- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-14
- Bylos Nr.
- 2S-790-413/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- Z. S., J. S.-Ž.
- Trečiasis asmuo
- D. S.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
- 3.2.6.10Teismo sprendimo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas
- 3.2.6.13Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. S. ir trečiojo asmens D. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovėms Z. S., J. S.-Ž. dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – D. S., Kauno miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, tenkinęs ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir Inspekcijos) ieškinį, nustatė atsakovėms Z. S. ir J. Ž. 18 mėnesių terminą įsiteisinti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nurodė, kad per minėtą terminą neįteisinus pastato, atsakovės per tris mėnesius nuo termino pabaigos savo lėšomis turi pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą pastatą ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovėms nepašalinus savavalinės statybos padarinių – leido Inspekcijai nugriauti savavališkai pastatytą pastatą ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovių. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
2. Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi minėto teismo sprendimo įvykdymas toje dalyje, kuria atsakovėms nustatytas 18 mėnesių terminas įteisinti pastatą, buvo atidėtas 12 mėnesių terminui, o to paties teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi šį terminą atidėjo dar 18 mėnesių. Atsakovėms nustatytu terminu teismo sprendimo neįvykdžius, buvo išduotas vykdomasis raštas.
Šalies argumentai
3. Atsakovė Z. S. ir trečiasis asmuo D. S. (toliau ir pareiškėjai) 2022 m. vasario 25 d. pateikė teismui pareiškimą, prašydami dar kartą atidėti Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo vykdymo terminą iki 2024 m. vasario 24 d. Minėtam pareiškimui užtikrinti pareiškėjai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, sustabdyti išieškojimą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012.
4. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas tuo, kad iki pareiškimo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo išnagrinėjimo netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, antstolis imsis priverstinių namo griovimo darbų, be to, tenkinus prašymą dėl baudų skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą, baudos atsakovėms bus skaičiuojamos už kiekvieną neįvykdytą sprendimo dieną, dėl to jos finansiškai nepajėgs sumokėti baudas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi atsakovės Z. S. ir trečiojo asmens D. S. 2022 m. vasario 25 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
6. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu būtų stabdomas sprendimo vykdymas, būtų paneigtas šio instituto išimtinumas. Įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas pasitikėjimas valstybės valdžia (CPK 18 straipsnis).
Šalies argumentai
7. Pareiškėjų prašymo tenkinimas vien tokio argumento pagrindu (kad yra paduotas prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo) sudarytų prielaidas šaliai piktnaudžiauti teise, vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą ir reikštų nepagrįstą bei neproporcingą išieškotojos teisių ir interesų ribojimą, t. y. sprendimo vykdymo sustabdymas prieštarautų šalių interesų pusiausvyros principams.
Žemesnės instancijos teismas
8. Sprendžiant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai negali būti keliami, kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsiteisėjus. Taigi, prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu. Tai yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti teismo sprendimo dėl priteisimo privalomumo ir vykdytinumo savybių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovė Z. S. ir trečiasis asmuo D. S. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės ir trečiojo asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Apeliantai niekada nesiliovė dėti visas pastangas, kad namas būtų įteisintas visa apimtimi, rengė projektus, kadastrinius matavimus, išsipirko įsiterpusį valstybinės žemės plotą ir t. t. Be to, eilė aplinkybių, kurios nepriklausė nuo apeliantų valios, susiklostė jiems palankiai, kas galiausiai lėmė tai, kad atsirado galimybės įteisinti pastato rekonstrukciją visa apimtimi, o ne tik jo dalį.
9.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad statiniai priverstinai griaunami gali būti tik išimtiniais, kraštutiniais atvejais, t. y. kad priverstinis statinio griovimas yra paskutinė priemonė, t. y. ji taikoma tik tada, kai nėra kitų alternatyvų.
9.3. CPK 284 ir CPK 144 straipsnių nuostatomis yra siekiama šalių interesų pusiausvyros, kas nagrinėjamu atveju atitinka priverstinio išieškojimo sustabdymą, t. y. kad tuo atveju, jeigu 2022 m. vasario 24 d. prašymas būtų patenkintas, galimai apeliantams palankus teismo sprendimas netaptų beprasmis.
