Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos asociacijos Biržų rajono vietos veiklos grupės skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja asociacija Biržų rajono vietos veiklos grupė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015-12-23 sprendimą „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ ir 2016-03-14 raštą Nr. BRK-1236 „Dėl informacijos pateikimo“ ta apimtimi, kuria paramos gavėjai Biržų rajono vietos veiklos grupei pritaikyta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007-04-06 įsakymo Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.4 papunktyje numatyta 2 372 Eur dydžio sankcija; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016-04-26 sprendimą Nr. 3R-175(AG-114/02-2016); 3) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2010-01-08 ji ir Agentūra sudarė paramos vietos plėtros strategijai įgyvendinti sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos krypties „Leader metodo įgyvendinimas“ priemonę „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ Nr. 4VP-KP-09-2-001337 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1 p. nurodyta, jog pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti vietos plėtros strategiją „Biržų rajono savivaldybės kaimo vietovių plėtros strategija iki 2013 m.“ Nr. 4VP-KP-09-2-00I337-PR001 (toliau – ir Vietos plėtros strategija), o Agentūra įsipareigojo vadovaujantis Sutartyje ir teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis teikti pareiškėjai paramą, susijusią su Vietos plėtros strategijos įgyvendinimu. Paaiškino, kad 2015-08-05 raštu kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakeisti Sutartį, nukeliant paskutinio mokėjimo prašymo pateikimo datą iki 2015-09-30 (toliau – ir Pirmasis prašymas). Agentūrai patenkinus pareiškėjos Pirmąjį prašymą 2015-08-19 buvo sudarytas Sutarties pakeitimas. 2015-09-29 kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakoreguoti Vietos tvarkos strategiją perskirstant administravimo lėšas taip, jog nebūtų keičiama galutinė bendra mokėjimo prašymo suma (toliau – ir Antrasis prašymas). Agentūra 2015-10-05 raštu informavo, jog neprieštarauja minėtam Vietos plėtros strategijos koregavimui pagal Antrąjį prašymą. 2015-09-30 pareiškėja pateikė 2015-09-30 mokėjimo prašymą Nr. 4V-KP-09-2-001337-M0010 (toliau – ir Mokėjimo prašymas). Agentūra ginčijamu 2015-12-23 sprendimu informavo ją, jog nebus suteikiama 4 744 Eur paramos suma, kadangi nustatyti du pažeidimai: Mokėjimo prašymo vertinimo metu netinkamomis finansuoti pripažintos 2 372 Eur paslaugų išlaidos dėl 2015-09-25 vietinio lygmens baigiamosios konferencijos, skirtos viešinti Vietos strategijos įgyvendinimą (toliau – ir Konferencija). Šioms išlaidoms kompensuoti pripažinta tinkama 1 448 Eur paramos suma (vietoje deklaruotos ir prašomos 3 820 Eur paramos sumos). Agentūra, remdamasi Administravimo taisyklių, 197.1.4 p., papildomai pritaikė 2 372 Eur dydžio sankciją (toliau – ir Sankcija).

Šį Agentūros sprendimą apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir ŽŪM), kuri 2016-02-09 rašte nurodė, jog pareiškėjos pažeidimas nėra sunkus ir vienareikšmiškai lemiantis sankcijos taikymą. Ministerija prašė Agentūros priimti teisėtą ir teisingą sprendimą toje Agentūros dalyje, kurioje pritaikyta Sankcija. Agentūra ginčijamu 2016-03-14 sprendimu pareiškėjai nurodė, jog Agentūros 2015-12-23 sprendimas lieka galioti. Dėl minėtų Agentūros sprendimų pateikė skundą VAGK, kuri ginčijamu 2016-04-26 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Mano, jog ginčijami Agentūros ir VAGK sprendimai yra nepagrįsti, kadangi skiriant Sankciją nebuvo atsižvelgta į šiai bylai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, į Administravimo taisyklių 197.1.4 p., proporcingumo, protingumo ir teisingumo principus. Mano, jog Agentūra turėjo sumažinti paramos sumą tik 2 372 Eur, netaikydama Sankcijos.

Pažymėjo, jog Administravimo taisyklių 197.1.4 p. nustatyta sankcija gali būti taikoma esant dviem sąlygoms: pirma, netinkamos finansuoti išlaidų sumos turi būti nepagrįstai įtraukiamos į pateikiamą mokėjimo prašymą; antra, sankcija taikoma esant paramos gavėjo kaltei. Mano, jog šiuo atveju nėra antrosios sankcijos taikymo sąlygos. Pareiškėja skunde akcentuoja, jog reikalavimų neatitinkanti prašomos paramos suma buvo įtraukta į Mokėjimo prašymą ne dėl jos kaltų veiksmų. Kaltė šiuo atveju turėtų būti suprantama kaip tyčinis siekis gauti didesnę sumą, nei nustato teisės aktai. Nei prieš, nei po Sutarties pakeitimų sudarymo Agentūra neteikė jokių pastabų ar įspėjimų apie tai, jog Pirmajame ir Antrajame prašymuose pateikti prašomų apmokėti išlaidų dydžiai yra per dideli ir turėtų būti koreguojami. Tai leido pareiškėjai suprasti, jog prašymuose nurodyti prašomos paramos dydžiai atitinka nustatytus reikalavimus.

Paaiškino, jog pareiškėjos projektą kuravo ir ginčijamus sprendimus priėmė Agentūros vyr. specialistas A. M., kuris, nenorėdamas pripažinti savo klaidų, buvo suinteresuotas, kad jo parengtas Agentūros sprendimas liktų nepakeistas. Jis taip pat prašė neteikti patikslinimų, kad būtų patogiau parengti Agentūros 2015-12-23 sprendimo projektą.

