asmens M. A. prievolė. Nurodė, kad 2008-05-14 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT073974/PPS, pagal kurią M. A. pardavė, o UAB „Swedbank lizingas“, kaip finansuotojas, nupirko ieškovės išsirinktą naudotą 2004 m. automobilį Mercedes Benz CLK 270. Automobilis buvo parduotas už 57000 Lt sumą. 2008-05-20 priėmimo-perdavimo aktu automobilis buvo perduotas naudotis ir valdyti ieškovei. 2009-04-14 ieškovei nuvykus į „Mercedes Benz“ įgaliotų atstovų atstovybę pasigaminti kitą automobilio raktą, pastarieji ieškovę informavo, kad automobilis yra vogtas bei išvietė policijos pareigūnus. 2009-04-14 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi nustatyta, kad ieškovės valdomas automobilis yra ieškomas nuo 2008-01-22 kaip pagrobtas Prancūzijoje. 2009-04-14 automobilis iš ieškovės buvo paimtas iki jo perdavimo tikrajam savininkui. 2009-09-02 ieškovė su UAB „Swedbank lizingas“ pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo perleistos pirkėjo teisės pagal 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį už perleistas teises ieškovė įsipareigojo sumokėti trečiajam asmeniui 45207,66 Lt sumą bei papildomai skaičiuojamas palūkanas. Įgijusi pirkėjo teises ir pareigas, ieškovė kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris 2010-01-13 sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino visiškai: pripažino 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikė vienašalę restituciją ir priteisė ieškovės naudai iš M. A. 57000 Lt piniginę sumą, sumokėtą už automobilį, 16420,88 Lt nuostolius, 5 procentus metinių palūkanų ir 7500,82 Lt bylinėjimosi išlaidas. Minėto teismo sprendimo vykdymo metu paaiškėjo, kad tuo metu, kai M. A. įsigijo automobilį bei jį pardavė ieškovei, jis buvo santuokoje su D. A., o parduotas automobilis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nepaisant to, kad nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovei D. A. nebuvo pareikšta jokių reikalavimų ir sprendime nurodytos sumos buvo priteistos tik iš M. A., tai nėra kliūtis reikšti reikalavimą savarankišku ieškiniu dėl nurodytų sumų priteisimo iš atsakovės, nurodant, kad šią sumą ji privalo atlyginti solidariai su trečiuoju asmeniu M. A.
Atsiliepimas
Atsakovė D. A. su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2008-05-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti ir atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Sandoris buvo sudarytas jai gyvenant skyrium, apie šį sandorį ji nieko nežinojo, sutikimo jam sudaryti nedavė, tai buvo sandoris, iš kurio gautos pajamos nebuvo skirtos šeimos poreikių tenkinimui. Pats M. A. pripažino, kad piniginė prievolė, kilusi iš 2008-05-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, yra jo asmeninė prievolė. Automobilis „Mercedes Benz CLK 270“ M. A. buvo įsigytas su tikslu jį perparduoti, o ne tenkinti šeimos poreikius. M. A. 2008-05-14 automobilio pirkimo-pardavimo sandorį sudarė kaip verslininkas, o ne kaip fizinis asmuo. M. A. už parduotą automobilį gautas lėšas panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui. Atkreipė dėmesį, kad jos ir trečiojo asmens M. A. santuoka buvo nutraukta 2009-12-09 Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės L. N. ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės D. A. 57000 Lt automobilio pirkimo-pardavimo kainą, 16420,88 Lt nuostolių, 7500,82 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2009-10-12 iki visiško 73420,88 Lt sumos sumokėjimo, pripažįstant, kad šių sumų sumokėjimas yra solidari atsakovės D. A. ir trečiojo asmens M. A. prievolė. Teismas nustatė, kad tretysis asmuo M. A. 2008-05-14 sudarė naudoto automobilio Mercedes Benz CLK 270 pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Hansa Lizingas“, kuris 2008-05-20 pervedė į M. A. sąskaitą 48450 Lt sumą ir sumokėjo 8550 Lt gyventojų pajamų mokestį. Tarp UAB „Hansa Lizingas“ ir ieškovės 2008-05-14 buvo sudaryta lizingo sutartis, pagal kurią automobilis 2008-05-20 buvo perduotas valdyti ir naudotis ieškovei. Minėtas automobilis buvo paieškomas nuo 2008-01-22 kaip pagrobtas Prancūzijoje, 2009-04-14 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vogto automobilio įgijimo pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 str. 2 d., požymius. Vykdant ikiteisminį tyrimą, 2009-04-14 automobilis buvo paimtas iš ieškovės. 