Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje sprendžiant ieškovo V. A. ieškinio atsakovei J. A. dėl santuokos nutraukimo, vaiko tėvystės nuginčijimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, iš esmės teisingai aiškino santuokos nutraukimo bylose taikomą taisyklę dėl toje pačioje byloje spręstinų klausimų turinio (apimties) (CK 3.59 str., CPK 385 str. 1 d.), ir nors nepagrįstai alternatyvųjį ieškovo reikalavimų modelį „arba/arba“ nurodė kaip vienintelį galimą nagrinėjamoje situacijoje, šis nevisiškai tinkamas procesinės teisės normos aiškinimas bei neteisingai ieškovui nurodyta ginčo suma, nuo kurios apskaičiuotinas žyminis mokestis už santuokoje įgyto turto padalijimą (CK 3.118 str., CPK 85 str. 1 d. 9 p.ir 10 p.), naikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro (CPK 328 str.).

LR Konstitucijos 30 str. 1 d. ir CPK 5 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji įgyvendinama laikantis tam tikrų taisyklių. Tai reiškia, jog asmuo savo galimybę pasinaudoti teismine gynyba turi realizuoti ne bet kokiu būdu, o tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, laikydamasis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio bendrųjų (CPK 111 str., 135 str.) bei specialiųjų, susijusių su konkrečiu ieškinio dalyku, reikalavimų. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo priedermių – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą atsižvelgdamas į ginčo šalių procesiniais dokumentais, taigi ir ieškiniu apibrėžtas ribas. Tačiau įstatyme nustatytais atvejais ginčo šalies teisė reikšti atitinkamus reikalavimus (kokia tvarka juos pareikšti) gali būti ribojama. Vienas iš tokių ribojimo atvejų yra numatytas CPK 383 str.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ieškovo 2009-06-26 teismui pateiktą ieškinį bendrųjų ir specialiųjų formos bei turinio reikalavimų aspektu, konstatavo, jog pateiktas ieškinys nevisiškai atitinka įstatymo įtvirtintiems šeimos bylų nagrinėjimo ypatumams, taip pat nėra apmokėtas reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 383 str., 385 str. 1 d., 85 str. 1 d. 9 p. ir 10 p.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2009-07-01 nutarties, įgyvendindamas kooperacijos principą (CPK 8 str.) teismas atliko išaiškinimo pareigą, t.y. iš esmės įvardijo pagrindinę priežastį, kliudančią nagrinėti ieškovo pareikštus reikalavimus, taip pat kitų trūkumų pašalinimo galimybes bei nustatė pakankamą terminą nustatytiems įpareigojimams įvykdyti (b.l. 8). Pagal CPK nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, pateikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, visų pirma sietinas su įstatymų leidėjo imperatyviai nustatytu santuokos nutraukimo bylose spręstinų klausimų apibrėžtumu. Teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, toje pačioje byloje kartu privalo išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (CK 3.59 str.), t. y. išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, sutuoktinio išlaikymo bei bendro turto padalijimo klausimus (CPK 385 str. 1 d.). Tačiau įstatymų leidėjo valia bylose dėl santuokos nutraukimo (taip pat santuokos pripažinimo negaliojančia ar sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose) šalys negali kelti kitų reikalavimų, nei numatytus CPK 385 str. 1 d. (CPK 383 str.).

Ieškinyje dėl santuokos nutraukimo ieškovas kartu kelia reikalavimus ir dėl jo tėvystės nuginčijimo. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto tvirtinimu, jog tėvystės nuginčijimo institutas (CK 3.149 str.-3.153 str.), kuris yra skirtas nustatyti tikruosius giminystės santykius ir įgyvendinti vaiko teisę žinoti savo tėvus nuo pat gimimo, plačiąja prasme susijęs su pagrindinėmis asmeninėmis ir turtinėmis vaiko ir tėvų tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Tačiau tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje yra įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principas, kurio įgyvendinimas reikalauja, kad bet kokie veiksmai ar priimami sprendimai, susiję su vaiku, jo teisėmis ir interesais, pirmiausiai atitiktų vaiko interesus (JT Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p). Pati tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis – nustatyti ne biologinę tiesą, o tikrąją vaiko kilmę (CK 3.146 str. 2 d.) – neleidžia teisėjų kolegijai sutikti su tokiu atskirojo skundo argumentu, jog konkretaus asmens tėvystę vaikui būtina patvirtinti jau santuokos nutraukimo byloje, siekiant pašalinti ateityje galinčią kilti grėsmę vaikui sužinoti kitokius faktus apie savo biologinį tėvą. Taigi šis skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo priemonių specifika lemia tai, jog reikalavimas dėl tėvystės nuginčijimo nagrinėtinas CPK 394 str.-399 str. nustatyta tvarka ir santuokos nutraukimo byloje paprastai negali būti reiškiamas. Šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ir į teisinę ieškovo (apelianto) reikalavimų pateikimo formą, išdėstytą ieškinyje, kuomet procesinio pobūdžio prašymai net neišskirti iš materialiųjų ieškovo reikalavimų tarpo. Tai reikštų, kad teismas materialiuosius reikalavimus turėtų spręsti atsižvelgdamas į vienokį ar kitokį tėvystės tyrimo rezultatą. Tačiau CPK 267 str. yra įtvirtintas draudimas teismui priimti sąlyginius sprendimus, t.y. tokius, kurių įvykdymas priklausytų nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba jo neatsiradimo. Todėl ieškinio dalykas yra suformuluotas netinkamai (CPK 135 str. 1 d. 4 p. ir 2 d.). Tai taip pat sąlygojo pirmosios instancijos teismo vertinimą tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo reikalavimų pateikimą viename ieškinyje pripažinti ieškinio trūkumu, kliudančiu šį ieškinį nagrinėti.