Pažymėjo, jog ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai teigiama, jog Agentūra neturėjo pareigos vertinti pareiškėjos su Pirmuoju ir Antruoju prašymu nurodytų planuojamų Konferencijos išlaidų, kadangi minėti prašymai buvo nesusiję su Konferencijos išlaidomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jeigu Agentūra šių duomenų ir nevertino, šiuos duomenis dėl planuojamų Konferencijos išlaidų Agentūra galėjo įvertinti Mokėjimo prašymo vertinimo ir Sankcijos skyrimo svarstymo metu. Ji neturėjo jokio siekio neteisėtai gauti paramos lėšų, o tiesiog įrašė ne tokią prašomų finansuoti lėšų sumą.

Šiuo atveju nėra teisinga pareiškėjai taikyti Sankciją vien todėl, kad Mokėjimo prašyme dėl suklydimo buvo įrašyta didesnė, nei leidžiama maksimali Konferencijos organizavimo išlaidų suma pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007-12-12 įsakymo Nr. 3D-549 „Dėl Vietos plėtros strategijų, įgyvendinamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos krypties „LEADER metodo įgyvendinimas“ priemonę „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“, atrankos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Atrankos taisyklės). Sutinka, jog neturi teisės į didesnę paramos sumą, nei nurodyta Atrankos taisyklių 92.1.1 papunktyje, tačiau mano, kad Sankcija pritaikyta automatiškai, formaliai atitikus jos taikymo sąlygoms, neatsižvelgus į faktines šios situacijos aplinkybes, ji neproporcinga.

Agentūra nesuteikė galimybės pateikti įrodymų, paneigiančių jos kaltę į Mokėjimo prašymą įtraukiant reikalavimų neatitinkančią sumą. Pateikus Mokėjimo prašymą pareiškėjos atstovas telefonu buvo informuotas, jog į Mokėjimo prašymą įtraukta Konferencijos organizavimo išlaidų suma neatitinka teisės aktų nustatyto maksimalaus kompensuotino dydžio. Norėjo nedelsdama patikslinti šį Mokėjimo prašyme nurodytą netikslumą, tačiau Agentūros vyr. specialistas A. M. pasiūlė pareiškėjai palaukti, kol bus priimtas Agentūros sprendimas. Pateikti savo kaltę paneigiančius įrodymus pareiškėjai pasiūlyta nebuvo, nors remiantis Sutarties 20.7 p., Agentūra privalėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti Agentūrai įrodymus, paneigiančius jos kaltę. Neįvertinusi pareiškėjos pateiktų argumentų, Agentūra neturėjo teisės vienašališkai konstatuoti, jog dėl pareiškėjos kaltės į Mokėjimo prašymą buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma. Tai papildomai patvirtino ir ŽŪM rašte. Atkreipia dėmesį į tai, jog Agentūros neveikimo neigiamos pasekmės negali būti perkeltos pareiškėjai, todėl nepagrįsti Agentūros ir VAGK argumentai, jog pareiškėja savo iniciatyva turėjo teisę teikti paaiškinimus Agentūrai.

Pažymėjo, jog pareiškėja yra asociacija, kuri įgyvendindama Vietos plėtros strategiją bei kitoje savo veikloje siekia išimtinai viešųjų interesų patenkinimo, o ne pajamų ir pelno gavimo. Paskyrus Sankciją, yra apsunkinama galimybė įgyvendinti Vietos plėtros strategiją, jos tikslus bei siekti kitų viešųjų interesų patenkinimo.

Teigia, jog Agentūros 2015-12-23 sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. reikalavimų, kadangi nebuvo objektyviai pagrįstos ir pakankamai motyvuotos visos Administravimo taisyklių 197.1.4 papunktyje nurodytos Sankcijos taikymo būtinosios sąlygos. Teiginys, jog pareiškėja neįrodė, kad ne dėl jos kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma, yra nemotyvuotas, objektyviai nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktų reikalavimui: pirma, Agentūra nemotyvavo savo pozicijos, kad pareiškėja neįrodė savo nekaltumo; antra, pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo kaltę paneigiančius įrodymus; trečia, nemotyvuotas ir formalus Sankcijos skyrimas rodo, jog Agentūra netinkamai pritaikė administravimo taisyklių 197.1.4 papunktyje nurodytą nuostatą (b. l. 2–11).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime Agentūra su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra atsiliepime pakartojo iš esmės analogiškas pareiškėjos skunde nurodytas faktines aplinkybes. Nurodė, kad Sutarties pakeitimas ir Mokėjimo prašymas yra atskiros ir skirtingos procedūros, todėl Mokėjimo prašymo administravimo procedūros rezultatai negali būti ginčijami ar įrodinėjami vadovaujantis paramos Sutarties keitimo procedūros aspektais. Pateiktais prašymais pareiškėja prašė koreguoti tik išlaidų atskiroms investicijoms, numatytoms lentelės 1.1, 1.3, 1.4, 1.5, 1.8 eilutėse paskirstymą. Prašymo pakeisti Konferencijai skirtas išlaidas pareiškėja nebuvo pateikusi. Agentūra pritarė tik prašytiems Sutarties pakeitimams. Pažymėjo, kad su prašymais keisti Sutartį pateiktos lentelės ir jose nurodyti duomenys nelaikytini oficialiu išlaidų deklaravimu ar pareiškėjos prašymu tokias išlaidas kompensuoti. Teisės aktai nenustato Agentūros pareigos tikrinti tokio pobūdžio duomenis, tuo labiau, kad pateiktų prašymų esmė nebuvo susijusi su išlaidų konferencijai surengti perskirstymu ir išlaidų tinkamumas finansuoti Sutarties pakeitimo procedūroje jau buvo tikrinamas. Oficialus patirtų išlaidų deklaravimas ir prašymas finansuoti išreikštas pareiškėjos pateiktame Mokėjimo prašyme. Atsižvelgiant į Administravimo taisyklių 3.12, 114 p., Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Leader metodo įgyvendinimas“ priemonę „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008-10-28 įsakymu Nr. 3D-578 (toliau – ir VPS Administravimo taisyklės) 15 p. ir į VAGK sprendime išdėstytus argumentus, pareiškėjai kilo pareiga teikiant Mokėjimo prašymą Agentūrai nurodyti teisingą informaciją. Daro išvadą, kad ne tik neturėjo pareigos tikrinti lentelėse nurodytų išlaidų konferencijai organizuoti pagrįstumo ir tinkamumo finansuoti, bet ir objektyviai negalėjo to padaryti, nesant konkrečių konferenciją apibūdinančių duomenų.