2009-09-02 ieškovė su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė perleido ieškovei visas reikalavimo teises pagal 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-01-13 sprendimu už akių automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ab initio, taikė vienašalę restituciją ir priteisė ieškovei iš M. A. 57000 Lt piniginę sumą, 16420,88 Lt nuostolių, 7500 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą [73420,88 Lt] sumą nuo 2009-10-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu nutraukė santuoką, sudarytą tarp M. A. ir D. A. bei patvirtino šalių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Į šios bylos nagrinėjimą L. N. nebuvo įtraukta. Vilniaus apygardos teismo 2011-02-03 nutartimi nurodytos civilinės bylos procesas buvo atnaujintas, konstatavus, kad pareiškėjai pažeidė CPK 539 str. 1 d. 4 p., CK 3.126 str. ir nenurodė pareiškėjos L. N., kaip savo kreditorės. Šiuo metu atnaujinta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo yra sustabdyta dėl šios civilinės bylos išnagrinėjimo. Teismas nurodė, kad, siekiant išspręsti ieškovės reikalavimą priteisti iš M. A. sutuoktinės Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-01-13 sprendimu už akių priteistas sumas, pripažįstant, kad šių sumų sumokėjimas yra solidari atsakovės ir M. A. prievolė, turi būti nustatomas prievolės sumokėti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-01-13 sprendimu už akių priteistas sumas pobūdis. Atsakovė skolos, priteistos sprendimu už akių iš M. A., dydžio neginčija. Vienok atsakovės argumentai, kad prievolė yra asmeninė M. A. prievolė, nepagrįsti. Bendros sutuoktinių prievolės yra tokios, kurias sutuoktiniai dažniausiai įgyja, veikdami šeimos interesais. Jos nurodytos CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-01-13 sprendimu už akių atitinkamas sumas priteisė iš M. A., konstatavęs, kad automobilio pardavimo sandoris prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Atsakovė ir trečiasis asmuo M. A. santuoką sudarė 1995-08-26. Nėra duomenų, kad atsakovė ir trečiasis asmuo būtų sudarę vedybinę sutartį. Todėl pagal CK 3.87 str. 1 d. ir CK 3.88 str. 1 d. 1 p. galioja prezumpcija, kad 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu M. A. pardavė bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Nors atsakovė neigė aplinkybes, kad 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu M. A. pardavė bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą ir kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tačiau teismas šiuo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Nurodė, kad teismui pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu paduotas tik 2009-10-29. Iš atsakovės ir liudytojo M. S. paaiškinimų nustatyta, kad jie kartu gyventi pradėjo nuo 2009 m. pradžios, susituokė 2010-10-02, taigi 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė ir M. S. kartu negyveno. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti atsakovė ir trečiasis asmuo M. A. 2009-05-06 nurodė tą pačią gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės paaiškinimų, kitos bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas vertėsi automobilių perpardavimo verslu, šeima iš šio verslo gyveno, atsakovė niekur nedirbo. Taigi iš šio verslo gaunamos pajamos buvo bendroji jungtinė nuosavybė. 2009-05-06 M. A. apklausos protokole užfiksuoti jo parodymai, kad automobilį jis norėjo nupirkti savo žmonai, nuvažiavo kartu su žmona į automobilio pardavimo vietą, automobilis žmonai patiko. Nupirko automobilį žmonai, bet vėliau nusprendė jį parduoti. 2009-11-23 liudytojo papildomos apklausos protokole užfiksuoti parodymai, kad automobilį nusprendė parduoti, nes žmonai jis nelabai patiko. 2009-05-06 apklausoje užfiksuoti atsakovės parodymai, kad norėjo automobilį nupirkti jai, kaina jai su vyru tiko, ji pati kartu važiavo į Tauragę į automobilių pardavimo aikštelę, apžiūrinėjo automobilį. Automobilis nelabai patiko, todėl nusprendė jį pakeisti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad automobilis buvo perkamas ne verslo tikslais, bet asmeniniam atsakovės naudojimui. Pažymėjo, kad atsakovės paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad ji nedalyvavo automobilio pirkime, prieštarauja rašytiniams įrodymams – apklausų protokolams. Atsižvelgdamas į atsakovės motyvą, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai neatitinka tikrųjų aplinkybių, nes tokius parodymus įkalbėjo duoti M. A., teismas nurodė, kad nėra aišku, koks motyvas ikiteisminio tyrimo metu nurodyti neteisingas aplinkybes apie tai, kad atsakovė dalyvavo automobilio pirkime ir automobilis buvo perkamas būtent jai. Jei, kaip nurodo atsakovė, tuo metu su M. A. jie gyveno skyriumi, tai nėra aišku, koks buvo atsakovės tikslas ikiteisminio tyrimo metu duoti neteisingus parodymus, už kurių davimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu jos paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, kaip objektyviais pagrindo remtis nėra, nes šiuo metu sprendžiama dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir atsakovė turi interesą šios atsakomybės išvengti. Aplinkybė, kad automobilio įsigijimo metu atsakovė turėjo kitą automobilį, nereiškia, kad atsakovei negalėjo būti perkamas kitas automobilis. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažino faktą, kad praėjus keletui mėnesių po to, kai iš ieškovės buvo paimtas automobilis, atsakovė įdėjo skelbimą interneto portale autoplius.lt dėl automobilio pardavimo su prierašu, kad vyrui atsitiko didelė nelaimė ir jie išvažiuoja gyventi į užsienį. Faktas, kad M. A. pripažįsta, jog tai yra asmeninė jo prievolė, klausimui dėl prievolės pobūdžio nustatymo įtakos neturi, nes prievolės pobūdis nustatomas ne pagal asmenų požiūrį į prievolę, bet pagal konkrečius teisiškai reikšmingus faktus. Taigi objektyviai nustatyta, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoris įvyko atsakovui ir trečiajam asmeniui esant santuokoje, nesant paduotam prašymui dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo ar santuokos nutraukimo, tuo metu atsakovė ir dabartinis jos sutuoktinis M. S. kartu negyveno, ikiteisminio tyrimo metu atsakovė ir trečiasis asmuo nurodė tą pačią gyvenamąją vietą, nuosekliai tvirtino, kad automobilis buvo perkamas šeimos poreikiams. Atsakovė nepateikė patikimų įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Todėl nenuneigta prezumpcija, kad 2008-05-14 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu M. A. pardavė bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Dėl to teismas sprendė, kad pajamos iš šio sandorio buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o turto pardavimo sandoris sudarytas šeimos interesais ir iš jo kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės. Kadangi teismo procesas Vilniaus m. 2 apylinkės teisme buvo susijęs su bendru turtu, todėl ir prievolė, susijusi su teismo išlaidų atlyginimu, yra bendra sutuoktinių prievolė. Nors nagrinėjamu atveju atsakovės solidari prievolė sutarties pagrindu neatsirado, todėl spręstina, ar prievolė solidari pagal įstatymą. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidari skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Sutuoktinių prievolės solidarios, jei jos atitinka CK 3.109 straipsnio 2-3 dalyse nustatytus požymius, t. y. kyla iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos ūkį, šeimos poreikiams tenkinti, užtikrinti vaikų auklėjimą ir švietimą. Iš atsakovės ir trečiojo asmens ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad automobilis buvo parduotas, esant bendrai suderintai sutuoktinių valiai, todėl konstatuotina, kad patys sutuoktiniai laikė, jog tokio sandorio sudarymas būtinas šeimos poreikiams tenkinti ir atitinka sutuoktinių interesus. Todėl konstatuota, kad prievolės iš šio sandorio yra solidarios sutuoktinių prievolės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. A. prašė apeliacinės instancijos teismo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos naujus įrodymus, t.y. išrašą iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinių bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, apskaitos 2001 m. žurnalo ir D. A. ir UAB „JG Reklamos dovanos“ 2007-07-17 sudarytą darbo sutartį Nr. 43; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei iškviesti į bylą liudytoju M. B., kuri paliudys, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė gyveno skyrium su M. A.. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino sutuoktinių prievolių kreditoriams kvalifikavimą reglamentuojančias teisės normas ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismas netinkamai nustatė atsakingų asmenų už žalos atlyginimą prievolės atsiradimo pagrindus bei neteisėtai šią prievolę kvalifikavo kaip solidarią sutuoktinių prievolę. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu M. A. pardavė bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Spręsdamas dėl solidarios prievolės atsiradimo pagrindo, teismas sprendime nors ir pasisakė, kad solidari prievolė atsakovei ir trečiajam asmeniui M. A. kilo delikto pagrindu, t.y. dėl kelių asmenų veiksmais padarytos žalos, tačiau ieškinį tenkino, konstatavus solidarią sutuoktinių prievolę, kilusią pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas nors ir vertino, kad prievolė atsirado delikto pagrindu, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad žala padaryta vieno sutuoktinio veiksmais yra laikoma asmenine sutuoktinio prievole, tačiau laikė, kad tokio sandorio sudarymas buvo būtinas šeimos poreikių tenkinimui bei atitiko sutuoktinių interesus. Teismas, spręsdamas atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, sprendime nekonstatavo esant nustatytai teisės pažeidimo sudėčiai. Šiuo atveju ieškovės, praradusios savo turtą prieš savo valią, teisės buvo ginamos sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo subjektui, dėl kurio kaltės asmuo turtą prarado prieš savo valią. Tačiau civilinė atsakomybė už turtinę žalą atsakovei galėjo atsirasti tik tada, kai jos veiksmai ar neveikimas nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos.
2. Tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Bylą nagrinėjusio teismo išvados yra spėjamojo pobūdžio ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Skundžiamas teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas ir neaiškus, todėl taip pat pažeisti CPK 270 str. 4 d., 263 str. Konstatuodamas, kad atsakovės ir trečiojo asmens M. A. prievolė ieškovei yra solidari, teismas iš esmės rėmėsi tik jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o kitus įrodymus nemotyvuotai atmetė. Vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas nepagrįstai juos interpretavo, konstatuodamas, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovė ir tretysis asmuo M. A. nurodė tą pačią gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kad atsakovė niekur nedirbo, o šeima gyveno tik iš automobilių verslo, todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčo automobilis buvo parduotas, esant bendrai suderintai sutuoktinių valiai, o sutuoktiniai laikė, jog tokio sandorio sudarymas buvo būtinas šeimos poreikių tenkinimui ir atitiko sutuoktinių interesus. 2009 05 06 liudytojo apklausos protokole M. A. nurodė, kad yra nedirbantis, sandorio sudarymo metu gyveno adresu (duomenys neskelbtini), jis 10 metų užsiima automobilių perpardavinėjimu. Automobilius perka pagal reklamą ir parduoda, tokiu būdu užsidirba pinigus ir iš to gyvena. Kai nusiperka automobilį, paduoda skelbimą į internetinę svetainę AUTOPLIUS ir tokiu būdu ieško pirkėjo. Taip pat nurodė, kad iš pradžių automobilį pirko žmonai, tačiau vėliau nuspendė jį parduoti. Padavė skelbimą į internetinę svetainę AUTOPLIUS. 2009 11 23 liudytojo papildomos apklausos protokole M. A. nurodė, kad žmonai automobilis nelabai patiko, todėl VĮ „Regitra“ jo neregistravo, nes galvojo jį parduoti. 2009 05 06 liudytojo apklausos protokole A. A. nurodė, kad jos gyvenamoji vieta Griežių g.1, Vilniuje, darbovietė UAB „JG Reklamos dovanos“, pareigos - projektų vadovė. Ji paaiškino, kad automobilis jai nepatiko, todėl buvo nuspręsta jį pakeisti. Jai buvo nupirktas kitas MB CLK 270 automobilis, o ginčo automobilį vyras pardavė. Tokiu būdu iš šių parodymų negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad šeima gyveno kartu, jų pajamas sudarė pajamos, gautos iš automobilių verslo, kad sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti. Priešingai, 2009 10 29 pareiškime Vilniaus m. 3 apylinkės teismui dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nurodyta, kad pareiškėjai atskirai tvarko savo ūkį bei nurodytos skirtingos gyvenamosios vietos: D. A. gyvena (duomenys neskelbtini), o M. A. - (duomenys neskelbtini). Minėtas aplinkybes teisme taip pat patvirtino liudytojas M. S., nurodęs, kad atsakovė 2008 m. vasario - kovo mėnesį gyveno skyrium (duomenys neskelbtini), M. A. atsakovei jokio išlaikymo neteikė. D. A. duodama paaiškinimus teisme, nurodė, kad nuo 2008 m. pradžios kartu su M. A. kartu negyveno, jokio išlaikymo jis neteikė, gyveno su vaikais pas draugę M. B., (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. liepos mėn. dirbo pagal darbo sutartį UAB „JG reklamos dovanos“ projektų vadove, darbo užmokestį sudarė 1000-1500 Lt per mėnesį, ginčo automobilio nepirko, nes turėjo savo; ieškovės nepažįsta, nėra mačiusi, automobilio pirkime-pardavime nedalyvavo, sandorio sąlygos jai nėra žinomos, sandorio sudarymui sutikimo M. A. nedavė. Iš 2011 07 19 VĮ „Regitra“ pažymos matosi, kad M. A. vardu nuo 2007 09 21 iki 2009 12 09 jokios transporto priemonės nebuvo registruotos, tokiu būdu teigti, kad šeima gyveno iš automobilių perpardavimo verslo nėra pagrindo.
3. Teismas nepagrįstai kaip teisiškai nereikšmingą vertino faktą, kad M. A. pripažįsta, kad piniginė prievolė, kilusi 2008 05 14 automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, yra jo asmeninė prievolė. Ši faktinė aplinkybė turėjo teismo būti vertinama kartu su kitais byloje esančiai įrodymais. Teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, kad automobilis Mercedes Benz CLK 270 M. A. buvo įsigytas šeimos poreikių tenkinimui, nepagrįstai atmetė atsakovės pateikus įrodymus, kad ji gyvendama santuokoje dar iki ieškovės ginčo automobilio įsigijimo iš M. A., 2007 11 12 buvo įsigijusi tokį pat automobilį Mercedes Benz CLK 270, 2003 m. gamybos, kurį naudojo šeimos poreikių tenkinimui. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikta 2009 10 29 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių Vilniaus m. 3 apylinkės teismui civ. byloje Nr.2-1916-827/2011. Teismas nepagrįstai vertino, kad M. A. 2008 05 14 automobilio pirkimo-pardavimo sandorį sudarė ne kaip verslininkas, o kaip fizinis asmuo. Tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. 2008 05 14 sutartyje ir kituose su tuo susijusiuose dokumentuose M. A. nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), kur buvo vykdoma O. K. priklausančios įmonės UAB „Oriena“ veikla, kurioje jis buvo vadovu. Iš byloje esančios 2011 07 19 VĮ „Regitra“ pažymos matosi, kad M. A. iki ginčo sandorio sudarymo vykdė automobilių pardavimo veiklą. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl lėšų M. A. gautų už parduotą automobilį panaudojimo šeimos poreikių tenkinimui. Šios aplinkybės turėjo būti tiriamos kartu su kitomis aplinkybėmis, kad M. A. iki ginčo sandorio sudarymo vengė ir šiuo metu vengia vykdyti pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus bei į bylą pateikta Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 05 19 informacija.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė L. N. nurodė, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad, sudarant ginčo automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, atsakovė buvo santuokoje su trečiuoju asmeniu M. A., gyvenimas skyrium teismine tvarka nebuvo nustatytas, o ginčo automobilį atsakovė bei tretysis asmuo įgijo santuokos metu. Todėl jau vien dėl šios priežasties ieškovei parduotas automobilis turi bendrosios jungtinės D. A. bei M. A. nuosavybės statusą. Ikiteisminio tyrimo dėl ginčo automobilio vagystės metu 2009 05 06 liudytoja apklausta atsakovė D. A. nurodė, kad vyras (M. A.) internetinėje svetainėje surado automobilį Mercedes Benz CLK 270, šį automobilį atsakovė bei tretysis asmuo M. A. norėjo nupirkti būtent atsakovei, dėl ko M. A. kartu su D. A. vyko į Tauragės automobilių pardavimo aikštelę, kartu apžiūrinėjo automobilį, atsakovė sėdėjusi jame, jį išsirinkusi, automobilis jai tiko. Po automobilio įsigijimo, apie mėnesį laiko atsakovė ginčo automobiliu važinėjo, o vėliau kartu su M. A. nusprendė automobilį pakeisti, po ko M. A. jai nupirko kitą tos pačios markės ir modelio automobilį. 2009 05 06 ir 2009 11 23 ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. A. taip pat patvirtino faktą, kad ginčo automobilis buvo nupirktas atsakovei D. A.. Tokie atsakovės bei trečiojo asmens iki civilinės bylos duoti parodymai ikiteisminio tyrimo byloje paneigia visus atsakovės tvirtinimus, kad ji apie automobilio įsigijimą nieko nežinojo ir kad šio automobilio įsigijimas buvo išimtinai trečiojo asmens verslo, o ne šeimos interesais sudarytas sandoris, tuo pačiu ir tai, jog atsakovė su trečiuoju asmeniu tuo metu nevedė bendro ūkio. Atsakovės tvirtinimas, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją vertintinas kaip civilinės atsakomybės sąmoningas vengimas. Tikėtina, kad atsakovė, būdama įspėta apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą bei neturėdama civilinės atsakomybės atsiradimo grėsmės, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Byloje nustatyta aplinkybė, kad tretysis asmuo M. A. automobilių prekybos verslą vykdė per UAB „Oriena“, tai patvirtina byloje esantys juridinių asmenų registro išrašai. Neabejotina, jog jei M. A. ginčo automobilį būtų pirkęs verslo tikslais, tai būtų daręs per įmonę, o ne asmeniškai. Tuo tarpu ginčo sandoris sudarytas ne su UAB „Oriena“, o su M. A., jam, o ne įmonei pervestos lėšos už automobilį. Be to, M. A. jokia forma neatskleidė, kad pirkimo - pardavimo teisiniuose santykiuose veikia kaip verslininkas, o ne pardavėjas - fizinis asmuo. Ta aplinkybė, kad pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ pasirašė vienas M. A., ginčo byloje kvalifikuojant teisinį santykį, esmės nekeičia, nes CK 3.92 str. 3 d. įtvirtina kito sutuoktinio sutikimo sandorio sudarymui prezumpciją. Tuo tarpu atsakovė po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo jos neginčijo, prieštaravimų nereiškė, kas leidžia teigti, kad sutartis sudaryta su jos sutikimu. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, jog ginčo automobilio ieškovei pardavimo metu ji ir tretysis asmuo gyveno skyrium, nes gyvenimas skyrium teismine tvarka nebuvo nustatytas, kitų įrodymų apie realų atsakovės ir trečiojo asmens gyvenimą skyrium byloje taip pat nepateikta. Tai, jog 2009 10 29 Vilniaus m. 3 apylinkės teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl santuokos nutraukimo, nepatvirtina atsakovės ir trečiojo asmens gyvenimo skyrium 2008 05 14. Aplinkybe, jog atsakovė ir tretysis asmuo 2001 m. buvo kreipęsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, apeliacinis skundas apskritai negali būti grindžiamas, nes ji nebuvo nurodyta pirmos instancijos teisme. Kita vertus, santuokos nenutraukimo faktas 2001 m. patvirtina, kad atsakovė bei tretysis asmuo ir po kreipimosi į teismą 2001 m. nusprendė išsaugoti šeimą ir gyventi kartu. Be to, tariamas atsakovės ir trečiojo asmens gyvenimas skyrium paneigiamas aukščiau minėtais atsakovės bei trečiojo asmens parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tai seka ir iš liudytojo M. S. paaiškinimų teisme, jog su atsakove jis pradėjęs kartu gyventi tik nuo 2009 m. pradžios, tai seka ir iš atsakovės teisme pripažinto fakto, jog po 2008 05 14 sutarties sudarymo praėjus keletui mėnesių ji pardavinėjusi kitą šeimos automobilį ir interneto portale patalpinusi skelbimą, kuriame nurodoma, jog automobilis parduodamas, nes vyrui atsitikusi didelė nelaimė. Aplinkybė, kur panaudotos iš tokio sandorio gautos lėšos, prievolės