- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-17
- Bylos Nr.
- 2A-1409-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10128-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Nemuno Būstas“, L. J., R. U., H. A., A. J.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas: Asta Žeromsytė-Stanienė;
NUTARTIS
2014 m. liepos 17 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-837-947/2014 pagal ieškovės AB „Lesto“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Nemuno Būstas“, L. J., R. U., H. A., A. J. dėl skolos už elektros energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra atsakovė, buvo tiekiama elektros energija. Butas nuomos sutarčių pagrindu buvo išnuomotas tretiesiems asmenims. Per nurodytą laikotarpį (nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.) susidarė 1 356,47 Lt įsiskolinimas už suteiktą energiją. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovės priteisti 1 356,47 Lt skolos už, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė teigė, kad ji nėra tinkamas atsakovas byloje, nes minėta skola už elektros energiją turėtų būti priteista ne iš jos kaip turto savininkės, o iš elektros vartotojų - trečiųjų asmenų L. J., R. U., H. A., A. J.. Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad nesutinka, jog atsakovais byloje būtų pakeisti buto nuomininkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 356,47 Lt skolą už suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72 Lt žyminio mokesčio.
Teismas, spręsdamas, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkams – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikė specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Nurodė, kad įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės, tiek šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Teismas rėmėsi nuo 2010 m. vasario 19 d. galiojančiomis taisyklėmis (patvirtintos 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38), tačiau pabrėžė, kad analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose taisyklėse. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punkte numatyta, jog tuo atveju, kai su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Minėtų taisyklių 97 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei sutartis dėl elektros energijos vartojimo yra sudaręs patalpų nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Nustačius, kad ieškovė su buto nuomininkais rašytinių sutarčių dėl elektros energijos vartojimo nebuvo sudariusi, teismo vertinimu, nekyla klausimas dėl Kauno miesto savivaldybės, kaip buto savininkės, subsidiarios atsakomybės. Teismas atmetė atsakovės atstovės argumentus, kad tarp ieškovės ir buto nuomininko buvo sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais, nes byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl tokios sutarties sudarymo, kaip yra numatyta taisyklių 18 punkte.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Skunde nurodo, kad tarp ieškovės ir savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininkų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo - vartojimo) santykiai, t. y. ieškovė tiekė elektros energiją, o gyvenamųjų patalpų nuomininkai, o ne Kauno miesto savivaldybė elektros energiją vartojo. Gyvenamųjų patalpų nuomininkai konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį dėl teikiamų paslaugų, kadangi elektros energija buvo tiekiama butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris skolos susidarymo laikotarpiu buvo išnuomotas tretiesiems asmenims - gyvenamųjų patalpų nuomininkams. Jokie prievoliniai santykiai tarp Kauno miesto savivaldybės ir ieškovės nesusiklostė, todėl ir už suvartotą elektros energiją ji neprivalanti mokėti. Atsakovės vertinimu teismas, nustatęs, kad ieškovė su buto nuomininkais rašytinių sutarčių dėl elektros energijos vartojimo nebuvo sudariusi, nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad tarp ieškovės ir buto nuomininkų buvo sudaryta sutartis konkliudentinias veiksmais.
Apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad su vartotojais turi būti sudaryta rašytinė sutartis. Atsakovė pažymi, kad ginčo gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo daugiabučiame name. Šiame name įrengta įvadinė apskaitos įranga visam bendrabučiui, o esama viso bendrabučio vidaus elektros energijos tiekimo inžinerinė įranga nėra sumontuota taip, kad galima būtų kiekvienam patalpų savininkui ir/ar nuomininkui atskirai paskaičiuoti sunaudotos per ataskaitinį laikotarpį elektros energijos kiekį. Įmokas už sunaudotą elektros energiją apskaičiuoja ir vartotojams pateikia įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikos (patvirtintos 2003-11-03 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-412) 2 punktu. Įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis šia metodika, kiekvienam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkui ir nuomininkui atskirai apskaičiuoja įmokų už bendrabučio bendrosioms reikmėms (laiptinėms, rūsiams, kitoms bendrojo naudojimo patalpoms apšviesti, virtuvėms, liftų elektros įrenginiams, hidrauliniams siurbliams ir pan.) sunaudotą elektros energiją per ataskaitinį laikotarpį dydį ir pateikia jiems mokėjimo dokumentą, pagal kurį jie sumoka įmokas priimančių įstaigų kasoje. Vadinasi tai, kad nėra atskirų įvadų, nesudaro prielaidų teigti, jog nuomininkas, naudojantis elektros energiją, neprivalo už ją susimokėti. Atsakovės teigimu gyvenamųjų patalpų nuomininkai privalo atsakyti už susidariusią skolą, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė, jog už susidariusią skolą turi atsakyti turto savininkė.