Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-362-71/2013 pagal ieškovo S. V. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai S. V. B. įmonei, E. A. ir A. R. dėl varžytynių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nustatė, kad 2012 m. vasario 29 d. varžytynių aktas Nr. 1 atitinka Vyriausybės nutarimu patvirtintą varžytynių akto formą. Šiuo atveju pirkimo-pardavimo sandoris prieštarauja CK 6.397 straipsnio 1 daliai. Parduoti pastatai yra atskirti turtiniai vienetai, todėl varžytynių protokole ir varžytynių akte privalėjo būti nurodyta kiekvieno parduodamo pastato kaina. Teismas, vertindamas varžytynių akto teisėtumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 ir nesprendė dėl varžytynių akto atitikimo CK 6.397 straipsnio 1 daliai. Tokiu būdu buvo pažeista CK 1.3 straipsnio 4 dalis. Vyriausybės nutarimai civilinius santykius gali reguliuoti tik tiek, kiek nustatyta įstatymų. Jei Vyriausybės nutarimai prieštarauja CK ar kito įstatymo normoms, taikomos šio kodekso ar kito įstatymo normos. Šiuo atveju Vyriausybės nutarimas prieštaravo imperatyviai CK 6.397 straipsnio nuostatai, todėl teismas turėjo taikyti CK 6.397 straipsnį ir ieškinį tenkinti.Teismas taip pat nepagrįstai netaikė ir neaiškino CK 6.397 straipsnio normos. Varžytynių akte nėra nurodyti visi duomenys apie parduodamus atskirus nekilnojamuosius daiktus, kurie turi atskirus unikalius numerius, nenurodyta kiekvieno nekilnojamojo daikto vieta atitinkamame žemės sklype. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.321 straipsnio 3 dalį, nes parduoti nekilnojamieji daiktai buvo areštuoti Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimu ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi.Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ieškovo S. V. B. dalyvavimą byloje būtinu bei paaiškinti aplinkybes dėl kitos civilinės bylos Nr. 2-22-322/2013, iškeltos Kelmės rajono apylinkės teisme. Abi bylos yra dėl to paties nekilnojamojo daikto, t. y. fermos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). Teismas, neįtraukęs į bylą trečiuoju asmeniu A. P., kuris kitoje byloje yra pareiškęs reikalavimą dėl tos pačios fermos, pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas (apeliantas) apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą ieškovas motyvuoja tuo, kad teismo sprendimas nėra išsamus, sprendime netinkamai aiškintas ir taikytas įstatymas, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Dėl ieškovo prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2012 m. vasario 29 d. varžytynių aktu, 2012 m. kovo 1 d. patvirtintu bankrutavusios S. V. B. įmonės kreditorių susirinkimo pirmininko, bankroto administratorius UAB „Valdsita“, vadovaudamasis 2012 m. vasario 13 d. įvykusių varžytynių rezultatais, perdavė, o E. A. ir A. R. (pagal 2012 m. vasario 22 d. susitarimą dėl teisių pagal 2012 m. vasario 13 d. varžytynių protokolą perleidimo) priėmė nuosavybėn tokį turtą: už 30 000 Lt E. A. priėmė pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 595,78 kv. m ploto, pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 078,25 kv. m ploto, pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 466,38 kv. m ploto, pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 295,44 kv. m ploto, pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 31 kv. m ploto, esančius (duomenys neskelbtini); už 25 000 Lt A. R. priėmė pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 774,67 kv. m ploto, pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 034,19 kv. m ploto, esančius (duomenys neskelbtini). (1 t., 6 b. l.). Pagal 2012 m. vasario 13 d. varžytynių protokolą Nr. 1 varžytynes dėl pirmiau minėto turto laimėjo E. A., pasiūlęs didžiausią kainą ? 55 000 Lt (1 t., 12 b. l.). 