Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. P. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybės administracijai, Raseinių rajono savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja G. P. (toliau – pareiškėja) skundu (1 t., b. l. 2–6), kurį patikslino (1 t., b. l. 178–183; 2 t., b. l. 68–74), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas) direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. (5.4)A₂-454P „Dėl G. P. atleidimo“ iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti jai iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 50 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad iš valstybės tarnybos buvo atleista neteisėtai, nes atsakovas pažeidė Darbo kodekso (toliau – DK) 134 straipsnį ir ją atleido be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo. Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. buvo išrinkta Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke ir iki atleidimo dienos jos niekas iš šių pareigų neatšaukė. Pažymėjo, jog 2011 m. birželio 21 d. gavo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytą įspėjimą Nr. 35, kuriuo buvo įspėta, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai panaikinamas Architektūros ir urbanistikos skyrius, kaip atskiras struktūrinis vienetas, tiesiogiai pavaldus administracijos direktoriui, ir šio skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Įspėjime apie pareigybės panaikinimą vadovaujamasi Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo įgyvendinimo“, tačiau Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396P šis įsakymas buvo pakeistas, todėl, pareiškėjos nuomone, ji turėjo būti iš naujo įspėta dėl jos valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo prieš keturis mėnesius. Nurodė, jog buvo atleista 2011 m. spalio 31 d., kuri buvo nedarbo diena, ir dėl šios aplinkybės atleidimas yra neteisėtas. Pareiškėja nurodė, jog atsakovas turėjo vadovautis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame pasakyta, kad pirmenybės teisė būti paliktam dirbti suteikiama darbuotojams, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą. Jos stažas valstybės tarnyboje atleidimo dieną buvo 20 metų 4 mėnesiai. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta pirmenybės teisė asmenims, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus. Teigė, jog jos turima kvalifikacija nebuvo žemesnė nei kitų valstybės tarnautojų, kuriems buvo pasiūlytos kitos pareigos, patvirtinti pareigybių aprašymai. Visą įspėjimo laikotarpį jai nebuvo siūlomos jokios kitos karjeros valstybės tarnautojo pareigos – nei tos pačios kategorijos, nei žemesnės kategorijos. Pareiškėjos manymu, reformos metu buvo pakeistas tik naikinamo skyriaus pavadinimas iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus į Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių. Nurodė, jog jos pareigybė nebuvo panaikinta, šiuo metu jos funkcijas vykdo darbuotojas pagal darbo sutartį. Pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo teiginiais, jog jai buvo suteikta galimybė dalyvauti užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. viešai skelbiant buvo suteikta išsami informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą. Pabrėžė, jog jokios viešos informacijos apie esamas laisvas vietas ar pareigybes, kurias numatoma įsteigti, iki atleidimo dienos nebuvo pateikta, tai reglamentavo tik administracijos direktoriaus įsakymai. Ji nebuvo supažindinta su naujų pareigybių aprašymais. Dėl to kreipėsi į Personalo skyrių, tačiau visą laiką buvo atsakoma, kad pareigybių nėra. Buvo nurodoma, kad reikia palaukti, nes bus posėdis ir bus konsultacijos. Bet pareigybių aprašymų nebuvo iki kol ją atleido. 2011 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą, kad pateiktų iš bylos dokumentus. Tame prašyme buvo prašoma ir pareigybės aprašymo. Skyriaus vadovė atsakė, kad pareigybių aprašymų iki šios dienos nėra ir kai jos bus parašytos, jos bus jai pateiktos. Pareigybių aprašymus gavo 2011 m. gruodžio 16 d. Per visą įspėjimo laikotarpį buvo leista suprasti, kad jai bus pasiūlytos tos pačios ar lygiavertės pareigos, bet dėl jai nežinomų atsakovo motyvų to neįvyko. Pareiškėja neprašė teismo grąžinti ją į valstybės tarnybą, kadangi manė, jog jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nukentėtų kiti asmenys, o tai tik neigiamai juos nuteiktų jos atžvilgiu ir dėl to būtų sudarytos sąlygos netinkamam mikroklimatui kolektyve. Pareiškėja nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė neturtinę žalą. Atsakovas atleisdamas ją visiškai nepaaiškino atleidimo priežasčių, neatsižvelgė į tai, jog ji turi reikalingą kvalifikaciją (pirmą klasę ir reikalaujamą kategoriją), baigusi vokiečių ir anglų kalbos kursus, turi daug praktinių įgūdžių ir patirties. Buvo pripažinta geriausia kultūros vertybių apsaugos specialiste Kauno apskrityje, yra gavusi ne vieną garbės ir pagyrimo raštą iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos bei savivaldos institucijų. Teisė į darbą, darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklausė jos socialinė, materialinė ir psichologinė gerovė, socialinis vertinimas, užtikrinantis dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei socialinį stabilumą. Todėl dėl neteisėto atleidimo ji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą (po atleidimo dienos teko kreiptis į medikus), išgyveno dėl savo ateities, nes neteko pajamų šaltinio, tapo socialiai pažeidžiama, kadangi sumažėjo draugų ratas, nutrūko socialiniai ryšiai. Po sutuoktinio mirties ir vaikams išsikėlus iš namų pastaruoju metu gyvena viena ir prasmingas bei mylimas darbas buvo didelis psichologinis palaikymas ir mėgstamiausia veikla. Labai išgyvena dėl to, kad daug metų sąžiningai dirbo, buvo pripažinta rajone kaip gera specialistė, organizavo ekskursijas, talkas, aktyviai dalyvavo kaimų bendruomenių veikloje. Jaučiasi įžeista ir pažeminta dėl Raseinių rajono savivaldybės tarybos bei administracijos vadovų spaudoje pateikiamų tiesos neatitinkančių jos atleidimo motyvų. Už išsakytą tiesą per Lietuvos televiziją buvo apskųsta Raseinių rajono prokuratūrai reikalaujant baudžiamosios atsakomybės už šmeižtą. Vyko apklausa, vyravo įtampa, kuri atsiliepė jos sveikatai. Byla nebuvo keliama, nes, kaip teigiama iš prokuratūros gautame dokumente, kaltinimas neturėjo pagrindo. Dėl susidariusios situacijos patyrė psichologinę traumą, išgyveno emocinę depresiją, negalėdavo užmigti naktimis, gėrė raminamuosius vaistus. Visi įvykiai pablogino sveikatą, atsinaujino skrandžio problemos, atsirado skausmai širdies plote, dėl to turėjo kreiptis į gydymo įstaigą. Dėl susidariusios įtampos pakliuvo į eismo įvykį, kuriame apgadino savo automobilį. Neteisėtu atleidimu buvo pakenkta jos neturtiniams interesams.

Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės administracija ir Raseinių rajono savivaldybė (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 102–104, 117–120; 2 t., b. l. 86–91) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai dėl DK 134 straipsnio nuostatų (ne)taikymo nurodė, jog Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto bei šio komiteto pirmininko statusą bei įgaliojimų trukmę apibrėžia Raseinių rajono savivaldybės mero 1998 m. vasario 11 d. potvarkiu Nr. 28P įregistruoti Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatai (toliau – Įstatai). Įstatų 7.1 punkte nustatyta, kad Sąjungos komitetas renkamas 3 metams susirinkime. Pagal Įstatų 8.1 punktą, Sąjungos komiteto pirmininkas renkamas Sąjungos susirinkime 3 metų laikotarpiui iš išrinktų komiteto narių. Taigi Įstatai aiškiai apibrėžia, jog tiek Sąjungos komiteto, tiek šio komiteto pirmininko kadencija negali būti ilgesnė kaip 3 kalendoriniai metai. Kita vertus, aiškinant sistemiškai Įstatų 7 ir 8 punktų nuostatas, akivaizdu, jog komiteto pirmininko kadencija negali būti ilgesnė nei komiteto veiklos laikotarpis, kadangi pirmininkas renkamas iš komiteto narių, ir atvirkščiai – pasibaigus komiteto įgaliojimų laikotarpiui, įgaliojimų netenka ir komiteto pirmininkas. Todėl pagrįstai teigtina, jog 2008 m. rugsėjo 3 d. Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profesinės sąjungos narių susirinkime išrinkto Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profesinės sąjungos komiteto įgaliojimai pasibaigė 2011 m. rugsėjo 3 d., atitinkamai baigėsi ir šio komiteto pirmininko įgaliojimai. Duomenų, kad įgaliojimai būtų pratęsti, ar pareiškėjai, vadovaujantis Įstatų 8.1 punktu, Sąjungos susirinkimas būtų pavedęs komiteto pirmininko pareigas eiti laikinai, pareiškėja atsakovui nepateikė, tokių duomenų nėra ir šioje byloje. Tai suponuoja išvadą, jog atleidimo laikotarpiu pareiškėjai DK 134 straipsnio nustatytos garantijos negalėjo būti taikomos. Kita vertus, DK 134 straipsnyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalis taikoma tuomet, kai asmuo atleidžiamas DK 129 straipsnyje nustatytu pagrindu. Pareiškėja buvo atleista Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. Dėl įspėjimo apie atleidimą nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnis nustato, jog valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Taigi Valstybės tarnybos įstatymas nustato ne maksimalų, bet minimalų pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminą, terminas nustatytas ne darbdavio, bet valstybės tarnautojo naudai, todėl net jeigu atsakovas būtų pareiškėją įspėjęs apie pareigybės panaikinimą anksčiau nei nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, tai nebūtų laikoma įstatymo pažeidimu. Kita vertus, akcentuotina tai, kad 2011 m. spalio 17 d. įsakymu pareiškėjos užimta pareigybė nebuvo naikinama, ši pareigybė buvo panaikinta 2011 m. birželio 16 d. įsakymu. Dėl to pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo įspėjimo vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini. Dėl DK 135 straipsnio nuostatų (ne)taikymo nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pirmumo teisės taikyti nėra pagrindo, kadangi ji neatitinka specialiųjų reikalavimų – turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį teritorijų planavimo srityje viešojo administravimo įstaigoje. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, Nr. A143-227/2011 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas DK 135 straipsnio nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų darbuotojų pirmenybės teisė nėra absoliuti, o yra sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos (DK 135 str. 2 d.). Papildomai akcentuotina, kad sprendžiant klausimą, kuris iš pareigūnų, kurių prieš tai eitos pareigybės yra panaikinamos, turi pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiek specialiaisiais, tiek bendraisiais kriterijais, kurie nustatyti atitinkamai pareigybei, t. y. pirmenybė turi būti teikiama tam pareigūnui, kurio kvalifikaciniai ir asmeniniai duomenys labiau atitinka konkrečios pareigybės bendruosius ir specialiuosius kriterijus, taip pat ir reikalavimus asmeninėms savybėms, reputacijai ir pan. Ir tik tada, kai šie duomenys kelių pretendentų į atitinkamą pareigybę yra vienodi, atsiranda galimybė, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, taikyti socialines garantijas, kurios nustatytos DK, taip pat ir jo 135 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, kaip nurodyta anksčiau, pareiškėja neatitinka specialiųjų reikalavimų, keliamų Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigoms užimti. Todėl DK 135 straipsnio nuostatos pareiškėjai negali būti taikomos. Nurodė, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, nes analizuojant pareiškėjos skunde nurodomos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą akivaizdu, kad šiame pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, lyginant su Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis, yra skirtingos. Architektūros ir urbanistikos skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės funkcijos labiau orientuotos į klausimų, susijusių su kultūros vertybių apsauga ir urbanistika apskritai, sprendimu, o Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė iš esmės siejama ne su urbanistika apskritai, o su teritorijų planavimu susijusių klausimų sprendimu. Nurodė, jog atsakovas laikėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjai suteikė galimybę dalyvauti užimamos pareigybės panaikinimo procese viešai skelbiant informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti. Antra vertus, pareiškėja betarpiškai dalyvavo konsultacijose tarp atsakovo ir profesinės sąjungos, sprendžiant klausimus, susijusius su atsakovo reorganizacija. Trečia, pareiškėja pasirašytinai buvo supažindinta su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-245P, iš kurio turinio pareiškėjai tapo žinoma, jog pareigybių aprašymų projektus ruoš administracijos skyrių vedėjai ir šiuos iki 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateiks Personalo skyriui, t. y. pareiškėja galėjo dalyvauti ir susipažinti su naujomis pareigybėmis ir jų aprašymais dar pastarųjų rengimo etape, pateikti savo pastabas ir pasiūlymus. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos motyvas tariamai jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti pareigybės panaikinimo procese atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad šis pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista teisėtai ir pagrįstai. Jeigu teismas ir spręstų, jog pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista neteisėtai, akivaizdu, jog pareiškėjai būtų priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, o tai visiškai padengtų pareiškėjai tariamai padarytą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę). Nurodė, jog pareiškėja neturtinę žalą sieja iš esmės ne su atleidimu iš valstybės tarnybos, bet su spaudoje tariamai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu, pareiškėjos atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu bei padarytu eismo įvykiu, todėl pagrįstai teigtina, jog konkrečiu atveju neegzistuoja ne tik neteisėti atsakovo veiksmai, bet ir priežastinis ryšis, kaip viena iš privalomųjų civilinės atsakomybės sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėja neturtinę žalą sieja ir su pablogėjusia sveikata, tačiau nėra tai patvirtinančių įrodymų byloje, be to, nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos sveikata būtų pablogėjusi dėl atleidimo iš valstybės tarnybos.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (2 t., b. l. 97–110) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas pripažino pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) neteisėtu; panaikino Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-454P „Dėl G. P. atleidimo“ dalį, kuria pareiškėja iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) atleista nuo 2011 m. spalio 31 d., ir pripažino, kad pareiškėja iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjai iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjos vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį – 142,16 Lt; priteisė iš Raseinių rajono savivaldybės pareiškėjai 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjai iš atsakovų Raseinių rajono savivaldybės ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos po 589,06 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama) pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys, nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, nustato Valstybės tarnybos įstatymas (2 str. 14 d.). Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas. Teismas nustatė, jog Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-454P pareiškėja nuo 2011 m. spalio 31 d. buvo atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų.