solidarumo nustatymui įtakos neturi, nes, kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008, tokiu atveju nukentėjęs sutuoktinis savo pažeistas teises gali apginti per kompensacinį arba regreso teisės mechanizmą, t.y. iš kito sutuoktinio išsireikalauti priklausančią lėšų dalį, o ne išvengdamas solidarios atsakomybės prieš kitą sandorio šalį. Nepagrįstas atsakovės tvirtinimas apeliaciniame skunde, jog teismas nevertino aplinkybės, kad M. A. pats pripažįsta, jog tai yra jo asmeninė prievolė. Aplinkybė, kaip prievolę vertina viena ar kita ginčo šalis, jos teisiniam kvalifikavimui neturi jokios įtakos. Skolininkai neturi teisės be kreditoriaus sutikimo savo nuožiūra transformuoti prievolės iš solidarios į asmeninę. Apeliantės prašymas apeliacinio proceso metu apklausti naujus liudytojus bei prijungti naujus įrodymus prieštarauja CPK 306 str. 2 d. bei 314 str. nuostatoms. Apeliantė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl liudytoja negalėjo būti apklausta pirmos instancijos teisme, o įrodymai pateikti pirmos instancijos teismui, todėl šis apeliantės prašymas atmestinas.
Tretieji asmenys M. A. ir UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Prieš nagrinėdamas atsakovės D. A. [dabartinė pavardė S.] apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija pasisako dėl apeliantės pareikštų procesinio pobūdžio reikalavimų. Taigi apeliaciniame skunde buvo prašoma prijungti prie bylos naujus įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei iškviesti į bylą liudytoja M. B. Šiuo atveju prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliaciniame teisme nespręstinas, nes apeliacinio skundo bei kartu su juo pateiktų dokumentų priėmimo klausimą išsprendė pirmosios instancijos teismas. Prašymai į teismo posėdį šaukti bei kaip liudytoja apklausti M. B. ir šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestini. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo apklausti nurodytą asmenį kaip liudytoja, nes apeliantė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl ji negalėjo būti apklausta pirmos instancijos teisme. Byloje taip pat nenustatyta, kad prašymą apklausti nurodytą asmenį atsakovė teikė pirmosios instancijos teismui ir šis atsisakė tokį prašymą tenkinti, atsakovė nepagrindė, kad būtinybė apklausti naują asmenį iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Nurodytų argumentų pagrindu apeliantės prašymas iškviesti į bylą liudytoja M. B. netenkintinas. Vadovaujantis LR CPK 321 str. 1 d. apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas [LR CPK 322 str. 1 d.]. Pagal LR CPK 322 str. dalyvaujantis byloje asmuo gali pateikti motyvuotą prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo formos, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliantė, pateikdama prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarko, šio prašymo tinkamai nemotyvavo, žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą pagrindžiančių argumentų nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos objektą nagrinėjamoje byloje, sprendžia, kad nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra būtina, todėl jis nagrinėtinas LR CPK 321 str. 1 d. numatyta rašytinio proceso tvarka.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010. Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, laikė įrodytomis ir nustatė visas tinkamam materialinės teisės normų taikymui ir teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai argumentai dėl materialinių teisės normų pažeidimo yra grindžiami apeliantės pasirinktinais duomenimis, išskirtais iš byloje esančių duomenų visumos, kurie patys savaime neatspindi arba iškraipo faktines bylos aplinkybes.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. sausio 13 d. sprendimu už akių pripažino negaliojančia ab initio pirkimo-pardavimo sutartį Nr.LT073974, sudarytą tarp ieškovės [pirkėjos] L. N. ir pardavėjo M. A.. Teismas taikė vienašalę restituciją ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 57000 Lt automobilio kainą, 16420,88 Lt nuostolių, 7500,82 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad minimas teismo sprendimas už akių įsiteisėjo, ieškovei išduotas vykdomasis dokumentas. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių konstatuota, kad tarp ieškovės ir šioje byloje trečiojo asmens M. A. sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kas sudarė pagrindą taikyti vienašalę restituciją, tuo pačiu konstatuojant pagrindą taikyti civilinę atsakomybę pardavėjo atžvilgiu, iš jo priteisiant ieškovės naudai jos patirtus nuostolius. Nurodytoje civilinėje byloje D. A. nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Kaip nurodė ieškovė, vykdymo procese paaiškėjo, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pardavėjas M. A. buvo santuokoje su D. A., todėl paaiškėjusių faktinių aplinkybių pagrindu ieškovė kreipėsi į teismą su savarankišku ieškiniu, prašydama pripažinti, kad prievolė sumokėti ieškovei 57000 Lt automobilio pirkimo-pardavimo