- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-805-300-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- E. B. B., J. V.
- Nukentėjusysis
- J. J., K. M.
- Advokatai
- Henrikas Oseckis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. V. ir E. B. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (už 2011 m. gruodžio 23 d. įvykdytą viešosios tvarkos sutrikdymą) laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (už J. J. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (už 2011 m. gruodžio 24 d. įvykdytą viešosios tvarkos sutrikdymą) laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių;
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (už K. M. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1 punktu, J. V. paskirtos bausmės už idealiąją sutaptį sudarančias veikas subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta: už 2011 m. gruodžio 23 d. viešosios tvarkos pažeidimą ir J. J. sveikatos sutrikdymą – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, už 2011 m. gruodžio 24 d. viešosios tvarkos pažeidimą ir K. M. sveikatos sutrikdymą – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Šios subendrintos laisvės atėmimo bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė bausmė J. V. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas J. V. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. gruodžio 24 d. 2.10 val. iki 2011 m. gruodžio 24 d. 14.40 val. (1 sulaikymo para), ją prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo bausmės dienai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 9 punktais, (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant J. V. per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų J. J. ir K. M. bei uždrausti jam per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį lankytis kavinėse, baruose, restoranuose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, kuriose prekiaujama alkoholiu.
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (už 2011 m. gruodžio 23 d. įvykdytą viešosios tvarkos sutrikdymą) 20 MGL (2 600 Lt) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas E. B. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. gruodžio 24 d. 2.10 val. iki 2011 m. gruodžio 24 d. 13.55 val. (1 sulaikymo para) ir laikytina, kad E. B. B. yra sumokėjęs 2 MGL (260 Lt) dydžio baudą.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį už 2011 m. gruodžio 24 d. viešosios tvarkos pažeidimą; pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už K. M. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų – išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Priteista iš J. V. 3 500 Lt (trys tūkstančiai penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo J. J..
Priteista Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos iš J. V. 2 054,11 Lt (du tūkstančiai penkiasdešimt keturi litai 11 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Procesas dėl L. M. civilinio ieškinio nutrauktas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. V. ir E. B. B. nuteisti už tai, kad 2011 m. gruodžio 23 d. apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, viešoje vietoje – naktiniame klube „H.“ (duomenys neskelbtini), veikdami vieninga tyčia, bendrininkų grupėje kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: be jokios priežasties J. V., veikdamas vieninga tyčia, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam J. J. į veidą, po to E. B. B. sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį kumščiu nukentėjusiajam į lūpą bei kartu buvę tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė nukentėjusiajam J. J. ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir dėl J. V. veiksmų J. J. buvo padarytas kairio skruostikaulio lanko lūžis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dėl E. B. B. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas.
Be to, J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 23 d. apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, naktiniame klube „H.“ (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam J. J. į veidą, padarė jam kairio skruostikaulio lanko lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Be to, J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val., viešoje vietoje – prie pramogų klubo „M.“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju, įžūliu elgesiu, matant aplinkiniams, t. y. be jokios priežasties J. V. sudavus nukentėjusiajam K. M. vieną smūgį kumščiu ir 5–6 smūgius keliu į veidą, kitam asmeniui spyrus pėda K. M. į veidą, padarydami jam nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą kairės akies vokų vidiniame kampe, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, J. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie pramogų klubo „M.“ (duomenys neskelbtini), veikdamas vieninga tyčia, kartu su kitu asmeniu, iš chuliganiškų paskatų J. V. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam K. M. į veidą, po to kitam asmeniui spyrus pėda K. M. į veidą bei J. V. suduodant 5–6 smūgius keliu K. M. į veidą, t. y. bendrai sudavus nukentėjusiajam K. M. ne mažiau kaip 9 smūgius, tokiu būdu, veikdamas bendrai su kitu asmeniu, padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą kairės akies vokų vidiniame kampe, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
E. B. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val., viešoje vietoje – prie pramogų klubo „M.“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupėje su J. V. ir K. Č., įžūliu elgesiu, matant aplinkiniams, t. y. be jokios priežasties J. V. sudavus nukentėjusiajam K. M. vieną smūgį kumščiu ir 5–6 smūgius keliu į veidą, K. Č. spyrus pėda K. M. į veidą bei E. B. B. sudavus K. M. du smūgius kumščiu į veidą, padarydami jam nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą kairės akies vokų vidiniame kampe, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
E. B. B. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie pramogų klubo „M.“ (duomenys neskelbtini), veikdamas vieninga tyčia, kartu su J. V. bei K. Č., iš chuliganiškų paskatų J. V. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam K. M. į veidą, po to K. Č. spyrus pėda K. M. į veidą bei J. V. suduodant 5–6 smūgius keliu K. M. į veidą ir E. B. B. sudavus K. M. 2 smūgius kumščiu į veidą, t. y. bendrai sudavus nukentėjusiajam K. M. ne mažiau kaip 9 smūgius, tokiu būdu, veikdamas bendrai su J. V. ir K. Č., padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą kairės akies vokų vidiniame kampe, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – dėl 2011 m. gruodžio 23 d. viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl J. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jį išteisinti; dėl 2011 m. gruodžio 24 d. įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl K. M. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamąją bylą nutraukti jam susitaikius su K. M..
Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Taip pat nurodo, kad teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kadangi nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nuosprendyje nemotyvavo, kuo vadovaudamasis išsprendžia prieštaravimus tarp įrodymų. Dėl to mano, kad nuosprendis pagrįstas prieštaringais J. J. ir R. S. parodymais. Dėl prieštaringų J. J. parodymų nurodo tai, kad jis skirtingose apklausose nurodė skirtingus veiksmus, kuriuos neva atliko J. V.. 2011-12-24 apklausoje J. J. nurodė, kad pajuto smūgį į veidą iš nugaros pusės ir atsisukęs pamatė 8 nepažįstamus jaunuolius ir nors J. J. jau buvo žinoma J. V. pavardė ir gimimo data, J. J. jo, kaip sudavusio smūgį, dėl kurio jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nenurodė. 2011-02-13 apklausoje J. J. jau nurodė, kad atsisukęs pamatė J. V., stovintį ištiestos rankos atstumu, todėl mano, kad tik J. V. galėjo suduoti smūgį, nuo kurio J. J. kilo nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nurodo, kad liudytojas R. S. nepatvirtino J. J. parodymų, kad kuris nors vienas iš smūgius J. J. sudavusių asmenų būtų sudavęs atskirą, išskirtinį pirmąjį smūgį. Apie smūgių sudavimo pradžią R. S. ikiteisminio tyrimo metu 2012-03-06 apklausoje parodė, kad „visas likęs būrys vaikinų puolė ant J. ir jį mušė rankų kumščiais“, t. y. R. S. teigė matęs smūgių sudavimo J. J. pradžią, tačiau nieko apie J. V. nenurodo, t. y. J. J. mušė ir J. V., tačiau negali pasakyti, kiek jis smūgių sudavė. Akistatos metu R. S. nurodė, kad pirmą smūgį J. J. sudavė J. V.. Taigi teigia, kad tai prieštarauja liudytojo apklausos metu duotiems parodymams, kad R. S. negali nurodyti, kiek smūgių sudavė J. V., kadangi akistatos metu R. S. nurodė, kad J. V. sudavė ne mažiau nei vieną smūgį. Taip pat nurodo, kad akistatos su J. V. metu R. S. nurodė, kad smūgį J. J. J. V. sudavė prie laiptų. J. J. teismo posėdžio metu parodė priešingai, kad pirmas smūgis buvo suduotas ant laiptų, t. y. R. S. ir J. J. parodymai prieštaringi ir vietos atžvilgiu. Apelianto manymu, J. J. parodymai, kad jis buvo sumuštas iš apačios pasivijusio asmens ant laiptų, nelogiški dar todėl, kad J. V. yra apie 15 cm mažesnio ūgio už J. J., todėl stovėdamas ant laiptų, t. y. 20 cm žemiau už J. J., niekaip negalėtų suduoti smūgio iš nugaros J. J. į skruostą. Pažymi, kad nei R. S., nei J. J., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo nurodyti, pagal kokius požymius atpažino J. V., detalizuoti to, kaip J. V. buvo apsirengęs, ir kitų individualių požymių. Ši aplinkybė, nuteistojo įsitikinimu, rodo, kad R. S. ir J. J. nematė J. V. įvykio vietoje, o nurodo kaip įvykio kaltininką tik todėl, kad J. V. kaip galėjusį sužaloti J. J. asmenį nurodė nenustatyti policijos pareigūnai, kurie faktiškai parodė atpažinti J. V., tačiau neįformino tokio veiksmo ir nesurašė protokolo. Be to, nurodo ir tai, kad J. J. nurodė ir K. Č., kaip jam sudavusį smūgius asmenį, kuris, kaip nustatyta objektyviais įrodymais (duomenimis apie mobiliojo telefono ryšio naudojimą), nebuvo įvykio vietoje ir negalėjo atlikti jokių veiksmų J. J. atžvilgiu. Dėl to teigia, kad K. Č. dalyvavimo suduodant smūgius J. J. aspektu, J. J. ir R. S. parodymai aiškiai melagingi, kadangi minėtų asmenų parodymuose apklausų ir parodymo atpažinti metu, K. Č. ne tik nurodytas kaip dalyvavęs suduodant smūgius asmuo, bet ir nurodytas smūgių, kuriuos neva sudavė K. Č., skaičius. Pasak nuteistojo, tik paaiškėjus duomenims, paneigiantiems J. J. ir R. S. parodymus, minėti asmenys pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad nebuvo įsitikinę, kad atpažino K. Č. kaip sudavusį smūgius asmenį. Be to, nurodo ir tai, kad J. J. nei apklausos, nei akistatos metu negalėjo nurodyti, detalizuoti, kaip buvo apsirengęs J. V. ir kiti, todėl mano, kad J. J. ir R. S. tvirtinimas, kad smūgius J. J. sudavė J. V., yra deklaratyvus. Dėl šių paminėtų prieštaravimų apeliantas teigia, kad teismo išvada, kad J. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą J. J., pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, kadangi J. J. parodė nematęs, kas jam sudavė smūgį, parodė, kad spėja, mano, kad tokį smūgį galėjo suduoti J. V.. Taip pat nurodo, kad teismas, surašydamas nuosprendį, taip pat padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, kur numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teigia, kad teismas atmetė liudytojo L. V. parodymus, jis tiesiogiai nurodė, kad kažkas iš abiturientų nepažįstamus vaikinus išstūmė iš salės, o eidamas į tualetą matė abiturientus, kurie mušėsi su nukentėjusiaisiais, kai atėjo apsaugos darbuotojas, abiturientai jam pasakė, kad nepažįstami vaikinai pirmieji pradėjo muštynes, laiptinėje, kurioje vyko muštynės, apšvietimas yra geras ir muštynių metu laiptinėje kaltinamųjų tikrai nebuvo. Nurodo, kad šiuos liudytojo L. V. parodymus netiesiogiai patvirtina J. R., J. J., R. K. parodymai, kad J. V. sėdėjo su jais prie vieno stalo ir niekur iš esmės nebuvo pasišalinęs. Taip pat nurodo, kad teismas L. V. ir J. R., J. J., R. K. parodymus atmetė pagrįsdamas juos prieštaringais argumentais. Teismas nurodė, kad iš tyrėjos D. B. tarnybinio pranešimo žinoma, jog klube „H.