9.4. Skundžiamoje nutartyje teismas nepaneigė apeliantų prašymo tikėtino pagrįstumo. Įrodymai šioje stadijoje nėra vertintini, tačiau svarbu tai, kad prašymas yra argumentuotas, o jame nurodytas aplinkybes patvirtina įrodymai. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad apeliantų prašymas dėl 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo, vykdymo tvarkos pakeitimo yra tikėtinai pagrįstas, t. y. pasitvirtinus prašyme išdėstytoms aplinkybėms yra pagrindas jį tenkinti.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. Ž. prašo jį tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas atmetė neįvertinęs ir nepaneigęs nė vienos iš minėtų laikinųjų pasaugos priemonių taikymo sąlygų buvimo, taip pat nevertinęs laikinųjų apsaugos priemonių atitikimo proporcingumo principui. Šio prašymo tikėtiną pagrįstumą patvirtina tai, kad įvairios atsakingos institucijos (Kauno miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt.) savo aktais ir veiksmais (buvo suderinti ir patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektai, D. S. buvo parduotas įsiterpęs laisvos valstybinės žemės plotas ir t. t.) yra iš esmės pripažinusios galimybes įteisinti namo rekonstravimą ir tokiais veiksmais sudariusios tam prielaidas (leidimas išpirkti užstatytą valstybinės žemės plotą, atitinkamų projektų patvirtinimas ir pan.).
10.2. Ieškovė ir antstolis siekia kuo skubiau nugriauti pastatą. Namo įteisinimui užbaigti būtina parengti projektą, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir atlikti kitus formalumus, kurie neišvengiamai reikalauja laiko, o paskyrus baudą, susidarytų milžiniškos sumos. Šalys nebūtų finansiškai pajėgios jas sumokėti, todėl jos būtų priverstos atsisakyti namo įteisinimo užbaigimo ir imtis priemonių jį patiems nugriauti. Tai reikštų, kad namas būtų priverstinai nugriautas jų pačių rankomis. Tai reiškia, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neišliktų ginčo objektas, t. y. būtų nugriautas ar apgriautas namas, o tokiu atveju palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų neįmanomas arba reikšmingai pasunkėtų.
11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Nagrinėjamu atveju savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas buvo ir yra išspręstas įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu. Todėl nei savavališkos statybos faktas, nei sprendimo teisėtumas atskiruoju skundu negali būti kvestionuojami, o apeliantai, mėgindami pasinaudoti laikinųjų apsaugos priemonių institutu, ir vėl toliau siekia išvengti bet kokių sprendimo nevykdymo pasekmių.
11.2. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, paprastai taikoma specifinėse bylose, kai yra sprendžiamas antstolio veiksmų ar varžytynių teisėtumo klausimas, arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Inspekcijos nuomone, teismas skundžiama nutartimi nepažeidė nei materialinės teisės, nei procesinės teisės normų, įsigilino į sprendimo vykdymo atidėjimą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, jų esmę, nenukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės ir trečiojo asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (Inspekcija) į teismą su ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipėsi dar 2005 metais. Kauno apylinkės teismas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nustatė atsakovėms 18 mėnesių terminą įsiteisinti statinį – pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Per nurodytą terminą neįteisinus statinio, įpareigojo atsakoves per 3 mėnesius nuo termino pabaigos pašalinti savo lėšomis savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovėms nepašalinus savavalinės statybos padarinių – leido tai padaryti Inspekcijai. Šis sprendimas įsiteisėjo 2012 m. birželio 29 d. Po minėto sprendimo teismas dar du kartus tenkino atsakovų prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Atsakovėms sprendimo neįvykdžius, teismas 2016 m. gruodžio 9 d. išdavė ieškovei vykdomąjį raštą, kurio pagrindu antstolio kontoroje yra užvesta vykdomoji byla.
15. Taigi, šalių ginčas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (CPK 18 straipsnis). Priimant ir vykdant teismo sprendimus, yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas bei stiprinamas pasitikėjimas valstybės valdžia. Tik įvykdžius teismo sprendimą galima konstatuoti, kad asmeniui buvo sudaryta galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ir pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.
