Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-1069-109/2011

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2011-06-23
Bylos Nr.: 2A-1069-109/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Bobrel (pirm.), Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
Ieškovas: Gardena House SARL
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Timber group“
Advokatai: Džiolana Tarvainytė

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
35.6pavadinimo nepavyko patikrinti
45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1069-109/2011

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Nerijus Meilutis

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2; 35.6; 45.1; 121.15; 121.18

(s)KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko ir Nomedai Sireikytei, dalyvaujant ieškovo Gardena House SARL atstovei advokatei Džiolanai Tarvainytei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Timber group“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-147-658/2011 pagal ieškovo Gardena House SARL ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Timber group“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Gardena House SARL kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Timber group“ 41 088,32 Lt skolą; 6 proc. dydžio metinių palūkanų – 2 141,10 Lt už laikotarpį nuo 2009-12-05 iki ieškinio padavimo dienos 2010-10-18; 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra užsienio juridinis asmuo, kurio vykdoma komercinė veikla yra medienos gaminių prekyba. Ieškovas žodžiu susitarė su atsakovu dėl prekių - garažo ir dviejų namelių pirkimo iš atsakovo, kurio vykdoma komercinė veikla - medienos apdirbimas ir medienos gaminių gamyba ir prekyba. 2009-10-20 atsakovas pateikė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0000082, o ieškovas 2009-10-23 pervedė atsakovui sąskaitoje nurodytą išankstinę įmoką - 70 procentų gaminių kainos, t. y. 41 088,32 Lt (11 900 Eur). Pagal PVM sąskaitą faktūrą produkcija turėjo būti pagaminta ir pristatyta per 6 savaites nuo minėtos išankstinės įmokos sumokėjimo - iki 2009-12-04. Tačiau iki šiol, praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo momento, kai prekės turėjo būti pagamintos ir pristatytos, atsakovas neperdavė, o taip pat negrąžino ieškovui jo sumokėtos išankstinės įmokos. Atsakovas nei karto nesikreipė į ieškovą ir neparagino atsiimti produkcijos, ir net neinformavo, kad tokia iš viso yra pagaminta (b. l. 65-69).

Žemesnės instancijos teismas

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 106-109) ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovo UAB „Timber Gruop“ ieškovui Gardena House SARL 41 088,32 Lt skolos, 2 141,10 Lt palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-09-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 297 Lt žyminio mokesčio bei 735,25 bylinėjimosi išlaidų. Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Timber Gruop“ valstybei 8,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paliko Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Timber Gruop“ turto areštą, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Timber Group“ 2009-10-20 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 0000082 pirkėjui Gardena House SARL bendrai 58 697,60 Lt (17 000 Eur) sumai (b. l. 6, 7). PVM sąskaitos faktūros grafoje „produktas“ nurodyta, kad tai yra garažas 6x6 44mm (1 vnt.) ir namelis 10x7 68 mm (2 vnt.). Ieškovas Gardena House SARL 2009-10-23 banko „CIC Pramonės ir komercijos kreditas“ pinigų pervedimo kvitu pervedė į atsakovo UAB „Timber Group“ atsiskaitomąją sąskaitą 11 900 Eur (41 088,32 Lt) (b. l. 9,10). Ieškovas yra Prancūzijos valstybės juridinis asmuo, atsakovas Lietuvos Respublikos juridinis asmuo. CK 1.37 str. 4 d. numatyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija (CK 1.37 str. 4 d. 1 p.). Tokiu būdu visi su šia sutartimi arba jos vykdymu susiję ginčai, šalių susitarimu yra sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymais numatyta tvarka, todėl teismas sprendė, kad byloje ginčas nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos materialines ir procesines teisės normas bei taikant Jungtinių tautų konvencijos „Dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių“, kurios dalyvėmis yra Lietuva ir Prancūzija, nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad įstatymas leidžia šalims kilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti žodžiu ir raštu (CK 1.71 str. 1d., 6.311 str.). Šiuo atveju sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas laisvai ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.154, 6.159 str., 6.156 str. 1d.). Tokiu būdu 2009-10-20 PVM sąskaita faktūra Nr. 0000082 bei banko „CIC Pramonės ir komercijos kreditas“ pinigų pervedimo kvitas patvirtina tai, kad tarp šalių yra susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai ir bendradarbiavimas vyko pagal schemą – oferta - akceptas, t. y. sąskaitos išrašymas – atsiskaitymas.