“ tuo pačiu metu vyko dar vienas konfliktas, kurio metu du asmenys įžūliai kibo prie klubo lankytojų ir uždaro renginio dalyvių, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad L. V. stebėjo būtent nagrinėjamą įvykį. Tačiau, pasak nuteistojo, tokie teismo argumentai paneigia kitas paties teismo padarytas išvadas, kad galima tikėti nukentėjusiojo J. J. ir liudytojo R. S. parodymais. Todėl mano, kad teismui padarius išvadą, kad kurie nors iš liudytojų galėjo supainioti skirtingus konfliktus ir jų dalyvius, kyla pagrįsta abejonė, kad J. J. ir R. S. taip pat nesupainiojo J. V. su kitais įvykio vakarą konfliktavusiais asmenimis. Dėl to, kas išdėstyta, mano, kad nuosprendyje teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nuosprendžio motyvavimas esminiais aspektais yra nominalus, o teismas, skundžiamu nuosprendžiu nepateikdamas motyvų dėl esminių prieštaravimų, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, nes nuteistasis neturi galimybės žinoti teismo motyvų ir prieštaraudamas pateikti dėl jų argumentus. Tuo, apelianto teigimu, t. y. dėl nepakankamo išvadų motyvavimo pašalinant įrodymų prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT nutartis Nr. 2K-7-544/2005). Taip pat nurodo manąs, kad teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes nuosprendį grindė neteisėtu būdu gautais įrodymais – 2012-02-13, 2012-03-06 parodymų atpažinti iš fotonuotraukų protokolais, kuriuose J. V. buvo parodytas atpažinti J. J. ir R. S.. Teigia, kad apklausti tiek J. J., R. S., tiek J. V., K. Č., E. B. B. parodė, kad 2011-12-24 naktį sulaikytieji, būdami sulaikymo patalpoje, visi trys vienu metu buvo parodyti atpažinti J. J., R. S., ir šis veiksmas nebuvo įformintas ikiteisminio tyrimo veiksmo protokolu. Apklaustas kaip liudytojas T. L., apklausęs nukentėjusįjį J. J., negalėjo nurodyti, kas parodė sulaikytuosius J. V., K. Č., E. B. B. nukentėjusiajam ir liudytojui. Iš paminėtų asmenų parodymų apeliantas sprendžia, kad parodymas atpažinti buvo atliktas sąmoningai, siekiant procesinio veiksmo rezultato. Tai nuteistasis mato iš 2011 m. gruodžio 24 d. 4 val. 20 min J. J. liudytojo apklausos protokolo, kuriame J. J. nurodo ne tik trijų sulaikytųjų pavardes, bet ir tikslias gimimo datas, taip panaudojant parodymo atpažinti rezultatą kitame proceso veiksme. O iš 2011 m. gruodžio 24 d. 4.00 val. priimto J. J. protokolo pareiškimo matyti, kad J. J. nurodė, kad jį sumušė nepažįstami jaunuoliai ir nenurodo jokių konkrečių jį galėjusių sužaloti asmenų. Taigi teigia, kad iš paminėtų dokumentų matyti, kad J. V. galėjo būti parodytas atpažinti J. J. ir R. S. 2011-12-24 nuo 4.00 iki 4.20 val., tuo metu ikiteisminis tyrimas buvo pavestas T. L., kuris, kaip minėta, apie šį veiksmą nieko nežino. Dėl to, kas anksčiau paminėta, mano, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai: BPK 44 straipsnio 8 dalis – pažeista J. V. teisė į gynybą atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus; BPK 172 straipsnio 2 dalis – ikiteisminio tyrimo veiksmą – parodymą atpažinti atliko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nebuvo pavestas atlikti; BPK 179 straipsnio 1, 2 dalys – nevykdyta pareiga surašyti protokolą ir užfiksuoti tyrimo veiksmo atlikimo vietą ir laiką; tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai; BPK 191 straipsnio 2 dalis – J. V. buvo parodytas asmenims, kurie prieš tai nebuvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį; BPK 192 straipsnio 1 dalis – J. V. buvo parodytas su kitais dėl įvykio atpažintinais asmenimis, o ne su parinktais kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; BPK 192 straipsnio 2–4 dalys – J. V. nebuvo pasiūlyta pasirinkti vietą tarp atpažintinų asmenų, J. V. nebuvo parodytas atpažinti grupėje trijų asmenų, veiksmas nebuvo vizualiai fiksuojamas; BPK 195 straipsnio 1 dalį – parodant atpažinti nebuvo laikomasi BPK numatytų bendrųjų liudytojo apklausos taisyklių, o būtent, kad asmenys apklausiami po vieną, o ne keletas liudytojų vienu metu; BPK 195 straipsnio 3 dalis – J. J., R. S. nebuvo apklausti pagal kokias žymes ar ypatybes atpažino ar neatpažino rodomus asmenis. Paminėti pažeidimai, nuteistojo įsitikinimu, pripažįstami esminiais, o tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2008). Padaryti esminiai proceso pažeidimai, apelianto manymu, objektyviai sukėlė neigiamas pasekmes – J. J., R. S. kaip smūgius sudavusį asmenį nurodė K. Č., detalizavo K. Č. neva suduotų smūgių skaičių, tokiu būdu apkalbėjo K. Č., kadangi objektyviais įrodymais K. Č. buvimas įvykio vietoje buvo paneigtas. Taip pat nurodo, kad J. J., R. S. pripažino, kad nei neįforminto parodymo atpažinti metu, nei vėliau nebuvo įsitikinę, kad K. Č. sudavė smūgius, nepaisant to, kategoriškai tvirtino K. Č. dalyvavus nusikaltimo padaryme, nurodydami suduotų smūgių skaičių imitavo gerai prisimenantys įvykio aplinkybes. Dėl to mano, kad J. J., R. S. tyčia klaidino ikiteisminį tyrimą, piktnaudžiavo savo kaip liudytojų teisėmis, elgėsi nesąžiningai, todėl pripažinti patikimais vėliau jų duotus parodymus, kurie yra išvestiniai iš parodymo atpažinti rezultato, nėra pagrindo.