16. Apeliantai šiuo atveju siekia pasinaudoti CPK 284 straipsnyje numatyta galimybe pakeisti įsiteisėjusio sprendimo vykdymo tvarką – atidėti teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo vykdymą iki 2024 m. vasario 24 d., o šio prašymo įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą (vykdymą) pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. priimtą sprendimą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl minėto teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.
17. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
18. Pagal galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintas nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje, tai reiškia, kad šios priemonės gali būti taikomos ir vykdymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016), jeigu yra įrodomas sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimas, t. y. ieškinio (prašymo) tikėtinas pagrįstumas ir grėsmė teismo procesinio sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika), bei išpildoma esminė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – užtikrinti proceso dalyvių, kurie yra pareiškę byloje materialaus pobūdžio reikalavimus, interesų apsauga.
19. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais.
20. Sprendžiant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai nėra keliami, kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsiteisėjus. Tai reiškia, kad prašymas išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius. Teisė prašyti teismo atidėti teismo sprendimo vykdymą yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių.
21. Siekdama suvienodinti Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis, teikiant CPK 284 straipsnyje numatytus prašymus, siekiama sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad, sprendžiant prašymus, pateiktus CPK 284 straipsnio nustatyta tvarka, negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 44 punktas).
22. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad prašymas išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu. Tai yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti teismo sprendimo dėl priteisimo privalomumo ir vykdytinumo savybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 43 punktas).
23. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-350-302/2021, kurioje taip pat buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimas pateikus prašymą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, nurodyta, kad teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento įvykdymas per įmanomai trumpiausią terminą yra esminis priverstinio vykdymo tikslas, kuris negali būti laikomas neteisėtu ar kaip nors pažeidžiančiu skolininko interesus. Pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, todėl, net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal tokį teismo sprendimą liktų nepakitusi.
24. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų argumentus, jog pagrindą stabdyti išieškojimo procesą sudaro tai, kad netaikius prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ir civilinėje byloje Nr. 2VP-2116-997/2022 pagal antstolio pareiškimą leidus Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti pastatą (duomenys neskelbtini), išieškant patirtas išlaidas iš atsakovių, taip pat skyrus atsakovėms baudą dėl sprendimo neįvykdymo, atsakovės patirs didžiules išlaidas, o namas bus nugriautas.
25. Konstatavus, kad apeliantų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius, spręstina, jog neegzistuoja laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamas apsaugoti materialinis teisinis interesas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko apeliantų prašymas pagrįstai buvo atmestas.
26. Kaip teisingai pažymėjo skundžiamą nutartį priėmęs teismas, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019 17 punktas ir jame nurodyta praktika). Tokia priemonė gali būti taikoma ir tuo atveju, kai byloje yra ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindu teismo sprendimui dėl priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).
27. Nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš 26 punkte paminėtų atvejų. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2VP-2116-997/2022, kurioje pareiškėjas antstolis M. P. 2021 m. lapkričio 30 d. pareiškimu dėl sprendimo nevykdymo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomojoje byloje Nr. 0123/17/00341 prašo už privalomojo nurodymo nevykdymą taikyti teismo sprendime nurodytą teismo sprendimo nevykdymo pasekmę – leisti nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš skolininkų bei teismo nuožiūra spręsti klausimą dėl CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytos sankcijos – baudos skyrimo. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi minėtos civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki kol įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais bus išnagrinėtos Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinė byla Nr. e2-5957-997/2022 dėl administracinių aktų panaikinimo ir civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 Z. S. ir D. S. 2022 m. vasario 25 d. pareikštas prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
28. Aukščiau aptartos aplinkybės paneigia ir kitą apeliantų argumentą, kad šiuo metu egzistuoja reali grėsmė jiems galimai palankaus teismo procesinio sprendimo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo įgyvendinimui, nes, kaip minėta, priverstinio vykdymo veiksmai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo yra sustabdyti kitoje civilinėje byloje.
29. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl apeliantų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.