Teismas nurodė, jog, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A62-1367/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007. Nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijoje struktūriniai pokyčiai buvo vykdomi, atsižvelgiant į nepakankamą darbo užmokesčio finansavimą bei imantis priemonių, siekiant tinkamai, kvalifikuotai ir su mažesniais žmoniškaisiais ištekliais atlikti teisės aktų pavestas funkcijas. Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1)TS-60, kuriuo patvirtino naują Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrą, sprendimą vykdyti pavedė Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-245P patvirtino Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kurį 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-396P pakeitė ir išdėstė nauja redakcija. Paminėtais įsakymais Raseinių rajono savivaldybės administracijoje vietoje Architektūros ir urbanistikos skyriaus su 4 valstybės tarnautojų pareigybėmis ir 3 darbuotojų pareigybėmis buvo įsteigtas Ekonomikos ir ūkio departamento Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius su 4 valstybės tarnautojų pareigybėmis ir 2 darbuotojų pareigybėmis. Teismas nustatė, kad pareiškėja ėjo pareigas, kurių aprašymas buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-54P. Palyginęs pareigybių aprašymus, nustatė, jog pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo perduotos pareigybei, kurios aprašymas buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-593P. Ši pareigybė yra darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjos eitos Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos buvo realiai panaikintos, nes jos vykdytos funkcijos buvo eliminuotos iš valstybės tarnybos ir perduotos vykdyti darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu. Pažymėjo, jog, nustatęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktą, turi patikrinti, ar atsakovas tinkamai užtikrino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą pareiškėjos garantiją dėl paskyrimo į kitas pareigas. Teismas įvertino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, t. y. A lygio 9 kategorijos pareigos, kurių aprašymas patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-431P, pareiškėjai negalėjo būti siūlomos, kadangi joms buvo nustatytas specialusis reikalavimas – turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį teritorijų planavimo srityje viešojo administravimo įtaigoje, kurio pareiškėja neatitiko. Duomenų, jog pareiškėjai atsakovas būtų siūlęs užimti kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas ar žemesnės kategorijos pareigas, byloje nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą aiškintas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos pobūdis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A62-1367/2011, Nr. A143-1371/2011). Nustatė, kad per laiko tarpą nuo 2011 m. birželio 21 d. (kai pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie jos užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2011 m. spalio 31 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjai nebuvo suteikta visa būtina informacija. Ji nebuvo supažindinta su Raseinių rajono savivaldybės administracijoje įsteigiamų pareigybių aprašymais, taip pat su Ekonomikos ir ūkio departamento Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje įsteigtų pareigybių aprašymais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-431P, nebuvo suteikta informacija apie šio skyriaus funkcijas, uždavinius. Teismas įvertino pareiškėjos paaiškinimus, susijusius su šia aplinkybe, jos pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojos K. K. parodymus. Pažymėjo, jog atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjai buvo pateikta aukščiau paminėta informacija, neįrodė, kad ši informacija būtų paskelbta visiems prieinamu būdu viešai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas pareiškėjai nesuteikė informacijos, kaip naikinant jos pareigybę bus perskirstytos vykdytos funkcijos (kokiam valstybės tarnautojui perduotos, visiškai eliminuotos iš valstybės tarnybos ar kt.), informacijos apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, tuo pažeidė pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodamas pareiškėją. Dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės pretenduoti į naujai steigiamas Raseinių rajono savivaldybės administracijos pareigybes bei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai užtikrinta šioje normoje įtvirtinta garantija (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, naikindamas pareiškėjos užimtą pareigybę, jai būtų siūlęs užimti kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, vertinęs pareiškėjos pirmumo teisę būti paliktai valstybės tarnyboje. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą jis neturi teisinio pagrindo nustatinėti naujų aplinkybių dėl pareiškėjos pretendavimo į tam tikras pareigas ar pirmumo teisės likti valstybės tarnyboje, nes toks teisminis nagrinėjimas būtų laikomas administracinės procedūros (atleidimo iš valstybės tarnybos naikinant pareigybę) dalimi (jos tąsa), o teismo užduotis yra kitokia – patikrinti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti jau priimto administracinio sprendimo (tuo pačiu ir šio sprendimo priėmimo procedūros) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją numato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjai atsakovas neprivalėjo siūlyti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011, 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011). Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, nustatęs, kad po pareiškėjos atleidimo atsakovas įsteigė darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, kuriam perdavė iki atleidimo pareiškėjos vykdytas funkcijas (pareigybės aprašymas buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. (5.4)A₂-593P), teismas pažymėjo, jog pareiškėjai atsakovas neprivalėjo siūlyti užimti šios pareigybės, kadangi tai vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybė.