Nuteistasis E. B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, t. y. jį išteisinti, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis – neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, nes nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais įrodymais, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to jis nepagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad teismas pripažino jį kaltu remdamasis nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo J. J. ir liudytojo R. S. parodymais. Grįsdamas savo apeliacinio skundo reikalavimą, nuteistasis skunde cituoja viso proceso metu duotus J. J. parodymus ir remdamasis jais teigia, kad nukentėjusiojo J. J. parodymai duoti šioje byloje nėra nuoseklūs – tai jis teigia, kad jį sumušė J. V., E. B. B., K. Č., tai tik J. V., E. B. B. ir kiti nenustatyti asmenys. Taip pat nurodo, kad jau pirmoje liudytojo apklausoje 2011-12-24 iš karto po įvykio J. J. įvardija asmenis, kurie jį sumušė, nurodo jų vardus, pavardes ir netgi gimimo metus, nors pareiškime, rašytame tuo pačiu metu, nurodo, kad sumušė nepažįstami asmenys. Byloje atpažinimas iš fotonuotraukų darytas 2012-02-13, praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio, tačiau jau įvykio dieną nukentėjusysis nurodo tikslius įtariamųjų duomenis. Taigi teigia, kad nukentėjusysis J. J., liudytojas R. S. kalba apie įtariamųjų atpažinimus įvykio dieną tiek iš nuotraukų, tiek ir parodant įtariamuosius, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra tokių veiksmų atlikimo protokolų, taip pat ir pareigūnas, atlikęs pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, apklaustas teismo posėdyje liudytojas T. L. nurodė, kad jokių procesinių veiksmų su kaltinamaisiais neatliko. Taip pat liudytojas negalėjo paaiškinti, kaip nukentėjusysis nurodė tikslius įtariamųjų anketinius duomenis su gimimo datomis. Teigė, kad tuos duomenis nurodė nukentėjusysis, tačiau byloje taip ir liko neatskleista, kaip šie duomenys tapo žinomi nekentėjusiajam J. J.. Nurodo, jog nukentėjusysis teigia, kad buvo daromi atpažinimai, tačiau tokių duomenų byloje nėra, o pareigūnas teigia, kad tokių ikiteisminio tyrimo veiksmų įvykio dieną daryta nebuvo. Dėl to nuteistasis mano, kad reikšmingi yra liudytojo R. S. parodymai, kuris, kaip teigia stebėjo įvykį, tačiau nenurodė, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu būtų atlikęs veiksmus, taip pat jis pateikus jam atpažinti fotonuotraukas jo neatpažino kaip asmens mušusio J. J. (1 t., 70–75 b. l.). Nurodo, jog teismo posėdyje 2013-04-08 apklaustas liudytojas L. V. nurodė, kad apie 23–24 val. į jų salę įėjo du nepažįstami vaikinai, kuriuos kažkas iš jų, abiturientų, išmetė, išstūmė iš salės, kadangi tai jų šventė, uždaras vakaras. Po kelių minučių jis ėjo į tualetą ir jam kažkas pasakė, kad prie tualeto laiptinėje vyksta muštynės. Kai priėjo, ten mušėsi 3–4 abiturientai ir du nepažįstami vaikinai, kurių vieną kažkas laikė. Kas laikė vieną iš nukentėjusiųjų – nežino, nes ten tuo metu buvo daug žmonių. Tuo metu, kai vyko muštynės, kaltinamieji buvo salėje. Prieš jam išeinant į tualetą, prie stalo sėdėjo jų grupelė, buvo jis, abu kaltinamieji, J. J. ir dar keli asmenys. Kai jis ėjo link tualeto, kaltinamieji liko sėdėti prie stalo. Kai vyko muštynės, į įvykio vietą atėjo apsauginis ir juos išvarė, kadangi jie buvo pašaliniai asmenys“. Liudytojas J. J. 2013-02-21 apklaustas teismo posėdyje nurodė, kai P. Z. grįžo ir pasakė apie konfliktą, tai B. B. buvo prie staliuko. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad šie teisme apklausti liudytojai L. V. ir J. J. paneigia faktą, kad jis mušėsi su nukentėjusiuoju J. J., tačiau teismas nuosprendyje nieko nepasisako dėl šių liudytojo nurodytų aplinkybių, o daro išvadą, kad L. V. stebėjo ne nagrinėjamą įvykį. Tačiau, pasak nuteistojo, kuo remiantis daromos tokios išvados, nėra aišku, nes byloje nėra duomenų, kad toje pačioje vietoje, kur konkrečiai įvyko muštynės, buvo dar vienas konfliktas. Dėl padarytų BPK pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą nurodo, kad BPK 191 straipsnis, 192 straipsnis numato, kaip atliekamas asmens parodymas atpažinti. Nurodo, kad šioje byloje, jį sulaikius, jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, ten nepasirūpinta, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai būtų atlikti tokia tvarka, kaip numato BPK. Teigia, kad jis kartu su sulaikytais kitais įtariamaisiais J. V., K. Č. buvo rodomas nukentėjusiajam, tačiau ne tarp kitų asmenų, o visi iš karto, juos įvardijant kaip įtariamuosius, todėl mano, kad jau iš anksto nukentėjusiajam buvo suformuota nuomonė, kad jie jo atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus. Vėliau, nuteistojo manymu, nukentėjusysis tik tvirtino savo ankstesnius parodymus, tačiau ir tie keitėsi dėl K. Č. veiksmų, tačiau teismas nekreipė į tai dėmesio ir teigė, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, ir jais rėmėsi. Taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje remiasi asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu 2012-02-13 (1 t., 42–48 b. l.), tačiau šis ikiteisminio tyrimo veiksmas atliktas praėjus beveik 2 mėnesiams, atpažinimas buvo atliekamas iš fotonuotraukų, nors buvo galima pateikti atpažinti asmenis. Teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai paaiškino visas aplinkybes, kad jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Mano, kad nukentėjusysis paprasčiausiai klysta, nes jam atvykus iš karto po įvykio į policijos komisariatą buvo įvardyti įtariamieji, jis jį su kitais sulaikytais įtariamaisiais pamatė komisariate ir toliau teigė, kad jis jam sudavė smūgį į lūpą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis panašiai teigė, kad jį mušė ir K. Č., tačiau vėliau pradėjo abejoti savo teisumu, nors nuo pradžių buvo nurodęs kitokias aplinkybes. Be to, nurodo ir tai, kad byloje iš karto po įvykio nebuvo atliktas asmens parodymas atpažinti, kaip tai numato BPK 191, 192 straipsniai. Apibendrindamas tai, kas paminėta, mano, kad teismas neįvertino visų įrodymų, bei nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų J. V. ir E. B. B. apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistasis J. V. apeliaciniu skundu prašo jį dėl 2011 m. gruodžio 23 d. viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl J. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, o nuteistasis E. B. B. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už 2011 m. gruodžio 23 d. įvykdytą viešosios tvarkos sutrikdymą. Tačiau teisėjų kolegija, nuteistųjų J. V. ir E. B. B. apeliacinių skundų reikalavimų, kurie susiję su jų deklaruojamu nekaltumu, nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims, ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, kad byloje esančia medžiaga įrodyta, jog tiek nuteistasis J. V., tiek nuteistasis E. B. B. padarė jų ginčijamas nusikalstamas veikas.