2012 m. vasario 22 d. sutartimi dėl teisių pagal 2012 m. vasario 13 d. varžytynių protokolą perleidimo E. A. ir A. R. susitarė dėl varžytynių laimėtojo 0,4545 dalies teisių perleidimo A. R. A. R. buvo perleistos teisės į pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 774,67 kv. m ploto, ir į pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 034,19 kv. m ploto, esančias (duomenys neskelbtini), o varžytynių laimėtojo teisė į kitus nekilnojamuosius daiktus už 30 000 Lt liko E. A. (1 t., 75-77 b. l.). Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti 2012 m. vasario 13 d. įvykusių varžytynių rezultatus (protokolą) ir 2012 m. vasario 29 d. varžytynių aktą Nr. 1 negaliojančiais. Savo reikalavimus grindė tuo, kad nekilnojamųjų daiktų pardavimas prieštarauja CK 6.397 straipsnio 1 daliai, nes varžytynių protokole ir varžytynių akte bankroto administratorius privalėjo nurodyti kiekvieno parduodamo pastato kainą atskirai. Taip pat ieškinys grindžiamas tuo, kad bankroto administratorius pardavė nekilnojamuosius daiktus skubotai ir už labai mažą kainą, kad parduodant pastatus pažeidė CK 6.321 straipsnio 3 dalies normą, nes nekilnojamasis daiktas dar prieš pardavimą buvo ir yra areštuotas baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-519/2012, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė.

Apeliantas visų pirma nurodo, kad nekilnojamojo daikto pardavimo sandoris prieštarauja CK 6.397 straipsnio 1 daliai, nes varžytynėse buvo parduodami pastatai, kurie yra atskiri turtiniai vienetai, todėl varžytynių protokole ir varžytynių akte privalėjo būti nurodyta kiekvieno parduodamo pastato kaina atskirai.

ĮBĮ 33 straipsnio, reglamentuojančio turto pardavimo ir perdavimo tvarką, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe, nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d.). Nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisės valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (lėšomis) suteikiama administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir parduoda ar perduoda jį kreditoriams (ĮBĮ 31 str. 2 p.). Tiek 2011 m. rugpjūčio 16 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 5 surašymo metu, tiek organizuojant varžytynes, tiek ginčijamų protokolo ir varžytynių akto surašymo ir tvirtinimo metu turto pardavimo procedūrą detalizavo Vyriausybės 2001 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas. Nors apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo Vyriausybės nutarimu, teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). ĮBĮ reglamentuoja įmonių bankroto procesą (ĮBĮ 1 str. 1 d.). Šis įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas bankroto byloms bei su tuo susijusiems klausimams nagrinėti, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl varžytynių akto teisėtumo, pagrįstai rėmėsi minėtu Vyriausybės nutarimu, nes tokią bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką numatė ĮBĮ. Dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstu skundo argumentą apie tai, jog šiuo atveju buvo pažeista CK 1.3 straipsnio 4 dalis.

Aprašo 7 punkte nustatyta, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Teisės aktuose nenustatyta privaloma turto vertinimo, atliekamo kvalifikuoto turto vertintojo, procedūra. Kompetencija spręsti dėl turto vertinimo tvarkos ir nustatyti konkrečią turto pradinę pardavimo kainą suteikta kreditorių susirinkimui. Byloje nustatyta, kad bankrutavusios S. V. B. įmonės kreditorių 2011 m. rugpjūčio 16 d. pakartotiniame susirinkime (protokolo Nr. 5) svarstant klausimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nutarta iš varžytynių parduoti ginčo nekilnojamuosius daiktus už bendrą 50 000 Lt sumą (svarstyto klausimo 1.2.9 p.), už kurį balsavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 38,94 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų (susirinkime dalyvavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 50,49 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų). Turto pardavimo iš varžytynių kaina kreditorių susirinkime nustatyta vadovaujantis turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktu Nr. 11/05-01J. Šis kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo ginčijamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Taigi varžytynės vyko nepažeidžiant imperatyviųjų ĮBĮ 33 straipsnio ir Aprašo 7 punkto normų. Apeliantas, manydamas, kad tokia nustatyta turto kaina pirmosiose varžytynėse neatitinka turto tikrosios vertės, turėjo teisę ginčyti kreditorių nutarimą, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija sutinka, kad CK 6.397 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl parduodamo nekilnojamojo turto kainos privalomo nurodymo yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau sprendžia, jog parduodant ginčo turtą ši norma nebuvo pažeista. Parduodamų nekilnojamųjų daiktų bendra kaina tiek varžytynių protokole, tiek varžytynių akte buvo nurodyta. Nekilnojamųjų daiktų, parduodamų vienu komplektu, kainos dydis, t. y. 50 000 Lt, buvo nustatytas kreditorių susirinkime, nes, kaip jau minėta, kompetencija spręsti dėl bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto vertinimo tvarkos ir nustatyti konkrečią turto pardavimo kainą įstatymu suteikta kreditorių susirinkimui. Parduodant bankrutuojančios įmonės turtą, jo kainos nustatymas nepriklauso nuo turto savininko valios, tačiau suinteresuoti tokio turto pardavimu iš varžytynių asmenys gali ginčyti atitinkamą kreditorių susirinkimo nutarimą, tačiau, kaip jau minėta, šiuo atveju kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo skundžiamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Be to, į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad parduotų iš varžytynių ginčo nekilnojamųjų daiktų bendra pradinė pardavimo kaina neatitiko jų rinkos vertės. Nepaisant to, kad ginčo nekilnojamieji daiktai teisiškai registruoti kaip atskiri turtiniai vienetai, turintys skirtingus unikalius numerius, tačiau kreditorių susirinkimui nusprendus dėl visų šių nekilnojamųjų daiktų kaip vieno turtinio komplekso pardavimo, nustatant visų parduodamų daiktų bendrą kainą, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.397 straipsnio 1 dalies imperatyvas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti parduodamo nekilnojamojo daikto kainą.

Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantis daiktas turi būti individualizuotas, nurodant duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, to daikto vietą atitinkamame žemės sklype ar jo vietą kitame daikte (CK 6.396 str. 1 d.). Jeigu sutartyje nurodytų duomenų nėra, tokia sutartis negalioja (CK 6.396 str. 2 d.). Toks reglamentavimas skirtas tam, kad prievolės dalykas tenkintų vienokius ar kitokius asmens poreikius, o ne būtų betikslis. Sutarties dalyko įmanomumas reiškia, kad galima įsipareigoti atlikti tik tai, kas įmanoma, nes, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (impossibillum nulla obligatio est). Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimams yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Byloje nenustatyta, kad neįmanoma įvykdyti varžytynių akto dėl nekilnojamojo daikto pardavimo. Priešingai, byloje yra duomenys apie tai, jog atsakovai, įgiję nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, su tais daiktais susijusias teises realiai įgyvendino, nuo 2012 m. kovo 29 d. įregistruodami nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius daiktus viešame registre (1 t. 85-87 b. l.). 2012 m. vasario 29 d. varžytynių akte fiksuojant perduodamų nekilnojamųjų daiktų duomenis, buvo įrašyti nekilnojamojo daikto pavadinimai, unikalūs numeriai, jų plotas, t. y. nurodyti parduotus pastatus individualizuojantys duomenys. Kitoje varžytynių akto pusėje E. A. ir A. R. patvirtino, jog inventorinę bylą gavo, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše fiksuotas kiekvieno nekilnojamojo daikto pažymėjimas plane. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl CK 6.396 straipsnio pažeidimo.