Atsižvelgiant į CK 6.317 str. 1 d., jog pardavėjas (atsakovas) privalo perduoti daiktus pirkėjui, CK 6.310 str. 2 d., jog daiktų pristatymo išlaidos taip pat tenka pardavėjui (atsakovui), CK 6.315 str. 3 d., kad kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą, konstatuotina, jog ieškovas privalėjo įrodyti, jog sumokėjo sutartą kainą ar jos dalį už prekę, o atsakovas privalėjo įrodyti, jog jis tą prekę pagamino ir perdavė (ar ketino perduoti) pirkėjui (CPK 178 str.).

Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros teismas nustatė (b. l. 7), kad ieškovas 2009-10-23 pervedė atsakovui sąskaitoje nurodytą išankstinę įmoką - 70 proc. gaminių kainos dalies, produkcija turėjo būti pagaminta per 6 savaites nuo įmokos sumokėjimo, antrasis - 30 proc. mokėjimas turėjo būti atliktas per 30 dienų nuo prekių pristatymo. CK 6.317 straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių 33 straipsnyje numatyta, jog pardavėjas privalo pristatyti prekes jei 1) jeigu sutartis nustato ar leidžia nustatyti pristatymo datą – pagal datą; 2) jeigu sutartis nustato ar leidžia nustatyti pristatymo laikotarpį – bet kuriuo metu per tą laikotarpį, jeigu tik iš aplinkybių neišplaukia, kad pristatymo data paskiriama pirkėjo; 3) bet kuriuo kitu atveju – per protingą laiką po sutarties sudarymo. Taigi, esant šioms aplinkybėms, tiek pagal Konvencijos 33 str., tiek pagal CK 6.317 str. 1d., atsakovas privalėjo perduoti prekes pirkėjui per 6 savaites nuo išankstinės įmokos (avanso) sumokėjimo, t. y. 2009-12-04, o ne pirkėjas privalėjo jų atvykti pasiimti. Tačiau atsakovas šių įsipareigojimų iki šiol nėra įvykdęs. Be to, CK 6.315 str. 3 d. nustatyta, kad kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. Bylos duomenims ieškovas atliko išankstinį mokėjimą už užsakytus pagaminti - garažą ir namelius, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog atsakovas pagamino produkciją, informavo ieškovą apie jos pagaminimą ar apie jos atsiėmimą, taip pat nėra įrodymų, jog atsakovas grąžino ieškovui sumokėtą išankstinę įmoką - 41 088,32 Lt. Tokiu būdu teismas sprendė, kad atsakovui neperdavus pirkimo pardavimo sutarties dalyko, ieškovas įgijo teisę į sumokėtos sumos grąžinimą (CK 6.315 str. 1, 3 d.). Be to, ir CK 6.310 str. 2d. numato, jog prekės pristatymo išlaidos tenka pardavėjui, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai apie neva jam tenkančias kažkokias papildomas išlaidas, dėl kurių buvimo jis ir nepristatė prekių.