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinti įrodymai, jog nuosprendis pagrįstas prieštaringais ir nenuosekliais J. J. ir R. S. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl apeliantų argumentai, kuriais jie neigia kaltę, laikytini nepagrįstais, konstatuojant, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams ir jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinės bylos Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, juos vertindamas ir kvalifikuodamas nuteistųjų padarytas veikas, pakankamai išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Todėl apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistųjų), parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju tai, kad J. V. betarpiškai realizavo visus jo ginčijamų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai E. E. B. nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo J. J. parodymai, duoti viso proceso metu, kai jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. gruodžio 23 d., apie 23.30 val., klube „H.“ jam vieną smūgį iš nugaros kumščiu į veidą sudavė ir skruostikaulį sulaužė J. V., bei po to sudavė dar 3–4 smūgius į veidą, tačiau nepataikė, nes jis buvo užsidengęs rankomis, o E. B. B. jam taip pat sudavė kumščiu į veidą, iš kurių vienas smūgis jam pataikė į lūpą ir buvo mėlynė, be šių jaunuolių jį dar mušė ir kiti jo neatpažinti jaunuoliai, tačiau į veidą nė vienas nepataikė, nes veidą jis buvo užsidengęs rankomis (1 t., 42–48, 50–51, 64–65 b. l., 3 t., 98 b. l.); nukentėjusiojo parodymus esminėmis aplinkybėmis atitinkantys liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis nurodė, kad lipant laiptais buvo suduoti smūgiai J. J., po to visas būrys vaikinų užpuolė J. J. ir mušė jį rankomis bei kojomis, J. J. mušė ir J. V. (1 t, 74–75 b. l.), aptariamo liudytojo apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad belipant laiptais prie jo ir J. J. pribėgo gal 10 jaunuolių, laiptų aikštelėje vienas iš užpuolikų prispaudė jį prie sienos, liepdamas nesikišti, o kiti puolė J. J., priekyje tų jaunuolių buvo J. V., ir jis matė, kaip J. V. sudavė J. J. į veidą, jis įsidėmėjo J. V. veidą ir ūgį, o E. B. B. veiksmų įvardyti negali, neprisimena, ar jį matė tarp užpuolikų (3 t., 99–100 b. l.); valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. G 1818/11 (04), kurioje nurodyta, kad J. J. padarytas kairio skruostikaulio lanko lūžis; šis sužalojimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, o sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į veido kairę pusę. Išvadoje pažymėta, kad sužalojimas nėra būdingas kritiminei traumai ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes kairio skruostikaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., 19 b. l.); kiti rašytiniai apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys – 2012 m. vasario 13 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio turinio matyti, kad nukentėjusysis J. J. iš jam pateiktų 12 asmenų nuotraukų atpažino J. V. kaip asmenį, kuris jam 2011-12-23, apie 23.30 val., klube „H.“ sudavė vieną smūgį iš nugaros kumščiu į veidą ir sulaužė skruostikaulį bei po to sudavė dar 3–4 smūgius į veidą, tačiau nepataikė, nes jis buvo užsidengęs rankomis. Taip pat nukentėjusysis atpažino E. B. B. kaip asmenį, kuris jam sudavė 3–4 smūgius kumščiu į veidą, iš kurių vienas smūgis jam pataikė į lūpą ir buvo mėlynė. (1 t., 42–48 b. l.); 2012 m. kovo 1 d. liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame nukentėjusysis klube „H.“ parodė vietą ant laiptų, kur iš nugaros pusės jam jo atpažintas J. V. sudavė smūgius į veido sritį, nurodė kampą aikštelėje, esančioje prie laiptų, kur jam sudavė smūgius atpažintieji J. V., E. B. B., ir kiti vaikinai (1 t., 53–55 b. l.); 2012 m. balandžio 13 d. akistatos tarp J. J. ir J. V. protokolas, iš kurio matyti, kad J. J. nurodė, kad nematė, būtent kuris vaikinas jam trenkė iš nugaros, kadangi buvo nusisukęs, jam tik vėliau R. S. pasakė, kad jam sudavė J. V., nes jis matė. Po to suduoto smūgio jį užspaudė į kampą, jis užsidengė veidą, kad mažiau sužalotų, kas būtent jį mušė, nematė. Kai atėjus apsaugai vaikinai atsitraukė, jis pamatė tarp tų vaikinų J. V.. Taip pat parodė, kad jis yra tikras, kad J. V. buvo tarp jį mušusių vaikinų, jis įsidėmėjo jo veido bruožus (1 t., 57–58 b. l.); 2012 m. rugpjūčio 31 d. akistatos tarp J. J. ir E. B. B. protokolas, iš kurio turinio matyti, kad J. J. atpažino iš veido bruožų E. B. kaip asmenį, kuris jį mušė, sudavė jam 3–5 smūgius į veido sritį (1 t., 68–69 b. l.); 2012 m. kovo 6 d. R. S. asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio turinio matyti, kad liudytojas R. S. iš jam pateiktų 12 nuotraukų atpažino J. V. kaip asmenį, kuris mušė J. J. 2011-12-23, apie 23.30 val., klube „H.“. Jį atpažįsta iš veido bruožų – nosies akių lūpų, veido formos, plaukų spalvos. Kad tai tas asmuo, jis visiškai tikras (1 t., 70–73 b. l.); 2012 m. birželio 12 d. akistatos tarp R. S. ir J. V. protokolas, kur S. S. parodė, kad J. V. buvo vaikinų būrio priekyje, kuris smogė J. J. į veidą, o po to smūgio visas būrys vaikinų puolė prie J. J.. Matė, kad pirmą smūgį J. J. į veidą sudavė J. V.. Smūgis buvo suduotas prie laiptų. Kitų asmenų neįsidėmėjo, nes jų buvo daug. J. V. matė smūgio sudavimo momentu (1 t. 77–80 b. l.).
Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistųjų skunduose, apeliantų kaltė padarius jų ginčijamas nusikalstamas veikas įrodyta.
Ir nors nuteistųjų apeliaciniais skundais bandoma įtikinti, kad J. J. ir R. S. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, iš to kiltų, kad jie neatitinkantys tikrovės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis, jau kitą dieną po įvykio, t. y. po įvykio praėjus daugiau nei keturioms valandoms, rašydamas protokolą-pareiškimą, nurodė, kad 2011 m. gruodžio 23 d., apie 23.30 val., jį klube „H.“ sumušė 7–8 nepažįstami jaunuoliai, suduodami jam rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas (1 t., 5 b. l.). 2012 m. vasario 13 d. J. J. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš jam pateiktų 12 asmenų nuotraukų atpažino J. V. kaip asmenį, kuris jam 2011-12-23, apie 23.30 val., klube „H.“ sudavė vieną smūgį iš nugaros kumščiu į veidą ir sulaužė skruostikaulį bei po to sudavė dar 3–4 smūgius į veidą, tačiau nepataikė, nes jis buvo užsidengęs rankomis. Taip pat nukentėjusysis atpažino E. B. B. kaip asmenį, kuris jam sudavė 3–4 smūgius kumščiu į veidą, iš kurių vienas smūgis jam pataikė į lūpą ir buvo mėlynė (1 t., 42–48 b. l.). Vėliau, tos pačios dienos apklausos metu J. J. parodė, kad jam su draugu R. S. leidžiantis laiptais jis pajuto smūgį iš nugaros kumščiu į veidą, iš karto atsisukęs pamatė jaunuolį, kurį atpažino kaip J. V.. J. V. stovėjo arčiausiai, todėl J. J. mano, kad trenkė būtent jis. Mano, kad skruostikaulis jam lūžo būtent nuo šio smūgio, nes nuo kitų spėjo užsidengti ir į veidą daugiau nė vienas nepataikė. Po to jo jį puolė dar 5–6 jaunuoliai, jis įsispraudė į kampą, o jie jį apsupo. Iš jį apsupusių jaunuolių buvo tie trys jaunuoliai, kuriuos jis atpažino. J. V. buvo aršiausias, jis jam sudavė 3–4 smūgius rankos kumščiu, taikė į veidą, tačiau jis buvo užsidengęs jį rankomis, po to jaunuolis, kurį atpažino kaip E. B. B., jam sudavė vieną kartą rankos kumščiu į veidą, pataikė į lūpą ir po to ilgą laiką buvo mėlynė (1 t., 50–51 b. l.). Tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir 2012 m. kovo 1 d. liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikrinimo vietoje (1 t., 53–55 b. l.), 2012 m. rugpjūčio 22 d. papildomos apklausos metu (1 t., 64–65 b. l.), 2012 m. rugpjūčio 31 d. akistatos tarp J. J. ir E. B. B. metu, kuriame nukentėjusysis nurodė, kad atpažino iš veido bruožų E. B. kaip asmenį, kuris jį mušė, sudavė jam 3-5 smūgius į veido sritį (1 t., 68-69 b. l.). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis J. J. taip pat parodė, kad lipdamas laiptais pajuto smūgį į skruostikaulį, o atsigręžęs pamatė grupelę asmenų, tarp kurių buvo abu kaltinamieji, arčiausiai, ištiestos rankos atstumu, stovėjo J. V.. Dėl to mano, kad pirmąjį smūgį jam sudavė būtent J. V., nes kiti stovėjo atokiau. Po suduoto pirmojo smūgio jį puolė gal 8 asmenys ir nubloškė į kampą, į aikštelę tarp laiptų, ėmė mušti. Jis užsidengė rankomis veidą. Iš viso buvo maždaug 13 asmenų, tačiau jį mušė gal 8. Smūgiavo visur: į šonus, į rankas. E. B. B. smūgiavo į lūpą. Matė, kad į lūpą pataikė E. B. B., nes, pakėlęs ranką, pamatė jį atsitraukiantį (3 t., 98 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, laikyti nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pagrindo nėra. Be to, tokius nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad pirmąją smūgį į skruostikaulį jam sudavė būtent J. V., po to jam sudavė į veidą kumščiu ir E. B. B., patvirtina ir liudytojo R. S. parodymai, kai jis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tarp vaikinų, kurie puolė J. J., buvo J. V., bei tai, kad jis matė, jog kaip J. V. sudavė J. J. į veidą (3 t., 99–100 b. l.). Be kita ko, tokie nukentėjusiojo ir liudytojo R. S. parodymai atitinka ir specialisto išvadą, kurioje užfiksuotas J. J. padarytas sužalojimas ir jo sveikatos sutrikdymo laipsnis (1 t., 19 b. l.) bei, kaip jau minėta, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką (1 t., 42–48 b. l.), (1 t., 70–73 b. l.), liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikrinimo vietoje (1 t., 53–55 b. l.), akistatų (1 t., 57–58, 60–62, 68–69, 77–80 b. l.) protokolus.