Apelianto nuomone, parduodant turtą iš varžytynių buvo pažeista CK 6.321 straipsnio 3 dalis, nustatanti, jog pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ir neapribota. Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-00005-11 buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamuosius daiktus (1 t., 82-83 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-519/2012, kurioje S. V. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad 2011 m. lapkričio 29 d. prokuroro nutarimu taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas yra pasibaigęs, todėl iki bylos išnagrinėjimo teisme ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo nustatė laikiną dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti kaltinamajam S. V. B. nuosavybės teise priklausančiu jo vardu registruotu nekilnojamuoju turtu, įskaitant ir šioje civilinėje byloje ginčijamu varžytynių aktu perduotą turtą, areštuoto turto saugotoju paskiriant S. V. B. (2 t., 6-8 b. l.). Taigi apelianto minimas prokuroro taikytas laikinas turto nuosavybės teisės apribojimas galiojo nuo 2011 m. lapkričio 29 iki 2012 m. gegužės 29 d., o Šiaulių apygardos teismo nutartimi nuosavybės teisės buvo apribotos nuo 2012 m. gruodžio 14 d. (kai ginčo nekilnojamieji daiktai nebepriklausė S. V. B. ir tai atsispindėjo viešame turto registre). S. V. B. įmonei bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi, nutartis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 9 d. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą bankroto administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. Taigi bankroto administratorius, skelbdamas ginčo nekilnojamojo turto varžytynes, varžytynių protokolo ir akto surašymo metu turėjo teisę disponuoti šiais nekilnojamaisiais daiktais. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi S. V. B. įmonės bankroto byloje panaikino visus areštus ir apribojimus bankrutavusios S. V. B. įmonės savininkui S. V. B. ir jo sutuoktinei R. B. priklausančiam turtui, kuris ir buvo parduotas ginčijamu varžytynių aktu (1 t., 84 b. l.). Areštas turtui buvo išregistruotas 2012 m. kovo 13 d. (1 t., 7 b. l.). Dėl šių aplinkybių skundo argumentai apie netinkamą CK 6.321 straipsnio 3 dalies taikymą taip pat laikytini nepagrįstais.

Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ieškovo S. V. B. dalyvavimą byloje būtinu bei nesuteikė galimybės paaiškinti aplinkybių dėl kitos civilinės bylos Nr. 2-22-322/2013, iškeltos Kelmės rajono apylinkės teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovą nuo pat civilinės bylos iškėlimo atstovavo advokatas P. L. (1 t., 11 b. l.), kuris bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo teismo posėdžiuose (1 t., 153-154, 174-177 b. l.). Teismo šaukimas apie 2012 m. gruodžio 17 d. 14 val. teismo posėdį advokatui P. L. buvo įteiktas 2012 m. lapkričio 14 d. (1 t., 162 b. l.). Į 2012 m. gruodžio 17 d. teismo posėdį atvyko ieškovo atstovas advokatas P. L., ieškovas į teismo posėdį neatvyko. Ieškovo atstovas pranešė, kad ieškovas į teismo posėdį negalėjo atvykti, prašė bylos nagrinėjimą atidėti. Nurodė, kad Kelmės rajono apylinkės teisme yra užvesta kita byla, kuri siejasi su šia bylą. Advokatas prašė bylos nagrinėjimą atidėti, nes be ieškovo negali paaiškinti visų aplinkybių. Teismas netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą nutarė nagrinėti iš esmės (1 t., 174, 175 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje ir gali vesti bylą per atstovus ar prašyti teismą bylą išnagrinėti joms ir jų atstovams nedalyvaujant. Atstovavimo institutas yra grindžiamas principu „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats“ (qui facit per alium facit per se). Ieškovą teismo posėdžiuose atstovavo advokatas, ieškovas procesiniuose dokumentuose nebuvo išreiškęs noro asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose. Priešingai, ieškovas ieškinyje nurodė, jog bylą ves per advokatą P. L. Ieškovo dalyvavimas teismo posėdžiuose nebuvo pripažintas būtinu, ieškovas iki pat teismo posėdžio turėjo galimybę teikti teismui papildomus rašytinius ir kitus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą netenkinti ieškovo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylą nagrinėti iš esmės. Be to, ieškovas, teigdamas , jog pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė paaiškinti dėl kitos civilinės bylos Nr. 2-22-322/2013, iškeltos Kelmės rajono apylinkės teisme, šią aplinkybę nurodė tik apeliaciniame skunde, dėl kurios teisėjų kolegija pasisako toliau šioje nutartyje.