kainą, nuostolius, bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas, priteistas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. sprendimu už akių, yra solidari atsakovės ir trečiojo asmens M. A. prievolė. Kaip teisingai nurodoma teismo sprendime, kasacinis teismas, aiškindamas bendrus sutuoktinių prievolių nustatymo klausimus ir tuo pačiu kreditorių teisių apsaugą užtikrinančias materialines bei procesines teisės normas, pažymėjo, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui, įrodinėdamas LR CK 3.109 str. taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010]. Pagal LR CK 3.109 str. bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintos, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės. Taigi šioje byloje nereikia iš naujo įrodinėti prejudicinių faktų, nustatytų įteisėjusiu teismo sprendimu už akių, tuo tarpu atsakovės atsakomybę pagal iš negaliojančios sutarties kylančioms pasekmėms [teisėms ir pareigoms] apsprendžia prievolės pobūdis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakomybė pagal negaliojančią pirkimo-pardavimo sutartį yra bendra bei solidari buvusių sutuoktinių M. A. ir D. A. prievolė teisingai nustatė bei įvertino bylai reikšmingus faktinius duomenis: sandoris dėl automobilio [tiek jį įsigyjant, tiek parduodant] buvo sudarytas M. A. ir D. A. santuokos metu, nesant paduotam prašymui dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, atsakovė ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę vedybinės sutarties. Atsakovei nepaneigus prezumpcijos, kad pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu M. A. parduotas automobilis ir iš tokio sandorio gautos pajamos yra bendroji jungtinė nuosavybė [LR CK 3.88 str. 1 d.], sutartis sudaryta šeimos interesais, todėl pagrįsta išvada, kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės [LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p.]. Dar daugiau, bendros sutuoktinių prievolės pripažintinos solidariomis LR CK 3.109 str. 2 d. pagrindu, nes automobilis buvo parduotas, esant bendrai suderintai sutuoktinių valiai, patys sutuoktiniai laikė, jog tokio sandorio sudarymas būtinas šeimos poreikiams tenkinti ir atitinka sutuoktinių interesus. Apeliantė ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutiko su prievolės, kylančios iš automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, kvalifikavimu. Skunde buvo teigiama, kad sutuoktiniai automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu kartu negyveno, šeima nebuvo išlaikoma iš automobilių verslo, sandoris nebuvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti. Pagrįsdama savo argumentus, kad sutarties sudarymo metu sutuoktiniai kartu negyveno, apeliantė rėmėsi 2009-05-06 M. A. apklausos protokole sutuoktinio parodymu, kad sandorio sudarymo metu jis gyveno (duomenys neskelbtini), ir 2009-10-29 pareiškime, kuriuo kreiptasi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nurodytais skirtingais sutuoktinių gyvenamosios vietos adresais [jos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini)]. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės teiginiai apie sutuoktinių gyvenimą skyrium automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atmestini kaip neįrodyti [LR CPK178 str. – 179 str.]. Viena vertus, byloje nepateikta objektyvių duomenų bei įrodymų apie apeliantės gyvenamosios vietos adresą nurodytos sutarties sudarymo metu. Kita vertus, tiek M. A., tiek. D. A. apklausos [2009-05-06] metu abu sutuoktiniai nurodė tą patį gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju dabartinis atsakovės sutuoktinis M. S. taip pat parodė, kad kartu su D. A. pradėjo gyventi 2009 m. sausio-vasario mėn., t.y. jau po pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove sudarymo dienos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pačios apeliantės pateikiamų faktinių aplinkybių neatitikimus, prieštaravimus, t.y. 2011 m. lapkričio 7 d. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu atsakovė paaiškino, kad savo adresą (duomenys neskelbtini) nurodė todėl, kad nežinojo, kas bus ateityje, o šiame bute gyveno draugė, kuri atėjusią korespondenciją jai perduodavo. Tuo tarpu apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad teismui pateiktas pareiškimas dėl santuokos nutraukimo, kuriame nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), pagrindžia aplinkybę, kad šeima gyveno atskirai, bendro ūkio nevedė. Akivaizdūs ir kiti prieštaravimai tarp atsakovės duotų paaiškinimų apie automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes pirmosios instancijos teisme ir atsakovės duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad, esant akivaizdiems prieštaravimams tarp skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėjamų faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už pagrindą ėmė apklausos protokoluose užfiksuotus liudytojų, kurie įspėti baudžiamąja tvarka už melagingų parodymų davimą, parodymus apie bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nesiremdamas