Dėl to, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir aptarto liudytojo, ir nukentėjusiojo J. J. parodymais, kadangi jie esminėse detalės nuoseklūs, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka kitus rašytinius anksčiau išdėstytus duomenis. Todėl apeliacinės instancijos teismui kaip ir pirmosios instancijos teismui netikėti nukentėjusiojo ir jo parodymus bei kitą baudžiamojoje byloje esančią medžiagą atitinkančiais liudytojo R. S. parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Kartu pastebėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje aptartų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistuosius melagingai apkalbėti, nėra. Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti J. V. ir E. B. B. tariamai nesamų nusikalstamų veikų padarymu, tai, kaip minėta, be jų parodymų patvirtina ir rašytiniai įrodymai, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantai, juo labiau, kad visos esminės nukentėjusiojo ir liudytojo R. S. nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą.
Priešingai nei apeliantų parodymai, kurie prieštarauja anksčiau išdėstytoms ir išanalizuotoms aplinkybėms, todėl jie laikytini jų siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį ar jos išvengti ir dėl to atmetami. O nuteistiesiems artimų asmenų, jų klasės, mokyklos draugų – liudytojų R. K., J. J., P. Z., J. R. parodymai pagrįstai apylinkės teismo įvertinti kaip neinformatyvūs, kadangi nurodyti liudytojai nuteistųjų nuolat viso vakaro metu nestebėjo, liudytojas R. K. eidavo rūkyti ant stogo (3 t., 128–129 b. l.), liudytojas J. J. vakarėlio metu šoko, todėl nematė, ar kaltinamieji buvo išėję iš salės (3 t., 148–149 b. l.), liudytojas P. Z. taip nurodė, kad įvykio aplinkybių nematė, nes rūkė, be to, jis ne visą laiką stebėjo kaltinamuosius (3 t., 149–150 b. l.), liudytoja J. R. taip pat su kaltinamaisiais bendravo ne visą laiką, ji šoko, vaikščiojo, todėl nebūtų pastebėjusi, jei kaltinamieji būtų pusvalandžiui ar valandai pasišalinę (4 t., 1–2 b. l.).
Vertinant liudytojo L. V. parodymus, kai jis teisiamajame posėdyje nurodė, kad eidamas į tualetą matė 3–4 abiturientus (jų apibūdinti negali, vardų neprisimena), kurie mušėsi su dviem vaikinais, kurie prieš tai buvo įėję į salę, jog prie nukentėjusiųjų kaltinamųjų nebuvo, o tuo metu, kai vyko muštynės, kaltinamieji buvo salėje, jis garantuoja, kad muštynių metu laiptinėje kaltinamųjų tikrai nebuvo (3 t., 159 b. l.), pirmiausia atkreiptinas dėmesys į galimą tokių parodymų prigimtį, į galimą subjektyvių ar objektyvių faktorių įtaką jo parodymams – liudytojo L. V. santykius su kaltinamaisiais, jie visi buvę bendramoksliai. Antra, tiek L. V., tiek liudytojai R. K., J. J., P. Z., J. R. parodymus davė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu jie apklausti nebuvo. Taip pat vertinant L. V. parodymus, kai jis nurodė, kad garantuoja, kad muštynių metu laiptinėje kaltinamųjų tikrai nebuvo, atkreiptinas dėmesys ir į jo pačių duotų parodymų turinį, kuris prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Štai, be to, kad tuo metu, kai vyko muštynės, kaltinamieji buvo salėje, ir kad jis garantuoja, jog muštynių metu laiptinėje kaltinamųjų tikrai nebuvo, liudytojas L. V. parodė ir tai, kad matė, jog kaip laiptinėje mušėsi gimnazistai, tačiau jų apibūdinti jis negali, vardų neprisimena, tačiau kartu nurodė prisimenąs nukentėjusiuosius, kuriuos net praėjus pusantrų metų po įvykio netgi apibūdino – vienas aukštesnis, kitas žemesnis, apie 180 cm, tamsių plaukų, nestambaus sudėjimo. Be to, jis nurodė ir tai, kad laiptinėje gimnazistai mušėsi su tais pačiais asmenimis, kurie prieš tai buvo atėję į salę ir priekabiavo prie merginų, jas šokdino, dėl to buvo išstumti iš salės. Tačiau liudytojai J. J. ir R. K. parodė, kad salėje jokio konflikto nebuvo (3 t., 128–129 b. l.), o tai atitinka ir nukentėjusiojo J. J. bei liudytojo R. S. parodymus, kai jie nurodė, jog įėję į salę jie elgėsi ramiai, nieko neužgauliojo ir, sužinoję, kad renginys uždaras, tuojau pat išėjo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, tokie liudytojo L. V. parodymai vertintini kaip šališki, ir todėl jais priimant skundžiamą nuosprendį nesiremta pagrįstai.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų skunduose nurodytais teiginiais, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta BPK pažeidimų. Kaip matyti iš 2011 m. gruodžio 24 d. 4 val. rašyto J. J. protokolo-pareiškimo, jame J. J. nurodė, kad 2011 m. gruodžio 23 d., apie 23.30 val., jį klube „H.“ sumušė 7–8 nepažįstami jaunuoliai, suduodami jam rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas (1 t., 5 b. l.). Tuo tarpu, jau po 20 minučių duodamas parodymus J. J. nurodė, kad išėjęs iš ligoninės jis atvyko į policijos komisariatą parašyti pareiškimo ir bebūdamas policijos komisariate jis atpažino tris jaunuolius, kurie jį sumušė klube „H.“. Šie jaunuoliai buvo sulaikyti ir policijos komisariate jis sužinojo, kad trys vaikinai iš 7–8 vaikinų yra K. Č., gim. (duomenys neskelbtini), J. V., gim. (duomenys neskelbtini), bei E. B. B., gim. (duomenys neskelbtini) (1 t., 38 b. l.). Teismo posėdžio metu J. J. nurodė, kad policijos komisariate parašius pareiškimą, jam buvo pateiktos atpažinti asmenų nuotraukos. Iš viso buvo pateikta gal 16 vnt. nuotraukų. Iš nuotraukų jis atpažino kaltinamuosius. Po to nuėjo į kabinetą ir iš 3–4 asmenų atpažino du juos užpuolusius asmenis – kaltinamuosius. Atpažinimo dokumentas buvo surašytas, nežino, kodėl jo nėra (3 t., 98 b. l.). Kolegija pažymi, kad byloje duomenų apie tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d. policijos komisariate būtų buvęs daromas atpažinimas iš nuotraukų ar parodymas atpažinti, iš tiesų nėra. BPK 179 straipsnio 1 dalis numato, kad atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. BPK 191 ir 192 straipsnis, reglamentuojantis asmens parodymo atpažinti tvarką, numato, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę. BPK 195 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apklausiant parodymo atpažinti metu, turi būti laikomasi šiame Kodekse numatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Aptariamo straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu atpažįstantis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino.
