Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-147 „Dėl P. P. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-59 „Dėl P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-05-07 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir juo patvirtintą Panevėžio AVMI 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Skunde nurodo, kad Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir su juo susijusių delspinigių; pakeitė VMI sprendimą dalyje dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos: vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 50 proc. 12 272 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. 9 818 Eur GPM baudą. Paaiškina, kad Panevėžio AVMI atliko pakartotinį P. P. 2004-2016 metų pajamų ir išlaidų perskaičiavimą ir, nustačiusi, kad jo lėšoms (išlaidoms) pagrįsti trūksta pajamų, minėtą trūkumą pripažino kitomis pajamomis bei jas apmokestino (pirminis patikrinimas atliktas 2018-12-21 patikrinimo aktu Nr. (42.72) FR0680-488). Tokiu būdu Patikrinimo aktu priskaičiuota 24 544,89 Eur GPM nepriemoka, 7 507,74 Eur GPM delspinigių (iš kurių nuo 3 303,22 Eur delspinigių Panevėžio AVMI atleido) ir 12 272 Eur GPM bauda. Pareiškėjo nuomone, Komisija nepagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus sprendimą ir nepanaikino nepagrįsto ir neteisėto Patikrinimo akto, kadangi Patikrinimo akto tvirtinimo stadijoje pažeista pareiškėjo teisė į gynybą (nepateikti skaičiavimus pagrindžiantys dokumentai); Patikrinimo aktu pareiškėjas baudžiamas už principingą gynybą po pirminio patikrinimo; Panevėžio AVMI nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 41 straipsnyje nustatytos procedūros, todėl išvados dėl „nepagrindimo“ nepagrįstos ir neteisėtos; tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004-2016 metus ir grynųjų likutį šio periodo pradžiai; tikrintoja nepagrįstai neįtraukė 94 000 Lt ir 250 000 Eur į pareiškėjo tikrinto laikotarpio lėšų likučius. Dėl išvardintų priežasčių Komisijos sprendimas, kuriuo tvirtinamas neteisėtas VMI sprendimas naikintinas kartu su Patikrinimo aktu. Teigia, kad su Patikrinimo aktu nepateikti jokie Patikrinimo akto skaičiavimus pagrindžiantys pajamų ir išlaidų dokumentai. Rašytinėmis pastabomis mokėtojas prašė Panevėžio AVMI laikytis MAĮ ir patikrinimo atlikimo, įforminimo ir tvirtinimo taisyklių nustatytos tvarkos ir pateikti šiuos dokumentus, tačiau mokesčių administratorius atsisakė vykdyti šią pareigą tuo apribodamas pareiškėjo teisę gintis ir Panevėžio AVMI Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimas savaime yra pakankamas pagrindas panaikinti Panevėžio AVMI sprendimą ir Patikrinimo aktą, kadangi pareiškėjui nebuvo pateikti Patikrinimo akto priedai. Komisijos sprendimo motyvai, kad mokesčių mokėtojas visus (ar dalį) tokių dokumentų yra gavęs kitoje administracinėje procedūroje ir galėjo su jais susipažinti Komisijoje, yra teisiškai nereikšmingi. Komisijos sprendime nėra nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjo cituojama 2019 metų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika neturėtų daryti įtakos (keisti) Komisijos sprendime cituojamai 10 metų senumo administracinių teismų praktikai. Nurodo, kad pareiškėjo lėšų tikrinimas kilęs iš teisinių konfliktų su aukštas VMI pareigas užimančios tarnautojos I. K. sugyventiniu M. K.. Apie tai pareiškėjas detaliai išdėstė 2019-02-05 rašytinėse pastabose dėl pirminio tikrinimo akto ir su jomis VMI turėjo galimybę susipažinti dar pirmojo mokestinio ginčo eigoje. Pareiškėjo kontrolės procedūros pradėtos mokestiniu tyrimu, kuris inicijuotas I. K. darbovietės (VMI) pavedimu pagal anoniminį skundą. Šias aplinkybes pareiškėjui pavyko išsiaiškinti ginant savo teises po pirmojo patikrinimo. Mokestinį tyrimą atlikusi A. O. su pareiškėju nebendradarbiavo ir netikėtai bei nepagrįstai iš tyrimo perėjo į mokestinį patikrinimą (kas sudaro savarankišką pagrindą naikinti baudą, kuri gali būti skiriama tik atlikus mokestinį patikrinimą). Iki patikrinimo vykusio mokestinio tyrimo eigoje pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su tikrintoja A. O.: teikė dokumentus, paaiškinimus ir susirašinėjo el. paštu. Pareiškėjas klausė tikrintojos A. O., ar iš jos atliekamų skaičiavimų matomas dar koks nors dokumentų trūkumas jo lėšų pagrindimui, tačiau nepaisant to, visiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas pereiti į mokestinio patikrinimo procedūrą. T. y. neteikiant informacijos apie kažkokių dokumentų trūkumą, neprašant pagrįsti konkrečių pajamų gavimo šaltinių pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį, buvo nuspręsta pradėti mokestinį patikrinimą. Kadangi tarp civilinių ginčų ir mokestinio tikrinimo dalyko (ir pačios procedūros pradėjimo) yra glaudus ryšys, o kontrolės veiksmus atlikusios Panevėžio AVMI darbuotojos veikė šališkai, pareiškėjas aktyviai gynėsi, tuo užsitraukdamas ypatingą tikrinimo ir akto tvirtinimo neobjektyvumą. Teigia, kad be aukščiau minimų aplinkybių (tikrintojų šališkumo) nėra jokių kitų priežasčių, kodėl pareiškėjas kaltinamas nebendradarbiavimu ir MAĮ 41 straipsnio pažeidimu, kai administratorius pats nebendradarbiavo, nesilaikė nustatytų procedūrų ir savalaikiai neatskleidė tikrinimo apimties ir tariamų trūkumų, kodėl pirminio patikrinimo metu į pareiškėjo lėšas įtraukta 100 000 Eur J. P. paskola pakartotinio patikrinimo metu tampa „nematoma“, t. y. nebepripažįstama, kodėl Patikrinimo akte ir Panevėžio AVMI Spendime gausiai cituojant teismų sprendimus civilinėse bylose ir jais remiantis, tuo pat metu ignoruojamos įsiteisėjusių sprendimų dalys, patvirtinančios tikrintojos „nematomas“ pareiškėjo pajamas (lėšas) bendrai 4 250 000 Eur sumai, kodėl po manipuliacijų šimtatūkstantinėmis sumomis (pirmiau pripažintas paskolas, vėliau jau