Sutinka su VAGK argumentu, jog pareiškėjos pateikti prašymai nėra susiję su Agentūros atlikti Mokėjimo prašyme nurodytos informacijos vertinimu. Agentūra atlieka Mokėjimo prašyme nurodytų sumų tinkamumo vertinimą tik gavusi tokį prašymą. Agentūra neturėjo pareigos vertinti pareiškėjos prašymuose nurodytų Konferencijos išlaidų pagrįstumo ir jų atitikties keliamiems reikalavimams.

Pareiškėja turėjo teisę pateikti Agentūrai papildomus dokumentus, pagrindžiančius, kad netinkamos finansuoti lėšos į Mokėjimo prašymą buvo įtraukti dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau ji to nepadarė. Ji nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jai buvo užkirsta galimybė išsiųsti ar kitu būdu pateikti įrodymus. Sutinka su VAGK sprendime pateikta išvada, jog remiantis Sutarties 20.8 p., Agentūra privalo atlikti veiksmus, susijusius su strategijos įgyvendinimu, tačiau ne pareiškėjos planuojamų pateikti kompensuoti išlaidų pagrįstumu.

Agentūros sprendime yra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės bei teisės aktų nuostatos. Faktinės aplinkybės yra susietos su nurodomais teisės aktais, pažeidimo turinys bei pagrindas yra aiškūs. Sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas, pasirašytas įgalioto asmens ir atitinkantis visus VAĮ 8 str. 1 d. keliamus reikalavimus (b. l. 97–101).

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM prašė teismo ginčą išspręsti savo nuožiūra. ŽŪM atsiliepime pakartojo iš esmės analogiškas pareiškėjos skunde ir Agentūros atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes. Pritaria VAGK išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjai kilo pareiga, teikiant mokėjimo prašymą Agentūrai, nurodyti jame teisingą informaciją, susijusią su prašoma kompensuoti lėšų suma. Paramos sutarties 1.1 papunkčiu pareiškėja įsipareigojo nepažeisti Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su strategijos įgyvendinimu, reikalavimų. Mano, kad pareiškėjos veiksmas (du kartus nurodant neteisingą sumą) buvo padarytas dėl suklydimo. Pažymėjo, kad paramos sutarties V skyriuje „Agentūros teisės ir pareigos“ nurodyti ir Agentūros įsipareigojimai: 20.5 papunktyje nustatyta, kad Agentūra privalo vykdyti strategijos administravimą ir įgyvendinimo priežiūrą; 20.6 papunktyje – privalo stebėti strategijos įgyvendinimo eigą ir pažangą, planuotų pasiekti strategijos rezultatų įgyvendinimą, tikrinti ir analizuoti strategijos vykdytojo teikiamas ataskaitas bei priimti sprendimus dėl jų tvirtinimo, reikalauti papildomos informacijos; 20.8 papunktyje – privalo atlikti su strategija susijusius patikrinimus (dokumentų patikrinimus, patikras strategijos įgyvendinimo vietoje ir pan.), teikti Strategijos vykdytojui pastabas ir įspėjimus dėl strategijos netinkamo vykdymo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad sistemiškai analizuojant Administravimo taisyklių 197 p. nuostatas, darytina išvada, kad sankcijų taikymas pareiškėjų atžvilgiu turi būti siejamas su konkrečiais pareiškėjų ar paramos gavėjų padarytais teisės aktų ir (ar) paramos sutarties pažeidimais, nes, vadovaujantis 197 p., bet kuri šiame punkte detalizuota paramos sumažinimo, neskyrimo ar susigrąžinimo sankcija gali būti skiriama tik paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų. Remiantis Atrankos taisyklių 16–17 p., išlaidų pripažinimas netinkamomis finansuoti ir sankcijų taikymas taip pat visais atvejais siejamas su pareiškėjų padarytais pažeidimais ir jų kalte.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje konstatuota, kad iš Konstitucinio Teismo 2008-09-17 nutarimo seka, jog teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016) (b. l. 91–95).

Trečiojo suinteresuoto asmens ŽŪM atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė teismo ginčą išspręsti savo nuožiūra.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjos, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, administracinėje byloje ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byloje Nr. (AG-114/02-2016) (toliau – ir VAGK byla) pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2009-06-25 pareiškėja pateikė Agentūrai paraišką Nr. 4VP-KP-09-2-001337-PR001 (toliau – ir Paraiška). Paraiškoje nurodyta, kad pareiškėja įgyvendina vietos plėtros strategiją – Biržų rajono savivaldybės kaimo vietovių vietos plėtros strategiją iki 2013 m. (VAGK byla, 1 t., b. l. 96–118).

2010-01-08 pareiškėja ir Agentūra pasirašė Sutartį, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti Vietos veiklos strategiją, nepažeisdama šios paramos strategijai įgyvendinti sutarties sąlygų, Europos Bendrijų ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Strategijos įgyvendinimu, reikalavimų (b. l. 12–32).