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė neginčijo turtinio reikalavimo dydžio, tačiau apeliantė informuoja, kad apie šios skolos egzistavimą ji apskritai nežinojusi, nes ieškovės teikiamomis paslaugomis nesinaudojo, sąskaitų, pranešimų ar įspėjimų negavo. Teismas sprendimu sukūrė tokią situaciją, kuri tarnauja atskiriems asmenims, jų asmeniniams poreikiams, kurie vengia mokėti jiems priklausančius mokesčius, tokiu būdu iškreipiami būsto suteikimo tikslai.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo tiekiama elektros energija. Gyvenamosios patalpos, esančios bendrabučio tipo daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (t. 1, b. l. 74), patalpos susideda iš dviejų kambarių (139-2/17,79 kv. m.) ir 139-3/11,94 kv. m. Šios patalpos ginčo laikotarpiu buvo išnuomotos: 2003 m. birželio 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu R. U. (t. 1, b. l. 68-70), bei tos pačios dienos 2003 m. birželio 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu H. A. (t. 1, b. l. 65), 2008 m. lapkričio 19 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu A. J. bei L. J. (t. 1, b. l. 57-59, 50-52), kurie įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka mokėti ne tik gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, bet ir komunalinių paslaugų mokesčius.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkams nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovei AB „Lesto“) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – atsakovei Kauno miesto savivaldybei ir priteisė iš atsakovės už suvartotą ir nesumokėtą elektros energiją laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. susidariusią 1 356,47 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti skolą už patiektą elektros energiją jai priklausančiam ir nuomininkams išnuomotam socialiniam būstui.
Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už pareigos mokėti už suvartotą elektros energiją nevykdymą ji yra atsakinga. Nurodo, kad nuomos sutarčių pagrindu nuomininkai, pasirašydami šias sutartis laisva valia, prisiėmė pareigą mokėti mokesčius, tenkančius išnuomotam būstui ir už pačių nuomininkų sunaudotas paslaugas, tame tarpe ir ieškovės, todėl už šios pareigos nevykdymą yra atsakingi nuomininkai. Tačiau iš byloje esančių įrodymų viseto, teisinio santykių reglamentavimo ir pačios nagrinėjamos situacijos spręstina, kad šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Skolos susidarymo laikotarpiu galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės, tiek šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. LR ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte nustatyta, jog jeigu su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Pagal šių Taisyklių 29 punktą, operatoriai ar tiekėjai elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, esant savininko raštiškam sutikimui, galėjo sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Analogiškas teisinis reglamentavimas pateikiamas ir skolos susidarymo laikotarpiu įsigaliojusiose LR energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, kuriomis iš esmės pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Šių taisyklių 96 punktas numato, jog patalpų savininkas už sunaudotą elektros energiją privalo atsiskaityti tik tada, kai nėra sudarytos sutarties su tiekėju ir (ar) operatoriumi arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui/gyvenamajai patalpai tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomininkai nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininkų sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovės ir nuomininkų sudarytų Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių turinio matyti, kad nuomininkai buvo įsipareigoję kas mėnesį teisės aktų nustatyta tvarka mokėti visus mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, sudaryti sutartis dėl elektros energijos tiekimo, tačiau, pažymėtina, kad ieškovė nėra atsakinga už tai, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o pati atsakovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga bei nesiėmė teisėtų priemonių dėl nuomininkų sutartimis prisiimtų prievolių tinkamo įvykdymo. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013, 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje AB „Lesto“ v. T. A., I. T., V. T., A. T., Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200/2014). Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkai nebuvo sudarę sutarties su visuomeniniu tiekėju - ieškove, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankamos kilti gyvenamųjų patalpų savininkės – Kauno miesto savivaldybės - pareigai atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, nes nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad elektros energijos vartojimo sutartis šiuo atveju konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta su gyvenamųjų patalpų nuomininkais, o ne su atsakove, neišreiškusia jokios valios išraiškos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios kasacinio teismo formuojamos praktikos ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kadangi tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo nutartimi nagrinėti tarp šalių susiklostę santykiai identiški, t. y. abiejose bylose nustatyta, kad nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai su elektros energijos tiekėju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau, kaip jau minėta, pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliantės argumentai, kad elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais šiuo atveju buvo sudaryta su gyvenamųjų patalpų nuomininkais ir todėl buto savininkas neprivalo mokėti už nuomininką komunalinių mokesčių, paneigiami prieš tai minėtais kasacinio teismo išaiškinimais. Byloje nustatyta aplinkybė, kad savivaldybei priklausančių butų nuomininkai nebuvo sudarę rašytinės sutarties su ieškove, pagal Taisyklių 96 punktą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pradavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.