Teismas, be to, nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl būtinybės gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas vadovavosi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimu. Teismas taip pat įvertino Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.38, 2.47 straipsnių, Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6, 8 straipsnių, Įstatų 8.1 punkto nuostatas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2004, Civilinio kodekso antrosios knygos ,,Asmenys“ komentaru (2.38 str.). Nustatė, kad pareiškėja profesinės sąjungos komiteto pirmininke buvo išrinkta 2008 m. rugsėjo 3 d. trejų metų laikotarpiui, o jos įgaliojimai pasibaigė 2011 m. rugsėjo 3 d. Taigi atsakovas nuo 2011 m. spalio 31 d. atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos neprivalėjo gauti išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjos, kaip profesinės sąjungos komiteto pirmininkės, įgaliojimai būtų pratęsti.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų pripažintinas neteisėtu.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenustato, kaip turi būti kompensuojama valstybės tarnautojui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 297 straipsnis. Teismas įvertino DK 297 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Nustatė, kad pareiškėja teismui nepateikė reikalavimo grąžinti ją atgal į valstybės tarnybą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjos eitos pareigos panaikintos realiai, atsakovas pateikė duomenis, kad dėl struktūrinių pertvarkymų pareiškėjos grąžinti į eitas pareigas nėra galimybės, bei sutikdamas su pareiškėjos argumentais, jog grąžinus ją į valstybės tarnybą jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja į valstybės tarnybą negrąžinama, o jos pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Taigi teismas konstatavo, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A₂-454P dalis, kuria pareiškėja atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai, naikintina nustatant, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleidžiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, jog jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama. Nustatė, kad pareiškėjai buvo išmokėta išeitinė išmoka, todėl jos nepriteisė. Teismas nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka. Nustatė, kad pareiškėjos vidutinis vienos darbo dienos darbo užmokestis buvo 142,16 Lt. Todėl pareiškėjai iš atsakovo priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. 2011 m. spalio 31 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjos vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 250 straipsnis. Nurodė, kad žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Teismas įvertino CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Teismas, įvertinęs pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes, pripažino, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog tarp dvasinių išgyvenimų dėl, kaip nurodė pareiškėja, melagingų žinių paskleidimo, pareiškėjos apklausos ir šiuo sprendimu konstatuoto neteisėto atleidimo nėra priežastinio ryšio. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėja byloje neįrodė, kad dėl neteisėto atleidimo sutriko jos sveikata, t. y. atsinaujino skrandžio liga, bei to, jog dėl susidariusios įtampos pakliuvo į eismo įvykį. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjos gyvenimui; ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, jog pareiškėja Raseinių rajono savivaldybės administracijoje ėjo pareigas nuo 1991 m. liepos 1 d., atleidimo dieną turėjo 20 metų 4 mėnesių tarnybos stažą, tarnyboje buvo vertinama labai gerai, tarnybinių nuobaudų neturėjo, ir nusprendė, kad pareiškėjai priteistina 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012).

Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl teismas priteistinos sumos dydį nustatė remdamasis byloje esančiais dokumentais. Nustatė, kad administracinėje byloje pareiškėjai atstovavo advokatas Valdas Kairys. Pareiškėja už teisines paslaugas advokatui sumokėjo 2 250 Lt. Pareiškėjai buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: klientės konsultacija (150 Lt), susipažinimas su pateikta medžiaga ir analizė (150 Lt), pareiškimo teismui surašymas (900 Lt), susipažinimas su atsakovo pateiktais dokumentais ir analizė (300 Lt), patikslinto pareiškimo teismui surašymas (600 Lt), dalyvavimas teismo posėdyje (150 Lt). Be to, pareiškėja patyrė 60,05 Lt kelionės išlaidų. Teismas pažymėjo, jog šiuo sprendimu buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas, todėl ji turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (ABTĮ 44 str. 1 d.). Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 2, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo sprendimą iš dalies priėmus pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-272/2004, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-531/2007, 2008 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-422/2008, 2010 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-106/2010). Nagrinėjamu atveju nustatant išlaidų dydį taikytina analogiška taisyklė, ir, jei atsakovas patenkino ne visus skundo reikalavimus, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kiek pareiškėjos naudai yra patenkinti jos reikalavimai, ir atitinkamai nuspręsti, kokia pareiškėjos patirtų teismo išlaidų dalis turi būti jai atlyginta. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė 3 reikalavimus. Šiuo sprendimu pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiama atsakovo įsakymo dalis naikintina (33 proc. / 2 = 16,5 proc.), priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (33 proc.). Pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pareiškėjos prašoma suma (50 000 Lt) mažintina 25 kartus, pareiškėjai priteistina 2 000 Lt (33 proc. / 25 = 1,32 proc.). Taigi iš esmės tenkintini 51 proc. pareiškėjos reikalavimų. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės laikomasi nuostatos, kad susipažinimas su dokumentais, teisinė konsultacija, procesinio dokumento parengimas vertintini kaip vienos rūšies teisinė paslauga, kurią advokatas (advokato padėjėjas) suteikia klientui rengdamas vieną iš Rekomendacijų 8.1–8.17 papunkčiuose numatytų procesinių dokumentų (žr., pvz., administracinę bylą Nr. AS146-353/2012). Todėl šiuo atveju pareiškėjai advokato suteiktos teisinės paslaugos – klientės konsultacija (150 Lt), susipažinimas su pateikta medžiaga ir analizė (150 Lt), pareiškimo teismui surašymas (900 Lt) – atlygintina kaip viena paslauga – skundo parengimas. Teisinės paslaugos – susipažinimas su atsakovo pateiktais dokumentais ir analizė (300 Lt), patikslinto pareiškimo teismui surašymas (600 Lt) – atlygintina kaip viena paslauga – patikslinto skundo surašymas. Sumos, kurias pareiškėja sumokėjo advokatui už skundo parengimą, t. y. 1 200 Lt, patikslinto skundo parengimą, t. y. 900 Lt, atsižvelgiant į šių paslaugų teikimo metu buvusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą (800 Lt), neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.9, 8.18 punktuose numatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių. Nustatęs, kad pareiškėja 150 Lt sumokėjo už advokato dalyvavimą 2012 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, kuris vyko 1,5 valandos, suapvalinus 2 valandas, Rekomendacijų 8.18 punkte numatyta, kad už vieną atstovavimo teisme valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,15 minimalios mėnesinės algos, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų 8.18 ir 9 punktuose numatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių. Be to, pareiškėjai priteistina 60,05 Lt kelionės išlaidų. Iš viso pareiškėjai priteistina 2 310,05 Lt (2 250 Lt + 60,05 Lt). Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjos tenkintinų reikalavimų dalį, jai iš atsakovų priteistina 51 proc. prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 178,12 Lt (2 310,05 Lt x 0,51 = 1 178,12 Lt). Pažymėjo, jog atsakovais nagrinėjamoje byloje yra tiek Raseinių rajono savivaldybė, tiek ir Raseinių rajono savivaldybės administracija, todėl išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas lygiomis dalimis iš abiejų nurodytų institucijų.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 115–121) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo nurodyta teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A143-1371/2011, Nr. A62-1367/2011) nagrinėjamoje byloje pritaikyta netinkamai, kadangi ji suformuota valstybės tarnybos ginčų bylose, kuriose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nurodytose bylose buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai nebuvo galimybės nustatyti, kas iš paliktų dirbti ar naujai priimtų į tarnybą asmenų užėmė pareiškėjos pareigybę. Nagrinėjamoje byloje pareigybės, skirtingai nei nurodytose bylose, į kurias pareiškėja galėtų pretenduoti, buvo įsteigtos administracijos direktoriaus įsakymais iki jos atleidimo iš tarnybos.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009. Laisvų ar naujai įsteigtų pareigybių bei etatų, į kuriuos galėjo pretenduoti pareiškėja, nebuvo, kadangi ji arba neatitiko tuo metu buvusioms laisvoms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų, arba toks pasiūlymas negalėjo būti duotas dėl to, kad kai kurios laisvos pareigybės buvo ne tarnautojo, o darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį. Pareiškėja nenurodė jokių konkrečių valstybės tarnautojo pareigų, kurios galėjo būti jai pasiūlytos (nurodė asmens, dirbančio pagal darbo sutartį) atsižvelgiant į jos kvalifikaciją. Akivaizdu, jog pareiškėjai nebuvo galima pasiūlyti užimti kitų pareigų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, privalėjo atleisti ją iš tarnybos.

3. Teismo pateiktas aplinkybių interpretavimas ir teisės aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012 pateiktam teisės aiškinimui. Teismo motyvą dėl informacijos nesuteikimo paneigia bylos aplinkybių visuma. Be to, pareiškėjai, iki 2011 m. rugsėjo 3 d. buvusiai profesinės sąjungos pirmininke, buvo žinoma iš esmės visa informacija, susijusi su vykdoma reorganizacija.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes pareiškėja tam tikru pravaikštos laikotarpiu vykdė veiklą ir gavo pajamas pagal individualios veiklos liudijimą.

5. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, kadangi ji iš valstybės tarnybos buvo atleista teisėtai ir pagrįstai. Be to, civilinei atsakomybei taikyti yra būtina visų civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 125–128) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A62-1367/2011, Nr. A143-1371/2011. Bylos yra analogiškos, todėl teismas pagrįstai vadovavosi jose suformuota teismine praktika.

2. Teismas, skirtingai nei mano apeliantas, konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2011 m. spalio 31 d. jai buvo suteikta informacija apie pareigybes ar ši informacija būtų paskelbta visiems prieinamu viešu būdu. Nežinojo, kaip bus perskirstytos pareigybių funkcijos, kurios konkrečiai pareigybės bus panaikintos. Nesitikėjo, kad bus panaikintos būtent jos užimamos pareigos, nežinojo, kokie reikalavimai bus keliami naujai įsteigtoms pareigybėms, todėl neturėjo galimybės išreikšti valią užimti kitas pareigas.