nebepripažįstant) ir vėl „surinktas“ tariamas pareiškėjo lėšų trūkumas nuo pirminio patikrinimo metu nustatytojo skiriasi mažiau nei 0,5 proc. (164 988 Eur - 164 211 Eur = 777 Eur). Sprendime iš esmės neanalizuojami pareiškėjo pastabose išdėstyti motyvai ir pirminiai tiesioginiai lėšų judėjimo įrodymai, bet iš esmės remiamasi administratoriaus teise nematyti lėšų judėjimo bei dėstomos įvairios abejonės ir prielaidos. Teigia, kad iš Patikrinimo akto matyti, kad mokesčių administratorius atliko 2004-2016 metų pajamų ir išlaidų palyginimą, dėl kurio jam kilo įtarimų, kad mokesčių mokėtojui trūksta dokumentų, pagrindžiančių 164 211 Eur piniginių lėšų gavimo šaltinius. Teigia, kad pažeisdama viešojo administravimo teisėtumo principą, Panevėžio AVMI nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje. Išvados apie negalėjimą pagrįsti pajamas / turtą ir atitinkamai apmokestinimas GPM gali būti grindžiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka pateikto teisėto nurodymo netinkamu įvykdymu (neįvykdymu). Administratorius kaltina mokesčių mokėtoją MAĮ 41 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu (dėl to taiko jo atžvilgiu MAĮ 70 straipsnį ir skiria maksimalią baudą), nors pats ignoruoja MAĮ 41 straipsnyje nustatytą privalomą tvarką (procedūrą). Centrinio mokesčių administratoriaus sprendime nepagrįstai teigiama, kad 2018-2019 metų Panevėžio AVMI pranešimai apie mokestinį tyrimą / patikrinimus „iš esmės atitinka nurodymą“ pagal MAĮ 41 straipsnį. Tuo tarpu skundžiamame VMI sprendime minimi pranešimai apie pačios kontrolės procedūros pradžią, teikiami kitų teisės aktų pagrindu, turi visai kitus tikslus ir nei pagal formą nei pagal turinį (nei pagal teisines pasekmes) negali būti prilyginami nurodymui pagal MAĮ 41 straipsnį. Komisija sprendime taip pat daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo lėšų realiais sandoriais, nes „MAĮ 33 straipsnyje numatytas nurodymas pagrįsti yra mokesčių administratoriaus teisė, bet ne pareiga“, kas yra absoliutus viešojo administravimo principų ir net teisės teorijos ir logikos pagrindų ignoravimas: mokėtojui neatsiranda pareiga pagrįsti lėšų šaltinius, kol nėra pateikiamas teisėtas ir pagrįstas nurodymas. Todėl ir Komisijos sprendime aprašyti Panevėžio AVMI pavedimai tikrinimui, pranešimai ar prašymai teikti kažkokius duomenis tokios pareigos nesukuria. Nurodo, kad Patikrinimo akto 10 psl. daroma nepagrįsta išvada, kad mokesčių mokėtojas nedeklaravo dalies gautų pajamų, mokėtiną GPM apskaičiuoti įstatymo nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Visų pirma, kaip jau minėta, mokesčių administratorius nereikalavo pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje, todėl neturi teisėto pagrindo daryti išvadas apie pareiškėjo pajamų pakankamumą išlaidoms ir turtui pagrįsti bei kaltinti pareiškėją MAĮ 41 straipsnio pažeidimu. Antra, tariamai nedeklaruota pajamų suma (kaip tariamas pajamų trūkumas išlaidoms pagrįsti) nustatoma tik taikant MAĮ 70 straipsnį ir jo pagrindu perskaičiuojant pajamas ir išlaidas už savavališkai pasirinktą laikotarpį. MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintas išimtinis mokesčio bazės ir dydžio apskaičiavimo būdas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai naudojami ne vien faktiniai mokėtojo duomenys, bet ir vidutinės rinkos kainos arba statistiniai duomenys. Šis būdas negali būti taikomas taip, kad pagrindas tokiam perskaičiavimui būtų nustatomas atlikus patį perskaičiavimą. Komisijos sprendimo (15 psl.) išvada, kad MAĮ 70 straipsnis taikytas dėl pareiškėjo pajamų nedeklaravimo 2016 metais patogiai ignoruoja faktą, kad šis tariamas nedeklaravimas nustatytas vertinant pajamų pakankamumą išlaidų pagrindimui ir konstatavus tariamą MAĮ 41 straipsnio pažeidimą. Net centrinis mokesčių administratorius nebandė keisti šio perskaičiavimo realaus pagrindo, tiesiog bandydamas kažkokius kitus dokumentus prilyginti nurodymui, tuo tarpu Komisija savo sprendimu eina toliau ir jau bando pridengti šį akivaizdų akto plikumą. Pareiškėjo nuomone, Patikrinimo aktu tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004-2016 metus (nors pavedimo tikrinti laikotarpis nustatytas 2013-2016 metai). Skundžiamais administraciniais aktais MAĮ 70 straipsnis taikomas pajamų - išlaidų perskaičiavimui ir grynųjų pinigų likučio nustatymui 2004-2012 metais, nors šis laikotarpis nepatenka į tikrinamąjį laikotarpį ir išeina už mokesčio perskaičiavimo senaties ribų. Patikrinimo aktu lėšų perskaičiavimas pradėtas nuo 0 grynųjų pinigų sumos 2004-01-01 dienai, šią sumą grindžiant prielaidomis (jaunas amžius, draudžiamų pajamų nebuvimas, vienkartinės turto deklaracijos neteikimas). Jokios iš minėtų prielaidų neriboja teisės ir galimybės disponuoti lėšomis, todėl neaišku kodėl į likučių perskaičiavimą neįtraukta 50 000 Lt lėšų suma, kurią kitais atvejais 2004-01-01 dienai mokesčių mokėtojui ta pati Panevėžio AVMI įtraukia (pripažįsta) be jokių papildomų motyvų ir įrodymų. Nei Komisijos sprendime, nei Patikrinimo akte nenurodytas joks įrodymas, kuriuo grindžiamas pareiškėjo 0 grynųjų pinigų likutis 2004-01-01 dienai, nors būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga tokį skaičių pagrįsti. Pažymi, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai remiamasi mokesčių administratoriaus teise rinkti duomenis už laikotarpį, išeinantį iš MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ribų tiek, kiek šiais duomenimis per lėšų likučio mažinimą sukuriamas lėšų trūkumas ir atitinkamos GPM prievolės tikrinamajame laikotarpyje. Maža to, kad toks savo nuožiūra vykdomas duomenų rinkimas tiesiogiai sukuria mokestines prievoles tikrinamajame laikotarpyje, gintis nuo jo pareiškėjas galėtų tik pateikdamas visus pajamų ir išlaidų dokumentus už laikotarpį, viršijantį