2015-08-02 raštu Nr. SR-150 pareiškėja kreipėsi į Agentūrą, prašydama pakeisti Sutartį. Pareiškėja prašė pratęsti paskutinio mokėjimo prašymo pateikimo datą iki 2015-09-30. Kartu su šiuo raštu pateikė mokėjimo prašymą dėl su Vietos plėtros strategijos administravimu susijusiomis sumomis. Lentelės 1.11.2 p. nurodyta 3 822,98 Eur suma dėl Konferencijos (b. l. 33–35). 2015-08-19 pareiškėja ir Agentūra sudarė Susitarimą Nr. 11, kuriuo iš dalies pakeitė Sutartį (b. l. 36–37).

2015-09-29 pareiškėja raštu Nr. Sr-179 kreipėsi į Agentūrą, prašydama pakeisti Sutarties duomenis. Pareiškėja prašė padidinti lėšas, mažinant išlaidų eilutės patalpų nuomos, komunalinių paslaugų išlaidas. Prie šio rašto pareiškėja pateikė mokėjimo prašymą dėl su Vietos plėtros strategijos administravimu susijusiomis sumomis. Lentelės 1.11.2 p. nurodyta 3 822,98 Eur suma dėl Konferencijos (b. l. 38–41).

Pareiškėja 2015-09-30 Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą Nr. 4VP-KP-09-2-001337-MP010, prašydama išmokėti 63 481,36 Eur paramos sumą (VAGK byla, 1 t., b. l. 61–78).

2015-10-05 Agentūra raštu Nr. BRK-8600 įvertino pareiškėjos Antrąjį prašymą ir neprieštaravo, kad ji atliktų strategijos keitimą, t. y. perskirstytų administravimo lėšas, nekeisdama bendros mokėjimo prašymo sumos (b. l. 42).

Agentūra 2015-12-23 sprendimu nustatė, kad pareiškėjai suteikiama 58 705,08 Eur paramos suma, vietoje prašytos 63 449,08 Eur, t. y. nesuteikiama 4 744 Eur suma. Sprendime nustatyti du pažeidimai. Dalyje dėl antro pažeidimo Agentūra nurodė, kad remiantis Administravimo taisyklių 197.1.4 p. išnagrinėjusi Mokėjimo prašymą, taip pat nustatė, kad jame prašoma 63 449,08 Eur paramos suma daugiau kaip 3 proc., t. y. 3,74 proc., viršija pareiškėjai mokėtiną 61 077,08 Eur paramos sumą. Mokėtina 61 077,08 Eur paramos suma sumažinta pareiškėjos prašomos ir Agentūros apskaičiuotos paramos sumos skirtumu (61 077,08 Eur – 2 372 Eur = 58 705,05 Eur) (b. l. 43–46).

Pareiškėja 2016-01-11 ŽŪM pateikė skundą (toliau – ir Skundas) dėl Agentūros 2015-12-23 sprendimo, prašydama jį panaikinti. Pareiškėja ŽŪM prašė panaikinti Agentūros sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjai pritaikyta Administravimo taisyklių 197.1.4 p. numatyta sankcija (VAGK byla, 2 t., b. l. 56–63).

ŽŪM 2016-02-09 raštu Nr. 31N-149(8.1) išnagrinėjo pareiškėjos 2016-01-11 skundą ir nurodė, jog Agentūros nustatytas pareiškėjos pažeidimas nėra sunkus ir vienareikšmiškai lemiantis sankcijos taikymą. Agentūra, skirdama sankciją pagal Administravimo taisyklių 197.1.4 p., iki galo neišsiaiškino visų aplinkybių dėl pareiškėjos kaltės buvimo ar nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, ŽŪM prašė Agentūros priimti objektyviais duomenimis, teisės normomis pagrįstą sprendimą toje dalyje, kurioje buvo pritaikyta sankcija (b. l. 47–51).

Agentūra 2016-03-14 raštu Nr. BRK-126 informavo pareiškėją, kad pakartotinai įvertino Mokėjimo prašymą. Agentūra nurodė, jog neįrodžius, kad ne dėl pareiškėjos kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma, Agentūros 2015-12-23 sprendimas paliktas nepakeistas (b. l. 52–53).

Pareiškėja ginčijamus Agentūros sprendimus 2016-04-04 apskundė VAGK (VAGK byla, 1 t., b. l. 1–8). VAGK 2016-04-26 sprendimu Nr. 3R-175(AG-114/02-2016) pareiškėjos 2016-04-04 skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 54–63).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2015-12-23 sprendimo dalies, kurioje pareiškėjai pritaikyta Sankcija, Agentūros 2016-03-14 rašto, kuriuo Agentūros 2015-12-23 sprendimas paliktas nepakeistas, bei dėl VAGK 2016-04-26 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėja neginčija Agentūros 2015-12-23 sprendime nustatyto pirmojo pažeidimo ir prašo panaikinti minėtą sprendimą tik toje dalyje, kiek jis susijęs su Sankcija. Atsižvelgiant į tai, teismas šį sprendimą įvertins pagal pareiškėjos skunde suformuota ginčo dalyką. Agentūros 2015-12-23 sprendime nustatytą pirmąjį pažeidimą teismas vertins ta apimtimi, kiek tai svarbu vertinant antrojo pažeidimo turinį ir paskirtą Sankciją.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi Mokėjimo prašymo pateikimo Agentūrai metu, nuo 2015-04-10 iki 2015-10-31) 5.9 p. nustatyta, kad Agentūra atlieka projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, atlieka patikras vietoje, priima ir registruoja pateiktus mokėjimo prašymus ir kasmetinius prašymus, tikrina paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose prašymuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, tiria pažeidimus, vertina projektų įgyvendinimo eigą bei galutinę projekto įgyvendinimo ir užbaigto projekto metinę ataskaitas, tikrina paramos gavėjų atitiktį projekto priežiūros rodikliams, esant poreikiui taiko priemones, skirtas paramos gavėjų atitikčiai projekto priežiūros rodikliams gerinti, prižiūri ir kontroliuoja šių priemonių įgyvendinimo eigą, užtikrina, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).

