Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Status optimus“ ieškinį atsakovei N. M., tretiesiems asmenims BTA Insurance Company SE, A. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė N. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, skirti BUAB „Status optimus“ bankroto administratoriui M. M. 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę šioje byloje. Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš to, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė grąžinti trečiajam asmeniui A. S. varžytynių dalyvio mokestį. Ieškovės atstovas nurodė, kad priteistas žalos atlyginimas, t. y. iš atsakovės susigrąžintos piniginės lėšos, būtų išimtinai panaudotos tik atsiskaitymui su A. S.. Tai reiškia, kad ieškiniu faktiškai yra ginamos ne ieškovės teisės ir teisėti interesai, o būtent varžytynių dalyvio A. S. teisės ir teisėti interesai. Ieškovė ar jos administratorius nėra įgaliotas atstovauti A. S., todėl atstovauti A. S. dėl jo tariamų teisių pažeidimo neturi jokios teisės. Atsakovė jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu neatliko, dėl varžytynių dalyvio mokesčio negrąžinimo ieškovė jokios žalos nepatyrė.Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad varžytynių dalyvių pradiniai įnašai nėra bankrutuojančios įmonės pajamos ar turtas iki varžytynių pabaigos, tačiau varžytynių dalyvio (A. S.) sumokėtą mokestį (kaip žalą) priteisė būtent bankrutuojančiai įmonei, kuriai šis turtas nepriklauso.Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, netinkamai įvertino Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikytus draudimus. Varžytynės dėl reikalavimo teisės perleidimo į LSD „Žalgiris“ įvyko galiojant (nesant sustabdytam) 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimui. Minėto nutarimo 4 punktu buvo nutarta uždrausti parduoti skolą varžytynėse, tačiau Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarties priėmimo metu skola jau buvo parduota, varžytynės jau buvo įvykusios. Tai reiškia, kad nesant konkretaus draudimo sustabdyti varžytynių procedūras atsakovė turėjo teisę reikalauti, kad varžytynes laimėjęs pirkėjas iki nustatytos dienos įmokėtų likusią sumą, tačiau A. S. jos neįvykdė, todėl atsakovė grąžinti dalyvio mokesčio A. S. neturėjo teisinio pagrindo. Teismas nepagrįstai priteisė nuostolių atlyginimą, nes ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad žalos atlyginimas iš atsakovės negalėjo būti priteistas. Nesant neteisėtų veiksmų, atitinkamai negalėjo atsirasti žala (ieškovė jokios žalos, netekimų nepatyrė), todėl negali egzistuoti ir priežastinis ryšys tarp to, ko nėra (neteisėtų veiksmų ir žalos).Ieškovė BUAB „Status optimus“, atstovaujama bankroto administratoriaus M. M., atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismui uždraudus vykdyti 2013 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, buvo uždraustas vykdyti ir nutarimas 4 darbotvarkės klausimu - parduoti varžytynėse reikalavimo teisę į LSD „Žalgiris“ skolą. Varžytynės buvo pradėtos (bet neužbaigtos) vykdant 2013 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 4 darbotvarkės klausimu, todėl uždraudus šio nutarimo vykdymą nesuprantama, kaip N. M. tęsdama varžytynes galėjo nepažeisti teismo draudimo vykdyti 2016 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Varžytynių vykdymas susideda iš kelių etapų ir yra užbaigiamas surašant pardavimo iš varžytynių aktą, vadinasi uždraudus vykdyti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl varžytynių, buvo uždrausta tęsti neatliktus varžytynių veiksmus. Šiuo atveju ne atsakovė N. M., o BUAB „Status optimus“, atstovaujama N. M., gavo pinigus iš A. S., todėl pinigus ir privalo grąžinti UAB „Status optimus“, taigi apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamo ieškovo yra nepagrįstas.Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. įmokėjo į BUAB „Status optimus“ sąskaitą 8 000 Lt, todėl šiuos pinigus ir turi grąžinti BUAB „Status optimus“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp ieškovės BUAB „Status optimus“ ir anksčiau šios įmonės bankroto administratoriaus pareigas vykdžiusios atsakovės N. M. dėl žalos atlyginimo, ieškovei teigiant, kad administratorė N. M. nepagrįstai panaudojo trečiojo asmens A. S. sumokėtą varžytinių dalyvio mokestį – 2 316,96 Eur administravimo išlaidoms apmokėti, kai tuoj pat po varžytinių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta vykdyti 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio susirinkimo nutarimus parduoti reikalavimo teises į LSD „Žalgiris“ ir pasirašyti šių reikalavimo teisių perleidimo dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkino ir priteisė iš atsakovės nurodytą sumą. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo šį sprendimą panaikinti ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi šiuo atveju ginamos ne ieškovės, bet trečiojo asmens A. S. teisės, nes ieškovė dėl varžytinių dalyvio mokesčio negrąžinimo jokios žalos nepatyrė, o varžytinių dalyvių pradiniai įnašai iki varžytinių pabaigos nėra bankrutuojančios įmonės pajamos ar turtas. Taip pat apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nutarties dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nustatytus draudimus. Be to, jos nuomone, nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl ieškovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, reikalavimo teisės

Kaip jau nurodyta, atsakovė apeliaciniame skunde ginčija ieškovės reikalavimo teisę, nes, jos nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė gina ne savo, bet trečiojo asmens A. S., kuriam turėtų būti grąžintas varžytinių dalyvio mokestis, teises. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne savo, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį. Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, bylos Nr. 3K-7-414/2014).Tačiau jeigu ieškovas neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. notarė V. S.-M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-556/2011; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006). Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą.Nagrinėjamoje byloje ieškovės BUAB „Status optima“ administratorius reiškia ieškinį anksčiau pareigas vykdžiusiam įmonės bankroto administratoriui dėl žalos, padarytos jam vykdant administratoriaus pareigas, atlyginimo, t. y. ieškinį reiškia vykdydamas administratoriaus pareigas ir atstovaudamas bankrutuojančią bendrovę. Todėl jo suinteresuotumas vertintinas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatytų teisių ir pareigų aspektu.Įmonės bankroto administratorius, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja; užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą; atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą; gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus; (ĮBĮ redakcijos, galiojusios ginčo santykių metu, 11 straipsnio 3 dalies 3, 4, 9, 14, 20 punktai). Atsižvelgiant į įmonės bankroto administratoriui įstatymu suteiktas teises bei nustatytas pareigas, ir vertintinas jo suinteresuotumas kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-469/2016). Nagrinėjamu atveju administratorius, atstovaudamas bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę „Status optimus“, gindamas kreditorių interesus ir faktiškai vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo atšauktas nutarimas parduoti reikalavimo teises į Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ skolą, taip pat būdamas atsakingas už tinkamą bankroto procedūrų vykdymą, turėjo teisę reikšti ieškinį dėl žalos, padarytos ankstesnės administratorės N. M. veiksmais, atlyginimo, nes tokią jo teisę pagrindžia ĮBĮ nuostatos. Ar administratorius tikrai turi materialiąją subjektinę teisę į žalos atlyginimą galima, bus galima konstatuoti, tik nustačius visas bylos aplinkybes, susijusias su būtinomis civilinės atsakomybės sąlygomis.Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės administratorius šiuo atveju gina trečiojo asmens, sumokėjusio varžytinių dalyvio mokestį, teisę į jo susigrąžinimą, atmestini. Ieškiniu prašoma žalos sumą priteisti ieškovei, o ne trečiajam asmeniui. Ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad tai yra susiję su A. S. reikalavimu jam grąžinti sumokėtą varžytinių dalyvio mokesčio, nepaneigia ieškovės suinteresuotumo šią sumą susigrąžinti sau, ką patvirtina varžytynes reglamentuojantys teisės aktai. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų (toliau - Nuostatų), patvirtintų LR Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074, 16 punkte numatyta, kad varžytynių dalyviai turi mokėti pradinį įnašą, kuris įskaitomas į nupirkto turto kainą, grąžinamas varžytynėms neįvykus arba nieko nepirkusiam dalyviui (išskyrus 26 punkte nurodytą atvejį). Šią sumą varžytynių dalyvis perveda į skelbime nurodytą sąskaitą prieš varžytynes. 