ne tik pareiškėjui taikytiną patikrinimo senaties terminą, bet ir 10 metų apskaitos dokumentų saugojimo terminą. Patikrinimo aktu atsisakyta įtraukti į lėšų likučius 2011 metų P. P. gautas pinigines dovanas grynaisiais bendrai 94 000 Lt sumai (49 000 Lt iš senelių ir 45 000 Lt iš tėvų) tokiu būdu šia suma sumažinant 2013-01-01 jo turimą lėšų likutį. Patikrinimo akte tokia pozicija nepagrįstai motyvuojama tuo, kad apie šias dovanas nepateiktas pranešimas PRC911 pagal VMI 2015-12-17 įsakymą Nr. VA-114. P. P. neprivalėjo pateikti pranešimo PRC911 apie šias dovanas, kadangi jos neatitinka minėtu įsakymu patvirtintų mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 5.2 punkto. Tik gavęs pirminį patikrinimo aktą pareiškėjas sužinojo, kad pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus pateiktų įplaukų šaltinių nepakanka išlaidoms padengti, nes administratorius savo nuožiūra atlikdamas perskaičiavimą ne tik už tikrinamąjį laikotarpį, bet ir 2004-2012 metus, nepaprašė visų pareiškėjo įplaukų dokumentų už šį laikotarpį ir todėl perskaičiuodamas pareiškėjo lėšų likutį, į jį neįtraukė ginčo dovanų sumų. Paaiškėjus dalies pareiškėjo įplaukų neįskaičiavimo į jo lėšų likutį faktui, pareiškėjas nedelsdamas su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė ir šias dovanojimo sutartis. Nepaisant to, kad mokesčio mokėtojas šių dovanų GPM deklaracijose nedeklaravo ir kontrolės procedūrų metu tokių deklaracijų pateikti nebegalėjo dėl senaties terminų, šios dovanojimo sutartys lėšų įgijimo teisėtumo kontrolės tikslu atskleistos tretiesiems asmenims dar 2011 metais. Taip pat nurodo, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą į P. P. lėšų likutį motyvuojant tuo, kad J. P. nedeklaravo šios paskolos savo 2016 m. turto deklaracijoje: Pirma, ši notarinė 100 000 Eur paskola buvo įtraukta į P. P. 2016 m. lėšų likučius pirminio patikrinimo akte ir nėra jokių naujų priežasčių / pagrindų jos neįtraukti ir pakartotiniame patikrinime. Antra, tai kad J. P. galimai nedeklaravo šios paskolos yra viso labo priežastis kelti paskolos davėjo atsakomybės klausimą ir negali būti teisėtu pagrindu eliminuoti šias lėšas iš P. P. finansinio balanso, tokiu būdu sukuriant dirbtinį lėšų trūkumą ir atitinkamą GPM prievolę (su baudomis ir delspinigiais). Tokia poveikio priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už veiksmus kito asmens, kurio jis nekontroliuoja), ir pažeidžia LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamą nuosavybės teisę. Trečia, mokesčių administratorius nepagrįstai plačiai remiasi Vilniaus apygardos teismo 2019-03-14 sprendimo dalimi, kuria pasisakoma dėl P. P. paskolos M. K. sutarties faktinių aplinkybių ir visiškai ignoruoja tai, kad šiuo sprendimu teismas pripažino J. P. ir pareiškėjo paskolos sutartį sudaryta ir įvykdyta bei laikė šią paskolą P. P. lėšų šaltiniu. Ieškovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, taip pat 2016-04-26 J. P. ir P. P. pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo kvitas patvirtina, kad minėta paskolos sutartis buvo įvykdyta – J. P. perdavė P. P. 100 000 Eur, UAB „RP domus“ turtas buvo įkeistas J. P. naudai; šiuo metu ieškovas jau yra grąžinęs paskolą J. P., hipoteka panaikinta. Šiuo atveju atsakovas M. K. nebuvo 2016-04-26 paskolos sutarties šalimi, todėl atsakovui ši sutartis nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Ši sutartis sprendžiamo ginčo aspektu tik rodo ieškovo piniginių lėšų (100 000 Eur) gavimo šaltinį. Sprendimų motyvai dėl teismo nustatyto paskolos M. K. nesuteikimo fakto pirminio patikrinimo akte suskaičiuotas 164 988 Eur trūkumas, o pakartotinio patikrinimo metu – 164 211 Eur ignoruoja aukščiau minėtus teismo nustatytus faktus dėl J. P. paskolos. Motyvai dėl pareiškėjui tenkančios pareigos pagrįsti lėšų šaltinį ir jos nevykdymo su cituojama teismų praktika apskritai teisiškai nereikšmingi, nes, kaip minėta, pareiškėjui toks nurodymas pagal MAĮ 41 straipsnis neduotas. Dar nurodo, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti į P. P. 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S., vykdant 2016-03-02 bendradarbiavimo sutartį (2016-05-06 pinigų perdavimo-priėmimo kvitas). Patikrinimo akte tokia pozicija grindžiama MAĮ 42-1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuri ginčo atveju negali būti taikoma. Pirma, P. P. nebuvo duotas nurodymas pagrįsti turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius, o būtent toks pagrindimas nurodomas minimoje normoje. Antra, toks MAĮ 42-1 straipsnio 3 dalies aiškinimas ir taikymas pažeidžia vienodo požiūrio / asmenų lygybės principą (LR Konstitucijos 29 straipsnis). Be pagrįstų argumentų tas pats dokumentas negali būti tinkamas pagrįsti vieno asmens (šiuo atveju R. S.) išlaidas, bet netinkamas pagrįsti šių išlaidų adresato (atitinkamų pajamų gavėjo) pajamų. Tokios pačios formos dokumentas negali būti tinkamas P. P. 130 000 Eur išlaidoms pagrįsti (A. ir J. S. naudai), jei tokios pačios formos dokumentas yra netinkamas P. P. 150 000 Eur pajamoms pagrįsti. Trečia, mokesčių administratorius ignoruoja įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019-06-06 sprendimu (c. byla Nr. e2-323-425/2019) patvirtintas aplinkybes dėl šios sutarties sudarymo ir vykdymo. Teigia, kad Panevėžio AVMI sprendime tvirtinti Patikrinimo aktą mokesčio administratorius nepagrįstai ir neobjektyviai skyrė maksimalią galimą baudą dėl tariamo pareiškėjo nebendradarbiavimo, nes nesugebėjo kritiškai ir objektyviai įvertinti savo veiksmų teisėtumo kontrolės procedūrų metu. Komisija nevertindama aukščiau minimų aplinkybių, bet remdamasi išimtinai Patikrinimo akto turiniu (švelninančių aplinkybių nenustatyta), sumažino baudą nuo 12 272 Eur iki 9 818 Eur (nuo 50 proc. iki 40 proc. mokesčio sumos).

2. Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad viena iš pagrindinių VMI funkcijų yra užtikrinti, jog mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti, o siekiant tai įgyvendinti VMI kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai atlikdama mokesčių mokėtojų mokestinius tyrimus, mokestinius arba operatyvius patikrinimus. Taip pat mokesčių administratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais principais, taip pat ir objektyvumo principu, kuris reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus. Šis reglamentavimas suponuoja ir tai, kad priimami sprendimai negali būti paremti prielaidomis ir spėjimais, o mokesčių administratorius turi konkrečiais, aiškiais ir neginčijamais įrodymais pagrįsti savo sprendimus ir neturi būti jokių abejonių dėl sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Kitas svarbus momentas, įrodinėjimo pareigos mokestiniuose ginčuose paskirstymo taisyklė. Mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis). Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 metų laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma ir, atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių negali pagrįsti, tokiu būdu mokestis apskaičiuojamas taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui 2018-08-28 buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo prašoma pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. Taip pat pareiškėjo atžvilgiu pradėjus mokestinį patikrinimą 2018-05-30 pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Be to, pakartotinio patikrinimo metu 2019-04-29 pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat nurodoma pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Taigi, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti pranešimuose nurodytus dokumentus ir pranešimuose nurodytas reikalavimas iš esmės atitinka nurodymą. Atsakovo vertinimu, Panevėžio AVMI vykdė savo teises ir pareigas tinkamai. Nurodo, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato senaties terminą laikotarpiui už kurį gali būti apskaičiuoti mokesčiai. Nagrinėjamu atveju laikotarpis už kurį atliekamas mokestinis patikrinimas (2013-2016 metai) nepažeidžia įstatyme nustatytų terminų. Kaip savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Taigi, nėra analogijos tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Atsakovo vertinimu, pajamų bei išlaidų analizė atlikta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi teisės aktai nenustato termino tokiems veiksmams atlikti. Nurodo, kad pareiškėjas 2012-04-28 teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 metus, tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų. Tačiau vadovaujantis VMI viršininko 2009-12-15 įsakymu Nr. VA-95 patvirtintų „Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau – Deklaracijos užpildymo taisyklės) 1 priedo 8 punkto nuostatomis pagal aktualiu laikotarpiu galiojusią redakciją nedeklaruojamos yra iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių dovanojimo būdu gautos pajamos, kurių suma per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 10 000 Lt. Taigi, pareiškėjui teko prievolė deklaruoti iš senelės ir tėvų gautas dovanas, kadangi jos viršija teisės aktuose nustatytą leistiną nedeklaruoti sumą (98 000 Lt). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų realų pinigų gavimo faktą. Vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto. Be to, patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir močiutė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis. Pareiškėjas skunde nurodo, jog nepagrįstai atsisakyta pripažinti iš J. P. gautą paskolą. Tai šiuo atveju pažymėtina, jog įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020-03-31 nutartimi minėtoje civilinėje byloje yra nustatyta, jog pareiškėjas nepaskolino 100 000 Eur M. K. ir neperdavė piniginių lėšų M. K. kartu su J. P.. Remiantis šiuo teismo nustatytu juridiniu faktu civilinėje byloje galima daryti išvadą, jog pareiškėjas realiai negavo piniginių lėšų iš J. P., kadangi iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ieškinyje nurodo, kad minėtas pinigines lėšas jis pasiskolino iš J. P. tam, kad galėtų paskolinti M. K.. Todėl atsakovo vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad piniginės lėšos pagal paskolos sutartį realiai nebuvo gautos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų iš J. P. gautos paskolos realumą. Be to, pažymi, jog J. P. 2017 metais teikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (forma FR0001), tačiau deklaracijoje nenurodė, jog turi paskolintų ar susigrąžintų lėšų, kai pagal teisės aktus turėjo prievolę deklaruoti suteiktą paskolą, kadangi paskolos suma viršija 1 500 Eur. Pareiškėjas skunde nurodo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė pripažinti bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas. Pareiškėjas turėjo prievolę pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršija 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas gautų piniginių lėšų nėra deklaravęs. Taigi, atsižvelgiant į tai pagrįstai atsisakyta pripažinti bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas pareiškėjo gautomis pajamomis. Bendradarbiavimo sutartis ir pinigų priėmimo-perdavimo kvitas nepatvirtina fakto, jog pinigai realiai buvo gauti. Atsakovo vertinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokestis ir su juo susijusios sumos. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatyta tvarka ir terminu nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo skundą.