3. Teismas teisingai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A62-1367/2011, Nr. A143-1371/2011).

4. Teismas pagrįstai pripažino, kad ji dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, todėl neturtinės žalos kompensaciją priteisė pagrįstai ir teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2011 m. spalio 24 d. įsakymo matyti, kad pareiškėja atleista iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, be kita ko, kelia klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje nustatytų garantijų nesilaikymo. Todėl bylai yra aktualūs Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio taikymo ir su šios materialinės teisės normos taikymu susijusių aplinkybių nustatymo klausimai (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu galiojusi 2005-12-22 įstatymo Nr. X-464 redakcija) nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Iš nurodytos teisės normos matyti, kad prielaida ją taikyti yra atitinkamas darbdavio (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 14 d., nagrinėjamoje situacijoje juo yra atsakovas) sprendimas panaikinti dėl tam tikrų priežasčių atitinkamą valstybės tarnautojo užimamą pareigybę. Kalbant apie tokio sprendimo (sprendimo dėl būsimo pareigybės panaikinimo) sąsają su aptariamoje teisės normoje numatytu pranešimu (įspėjimu) apie pareigybės panaikinimą, būtina pažymėti, kad nurodyto įspėjimo paskirtis yra suteikti valstybės tarnautojui patikimą ir tikrovę atitinkančią informaciją apie jo užimamos pareigybės naikinimą ir suteikti jam (priklausomai nuo įspėjimo trukmės) atitinkamą laiką apsispręsti dėl galimybės tęsti tarnybą iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas) arba kitomis, palyginus su naikinama pareigybe, karjeros požiūriu blogesnėmis sąlygomis (būti paskirtam į žemesnės kategorijos pareigas), taip pat socialine prasme suteikti jam galimybę pasiruošti galimam būsimam atleidimui iš pareigų. Tai reiškia, kad gavusiam įspėjimą apie jo užimamos pareigybės panaikinimą valstybės tarnautojui per visą šio įspėjimo galiojimo laikotarpį (nuo įspėjimo gavimo dienos iki pareigybės faktiško panaikinimo dienos) darbdavio turi būti teikiama visa (išsami) informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Tai taip pat reiškia, kad tokioje situacijoje darbdavys, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų garantinį pobūdį, privalo elgtis gavusio paminėtą įspėjimą valstybės tarnautojo atžvilgiu atsakingai, sąžiningai ir aktyviai ta prasme, kad būtų sudaryta galimybė šiam tarnautojui gauti su jo pareigybės panaikinimu sietiną ir šioje teisės normoje nustatytoms garantijoms įgyvendinti reikšmingą informaciją. Akcentuodama nurodyto darbdavio elgesio sąžiningumo ir atsakingumo aspektus, kolegija pažymi, kad šių kriterijų neatitinkančiu gali būti pripažintas toks darbdavio elgesys, kai (pavyzdžiui) pareigybių, į kurias, laikantis paminėtų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies sąlygų, gali pretenduoti valstybės tarnautojas, aprašymai yra patvirtinami arba tuo pačiu su faktiniu pareigybės panaikinimo laiku, arba vėliau. Tokioje situacijoje būtų galima konstatuoti, kad atleidžiamas iš pareigų valstybės tarnautojas buvo dirbtinai pašalintas iš jam gyvybiškai svarbios jo pareigybės panaikinimo procedūros ir tokiu būdu buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai tęsti tarnybą pas darbdavį bei pačios Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje jam nustatytos garantijos.