Pagal Administravimo taisyklių 197 p. (redakcija, galiojusi Sankcijos taikymo metu, nuo 2015-10-31), pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Paramos sumažinimas taikomas, jeigu Agentūra, išnagrinėjusi paramos gavėjo mokėjimo prašymą, nustato, kad jame prašoma paramos suma daugiau kaip 3 proc. viršija paramos gavėjui mokėtiną sumą, nustatytą išnagrinėjus mokėjimo prašymo pagrįstumą, mokėtina paramos suma turi būti sumažinama tų abiejų sumų skirtumu, išskyrus atvejus, kai paramos gavėjas įrodo, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma (Administravimo taisyklių 197.1.4 p.).

Pažymėtina, jog paramos sumažinimas, numatytas Administravimo taisyklių 197.1.4 p., netaikomas, jeigu paramos gavėjas įrodo, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma. Pareiškėja skunde iš esmės akcentavo, kad Agentūra, skirdama Sankciją pagal Administravimo taisyklių 197.1.4 p. iki galo neišsiaiškino visų aplinkybių ir motyvų dėl jos kaltės buvimo ar nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar buvo pagrindas taikyti Administravimo taisyklių 197.1.4 p.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas Administravimo taisyklėse nereglamentuoja, ar Agentūra sprendime dėl paramos skyrimo (šiuo atveju – Agentūros 2015-12-23 sprendime, kuris paliktas galioti Agentūros 2016-03-14 raštu) ex officio turi vertinti paramos gavėjo kaltę. Teismo nuomone, paramos gavėjo kaltė Administravimo taisyklių 197.1.4 p. prasme turi būti vertinama visais atvejais ir negali būti preziumuojama, kadangi, priešingu atveju, būtų pažeidžiami teisėtumo ir teisės būti išklausytam principai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į Administravimo taisyklių 197.1.4 p. nuostatą, darytina išvada, kad būtinos sąlygos taikyti Administravimo taisyklių 197.1.4 p. yra šios: pirma, netinkamos finansuoti išlaidų sumos yra įtrauktos į pateikiamą mokėjimo prašymą; antra, paramos gavėjo prašoma paramos suma daugiau kaip 3 proc. viršija paramos gavėjui mokėtiną sumą, nustatytą išnagrinėjus mokėjimo prašymo pagrįstumą; trečia, nustatoma paramos gavėjo kaltė dėl netinkamų finansuoti išlaidų įtraukimo į Agentūrai pateikiamą mokėjimo prašymą.

Kaip nustatyta byloje esančia medžiaga, Agentūra 2015-12-23 sprendimu nustatė, kad pareiškėjai suteikiama 58 705,08 Eur paramos suma, vietoje prašytos 63 449,08 Eur. Šiame sprendime Agentūra nustatė du pažeidimus: dalyje dėl pirmo pažeidimo Agentūra nurodė, jog Mokėjimo prašymo vertinimo metu netinkamomis finansuoti pripažintos deklaruotos 2 372 Eur 2015-09-25 vietinio lygmens baigiamosios konferencijos, skirtos viešinti vietos plėtros strategijos įgyvendinimą, paslaugų išlaidos (pagal 2015-09-09 pirkimo-pardavimo sutartį) (b. l. 43–46). Pareiškėja su šiomis Agentūros nustatytomis aplinkybėmis sutinka ir neginčija šios Agentūros sprendimo dalies. Dalyje dėl antrojo pažeidimo Agentūra nurodė, kad remiantis Administravimo taisyklių 197.1.4 p. išnagrinėjusi Mokėjimo prašymą, taip pat nustatė, kad jame prašoma 63 449,08 Eur paramos suma daugiau kaip 3 proc., t. y. 3,74 proc., viršija pareiškėjai mokėtiną 61 077,08 Eur paramos sumą. Mokėtina 61 077,08 Eur paramos suma sumažinta pareiškėjos prašomos ir Agentūros apskaičiuotos paramos sumos skirtumu (61 077,08 Eur – 2 372 Eur = 58 705,05 Eur) (b. l. 43–46).

Nagrinėjamu atveju nustačius pirmąjį pareiškėjos pažeidimą ir nustačius, kad pareiškėjos prašoma finansuoti suma (63 449,08 Eur) viršijo 3,74 proc. jai mokėtiną sumą (61 077,08 Eur), Agentūrai atsirado prielaida taikyti Administravimo taisyklių 197.1.4 p., kadangi buvo nustatytos dvi iš trijų būtinų sąlygų taikyti minėtą nuostatą. Kaip matyti iš Agentūros 2015-12-23 sprendimo turinio, Agentūra pareiškėjai dėl antrojo pažeidimo pritaikė Administravimo taisyklių 197.1.4 p., nors pareiškėjos kaltės klausimo nenagrinėjo. Pareiškėjai apskundus šį sprendimą ŽŪM, ji 2016-02-09 rašte nustatė, kad Agentūra, skirdama sankciją pagal Administravimo taisyklių 197.1.4 p., iki galo neišsiaiškino visų aplinkybių dėl pareiškėjos kaltės buvimo ar nebuvimo, todėl nurodė Agentūrai priimti objektyviais duomenimis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą toje dalyje, kurioje buvo pritaikyta sankcija (b. l. 47–51). Agentūra, atsižvelgdama į ŽŪM įpareigojimą, priėmė 2016-03-14 raštą, kuriame atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad jos žinioje yra ŽŪM su skundu pateikti priedai, kurie, vertinant Mokėjimo prašymą, buvo objektyviai išnagrinėti. Šiame rašte Agentūra taip vertino faktines aplinkybes, susijusias su Sankcijos taikymu, bei nurodė, kad atsižvelgus į jas ir neįrodžius, kad ne dėl pareiškėjos kaltės į Mokėjimo prašymą buvo įtraukta netinkama finansuoti suma, paliekamas galioti Agentūros 2015-12-23 sprendimas (b. l. 52–53).