4. Pareiškėjo atstovas 2022-05-26 pateikė rašytinius paaiškinimus; prie jų pridėjo papildomus įrodymus, tame tarpe privataus teismo eksperto konsultacinę išvadą.

5. Atsakovė 2022-06-16 pateikė rašytinę nuomonę dėl pareiškėjo pateiktos konsultacinės išvados ir kt.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti skunde nurodytais argumentais.

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

7. Byloje tarp šalių yra kilęs mokestinis ginčas. Pareiškėjas P. P. prašo panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Panevėžio AVMI sprendimą ir juo patvirtintą Panevėžio AVMI patikrinimo aktą.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo pakartotinį GPM deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2013–2016 m.

2021-02-23 buvo surašytas Patikrinimo aktas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 m. 164 211 Eur viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas minėtų pajamų Metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo ir nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka nesumokėjo GPM. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies bei 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų, mokėtiną GPM sumą apskaičiuoti įprasta tvarka nėra galimybės, todėl vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis pareiškėjui mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Iš viso pareiškėjui apskaičiuota 24 544,89 Eur GPM.

9. Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 24 544,89 Eur GPM; patvirtino apskaičiuotus 7 507,74 Eur GPM delspinigius; skyrė 50 proc. dydžio GPM baudą (12 272 Eur); atleido nuo 3 302,22 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

10. VMI Sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą.

11. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur GPM ir su juo susijusių delspinigių; kitoje dalyje VMI sprendimą pakeitė (t. y. dalyje dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos): vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 50 proc. 12 272 Eur PVM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. 9 818 Eur GPM baudą.

12. Pareiškėjas nesutinka su minėtais sprendimais, todėl juos skundžia teismui.

13. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ ir MAĮ.

Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalį pajamomis laikomos pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gyventojo gautas atlygis už jo atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas, kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas (GPMĮ 3 straipsnis). Gyventojų pajamos pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas skirstomos į A ir B klasės pajamas. Pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d., pats arba per įgaliotą asmenį savo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui privalo pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestino laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

MAĮ 66 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 70 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog mokestis gali būti apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

14. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį dėl to, jog mokesčių administratorius nereikalavo pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje. Be to, mokesčių administratorius neturėjo teisės skaičiuoti pareiškėjo pajamas ir išlaidas 2004-2012 m. laikotarpyje, nes šis laikotarpis nepatenka į tikrinamąjį laikotarpį ir išeina už MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytų mokesčio perskaičiavimo senaties ribų.

Tačiau tokie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Visų pirma, pagal MAĮ 121 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą; pranešime nurodomas numatomo patikrinimo dalykas bei preliminarus dokumentų ir kitų duomenų, reikalingų patikrinimui atlikti, sąrašas; tokie dokumentai ir duomenys turi būti pateikti (parengti) atitinkamai mokesčių mokėtojo (jo atstovo) arba mokesčių administratoriaus pareigūno atvykimo dieną.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui 2018-02-28 buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. Taip pat pareiškėjo atžvilgiu pradėjus mokestinį patikrinimą 2018-05-30 pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Be to, pakartotinio patikrinimo metu 2019-04-29 pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat buvo nurodyta pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Taigi, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai buvo informuotas apie jo pareigą pateikti dokumentus. Tad pareiškėjas turėjo visas galimybes mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimus ir reikiamus dokumentus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas visiškai be pagrindo akcentuoja MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį bei tuo siekia įrodyti mokesčio administratoriaus padarytus procedūrinius pažeidimus. Minėta, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės ir sąlygos pateikti mokesčių administratoriui reikiamus paaiškinimus ir dokumentus. Tad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad kaip nors esmingai galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės.