Kita vertus, tėvystės nuginčijimo klausimas gali būti nagrinėjamas ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytuoju alternatyviu principu, t.y. pasirinktinai reiškiant arba reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, arba dėl santuokos nutraukimo, arba reikalavimą dėl santuokos nutraukimo reiškiant tik po klausimo dėl tėvystės nuginčijimo išnagrinėjimo, bet ir lygiagrečiai su santuokos nutraukimo byla. Kolegija pažymi, jog tiesioginio prejudicinio ryšio, kuris kliudytų tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo bylas nagrinėti skirtingose bylose kad ir tuo pačiu metu, nestabdant ištuokos bylos proceso, nėra. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams apsigyvenus skyrium, vaikų teisės nesikeičia (CK 3.161 str. 6 d.), taigi išlieka ir turtinė asmens, įrašyto vaiko tėvu, pareiga teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą. Šią pareigą eliminuotų tik įsiteisėjęs teismo sprendimas nuginčyti tėvystę ir tėvystės išregistravimas teismo sprendimo pagrindu, o ne prasidėjęs tėvystės nuginčijimo teisminis procesas (CPK 399 str.). Be to, priimtas teismo sprendimas galiotų tik į ateitį, o iki jo priėmimo bei įsiteisėjimo pareigos teikti vaikui išlaikymo nepanaikintų. Todėl nei byla dėl santuokos nutraukimo, nei byla dėl tėvystės nuginčijimo (vykstantys tokie teisminiai procesai) patys savaime neįtakoja asmens, pagal įstatymą laikomo vaiko tėvu, pareigos ir šių procesų metu teikti išlaikymą, kaip neapsprendžia ir tokios pareigos dydžio. Tėvystės nuginčijimo teisminis procesas, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, neįtakoja ir išlaikymo vaikui klausimų svarstymo santuokos nutraukimo byloje ar teismo sprendimo tokį išlaikymą priteisti priėmimo galimybės, nebent iki ištuokos bylos išnagrinėjimo pabaigos būtų pateiktas tėvystės faktą paneigiantis ir, pažymėtina, įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nuginčijus tėvystę jau po santuokos nutraukimo bylos išnagrinėjimo, tuo pačiu sprendimu būtų nutrauktas ir išlaikymo mokėjimas į ateitį.

Prejudicinio ryšio buvimą tarp tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo bylų galima būtų įžvelgti tuo atveju, jei tarp tėvų kiltų ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, motyvuojant, kad kita ginčo šalis nėra vaiko tėvu (ar motina). Šiuo atveju tokio ginčo nesama, apeliantas prašo dukters gyvenamąją vietą nustatyti su motina.

Teisėjų kolegija nesutinka ir skundo argumentais, susijusių su proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo įgyvendinimu, jeigu tėvystės nuginčijimo klausimas būtų išnagrinėtas kartu su santuokos nutraukimo byloje pareikštais kitais reikalavimais. Jau minėta, kad pati tėvystės nuginčijimo bylos specifika, nustatyti specialūs turinio, pasirengimo nagrinėti teisme bei įrodinėjimo proceso reikalavimai (CPK 396 str.-397 str., 177 str. 4 d.) lemia tai, jog klausimo dėl tėvystės nuginčijimo nagrinėjimas atskirai leistų operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinėti būtent santuokos nutraukimo bylą, kurią ieškovas šiuo konkrečiu atveju siekia inicijuoti.

Pirmosios instancijos teismas nepaneigė apelianto reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, nekėlė klausimo, ar jis priskirtinas prie subjektų rato, galinčių tokius reikalavimus pareikšti, tik nurodė apie atskirą šių klausimų nagrinėjimo būtinumą. Dėl šios priežasties apelianto skundo nuoroda į netinkamą CK 3.151 str. nuostatų taikymą ir rėmimasis kaip precedentu Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje pasisakyta būtent dėl reikalavimo teisės buvimo (apeliacijos dalykas), taip pat nėra pagrįsta.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl ieškinio sumos apskaičiavimo principų ir mokėtino žyminio mokesčio dydžio. Tačiau šiam atsisakius vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą (ieškinį), t.y. nepašalinus esminio pateikto ieškinio trūkumo, teismas pagrįstai ieškinį grąžino, taigi nurodyti skundo argumentai teisinę reikšmę prarado ir nesudaro prielaidų panaikinti teismo nutarties, kuria procesine prasme klausimas išspręstas teisingai. Pažymėtina, kad neatitinkančio CPK reikalavimų ieškinio grąžinimas nevaržo ieškovo teisės, pašalinus formos ir turinio trūkumus, kreiptis į teismą iš naujo.

Iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 4,15 Lt (b.l. 26) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. A. 4 (keturis) litus 15 centų pašto išlaidų valstybės naudai.