Dėl palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 141,10 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009-12-05 iki ieškinio padavimo teismui dienos 2010-10-18 (b. l. 70) bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atitinka CK 6.261 str., 6.210 str., 6.37 str. nuostatas, todėl patenkintas. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovo naudai priteista 1 297 Lt žyminio mokesčio 690 Lt išlaidų, advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 13-14), ir 45,25 Lt vertimo išlaidų (b. l. 15-16). Taip pat iš atsakovo priteista 8,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3, 6 p., 93 str. 1 d.). Teismas atmetė prašymą dėl 281 Lt išlaidų, patirtų antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priteisimo iš atsakovo, nurodydamas, kad šios išlaidos nelaikytinos bylinėjimosi išlaidomis CPK 152 str. 4 d., 610 str. pagrindu ir CPK 88 str. 1 d. 8 p. prasme, o priskirtinos prie vykdymo išlaidų, kurios turi būti išieškotos iš skolininko (atsakovo) vykdymo procese (2009 m. gegužės 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civ. byloje Nr. 2S-546-56/2009; 2010 m. vasario 4 d. Kauno apygardos teismo nutartis civ. byloje nr. 2S-130-527/2010).

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Timber group“ apeliaciniu skundu prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 127-129). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių“ nuostatas dėl prekių pristatymo vietos nustatymo, be to, nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo teikiamus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą:

1. Dėl Konvencijos nuostatų taikymo. Apeliantas nesutinka su sprendimo išvada, kad pagal Konvencijos 33 straipsnį, taip pat ir pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, atsakovas privalėjo perduoti prekes pirkėjui per 6 savaites nuo išankstinės įmokos (avanso) sumokėjimo, o ne pirkėjas privalėjo jų atvykti atsiimti, tačiau atsakovas šių įsipareigojimų neįvykdė. Pažymėtina, kad Konvencijos 33 straipsnis įtvirtina nuostatas prekių pristatymo terminus, tačiau šis Konvencijos straipsnis nenustato, kuriai iš pirkimo-pardavimo sutarties šalių tenka pareiga pasiimti/pristatyti prekes. Išvada, kad Konvencijos 33 straipsnis yra skirtas tik prekių pristatymo terminams reguliuoti, darytina iš paties straipsnio teksto. Taigi, Konvencijos 33 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu sutartis nustato ar leidžia nustatyti pristatymo datą - prekės privalo būti pristatytos pagal datą; jeigu sutartis nustato ar leidžia nustatyti pristatymo laikotarpį - bet kuriuo metu per tą laikotarpį, jeigu tik iš aplinkybių neišplaukia, kad pristatymo data paskiriama pirkėjo; bet kuriuo kitu atveju - per protingą laiką po sutarties sudarymo. Iš šių Konvencijos nuostatų negalima daryti išvados, jog jeigu sutartimi yra nustatyta prekių pristatymo data, tai būtent pardavėjas privalo prekes pristatyti pirkėjui ir tai turi padaryti pirkėjo verslo (gyvenamoje) vietoje. Normos, reglamentuojančios prekių pristatymo vietą yra įtvirtintos Konvencijos 31 straipsnyje. Taigi, Konvencijos 31 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu pardavėjas nėra įpareigotas pristatyti prekių kokioje nors konkrečioje vietoje, jo pristatymo prievolę sudaro: (a) jeigu pirkimo - pardavimo sutartis numato prekių pervežimą- prekių įteikimas pirmajam pervežėjui perduoti pirkėjui; (b) jeigu atvejais, nenumatytais ankstesniajame papunktyje, sutartis yra susijusi su individualiai apibrėžtomis prekėmis arba neindividualizuotomis prekėmis, kurios turi būti paimtos iš tam tikrų atsargų arba padarytos ar gaminamos, ir šalys sutarties sudarymo momentu žinojo, kad prekės buvo arba turėjo būti padarytos ar gaminamos tam tikroje vietoje, - prekių pateikimas pirkėjo dispozicijai toje vietoje; (c) kitais atvejais - prekių pateikimas pirkėjo dispozicijai vietoje, kurioje sutarties sudarymo momentu buvo pardavėjo verslo vieta. Sistemiškai analizuojant Konvencijos normas, darytina išvada, kad jeigu sutartyje yra nustatyta prekių pristatymo data - prekės turi būti pristatytos sutartyje nustatytu terminu, tačiau prekių pristatymo termino sutartyje nustatymas neleidžia spręsti apie prekių pristatymo vietą, todėl tais atvejai, kai šalys sutartimi neaptaria prekių pristatymo vietos, individualiai apibrėžtos prekės arba neindividualizuotos prekės, kurios turi būti padarytos arba gaminamos ir šalys sutarties sudarymo momentu žinojo, kad prekės buvo arba turėjo būti padarytos ar gaminamos tam tikroje vietoje, - turi būti pateiktos pirkėjo dispozicijai prekių gaminimo vietoje, o visais kitais atvejai, kai nėra susitariama dėl prekių pristatymo vietos - prekės turi būti pateiktos pirkėjo dispozicijai vietoje, kurioje sutarties sudarymo momentu buvo pardavėjo verslo vieta. Šiuo atveju šalys susitarė, kad prekės turi būti pagamintos per 6 savaites nuo išankstinės įmokos sumokėjimo momento. Šalys nesusitarė dėl prekių pristatymo vietos, todėl turėjo būti taikomos Konvencijos nuostatos. Kadangi tartasi dėl prekių pervežimo, prekės pirkėjo dispozicijai turėjo būti perduotos arba jų pagaminimo vietoje arba pardavėjo verslo vietoje, kurios šiuo atveju sutampa. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad prekės turėjo būti perduotos pirkėjui atsakovo verslo vietoje, t. y. Vytauto Didžiojo g. 116a, Kaišiadorys, po 6 savaičių nuo išankstinės įmokos sumokėjimo.