atsakovės duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Taigi išvadą, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti ir atitiko sutuoktinių interesus, pirmosios instancijos teismas darė iš ikiteisminio tyrimo metu sutuoktinių duotų parodymų. Iš tiesų, ikiteisminio tyrimu metu parodymus duodami sutuoktiniai nuosekliai tvirtino, kad M. A. vertėsi automobilių verslu, t.y. juos perpardavinėdamas užsidirbdavo pajamų, iš kurių pragyvendavo. Netgi 2011 m. lapkričio 7 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad M. A. 10 metų vertėsi automobilių verslu ir šeima išgyveno iš to, ką vyras uždirbdavo. Iš esmė priešingą poziciją atsakovė nurodė apeliaciniame skunde: teigė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šeima gyveno iš automobilių perpardavimo verslo. Pagrįsdama šiuos teiginius atsakovė pateikė naują įrodymą, t.y. 2007 m. liepos 17 d. Darbo sutartį Nr.43, kuri nebuvo pateikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Patikrinus viešai prieinamus duomenis SODRA sistemoje, nustatyta, kad nuo 2007-07-18 iki 2010-12-21 atsakovė dirbo UAB „JG REKLAMOS DOVANOS“, taigi aptariamo sandorio sudarymo metu atsakovė taip pat prisidėjo prie šeimos išlaikymo ir jos poreikių tenkinimo. Vienok pastaroji faktinė aplinkybė iš esmės nekeičia situacijos, neturi įtakos sutuoktinių prievolių kvalifikavimui. Remdamasis bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejų sutuoktinių elgesys rodė suderintą sutuoktinių valią prisiimti atitinkamas teises ir pareigas pagal sudaromas sutartis, patys sutuoktiniai laikė, kad komercinio sandorio sudarymas atitinka šeimos poreikius. Apeliantės teigimu, ji nežinojo apie sudaromos sutarties sąlygas ir nedavė sutikimo sandoriui sudaryti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu pati atsakovė paliudijo, kad vyko apžiūrėti jai perkamą automobilį, vieną mėnesį važinėjo su nupirktu automobiliu, tačiau vėliau nuspręsta ji parduoti. Netgi laikant, kad atsakovės sutikimo dėl sandorio nebuvo, LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtina prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Tačiau tokiu atveju atsakovė, nesutikdama dėl sandorio, po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jos neginčijo, vienokiu ar kitokiu būdu prieštaravimų nereiškė, kas dar kartą patvirtina, kad automobilio sandoris sudarytas atsakovės žinioje ir pritarimu.
Kaip teisingai nurodoma teismo sprendime, aplinkybė, kad M. A. pripažįsta, jog prievolė, kilusi iš 2008-05-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, yra jo asmeninė neturi įtakos prievolės pobūdžio nustatymui, nes prievolė nustatoma ne pagal asmenų požiūrį į prievolę, bet pagal konkrečius teisiškai reikšmingus faktus. Sprendžiant prievolės pobūdį, vėlgi teisiškai reikšminga aplinkybė, kad iki ieškovės ginčijamo automobilio įsigijimo atsakovė buvo įsigijusi tokį pat automobilį, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės motyvais, kad sutartis dėl automobilio pirkimo-pardavimo buvo sudaryta M. A., kaip verslininko, o ne fizinio asmens. Tokius teiginius apeliantė grindžia tuo, kad pirkimo bei kituose dokumentuose M. A. nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), o šiuo adresu buvo registruota UAB „Oriena“, kurioje M. A. dirbo vadovu. Kaip teisingai nurodo apeliantė, VĮ „Regitra“ pažyma tik patvirtina, kad M. A. vertėsi automobilių perpardavinėjimo verslu, tačiau nėra jokio pagrindo pripažinti, kad aptariamo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove sudarymo metu atsakovas veikė UAB „Oriena“ vardu, nes pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir asmeniškai N. A., kuris sutartyje nurodytas pardavėju, o lėšos pagal sutartį buvo pervestos tiesiogiai M. A.. Prievolės pobūdžiui bei kartu atsakovės atsakomybės klausimui neturi teisinės reikšmės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad už parduoto automobilio gautos pajamos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, buvęs atsakovės sutuoktinis M. A. iki ginčo sandorio sudarymo vengė ir šiuo metu vengia vykdyti pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad šios faktinės aplinkybės reikšmingos sutuoktinių tarpusavio teisinių santykių aspektu, tačiau neturi įtakos solidariųjų bendraskolių ir kreditorių santykių kontekste. Esant aplinkybėms apie netinkamai panaudotas šeimos pajamas, nukentėjusiojo sutuoktinio teisių apsauga gali būti pasiekta per kompensacinį ( LR CK 3.98 str.) arba regreso (LR CK 6.9 str.) mechanizmą. Tuo tarpu vienam iš tėvų nevykdant išlaikymo prievolės savo vaikų atžvilgiu, išlaikymo ir/ar išlaikymo įsiskolinimo klausimas spręstinas savarankiška ginčo teisenos tvarka [LR CK 3.194 str.; 3.200 str.].
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės [apeliantės] prašomos bei apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos [LR CPK 93 str. 1 d.]. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokios išlaidos neatlyginamos [LR CPK 98 str. 1 d.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.