Antra, MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas laikotarpiui už kurį gali būti apskaičiuoti mokesčiai, t. y. jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Tačiau teismas pažymi, kad aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Taigi, nėra analogijos tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Būtent toks aiškinimas atsispindi ir teismų praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-196-438/2017; 2021 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2236-968/2021; ir kt.). Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė už 2004-2012 m. laikotarpį atlikta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pabrėžtina, kad patys mokesčiai buvo priskaičiuoti už 2013-2016 metų laikotarpį, t. y. nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

15. Pareiškėjas skunde abejoja dėl mokesčių administratoriaus nustatyto 2004 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likučio ir mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjas minėtai datai disponavo 0 Lt grynųjų pinigų suma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius 2004 m. sausio 1 d. 0 Lt pinigų likutį nustatė įvertinęs tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjo jaunu amžiumi, draudžiamų pajamų nebuvimu, vienkartinės turto deklaracijos neteikimu; taip pat buvo vertinta tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir sutaupytas pinigines lėšas. Teismas sutinka, kad šių aplinkybių visuma, kurios tinkamai pagrįstos, priešingai nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratoriui buvo pagrindas lėšų perskaičiavimą pradėti nuo 0 Lt grynųjų pinigų likučio 2004 m. sausio 1 d. Pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius šią išvadą grindė prielaidomis, - atmestini kaip nepagrįsti.

16. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą ir kt. (žr., LVAT bylos Nr. A-575-146/2011; A-442-1984/2012; ir kt.).

Teismas pažymi, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju, t. y. mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 metų laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma. Tai reiškia, kad pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravo, t. y. nevykdė savo pareigos apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Todėl mokesčių administratorius visiškai pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinus mokesčius (GPM) taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pasirinktas išlaidų įvertinimo metodas).

17. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. LVAT šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad šie skaičiavimai gali būti grindžiami įvairiais įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (žr., pvz., 2011-05-24 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011).

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo aspektu LVAT yra nurodęs, jog jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2011-12-22 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-575-912/2011; 2015-07-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-971-442/2015; ir kt.).

18. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, daro išadą, kad mokesčių administratorius pagrindė jo pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjas nepaneigė, kad jos yra neteisingos.

19. Pareiškėjas teigia, kad VMI neįvertino jo gautų dovanotų pinigų iš tėvų ir močiutės. Pareiškėjas 2019-02-08 pateikė VMI dvi rašytinės formos pinigų dovanojimo sutartis. Pagal 2011-11-10 dovanojimo sutartį pareiškėjo močiutė S. P. dovanoja savo anūkui 49 000 Lt, o pagal 2011-10-28 dovanojimo sutartį pareiškėjo tėvai A. P. ir I. P. dovanoja savo sūnui 49 000 Lt.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas 2012-04-28 teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 metus, tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų.

Vadovaujantis Deklaracijos užpildymo taisyklių 1 priedo 8 punkto nuostatomis pagal aktualiu laikotarpiu galiojusią redakciją nedeklaruojamos yra iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių dovanojimo būdu gautos pajamos, kurių suma per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 10 000 Lt. Taigi, nagrinėjimo atveju pareiškėjas gavęs dovanojimo būdu nurodytas pajamas, kurių suma 98 000 Lt, t. y. viršija 10 000 Lt sumą, privalėjo jas deklaruoti. Tačiau pareiškėjas, minėta, to nepadarė.

Pareiškėjas teigia, kad jis gautų sumų nedeklaravo dėl klaidos, kurios mokesčių administratorius nevertino.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčio mokėtojas pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2013-04-15 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013; 2016-06-23 nutartį, priimtą byloje Nr. A-777-438/2016; ir kt.).

Taigi, pagal LVAT praktiką, mokesčių mokėtojui tenka rizika dėl įrodinėjimo naštos, kai gauti grynieji pinigai yra nedeklaruojami ir kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas. Gi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tokia deklaracija buvo privaloma. Tad mokesčių administratoriui šią situaciją vertinti taip lengvabūdiškai, kaip ją siūlo pareiškėjas, negalima. Šiuo atveju vien privalomos deklaracijos nepateikimas stipriai indikuoja pareiškėjo nenaudai. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie realiai pagrįstų pinigų gavimo faktą. Pastebėtina ir tai, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir močiutė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis, tačiau neaišku, kodėl tuomet šioje byloje aptariamos lėšos nebuvo pervestos per banką. Ši aplinkybė bendrame kontekste taip pat pareiškėjui nepalanki. Taip pat reikšminga ir aplinkybė, kad sutartys buvo sudarytos su pareiškėjui artimais asmenimis. Tai irgi verčia abejoti jų patikimumu, atsižvelgiant į visą bylos kontekstą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai minėtų pareiškėjo sumų (viso 94 000 Lt) neįtraukė į tikrinamojo laikotarpio lėšų likučius. Akcentuotina, kad vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys, priešingai negu teigia pareiškėjas, nepagrindžia pinigų gavimo fakto.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. K. iš esmės jokių šiai bylai svarbių aplinkybių, susijusių su raliu pinigų gavimu pagal dovanojimo sutartis, nenurodė.

20. Pareiškėjas taip pat teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą, pagal 2016-04-26 notarinę paskolos sutartį, į jo (pareiškėjo) lėšų likutį.

Kaip matyti iš bylos, tiek mokesčių administratorius, tiek ir Komisija šiuo klausimu labai plačiai ir išsamiai pasisakė. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, visiškai sutinka tiek su mokesčio administratoriaus ir Komisijos atliktų aplinkybių vertinimu ir jų motyvais, tad jų nekartoja.