2. Dėl ieškovo pareigos nevykdymo. Atsakovas ieškovą apie prekių pagaminimą informavo telefonu, taip pat ieškovui buvo nurodyta, kad jis gali atsiimti prekes iš pardavėjo verslo vietos, tačiau ieškovas nei sutartu terminu, nei vėliau prekių pasiimti neatvyko, o po daugiau nei pusės metų be jokio žodinio ar rašytinio įspėjimo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Taigi, yra akivaizdu, kad būtent atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigą pagaminti ir pristatyti prekes sutartu terminu ir vietoje, o ieškovas pažeidė savo prievolę priimti prekes. Pažymėtina, kad atsakovas prekėms gaminti patyrė išlaidų, kurios yra ne mažesnės nei sumokėta pradinė įmoka (pagal nusistovėjusią atsakovo verslo praktiką, pradinės įmokos dydis paprastai būna lygus arba šiek tiek mažesnis už faktines prekės pagaminimo išlaidas tam, kad pirkėjui atsisakius priimti prekes, atsakovas pasidengtų prekės pagaminimo kaštus). Ieškovui neatsiėmus prekių ilgiau nei pusę metų, prekės (du nameliai ir garažas) buvo išardytos, tačiau panaudota prekėms gaminti žaliava negalėjo būti panaudota naujų prekių gamybai, todėl atsakovo patirtos išlaidos nebuvo sumažintos. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, kad ieškovas neįvykdė pareigos priimti pagamintų prekių, todėl atsakovui sumokėta pradinė įmoka turėjo likti atsakovui kaip patirtų išlaidų atlyginimas, kas reiškia, kad ieškovas neturėjo teisės reikalauti grąžinti sumokėtos pradinės įmokos už prekes bei sumokėti palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas privalėjo įrodyti, jog sumokėjo sutartą kainą ar jos dalį už prekę, o atsakovas privalėjo įrodyti, jog jis tą prekę pagamino ir perdavė (ar ketino perduoti) pirkėjui, tačiau atsakovas neįrodė, kad jis pagamino prekę ir ketino ją perduoti ieškovui. Pažymėtina, kad atsakovas vykusio teismo posėdžio metu prašė teismo priimti įrodymus - ieškovui pagamintų prekių brėžinius, tačiau teismas atsisakė juos priimti, motyvuodamas tuo, kad teikiami įrodymai yra nesusiję su byla. Pažymėtina ir tai, kad kitų įrodymų, jog konkretūs namukai ir garažas buvo pagaminti, pateikti teismui nėra galimybės, nes prekės pagaminimo momentas yra įforminamas prekės perdavimo-priėmimo aktu arba važtaraščiu, tačiau šiuo atveju ieškovas prekių nepasiėmė - jų perdavimas neįvyko, todėl prekių pagaminimas nebuvo įtvirtintas buhalterinėje įmonės apskaitoje. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad prekės buvo pagamintos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jis prašė atsakovo pristatyti prekes ar kad reiškė atsakovui pretenzijas dėl nepagamintos produkcijos, o ši aplinkybė patvirtina, kad faktiškai prekės buvo pagamintos, tačiau ieškovas jų neatsiėmė.