Apeliantas aiškina, kad Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams S. V. B. ir R. B. (trečiasis asmuo A. R., byloje išvadą duodanti institucija – VĮ Registrų centro Šiaulių filialas) dėl nekilnojamojo daikto ? fermos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia. Pasak apelianto, minėta ferma yra abiejų civilinių bylų ginčo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo į nagrinėjamą bylą trečiuoju asmeniu įtraukti A. P., o to nepadaręs, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 329 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą. Taigi ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų), nes į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas A. P. Beje, po to, kai byla su ieškovo apeliaciniu skundu jau buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, 2013 m. balandžio 2 d. gautas A. P. pareiškimas, kuriame nurodoma, jog dėl pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jis su S. V. B. 2011 m. gruodžio 23 d. sudarė sutartį-susitarimą, pagal kurį S. V. B. įsipareigojo parduoti minėtą pastatą su jam eksploatuoti reikalingu žemės sklypu už 20 000 Lt, jog sutartyje-susitarime buvo numatyta, kad pastatu jis galės naudotis sumokėjęs nurodytą sumą, o pirkimo-pardavimo sutartis būsianti sudaryta 2012 m. pirmame pusmetyje. A. P. nurodo, kad pinigus už pastatą sumokėjo 2011 m. gruodžio 23, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis su juo nebuvo sudaryta, nes pastatas buvo areštuotas ir parduotas varžytynėse. A. P. nuomone, dėl šios priežasties jis turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nes ginčas tiesiogiai lietė jo turtines teises (2 t., 25 b. l.).

Iš kartu su ieškovo apeliaciniu skundu pateiktos Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-22-322/2013, turinio matyti, kad A. P. pareiškė ieškinį pripažinti 2011 m. gruodžio 23 d. A. P. ir S. V. B. pasirašytą susitarimą dėl pastato-fermos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo už 20 000 Lt galiojančia pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria A. P. nuosavybės teise įgijo pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (2 t., 4-5 b. l.). Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad Kelmės rajono apylinkės teisme A. P. ieškinys buvo gautas 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. spalio 4 d. buvo nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Ieškovas, žinodamas, jog yra sudaręs susitarimą dėl pastato-fermos pirkimo, 2012 m. gegužės 16 d. teikdamas ieškinį čia nagrinėjamoje civilinėje byloje ir manydamas, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, turėjo pareigą tokį asmenį įvardinti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau to nepadarė. Apie tai, jog nekilnojamasis daiktas yra parduotas iš varžytynių, turėjo būti žinoma ir A. P., nes informacija apie organizuojamas varžytynes buvo skelbiama viešai (1 t., 79 b. l.), o nuosavybės teisės į pastatą-fermą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasikeitimas viešame registre buvo fiksuotas nuo 2012 m. kovo 28 d. (1 t., 85-86 b. l.). Žinodamas tokią informaciją A. P. turėjo kreiptis į bankroto administratorių dėl savo teisių gynimo, o tuo pačiu ir įstojimo į šią civilinę bylą trečiuoju asmeniu, tačiau to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymines sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimu A. P. nėra nustatytos jokios teisės ir pareigos. Aukščiau minėtu A. P. ir S. V. B. 2011 m. gruodžio 23 d. susitarimu buvo susitarta dėl teisių ir pareigų įgyvendinimo ateityje (pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje), tačiau dėl nekilnojamojo daikto nebuvo sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis, kaip tą imperatyviai nustato CK 1.74 straipsnio 1 punktas, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl A. P. materialiųjų teisių ir pareigų. Taigi absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas nekonstatuojamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Atsakovai E. A. ir A. R. pateikė prašymą priteisti jiems iš apelianto bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą kiekvienas iš šių atsakovų sumokėjo advokatui po 300 Lt (2 t., 15, 18, 19, 20, 21 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovams E. A. ir A. R. iš ieškovo S. V. B. priteisia po 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams E. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 300 Lt (po tris šimtus litų) kiekvienam išlaidas, turėtas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.