Taigi, nurodyta faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog Agentūra nagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimą, netaikė Administravimo taisyklių 197.1.4 p. nustatytos išlygos ir paskyrė pareiškėjai Sankciją, vadovaudamasi minėta nuostata.

Pareiškėja skunde akcentuoja, kad Agentūra, skirdama Sankciją, iki galo neišsiaiškino visų aplinkybių ir motyvų dėl jos kaltės buvimo ar nebuvimo. Pareiškėjos nuomone, jos kaltės nagrinėjamu atveju nėra, kadangi Agentūra, patenkindama Pirmąjį ir Antrąjį prašymą, leido suprasti, jog Mokėjimo prašyme įtraukta Konferencijos organizavimo išlaidų suma yra tinkama. Agentūra jokių pastabų dėl 3 822,98 Eur išlaidų sumos jai nebuvo pateikusi. Pareiškėja neturėjo jokio siekio neteisėtai gauti paramos lėšų, o tiesiog įrašė ne tokią prašomą finansuoti lėšų sumą, t. y. įrašė visas patirtas Konferencijos organizavimo išlaidas, o ne galimas finansuoti pagal Atrankos taisyklių 92.1.1 papunktį.

Mokėjimo prašymą Administravimo taisyklių 3 p. apibrėžia kaip valdymo institucijos nustatytos formos dokumentą, kurį paramos gavėjas teikia Agentūrai prašydamas išmokėti paramos lėšas. Strategijos vykdytojas po kiekvieno strategijos įgyvendinimo etapo, kaip numatyta paramos strategijai įgyvendinti sutartyje, teikia Agentūrai mokėjimo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su strategijos įgyvendinimo administravimu, vadovaudamasis Programos administravimo taisyklėmis (VPS administravimo taisyklių 15 p.). Pažymėtina, jog vadovaujantis Administravimo taisyklių 3 p. tinkamomis finansuoti išlaidomis yra įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant EB ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms), Agentūros paramos gavėjams išmokamos paramos lėšos, atitinkančios EB ir nacionalinių teisės aktų nustatytus reikalavimus (kompensacinėms priemonėms).

Sistemiškai vertinant šias įstatymo nuostatas darytina išvada, jog mokėjimo prašyme paramos gavėjas turi nurodyti tinkamas finansuoti lėšas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su VAGK ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjai kilo pareiga teikiant Mokėjimo prašyme Agentūrai nurodyti jame teisingą informaciją, susijusią su prašoma kompensuoti lėšų suma.

Kaip teisingai nustatė VAGK, nagrinėjamu atveju pareiškėjos kaltė Administravimo taisyklių 197.1.4 p. prasme yra ta, kad ji į Mokėjimo prašymą įtraukė netinkama finansuoti pripažintą 3 820 Eur lėšų sumą (viršijo Atrankos taisyklių 92.1.1 p. numatytą 1 448 Eur sumą už Konferencijos organizavimą) (b. l. 54–63, VAGK byla, 1 t., 61–78). Kaip matyti iš Mokėjimo prašymo V skyriaus „Paramos gavėjo deklaracija“, pareiškėjos atstovas savo parašu patvirtino, kad šiame Mokėjimo prašyme ir jo prieduose pateikta informacija yra teisinga (VAGK byla, 1 t., 61–78). Remiantis Sutarties 1.1 p., pareiškėja įsipareigojo nepažeisti paramos strategijai įgyvendinti sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su strategijos įgyvendinimu, reikalavimų (b. l. 12–32). Kas yra laikytina tinkamomis finansuoti lėšomis, pareiškėjai taip pat turėjo būti žinoma iš Sutarties 5 p., kadangi, kaip matyti iš Sutarties 3 puslapio, pareiškėjos atstovas parašu patvirtino, kad apie minėtas Sutarties nuostatas jam yra žinoma (b. l. 12–32). Taigi, nurodytų faktinių aplinkybių visuma ir teisinis reglamentavimas patvirtina, jog pareiškėja pažeidė pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nesilaikė Administravimo taisyklėse ir VPS administravimo taisyklėse reglamentuojamų nuostatų ir dėl savo kaltų veiksmų Mokėjimo prašyme nurodė netinkamas finansuoti lėšas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai pagrįstai kilo teisinė atsakomybė.

Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog neturėjo jokio siekio neteisėtai gauti paramos lėšų, o tiesiog įrašė ne tokią prašomą finansuoti lėšų sumą, t. y. įrašė visas patirtas Konferencijos organizavimo išlaidas, o ne galimas finansuoti pagal Atrankos taisyklių 92.1.1 papunktį, nėra teisiškai reikšminga, kadangi, kaip minėta, pareiškėjos atstovas Mokėjimo prašyme patvirtino, jog šiame Mokėjimo prašyme ir jo prieduose pateikta informacija yra teisinga (VAGK byla, 1 t., 61–78). Be to, pareiga Mokėjimo prašyme nurodyti tinkamas finansuoti lėšas jai kilo iš Sutarties ir Administravimo taisyklių ir VPS administravimo taisyklių nuostatų.

Pareiškėjos nurodytas argumentas, jog Agentūra, patenkindama Pirmąjį prašymą ir Antrąjį prašymą, ir neteikdama jokių pastabų dėl Konferencijos organizavimo išlaidų, leido jai suprasti, jog ši suma yra tinkama, vertinamas kritiškai.