Atsiliepimas

Ieškovo Gardena House SARL atstovė advokatė Džiolana Tarvainytė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 137-139). Nurodo šiuos argumentus:

1. Dėl Konvencijos nuostatų taikymo. Apeliantas teigia, kad „šalys nesusitarė dėl prekių pristatymo vietos, todėl tokiu atveju turėjo būti taikomos Konvencijos nuostatos. Kadangi tartasi dėl prekių pervežimo, prekės pirkėjo dispozicijai turėjo būti perduotos arba jų pagaminimo vietoje arba pardavėjo verslo vietoje, kurios šiuo atveju sutampa.“ Priešingai, teismas vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, kad „atsakovas privalėjo perduoti prekes pirkėjui per 6 savaites nuo išankstinės įmokos (avanso) sumokėjimo, t. y. 2009-12-04, o ne pirkėjas privalėjo jų atvykti pasiimti.“ Šioje byloje neturi reikšmės prekių pristatymo vieta, ginčo esmė, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas yra, ar šalys tinkamai įvykdė savo sutartines prievoles. PVM sąskaitoje - faktūroje grafoje „Mokėjimas“ (angl. - „Payment“) (byloje yra pateikta PVM sąskaita faktūra) nurodyta, kad pirmasis mokėjimas – 70 proc. avansu, antrasis mokėjimas 30 proc. prekių kainos per 30 dienų nuo prekių pristatymo. Akivaizdu, kad ieškovas, sumokėdamas net 70 proc. prekių kainos dalies avansą, pagrįstai tikėjosi ir pasitikėjo atsakovu, kad prekės bus pagamintos ir pristatytos ieškovui laiku kaip buvo susitarta šalių. Šios aplinkybės patvirtina, kad pardavėjas neįvykdė vienos iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos - nepagamino ir nepristatė prekių pirkėjui (CK 6.305 str. 1 d.).

Šalies argumentai

2. Dėl ieškovo pareigos vykdymo. Apeliaciniame skunde atsakovas melagingai nurodo, jog „atsakovas apie prekių pagaminimą informavo telefonu, taip pat ieškovui buvo nurodyta, kad jis gali atsiimti prekes iš pardavėjo verslo vietos<...>.“ Priešingai, atsakovas apie prekių pagaminimą neinformavo ieškovo nei telefonu, nei rašytiniu pranešimu bei nei karto nesikreipė ir neragino atsiimti tariamai pagamintos produkcijos. Šią aplinkybę nustatė teismas, nurodydamas, kad „bylos duomenimis ieškovas atliko išankstinį mokėjimą už užsakytus pagaminti - garažą ir namelius, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog atsakovas pagamino produkciją, informavo ieškovą apie jos pagaminimą ar apie jos atsiėmimą, taip pat nėra įrodymų, jog atsakovas grąžino ieškovui sumokėtą išankstinę įmoką – 41 088,32 Lt.“ Taigi atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, elgėsi nesąžiningai neinformuodamas, kad prekių dėl atsakovui vienam žinomų priežasčių pagaminti negali ir negrąžindamas sumokėtos pradinės įmokos, o neteisėtai daugiau nei 8 mėnesius naudojosi ieškovo pinigais. Dėl šių priežasčių aukščiau minėti atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini (CPK 181 str.).

3. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Atsakovas melagingai teigia ir tai, kad „prekės (du nameliai ir garažas) buvo išardytos. Kaip pats atsakovas nurodo, panaudota prekėms gaminti žaliava negalėjo būti panaudota naujų prekių gamybai, todėl akivaizdu, kad išardyti prekes atsakovui būtų visiškai netikslinga. Jei atsakovas būtų pagaminęs produkciją, būtų galėjęs ją parduoti kitam pirkėjui ir tai būtų užfiksuota buhalterinėje įmonės apskaitoje, tačiau tokių duomenų byloje pateikta nėra. Pažymėtina, kad atsakovas iki to laiko, kol ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl sumokėtos pradinės įmokos grąžinimo, jokių pretenzijų ieškovui dėl prekių atsiėmimo nereiškė. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nei namelių, nei garažo nepagamino ir tokiu būdu pažeidė pardavėjo prievolę pagaminti ir perduoti daiktus (CK 6.317 str.). Atsakovo minimi įrodymai - pagamintų prekių brėžiniai yra visiškai nesusiję su byla - brėžiniai niekaip neįrodo, kad prekės ieškovui iš tikrųjų buvo pagamintos. Šie įrodymai nepatvirtina jokių bylai reikšmingų aplinkybių, todėl neatitinka CPK 177 str. 1 d. reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė atsakovo apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, visų pirma, būtina teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Šalys laikosi pozicijos, kad tarp jų susiklostė dviejų namelių ir garažo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš faktinių aplinkybių, nurodytų šalių procesiniuose dokumentuose, ir jų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo šalis sieja ne pirkimo-pardavimo, o rangos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek iš ieškinio (65-68 b.l.), tiek atsiliepimo į ieškinį (81-83 b.l.), tiek iš 2009 m. spalio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr.0000082 turinio matyti, jog šalys susitarė, jog atsakovas per šešias savaites nuo avanso, kuris sudaro 70 procentų sutarties kainos, sumokėjimo pagamins du namelius ir garažą, o ieškovas už pagamintas prekes, kai jos bus pristatytos, sumokės likusią sutarties kainos dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad šalys susitarė dėl prekių pagaminimo, o ne dėl pardavimo, leidžia daryti išvadą, jog jas sieja ne pirkimo-pardavimo, o rangos teisiniai santykiai, nes pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą (šiuo atveju pagaminti prekes) savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Be to, CK 6.645 straipsnio 1 dalis numato, kad rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių teisiniams santykiams taikytinos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos.

