Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-07 · Civilinė byla Nr. 2S-42-661/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-02-07Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-04-24Vilniaus apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2013-07-29Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-07
Bylos Nr.
2S-42-661/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-14236-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Barkauskas
Atsakovas
J. P., S. P.
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-42-661/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14236-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 122.2;122.3;122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. P. (J. P.), S. P. (S. P.), J. P. (J. P.) ir J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamų gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“,

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamų gyvenamųjų patalpų, dalyvaujant trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Kartu su ieškiniu pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždrausti atsakovams leisti apsigyventi ar kokiu kitu būdu leisti naudotis Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis, kitiems asmenims, pagal Nuomos sutartį neturintiems teisės gyventi nuomojamame bute.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino bei uždraudė atsakovams leisti apsigyventi ar kokiu kitu būdu leisti naudotis Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilnius, kitiems asmenims, pagal nuomos sutartį neturintiems teisės gyventi nuomojamame bute. Teismas nurodė, kad įvertinus ieškinio dalyką – iškeldinimą iš neteisėtai užimamų gyvenamųjų patalpų - laikinosios apsaugos priemonės, kurios apimtų draudimą apsigyventi ar kitu būdu leidimą naudotis ginčo butu iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje, taikymas būtų pagrįstas ir tikslingas, nes yra pagrindas teigti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas teismo procesinio sprendimo vykdymas tuo atveju, jeigu būtų patenkintas tokio turinio reikalavimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartį. Nurodo, kad atsakovų potenciali grėsmė teismo procesinio sprendimo vykdymo apsunkinimui nėra įrodyta. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Vilniaus miesto savivaldybės pareikštame ieškinyje išdėstytos tik prielaidos, kurios yra nepagrįstos jokiais objektyviais faktais. Ieškovas taip pat nepateikė jokių faktų, kad atsakovai bandė, bando (o gal net ir bandys) apgyvendinti kitus asmenis ginčo bute, nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčo bute gyvena kiti asmenys, pagal nuomos sutartį neturintys teisės tame bute gyventi. Atsakovai taip pat teigia, jog skundžiamojoje nutartyje paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas, kadangi atsakovai gyvena Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute. Kitų asmenų apgyvendinimas minėtame ginčo bute įmanomas tik esant savininko (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės) sutikimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 9 d. nutartimi pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas atsakovams leisti apgyvendinti ar kokiu nors kitu būdu leisti naudotis butu, kitiems asmenims nei numatyta sutartyje. Nurodo, kad nesiėmus šių priemonių, neabejotinai atsirastų grėsmė galimai palankaus ieškovo teismo sprendimo įvykdymui dėl objektyviai pagrįstų priežasčių, t.y. didelė tikimybė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gali apsigyventi ir savo šeimos narius apgyvendinti šiuo metu faktiškai minėtame bute negyvenantis, tačiau pagal sutartį turintis teisę ginčo bute gyventi S. P.. Pažymi, kad teismui galimai tenkinus ieškovo reikalavimus, nebūtų teisinio pagrindo iškeldinti kitus asmenis iš nuomojamo buto ir ieškovas būtų priverstas pakartotinai kreiptis į teismą su patikslintu ieškiniu dėl to paties buto atlaisvinimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad priimtas Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas - pagrįstai atsižvelgė į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas. Taip pat ieškovo manymu, atsakovų teisėms taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju atsakovai pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą grindžia tuo, jog atsakovų potenciali grėsmė teismo procesinio sprendimo vykdymo apsunkinimui nėra įrodyta. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Taip pat apeliantai teigia, jog skundžiamojoje nutartyje paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas, kadangi atsakovai gyvena Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute. Kitų asmenų apgyvendinimas minėtame ginčo bute įmanomas tik esant savininko (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės) sutikimui.

Kaip minėta, pagal CPK 144 str. 1 dalį asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio tikėtino pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys yra akivaizdžiai tenkintinas ar netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės - teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, o tik vertina 1) ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas 2) ir, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus bei ieškinio dalyką - iškeldinimą iš neteisėtai užimamų gyvenamųjų patalpų, pagrįstai nusprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti ir nutarė, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas yra tikslingas. Taip pat teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pradinėje bylos stadijoje, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti; teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2006 m. gegužės 4 d. Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartis, priimta c. b. Nr. 2-1 239/2006). Taigi, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė neprivalėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai kils sunkumų vykdant galimai ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą. Taigi, atsakovų argumentas, jog ieškovas turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, laikytinas nesudarančiu pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas privalo vadovautis ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą, įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.), be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.). Tokių laikinųjų apsaugos priemonių - uždraudimo atsakovams leisti apsigyventi ar kitokiu būdu leisti naudotis ginčo butu kitiems asmenims pagal nuomos sutartį neturintiems teisės gyventi nuomojame bute - pritaikymas nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo, taip pat nevaržo atsakovų teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (kadangi pagal sudarytą nuomos sutartį ginčo bute gali gyventi tik atsakovai) - atsakovams nėra taikomi turtiniai suvaržymai ar kitos nepagrįstai didelių suvaržymų sukeliančios laikinosios apsaugos priemonės. Akivaizdu, kad atsakovams leidus apsigyventi ginčo bute kitiems asmenims - galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, kadangi ieškovas būtų priverstas pakartotinai kreiptis į teismą dėl to paties objekto atlaisvinimo.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovų atskirasis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Barkauskas