Kaip matyti iš Pirmojo prašymo turinio, pareiškėja prašė pratęsti paskutinio mokėjimo prašymo pateikimo datą iki 2015-09-30 (b. l. 33–35). Šis prašymas buvo patenkintas pareiškėjai ir Agentūrai 2015-08-19 sudarius susitarimą Nr. 11 „Dėl 2010 m. sausio 8 d. paramos sutarties Nr. 4VP-KP-09-2-001337 pakeitimo“ (b. l. 36–37). Antruoju prašymu pareiškėja prašė padidinti lėšas, mažinant išlaidų eilutės, patalpų nuomos komunalinių paslaugų išlaidas. Antrajame prašyme pareiškėja nurodė, kurios konkrečios eilutės keičiamos – 1.1, 1.3, 1.4, 1.4, 1.5, 1.8 (b. l. 38–41). Šis prašymas buvo patenkintas Agentūros 2015-10-15 raštu Nr. BRK-8600, kuriuo pareiškėjai leista paskirstyti administravimo lėšas, nekeičiant galutinės bendros mokėjimo sumos (b. l. 42). Nei Pirmajame prašyme, nei Antrajame prašyme pareiškėja neprašė keisti 1.11.2 eilutės, kurioje numatytos išlaidos Konferencijai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, paramos sutarties pakeitimas ir mokėjimo prašymo administravimas yra atskiros ir skirtingos procedūros. Paramos sutarties keitimo tvarka reglamentuojama VPS administravimo taisyklių 32–33 p. ir Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi Mokėjimo prašymo pateikimo Agentūrai metu, nuo 2015-04-10 iki 2015-10-31) 190–196.3 p. Mokėjimo prašymo administravimas atliekamas Administravimo taisyklių 107–118 p. ir VPS administravimo taisyklių 15–19 p. nustatyta tvarka. Paramos sutarties keitimo ir mokėjimo prašymo administravimo procedūros yra savarankiškos ir atskiros, todėl mokėjimo prašymo administravimo procedūros rezultatai negali būti ginčijami ar įrodinėjami vadovaujantis taisyklėmis, kurios numatytos paramos sutarties keitimui.

VPS administravimo taisyklių 17 p. nustatyta, jog po strategijos vykdytojo mokėjimo prašymo pateikimo Agentūra atlieka mokėjimo prašymo vertinimą vadovaudamasi Programos administravimo taisyklėse nustatyta tvarka. Administravimo taisyklių 116 p. taip pat nustatyta, kad Agentūra tikrina mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, atlieka administracinius patikrinimus ir nustato tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Šios įstatymų nuostatos patvirtina, jog Agentūra besąlygiškai tikrina Mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti. Priešingai nei teigia pareiškėja, Agentūrai pareiga tikrinti išlaidų tinkamumą finansuoti vertinant prašymus dėl Sutarties pakeitimo nekyla. Tokios Agentūros pareigos nenustato nei VPS administravimo taisyklių 32–33 p., nei Administravimo taisyklių 190–196.3 p. Agentūra, gavusi motyvuotą paramos gavėjo prašymą pakeisti projektą ir (arba) paramos sutartį, įvertina prašymo aplinkybes ir priima sprendimą dėl paramos gavėjo prašymo (Administravimo taisyklių 193 p.). Tai reiškia, jog yra vertinamas ipso prašymas, bet ne išlaidų tinkamumas finansuoti, kadangi jis vertinamas, kaip minėta, tik gavus mokėjimo prašymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Agentūra neturėjo pareigos vertinti pareiškėjos Pirmajame ir Antrajame prašymuose nurodytų Konferencijos išlaidų pagrįstumo ir jų atitikties.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad Agentūra nesuteikė jai galimybės pateikti įrodymų, paneigiančių jos kaltę į Mokėjimo prašymą įtraukiant reikalavimų neatitinkančią sumą, t. y. Agentūra, vadovaudamasi Sutarties 20.7 p., privalėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti paaiškinimus, paneigiančius jos kaltę, kaip nustatyta Administravimo taisyklių 197.1.4 p., tačiau to nepadarė. Nesutinka, jog Agentūros neveikimo pasekmės turi būti perkeltos paramos gavėjui.

Sutarties 20.7 p. nurodyta, kad Agentūra privalo reikalauti iš Strategijos vykdytojo teisės aktuose nurodytos papildomos informacijos arba dokumentų, jeigu, Agentūros nuomone, pateiktos informacijos nepakanka tam, kad mokėjimo prašymas būtų patenkintas (b. l. 12–32). Vertinant šią Sutarties nuostatą matyti, kad ji taikoma vertinant mokėjimo prašyme nurodytų lėšų tinkamumą finansuoti. Kadangi pareiškėja neginčija Agentūros 2015-12-23 sprendime nustatyto pirmojo pažeidimo (Mokėjimo prašymo vertinimo metu pripažinus netinkamomis finansuoti deklaruotas 2 372 Eur Konferencijos išlaidas) ir prašo panaikinti minėtą sprendimą tik toje dalyje, kiek jis susijęs su Sankcija, darytina išvada, jog ji šiuo atveju nepagrįstai remiasi minėta Sutarties nuostata.

Kaip minėta, Administravimo taisyklių 197.1.4 p. netaikomas, jeigu paramos gavėjas įrodo, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad paramos gavėjas, siekdamas, jog jo atžvilgiu nebūtų taikomas Administravimo taisyklių 197.1.4 p., Agentūrai turi pateikti informaciją (paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir kt.) dėl jo kaltės nebuvimo. Ši paramos gavėjo teisė, teismo vertinimu, įgyvendinama nepriklausomai nuo Agentūros pavedimo teikti įrodymus. Nesant tokių aplinkybių, t. y. paramos gavėjui nepateikus jokių įrodymų dėl jo kaltės nebuvimo, Agentūra jo kaltę vertina pagal turimus duomenis.

