Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, kuria Biržų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2006 m. balandžio 11 d., apie 13.20 val., Biržų m., Pilies g., ant tilto prie Biržų miesto tvirtovės, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, panaudodamas fizinį bei psichinį smurtą prieš R. D., t. y. reikalaudamas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, suspausdamas ranka R. D. kaklą ir ją pargriaudamas, taip sukeldamas fizinį skausmą bei atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą – 30 Lt vertės rankinę su joje buvusiais daiktais: beverte pinigine, pinigais 10 Lt, 500 Lt vertės fotoaparatu PRAKTIKA, 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonu NOKIA 3220, Hansa Banko mokėjimo kortele „Visa Elektron“, taip padarydamas nukentėjusiajai 840 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso nuostatų laikymąsi

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nors pats įrodymų nerenka ir jų iš naujo nevertina, pasisako dėl tinkamo ar netinkamo BPK normų aiškinimo tiek, kiek tai susiję su įrodymų leistinumu, jų patikimumu, įrodymų vertinimo taisyklių laikymusi.

Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje; turi būti vertinamas įrodymų visetas, o ne atskiri duomenys; jame turi būti konstatuota, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie yra patikimi. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kasatorius teigdamas, kad teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios R. D. ir liudytojos J. V. teigimu, jog plėšimą padarė būtent V. K., kartu pripažįsta, kad procesiniai atpažinimo veiksmai (surašant protokolą dėl asmens parodymo atpažinti, pateikiant V. K. atpažinti liudytojai J. V., bet nesurašant atpažinimo protokolo) buvo atlikti grubiai pažeidžiant BPK 191, 192 straipsnio reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo nustatyta tvarka užfiksuotas tik asmens parodymas atpažinti nukentėjusiajai. Asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad nukentėjusioji pareiškė, jog asmuo, stovintis arčiau durų, yra panašus, bet ji nėra įsitikinusi, kad tai jis (ją apiplėšęs asmuo), jis gal kiek vyresnis. Teismas teisingai nurodė, kad atliekant šį procesinį veiksmą ir surašant protokolą buvo padaryti šie pažeidimai: nukentėjusioji R. D. ir liudytoja J. V. atpažinimo metu buvo abi kartu (BPK 191 straipsnio 1 dalis); šiame protokole padarytas neaptartas taisymas (BPK 179 straipsnio 4 dalis); iš foto lentelės matyti, kad pateikti atpažinimui asmenys sėdi, nors protokole nurodyta, kad atpažinimo metu stovėjo; liudytoja J. V. apie atpažintino asmens žymes ir ypatybes net nebuvo apklausta (BPK 191 straipsnio 2 dalis); nesurašytas atpažinimo protokolas pateikiant asmenį atpažinti J. V. Tai, kad nukentėjusioji kategoriškai neatpažino kaltinamojo, spręstina ir iš to, jog šiame protokole nenurodyta, kaip atpažintasis pasivadino. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji, prieš atpažinimą apklausiama apie atpažintino asmens žymes ir ypatybes, pažymėjo, kad ją apiplėšęs asmuo turėjo ypatingą žymę – jo dešinysis skruostas buvo kažkoks keistas, t. y. randas ar kažkas panašaus. Tačiau atpažinimo metu nukentėjusioji nenurodė, kad atpažintinas asmuo turi šią išskirtinę žymę. Tai, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji kategoriškai neatpažino V. K., patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausti šio proceso veiksmo metu dalyvavę V. S. ir V. V. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp įrodymų (nukentėjusiosios R. D. ir liudytojos J. V. bei liudytojų V. S. ir V. V. parodymų) apie tai, ar R. D. ir J. V. buvo parodytas vaizdo ir garso įrašas su išteisintuoju. Pagal BPK 192 straipsnio 7 dalį atpažinimas pagal balsą nebuvo atliktas. Be to, nukentėjusioji, apklausiama apie kaltininko žymes ir ypatybes, nenurodė, kad gali jį atpažinti pagal balsą.