Kita vertus, netinkamų teisės normų pritaikymas, jeigu byla iš esmės išspręsta teisingai, negali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Tarp šalių, iš kurių viena (užsakovas) yra užsienio subjektas, kilusiam ginčui iš sutartinių rangos teisinių santykių taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma teisė tos valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Pagal rangos sutartį pagrindinė prievolė yra per sutartą terminą atlikti darbus pagal užsakovo užduotį. Be to, pagal įstatymą preziumuojama, kad labiausiai su prievole yra susijusi tos valstybės, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, nuolatinė gyvenamoji vieta arba verslo vieta, teisė. Ieškovas (užsakovas) pareiškė reikalavimą atsakovui (rangovui), turinčiam nuolatinę buveinę ir registruotam Lietuvoje, todėl nagrinėjamam ginčui taikytina Lietuvos teisė.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas 2009 m. spalio 23 d. pervedė atsakovui avansu 70 procentų sutarties kainos, nurodytos 2009 m. spalio 20 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.0000082 (7, 10 b.l.). 2009 m. spalio 20 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.0000082, kurią pats ir išrašė, atsakovas įsipareigojo pagaminti joje nurodytus gaminius per šešias savaites po pirmojo mokėjimo (7 b.l.). Taigi, atsakovas gaminius turėjo pagaminti iki 2009 m. gruodžio 4 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog rangos darbų perdavimas-priėmimas yra įforminamas raštu (CK 6.662 str.). Šiuo dokumentu įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662 straipsnio 2 dalis); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad darbų atlikimo aktas yra įstatyme įtvirtintas dokumentas, kuriame surašomi faktinio pobūdžio duomenys apie svarbias bylai aplinkybes; šis aktas yra įrodymų šaltinis apie tai, ar pagal rangos sutartį nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Byloje nėra jokių duomenų, kad šalys būtų pasirašiusios darbų (šiuo atveju gaminių) perdavimo-priėmimo aktą ar ieškovas (užsakovas) būtų atsisakęs jį pasirašyti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, jog atsakovas (rangovas) per šalių suderintą terminą (šešias savaites nuo pirmojo mokėjimo) gaminių nepagamino. Atsakovas teigdamas, kad ieškovas per nustatytą terminą neatvyko pagamintų gaminių atsiimti, šios aplinkybės neįrodė, t.y. yra nepateikė gaminių perdavimo-priėmimo akto, kuriame būtų nuoroda, kad ieškovas atsisakė pasirašyti ant gaminių perdavimo-priėmimo akto. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas (rangovas) gaminius turėjo pristatyti ieškovui, o ne ieškovas atvykti jų pasiimti. Tai matyti iš 2009 m. spalio 20 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.0000082, kurią išrašė pats atsakovas, esančio įrašo, kad antrasis mokėjimas atliekamas po prekių pristatymo. Toks įrašas suponuoja išvadą, jog rangovas įsipareigojo pagamintus gaminius pristatyti, t.y. nugabenti užsakovui. Rangovas neneigia, kad gaminių užsakovui nepristatė, todėl akivaizdu, jog jis sutarties neįvykdė. Rangovo aiškinimas, kad 2009 m. spalio 20 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.0000082 esantis įrašas „antrasis mokėjimas vykdomas po prekių pristatymo“ nereiškia rangovo įsipareigojimo pristatyti prekes, prieštarauja tiek ligvistiniam, tiek loginiam sąskaitos teksto aiškinimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (rangovas) neįvykdė rangos sutarties, t.y. nepagamino ir nepristatė per šalių sutartą terminą sutarties dalyko ieškovui (užsakovui), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį. Dėl nurodytų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, pakeičiant jo motyvus.

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistinos advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo 1381,12 Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 1381,12 Lt advokato vykimo į apeliacinės instancijos teismo posėdį bei atstovavimo jame išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, advokato vykimo į apeliacinės instancijos teismo posėdį bei atstovavimo jame išlaidos yra nepagrįstai didelės. Apeliacinės instancijos teismo posėdis užtruko mažiau nei valandą. Advokatė atvyko į Kauną iš Vilniaus, t.y. bendras kelionės atstumas neturėjo viršyti 250 km. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 1600,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.; 98 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistina 1097,- žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas atsakovui buvo atidėtas Kaišiadorių apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutartimi (132 b.l.), ir 10,- Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Timber Gruop“ apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Timber Gruop“ (į.k. 300976566, buveinė Vytauto Didžiojo g. 116A, Kaišiadorys) ieškovui Gardena Huose SARL (į.k. 509651006, buveinė 183 avenue de Choisy 75013 Paryžius, Prancūzija) 1600,- Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Timber Gruop“ (į.k. 300976566, buveinė Vytauto Didžiojo g. 116A, Kaišiadorys) valstybei 1097,- Lt (vieną tūkstantį devyniasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 10,- Lt (dešimt litų) turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Birutė BobrelTeisėjai Dalė BurdulienėArvydas Žibas