Pažymėtina, jog kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010-12-08 sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002-12-12 sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00.) LVAT praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo proceso principas – teisė būti išklausytam reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus, reikšmingus priimamam aktui (LVAT 2013-04-25 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-604/2013).

Pareiškėja skunde pažymėjo, jog telefoninio pokalbio metu buvo informuota, jog į Mokėjimo prašymą įtraukta Konferencijos organizavimo išlaidų suma neatitinka teisės aktų nustatyto maksimalaus kompensuotino dydžio. Šią aplinkybę pareiškėja norėjo patikslinti, tačiau Agentūros darbuotojui pasiūlius palaukti iki galutinio sprendimo priėmimo, jokių įrodymų Agentūrai neteikė. Pareiškėja skunde taip pat teigė, jog Agentūra 2016-03-14 sprendime neturėjo teisės vienašališkai konstatuoti, jog dėl pareiškėjos kaltės į Mokėjimo prašymą buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma.

Pažymėtina, kad pareiškėja ŽŪM buvo pateikusi Skundą, kuriame nurodė aplinkybes dėl savo nekaltumo, tačiau byloje nustatyta, kad jokių paaiškinimų, kuriuose būtų nurodomos aplinkybės dėl jos kaltės nebuvimo, pareiškėja Agentūrai nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja teikė Agentūrai įrodymus dėl jos kaltės nebuvimo, tačiau jų Agentūra nebūtų priėmusi ir vertinusi, ir tai būtų lėmę netinkamą Mokėjimo prašymo vertinimą. Tai, kad jokių paaiškinimų Agentūrai nesiuntė, pripažįsta ir pati pareiškėja, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo nekaltumui įrodinėti. Be to, nors pareiškėja skunde akcentavo, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymų Agentūrai, ji nenurodė, kokias įrodymus ji būtų pateikusi Agentūrai. Pareiškėja tiek VAGK, tiek teismui pateikė iš esmės analogiškus ŽŪM teiktam Skundui skundus, kuriuose nurodė analogiškas aplinkybes dėl jos kaltės nebuvimo. Tai, kad šis Skundas buvo Agentūros žinioje, patvirtina Agentūros 2016-03-14 raštas, kuriame nurodoma, jog vertinant Mokėjimo prašymą buvo objektyviai išnagrinėtas ŽŪM teiktas Skundas ir su juo teikti priedai (b. l. 52–53), bei pats Skundas, kuriame nurodoma, jog jo kopija siunčiama Agentūrai (VAGK byla, II tomas, b. l. 14–19). Iš esmės naujų aplinkybių, pagrindžiančių jos nekaltumą, taip pat duomenų, kad netinkama finansuoti Konferencijos suma buvo įrašyta dėl kitų asmenų kaltės, ar kad tai buvo aiški rašymo apsirikimo klaida, dėl kurių Agentūra galėjo priimti kitokį sprendimą, VAGK ir teismui pareiškėja nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėja laisva valia pasirinko tokį elgesio modelį – neteikti įrodymų Agentūrai ir pasyviai dalyvauti savo galimai pažeistų teisių gynimo procese.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjos teisė būti išklausyta nebuvo pažeista.

Pareiškėja teigia, jog Agentūros 2015-12-23 sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, kadangi jame nebuvo objektyviai pagrįstos ir pakankamai motyvuotos visos Administravimo taisyklių 197.1.4 papunktyje nurodytos Sankcijos taikymo būtinosios sąlygos, be to, Agentūros sprendime nurodytas teiginys, jog paramos gavėjas neįrodė, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma yra nemotyvuotas, objektyviai nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, t. y. Agentūra nemotyvavo savo pozicijos, kad pareiškėja neįrodė savo nekaltumo, Sankcijos skyrimas buvo formalus ir nemotyvuotas, pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo kaltę paneigiančius įrodymus.

Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais sutikti negali, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjos kaltės klausimas buvo vertinamas Agentūros 2016-03-14 rašte, pareiškėja pati nesiėmė aktyvių veiksmų įrodymams dėl jos kaltės nebuvo Agentūrai pateikti. Agentūros 2015-12-23 sprendimas priimtas, atsižvelgiant į pareiškėjos Mokėjimo prašyme nurodytus duomenis, Agentūros 2016-03-14 sprendimas priimtas, atsižvelgiant į ŽŪM 2016-02-09 raštą ir ŽŪM pateiktą Skundą, jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), ginčijamas Agentūros sprendimas pagrįstas teisės aktų normomis, juose yra aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, sprendimai pasirašyti. Be to, sprendimuose akivaizdžiai ir aiškiai konstatuotos nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos aplinkybės. Tai, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nurodyta šių sprendimų apskundimo tvarka, nesuponuoja savarankiško pagrindo juos panaikinti, kadangi pareiškėja tinkamai pasinaudojo jai suteikta teisminės gynybos teise, apskųsdama šiuos sprendimus. Todėl vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, viešojo administravimo subjektai neviršijo savo kompetencijos, procedūrinių pažeidimų nepadarė. VAGK, priimdama sprendimą, įvertino pareiškėjos skundą ir ginčijamus sprendimus, nurodė argumentus ir motyvus, kuriais remdamasi atmetė pareiškėjos skundą, todėl darytina išvada, jog VAGK priėmė pagrįstą sprendimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad ginčijami sprendimai bei VAGK sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant reglamentuojančias teisės normas, jų naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, netenkintinas ir jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos asociacijos Biržų rajono vietos veiklos grupės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.