Gi šiuo atveju, remiantis nukentėjusiojo, liudytojo R. S. parodymais, kai jis patvirtino, kad policijos komisariate buvo atpažinimas iš nuotraukų (3 t., 99–100 b. l.) bei juos atitinkančiais nuteistųjų tvirtinimais, kad policijos komisariate juos visus kartu parodė atpažinti J. J., bei vertinant tą aplinkybę, kad duomenų apie anksčiau nurodytų procesinių veiksmų atlikimą byloje nėra, o nukentėjusysis sulaikytųjų vardus, pavardes, jų gimimo metus galėjo sužinoti tik iš ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, darytina išvada, kad anksčiau nurodytos BPK normos buvo esmingai pažeistos. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2011 m. gruodžio 24 d. liudytojo J. J. apklausos protokolu (1 t., 38 b. l.), kadangi jis surašytas remiantis niekur neužfiksuoto, asmens parodymo atpažinti tvarką pažeidžiančio ikiteisminio tyrimo veiksmo rezultatais. Todėl kolegija konstatuoja, kad 2011 m. gruodžio 24 d. liudytojo J. J. apklausos protokolas (1 t., 38 b. l.) laikytinas niekiniu, ir apeliacinės instancijos teismas juo nesivadovauja. Tačiau kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien šiuo įrodymu, o, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino ne atsietai, bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl ta aplinkybė, kad aukštesnės instancijos teismas nesivadovauja 2011 m. gruodžio 24 d. liudytojo J. J. apklausos protokolu (1 t., 38 b. l.) ir jį laiko neatitinkančiu įrodymų leistinumo principo, esant anksčiau paminėtiems ir išanalizuotiems kitiems įrodymams, nuteistųjų kaltės nepaneigia.
Taip pat kolegija pažymi, kad šie nustatyti baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi jie esmingai nesuvaržė įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir jie nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nepagrįstai nuteistasis J. V. skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes nuosprendį grindė neteisėtu būdu gautais įrodymais – 2012-02-13, 2012-03-06 parodymų atpažinti iš fotonuotraukų protokolais, kuriuose J. V. buvo parodytas atpažinti J. J., R. S.. BPK 192 straipsnio, reglamentuojančio asmens parodymo atpažinti tvarką, 2 dalyje nurodyta, kad parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 13 d. ir 2012 m. kovo 6 d. buvo atlikti procesiniai veiksmai – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką (1 t., 42–48, 70–73 b. l.). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų matyti, kad J. J. pagal veido bruožus iš jam pateiktų 12 asmenų nuotraukų atpažino J. V., E. B. B. ir K. Č. kaip asmenis, kurie jo atžvilgiu pavartojo smurtą. Atitinkamai R. S. 2012 m. kovo 6 d. asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš veido bruožų – nosies, akių, lūpų, veido formos, plaukų spalvos, iš jam pateiktų 12 nuotraukų atpažino J. V. kaip asmenį, kuris mušė J. J. (1 t., 70–73 b. l.). Taigi nėra jokio pagrindo nesiremti šiais asmenų atpažinimo pagal nuotrauką protokolais. Aplinkybė, kad asmenys buvo parodyti atpažinti iš nuotraukų, nors buvo galimybė parodyti asmenis atpažinti, nėra esminė, nes dėl to nebuvo suvaržytos J. V. ir E. B. B. kaip kaltinamųjų teisės, tai nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai ištirti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nuteistojo J. V. apeliacinio skundo reikalavimas jam dėl 2011 m. gruodžio 24 d. įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl K. M. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamąją bylą nutraukti susitaikius su K. M., atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, byloje nustatytos aplinkybės tvirtina, kad nuteistasis padarė ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas, todėl jo atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas – nėra teisinio pagrindo.
Nuteistųjų skunduose nurodytas teiginys, kad nukentėjusysis buvo nurodęs, kad jį mušė ir K. Č., nors, kaip nustatyta objektyviais įrodymais, jis nebuvo įvykio vietoje ir negalėjo atlikti jokių veiksmų J. J. atžvilgiu, nepagrindžia nukentėjusiojo J. J. parodymų neobjektyvumo. Iš tiesų, 2012 m. vasario 13 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis J. J. iš jam pateiktų 12 asmenų nuotraukų atpažino ne tik J. V. ir E. B. B. kaip asmenis prieš jį panaudojusius smurtą bet ir K. Č., tai patvirtino ir tos pačios dienos apklausos metu. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau 2012 m. gegužės 31 d. akistatos tarp J. J. ir K. Č. metu nukentėjusysis parodė, kad šimtu procentų nėra tikras, ar K. Č. dalyvavo tuose muštynėse ir jį sumušė (1 t., 60–62 b. l.), tai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, kai parodė, kad dėl K. Č. abejojo, per akistatą iš karto pasakė, jog K. Č. – ne tas asmuo (3 t., 98 b. l.). Taigi ši aplinkybė niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo J. J. parodymų neobjektyvumo.
Nuteistojo E. B. B. skunde nurodytas teiginys, kad liudytojas R. S. nenurodė, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu būtų atlikęs kokius tai veiksmus, taip pat jis pateikus jam atpažinti fotonuotraukas, jo neatpažino kaip asmens, mušusio J. J., nuteistojo E. B. B. kaltės nepaneigia, kadangi tai, kad jis vis dėlto sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į lūpą, tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino J. J..
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina bendra išvada, kad nuteistųjų J. V. ir E. B. B. veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl jų ginčijamų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta visiškai, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistųjų J. V. ir E. B. B. apeliacinius skundus atmesti.