Kalbant apie šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kolegija pažymi, kad 2011 m. birželio 21 d. įspėjime (pranešime) apie pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimą 2011 m. spalio 31 d. buvo nurodyta, kad šis panaikinimas yra siejamas su atsakovo struktūrinio vieneto – tiesiogiai savivaldybės administracijos direktoriui pavaldaus Architektūros ir urbanistikos skyriaus - panaikinimu ir Ekonomikos ir ūkio departamento Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus įsteigimu. Šiame įspėjime buvo pateikta nuoroda į tokio pertvarkymo lokalinį teisinį pagrindą: Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (1.1)TS-60 ir savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. (5.4)A₂-245P. Iš savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo matyti, kad juo buvo patvirtinta nauja Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūra (į kurią nepateko Architektūros ir urbanistikos skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, ir, kaip Ekonomikos ir ūkio departamento struktūrinis padalinys, buvo įsteigtas Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius), šį sprendimą vykdyti buvo pavesta savivaldybės administracijos direktoriui (1 t., b. l. 23). Iš paminėto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo matyti, kad naujame (Ekonomikos ir ūkio departamente įsteigtame) Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje, be šio skyriaus vedėjo (A lygio 13 kategorijos pareigybės), buvo įsteigtos dvi vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos (t. y. tokios pačios kaip pareiškėjos užimamos) pareigybės ir pagal darbo sutartį dirbamos 2 vyriausiojo specialisto bei 1 vyresniojo specialisto pareigybės (1 t., b. l. 19-22). Palyginus šias naujo skyriaus pareigybes su pareigybėmis, kurios buvo paminėtame Architektūros ir urbanistikos skyriuje (pastarųjų pareigybių sąrašas buvo patvirtintas savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-11-10 įsakymu Nr. (5.4)A₂-334 P), matyti, kad A lygio 9 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybių skaičius (2) liko tas pats. Pastebėtina, kad pastarajame pareigybių sąraše buvo vyriausiojo specialisto B lygio 8 kategorijos pareigybė, kurios neliko naujai įsteigtame Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje, o dirbančių pagal darbo sutartį pareigybių skaičius taip pat liko tas pats. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, jog (nesudarius naujai įsteigto Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus pareigybių aprašymų) pareiškėja turėjo pagrįstus lūkesčius, kad naujame skyriuje galės užimti to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (9) pareigas. Todėl, sprendžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje pareiškėjai nustatytų garantijų laikymosi klausimą, ypatingą reikšmę įgyja paminėtame naujai įsteigtame skyriuje numatytų pareigybių aprašymų patvirtinimas ir tokio patvirtinimo laikas. Šiame kontekste pastebėtina, kad Ekonomikos ir ūkio departamento Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus naujas (pakoreguotas) pareigybių sąrašas buvo patvirtintas savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. (t. y. savaitę prieš įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų priėmimą), tačiau ir jame (be A lygio 13 kategorijos skyriaus vedėjo pareigybės) liko tos pačios dvi A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės. Todėl konstatuotina, kad ir po šio įsakymo priėmimo buvusi pareiškėjos padėtis (jos lūkesčiai pasilikti dirbti pas atsakovą) nepakito. Iš bylos matyti, kad naujas A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas buvo patvirtintas 2011 m. spalio 19 d., t. y. prieš dvi darbo dienas iki įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų priėmimo (šiame pareigybės aprašyme nustatytas kitoks negu pareiškėjos užimamos pareigybės buvęs specialus reikalavimas - turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį teritorijų planavimo srityje viešojo administravimo įstaigoje). Dėl pareiškėjos turėtos pareigybės (jos aprašymas buvo patvirtintas administracijos direktoriaus 2008-01-18 įsakymu Nr. (5.4)A₂-54 P) statuso pakeitimo – jos pervedimo į pagal darbo sutartį dirbamą pareigybę – buvo apsispręsta jau po pareiškėjos atleidimo iš pareigų, administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 įsakymu Nr. (5.4) A₂-593 P patvirtinus Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės charakteristiką (1 t., b. l. 239). Išvardintos faktinės bylos aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas, kaip darbdavys, elgėsi nesilaikydamas aukščiau aptarto sąžiningo ir atsakingo elgesio modelio ir, taip elgdamasis, iškreipė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų prigimtį bei aukščiau aptartą įspėjimo (pranešimo) apie pareigybės panaikinimą paskirtį. Kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad per laiko tarpą nuo 2011 m. birželio 21 d. (kai pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie jos užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2011 m. spalio 31 d. (kai nurodyta pareigybė faktiškai buvo panaikinta) pareiškėjai buvo teikiama Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų taikymo požiūriu reikšminga informacija apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje įsteigiamų pareigybių aprašymus arba kad tokia informacija atsakovo būtų paskelbta visiems prieinamu būdu viešai. Šiuo aspektu pasakytina, kad atsakovo pasyvi pozicija valstybės tarnautojo (pareiškėjos) pareigybės panaikinimo procedūroje ABTĮ taikymo prasme pripažintina pagrindinės procedūros – taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, pažeidimu. O tai yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjos skundžiamą atsakovo įsakymą dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei padarytas faktinių bylos aplinkybių įvertinimo išvadas, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadai dėl pareiškėjos skundžiamo atsakovo įsakymo neteisėtumo, kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pasisakydama dėl galimybės grąžinti pareiškėją į jos (iki atleidimo iš valstybės tarnybos) užimamas pareigas, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir jų nekartodama, konstatuoja, kad DK 297 straipsnis ir šios materialinės teisės normos 4 dalies nuostatos dėl pareiškėjos negrąžinimo į tarnybą bei jos atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo bei vidutinio darbo užmokesčio (teismo nustatyto dydžio) priteisimo iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos teismo išaiškinti ir pritaikyti byloje nagrinėjamai situacijai teisingai ir pagrįstai. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos ir tokios žalos dydžio nustatymo (DK 250 str., CK 6.250 str.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.