Nors kasatorius ir nurodo, kad teismas stengėsi sukritikuoti R. D. ir J. V. parodymus padarant papildomus įrašus teisiamojo posėdžio protokole („gal galėjo būti sulaužytas žandikaulis“, „užpuolęs vyriškis iš pradžių atrodė apie 20 m.“), tačiau netvirtina, kad tokie žodžiai iš viso nebuvo pasakyti. Nors ir pripažintina, kad toks taisymas neatitinka BPK 261 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, nes teisiamojo posėdžio protokole padaryti pakeitimai, pataisymai, papildymai turi būti aptariami, o šiuo atveju to nebuvo padaryta, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes kasatorius neginčija protokolo turinio teisingumo, jokių pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, taip pat ištyrė ir J. V. papildomos liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolą (T. 2, b. l. 80). Nors jos akistatos su V. K. protokolas ir nebuvo tirtas, tačiau esant vien šiai aplinkybei negalima laikyti, kad teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė neišsamiai. Pažymėtina, kad atliekant J. V. ir V. K. akistatą ir surašant šio veiksmo protokolą buvo nesilaikyta BPK 190 straipsnio nuostatų: J. V., gim. 1981 m. rugpjūčio 23 d., ir neturinti šešiolikos metų amžiaus įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, dėl baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį įspėtas ir V. K. , nors jam prieš akistatą jau buvo pranešta apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ši akistata vyko 2006 m. balandžio 13 d., nuo 13.00 val. iki 13.50 val. (T. 1, b. l. 96), o J. V. tą pačią dieną nuo 13.15 val. iki 13.30 val. buvo papildomai apklausta kaip liudytoja (T. 1, b. l. 22–23). Nukentėjusiosios R. D. ir įtariamojo V. K. akistata taip pat vyko 2006 m. balandžio 13 d., neaišku kokiu laiku, nes akistatos protokole laikas nenurodytas (šios akistatos metu įtariamojo gynėjas nedalyvavo). Taigi kyla abejonių ir dėl šių kaltinančių įrodymų leistinumo.

Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai apklausęs nukentėjusiąją R. D., liudytoją J. V., apklausęs prokuroro prašomus naujus liudytojus E. G., M. G. ir ištyręs prokuroro pateiktą medžiagą, pagal apeliacinio skundo argumentus patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išsamiai ir nešališkai ištyrus bylos aplinkybes, išanalizavus byloje surinktus įrodymus bei jų visumos pagrindu padarius teisingą išvadą, kad įrodymai nepatvirtina kaltinime nurodytos aplinkybės apie V. K. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.

Dėl kasatoriaus argumento apie BPK 324 straipsnio 2 dalies pažeidimą

Kasatorius taip pat tvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme valstybinis kaltintojas prašė perduoti bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (kaltininkas plėšimo metu sudavė smūgį ir J. V., tačiau ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja) ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme; apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė, taip pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį.

Pažymėtina, kad Biržų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. K. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nebuvo teigiama, kad J. V. ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nepripažinta nukentėjusiąja ir dėl to buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymą grąžinti bylą prokurorui, pripažinti nukentėjusiąja J. V. teismo posėdyje atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėto kaltinimo apimtyje kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą; prokuroro nurodyti ikiteisminio tyrimo trūkumai dėl kito asmens pripažinimo nukentėjusiuoju ir kaltinimo pakeitimo taisytini grąžinus bylą po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ikiteisminio tyrimo atlikimui siekiant nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti prokuroro teismo posėdyje pareikštą prašymą perduoti nagrinėjamą baudžiamąją bylą prokurorui yra teisingas. Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinių skundų ribas leidžiama, kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje byloje nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju teismas patikrina, ar nustatyti pažeidimai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla. Tačiau nustatyti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai neleidžia apeliacinės instancijos teismui išplėsti bylos patikrinimo ribų dėl kitų proceso dalyvių, t. y. apeliacinės instancijos teismas negali spręsti, ar nebuvo atimtos ar suvaržytos nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, išteisintojo ir kitų proceso dalyvių (išskyrus nuteistuosius) teisės, jeigu dėl šių asmenų teisių atėmimo ar suvaržymo apeliacinių skundų negauta, o nustatyti pažeidimai neturėjo įtakos pagal apeliacinį skundą tikrinamos nuosprendžio dalies teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 5 punktas).

Taigi prokuroras apeliaciniu skundu neprašė bylą perduoti prokurorui motyvuojant, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, atimtos ar suvaržytos J. V. teisės. Ta aplinkybė, kad J. V. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, neturėjo įtakos pagal apeliacinį skundą tikrinamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.