Papildomai teismas akcentuoja ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl šių paskolinių aplinkybių yra ypač nesąžiningas. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad iš karto po 2016 m. balandžio 26 d. 100 000 Eur paskolos sudarymo, jis su J. P. nuvyko pas M. K., kuriam ta pati suma (100 000 Eur) ir buvo perduota; tad pareiškėjas teismo, be kita ko, prašė iš M. K. priteisti minėtos paskolos sumą (civilinės bylos Nr. e-473-653/2019). Tačiau tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėjo ieškinį atmetė. Teismai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo pinigų perdavimo M. K. fakto. Pareiškėjas paskolos iš J. P. tikslą minėtoje byloje būtent ir deklaravo, kad gauta paskola buvo skirta perskolinimui M. K.. Tačiau nepavykus to teisiškai įrodyti, pareiškėjas šioje administracinėje byloje tais pačiais neva gautais pinigais jau bando išvengti mokestinės prievolės, t. y. iš esmės jau pripažįsta, kad tie pinigai, gauti iš J. P., liko pas jį (t. y. M. K. ir nebuvo perduoti, nors ieškinys dėl skolos priteisimo buvo pareikštas). Tai rodo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir akivaizdžiai manipuliuoja minėta paskolos sutartimi, nes tai reiškia, kad jis nesąžiningai buvo pareiškęs ieškinį dėl paskolos priteisimo trečiajam asmeniui, nors žinojo, jog tie pinigai trečiajam asmeniui nebuvo perduoti (tai akivaizdu iš šioje byloje pareiškėjo užimtos pozicijos). Tad esanti tokia situacija, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, teismui leidžia abejoti ir šioje byloje pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, susijusiais su minėta paskola, t. y. kad pareiškėjas realiai iš viso minėtą pinigų sumą – 100 000 Eur, gavo iš J. P.. Juo labiau, kad pareiškėją ir J. P. sieja artimi santykiai (yra draugai, buvę grupiokai), taip pat verslo santykiai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nepretenduoja paneigti anksčiau minėtoje civilinėje byloje teismų konstatuotų aplinkybių. Šioje administracinėje byloje teismas vertina tik aplinkybes mokesčių mokėjimo klausimų kontekste, tuo tarpu bendros kompetencijos teismas vertino kitais aspektais.

Teismas taip pat pažymi ir tai, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. P. negalėjo nieko konkretaus nurodyti dėl piniginių lėšų pagal 2016-04-26 paskolos sutartį perdavimo pareiškėjui; tik bendrai teigė, kad pinigai buvo perduoti, bet paprašytas detalizuoti – to padaryti negalėjo. Šio liudytojo parodymai kelia abejonių ir yra nepatikimi. Be to, pažymėtina ir tai, kad J. P. paskolą deklaravo tik 2021 m. gruodžio 30 d. Nors tai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau šią aplinkybę vertinant pareiškėjui svarbiais aspektais ir atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad tai buvo padaryta nesavalaikiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pinigų realus perdavimo faktas, akcentuotina, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, o ne į vieną kurią nors aplinkybę, - neįrodytas. Tuo pačiu tai reiškia, kad mokesčių administratorius nepripažindamas minėtų 100 000 Eur pareiškėjo pajamų šaltiniu elgėsi teisėtai ir pagrįstai.

21. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti į jo 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S., vykdant 2016 m. kovo 2 d. bendradarbiavimo sutartį (2016-05-16 pinigų perdavimo – priėmimo kvitas).

Tačiau tokie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia VMI informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 42¹ straipsnio 2 dalis). Pagal 42¹ straipsnio 3 dalį, jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai; gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.

Be to, nuo 2012 metų vadovaujantis VMI viršininko 2012-10-11 įsakymu Nr. VA-92 patvirtintomis Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P pildymo ir pateikimo taisyklių nuostatomis mokesčių mokėtojas privalo pateikti informaciją apie 2012 ir vėlesniais metais sudarytus sandorius, pateikdamas PRC907 formą.

Taigi, darytina išvada, kad minėtas aktualus teisinis reguliavimas įpareigojo pareiškėją pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršijo 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas gautų piniginių lėšų nėra deklaravęs; pareiškėjas pranešime PRC907 turėjo prievolę pateikti informaciją apie bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas. Ginčo dėl tokios pareigos pareiškėjui buvimo byloje nėra. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas būtų įvykdęs šią teisės aktais nustatytą pareigą. Tokiu atveju minėta įstatymo norma labai aiškiai pasako, kad, jeigu gyventojas mokesčių administratoriui nustatyta tvarka ir terminais nurodytos informacijos nepateikia, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 42¹ straipsnyje nustatytos pareigos, t. y. pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 15 000 Eur, šios sutartys leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai (žr., pvz., 2019 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019; 2020 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020; 2021 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2021; ir kt.).

Teismas, įvertinęs minėtas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis minėtais teisės aktais ir teismų praktika, daro išvada, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo 2016 m. pajamų šaltinius, visiškai pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą bendradarbiavimo sutartį ir 150 000 Eur sumos nepriskyrė pareiškėjo 2016 m. pajamų šaltiniui. Pareiškėjo visi argumentai tuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti, nes jie nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių ir teismo padarytų išvadų. Pareiškėjas leistinais įrodymais neįrodė 150 000 Eur gavimo fakto, tad, minėta, mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė šią sumą vertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinį.

22. Pareiškėjas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus; prie jų pridėjo papildomus įrodymus, tame tarpe privataus teismo eksperto konsultacinę išvadą. Pareiškėjas apibendrindamas teigia, kad aprašyti sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti; pagal pateiktus įrodymus ir skaičiavimus nekyla abejonių dėl pareiškėjo 2016 m. pajamų / įplaukų atitikties (jų viršijimo) patirtoms išlaidoms. Iš pateiktos konsultacinės išvados matyti, kad į klausimą „Ar P. P. pagal pateiktus dokumentus užteko pajamų 2016 metų turėtoms išlaidoms pagrįsti ?“ atsakoma „Atlikto tyrimo duomenimis (Akto 1 priedo P. P. 2004-2016 m. pajamų-išlaidų suvestinė) darytina išvada, kad P. P. pagal pateiktus dokumentus užteko pajamų 2016 metų išlaidoms pagrįsti“.

Teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktą konsultacinę išvadą, pažymi, kad šie duomenys niekaip nepaneigia šioje byloje teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Teismas pažymi, kad klausimai, kuriuos sprendė pareiškėjo prašymu nusamdytas asmuo, įvardijamas privačiu teismo ekspertu, nėra tie klausimai, kurie reikalautų specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių; taip pat byloje nebuvo kilęs joks poreikis specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Tai fakto ir teisės klausimai, kurie šioje byloje išspręsti teismo; jokių klausimų, kurių išsprendimui būtų reikėję specialių žinių, nebuvo. Teismas dėl visų tų aplinkybių, susijusių su sudarytais sandoriais, išsamiai ir visapusiškai pasisakė bei atitinkamai padarė išvadas, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo nurodytų sumų nepriskyrė jo pajamų šaltiniams. Tad konsultacinėje išvadoje pateikta kitokia nuomonė, beje, kuri net nėra pagrįsta aspektais, kuriuos vertino teismas, vertintina kaip šio asmens galima nuomonė, kuri nedaro ir negali daryti jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms.

Taigi, kadangi konsultacinė išvada nepaneigia ir negali paneigti teismo padarytų išvadų dėl lėšų gavimo pagal pareiškėjo nurodytus sandorius, tad ir konsultacinės išvados teiginys (išvada), kad P. P. pagal pateiktus dokumentus užteko pajamų 2016 m. išlaidoms pagrįsti, - atmetamas kaip nepagrįstas; kitaip sakant, tai minėto asmens nuomonė, kuri nedaro jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms.

23. Pareiškėjas skunde taip pat dar nurodo mokesčių administratoriaus neva padarytus procedūrinius pažeidimus, kurie, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus sprendimus.

Pirmiausia pareiškėjas teigia, kad jo veiklos patikrinimas yra kilęs iš teisinių konfliktų su VMI tarnautojos I. K. artimu asmeniu, t. y. jos sugyventiniu M. K.. Tačiau ši pareiškėjo nurodoma informacija iš esmės nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenis. Tad nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad pradėtam mokestiniam patikrinimui ar jo atlikimui būtų daroma kokia nors neteisėta įtaka. Mokesčių administratoriaus atliktas mokestinis patikrinimas atitinka teisės aktų reikalavimus, priimti sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti. Net jeigu ir darant prielaidą, kad anoniminis pranešimas buvo gautas iš su pareiškėju konfliktuojančio asmens, tai savaime nepaneigia atlikto mokestinio patikrinimo ir juo metu priimtų sprendimų. Minėta, kad jokių neteisėtų įtakų nenustatyta.

Antra, pareiškėjas teigia, kad jo mokestinis patikrinimas buvo atliekamas neobjektyviai, nes jis principingai gynė savo teises. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai, kaip ir teiginiai dėl mokesčių administratoriaus nebendradarbiavimo, vertinami kaip deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo.

Trečia, pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius kartu su Patikrinimo aktu jam nepateikė jokių Patikrinimo akto skaičiavimus pagrindžiančių pajamų ir išlaidų dokumentų; tai pasak pareiškėjo yra reikšmingas pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti skundžiamus sprendimus. Tačiau teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Visų pirma, teismas sutinka, kad pareiškėjas turi teisę susipažinti su visa mokestinio patikrinimo medžiaga. Tačiau nagrinėjamu atveju vertinamos šios svarbios aplinkybės. Pačiame Patikrinimo akte yra nurodytos esminės aplinkybės ir rodikliai, susiję su nagrinėjamu ginču ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais. Pareiškėjui visi duomenys iš esmės buvo pateikti pirmojo mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (36.1)-6-1323 (296 lapai). Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad tai neturi jokios reikšmės, nes jie buvo pateikti kitoje procedūroje. Teismas pažymi, kad pareiškėjas šiuos dokumentus turėjo ir jų turinį žinojo, tad galėjo ir tinkamais gintis. Be to, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik mokestinio patikrinimo dokumentų nepateikimas mokesčių mokėtojui nekliudo nagrinėti mokestinį ginčą tuo atveju, jei visa įrodomoji medžiaga, kurios pagrindu buvo priimti ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai, yra pateikiama Komisijai ar pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., 2011 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-43/2011). Nagrinėjamu atveju visa medžiaga buvo pateikta tiek Komisijai, tiek ir teismui, tad nėra pagrindo išvadai, kad kaip nors buvo apribotos pareiškėjo teisės į gynybą. Pareiškėjas remiasi ESTT praktika, kurioje teigiama, kad teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą negalima ištaisyti tiesiog sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiagą per teismo procesą dėl galimo skundo, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti. Tačiau teismas pažymi, kad tai nėra analogiški atvejai. Kita vertus, minėtoje ESTT praktikoje kalbama apie susipažinimą teisme. Gi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga buvo sudaryta Komisijoje. Tad nelaikytina, kad ši situacija prieštarauja pareiškėjo nurodomai ESTT praktikai. Kita vertus, šioje byloje, minėta, nustatyta, kad pareiškėjas realiai buvo gavęs visus dokumentus pirminiame patikrinime, be to, visa informacija nurodyta Patikrinimo akte. Tad nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista.

24. Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamų sprendimų nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

25. Teismas pažymi ir tai, kad šioje byloje iš esmės ginčo dėl mokesčių administratoriaus priskaičiuotų sumų, jų dydžių, turint omenyje tai, jog pagal pareiškėjo nurodomus sandorius pripažinta, kad pareiškėjas realiai lėšų negavo, nėra. Teismas nenustatė, kad mokesčių administratorius GPM ir su juo susijusius mokėjimus būtų paskaičiavęs netinkamai.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tad jų panaikinti nėra jokio pagrindo; taigi, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

27. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; o atsakovė duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.