23 punkte numatyta, kad varžytynių vykdytojas ir varžytynių laimėtojas pasirašo abu varžytynių protokolo egzempliorius, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Remiantis Nuostatų 26.3 punktu varžytynės laikomos neįvykusiomis, jeigu varžytynių dalyvis, pasiūlęs didžiausią kainą, nesilaiko 24 punkte nurodytų reikalavimų (varžytynių laimėtojas per 15 dienų po varžytynių turi pateikti varžytynių vykdytojui banko dokumentą, patvirtinantį, kad į varžytynių vykdytojo nurodytą sąskaitą įmokėta visa suma, už kurią jis nusipirko turtą, įskaitant sumą, jo įmokėtą prieš varžytynes). Nuostatų 26 punkte nustatyta, kad jeigu varžytynių laimėtojas per 15 dienų po varžytynių neįmoka visos sumos, už kurią varžytynėse nusipirko turtą, varžytynės laikomos neįvykusiomis. Varžytynių vykdytojas tai įrašo varžytynių protokole. Varžytynių laimėtojui negrąžinamas jo įmokėtas pradinis įnašas. Šį įnašą varžytynių vykdytojas perveda į sąskaitą, kuri atidaryta pradėjus bankroto procesą ir skirta atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, spręstina, kad varžytinių dalyvio mokestis arba gali būti grąžintas varžytynių dalyviui, arba pervestas į sąskaitą, skirtą atsiskaityti su kreditoriais. Tai reiškia, kad disponavimo teisė šiomis piniginėmis lėšomis priklauso varžytinių vykdytojui, todėl būtent jis sprendžia, kurį sprendimą priimti. Todėl svarbu nustatyti, ar atsakovė, būdama bankrutavusios bendrovės administratore, turėjo teisę spręsti, kad varžytynės neįvyko todėl, kad varžytynių laimėtojas per nustatytą terminą nesumokėjo visos turto pardavimo kainos, kai tuo metu jau buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta vykdyti 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio susirinkimo nutarimus parduoti reikalavimo teises į LSD „Žalgiris“ (kas buvo varžytinių objektu), ir pasirašyti šių reikalavimo teisių perleidimo dokumentus. Atsakovė teigia, kad teismas netinkamai aiškino nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus draudimus, jų apimtį.

Dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones aiškinimo

Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nutarta parduoti reikalavimo teisę į Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ 615 534,18 Lt skolą (4 p.). 2015 m. rugsėjo 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimu (7 p.) buvo nutarta atšaukti 2013 m. birželio 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus 1-5 darbotvarkės klausimais, ir juos laikyti negaliojančiais. Varžytynes vykdė atsakovė N. M.. 2013 m. rugpjūčio 12 d. varžytynių protokolas patvirtina, kad varžytynės įvyko, varžytynių laimėtoju paskelbtas A. S., kuris buvo sumokėjęs 8 000 Lt varžytynių dalyvio mokestį į BUAB „Status optimus“ sąskaitą. Tačiau 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė BUAB „Status optimus“ administratoriui, t. y. atsakovei vykdyti 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimus bei pasirašyti 615 534,18 Lt reikalavimo teisių į LSD „Žalgiris“ pardavimo dokumentus. Tačiau atsakovė 2013 m. rugpjūčio 26 d. varžytynių protokolo papildyme nurodė neįvykusių varžytynių priežastį – varžytynių dalyvis per nustatytą laiką nesumokėjo visos turto pardavimo kainos. Teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimas galiojo tol, kol jis buvo atšauktas, t. y. iki 2013 m. rugsėjo 5 d., tačiau aiškindamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, jog atsakovei, kaip bankroto administratorei, šia nutartimi buvo uždrausta ne tik pasirašyti pardavimo dokumentus, t. y. galutinį dokumentą, bet ir vykdyti 2013 m. birželio 4 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimus, o susirinkimo darbotvarkės 4 punktu buvo nutarta parduoti skolą varžytynėse. Kadangi nutartis privalėjo būti vykdoma skubiai, teismas sprendė, kad varžytynių eigą administratorė turėjo nedelsiant sustabdyti ir administratorė neturėjo pagrindo reikalauti sumokėti likusios sumos už parduodamą turtą, t. y. neliko teisinio pagrindo tęsti varžytynių procedūrą. Kolegija sutinka su tokiu nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir joje numatytų draudimų aiškinimu. Pažymėtina, kad nurodyto Nutarimo, reglamentuojančio bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių vykdymą, nuostatos patvirtina, kad varžytynės nesibaigia varžytynių protokolo pasirašymu, po jo pasirašymo yra nustatytas 15 dienų terminas varžytynių laimėtojui įmokėti visą sumą, taip pat yra numatytos sąlygos, kurioms esant varžytynės laikomos neįvykusiomis, viena iš jų – per nustatytą terminą neįmokėjus visos sumos, o varžytynių vykdytojas, gavęs banko dokumentą, patvirtinantį, kad įmokėta visa suma už įsigytą turtą, surašo dviem egzemplioriais turto pardavimo viešose varžytynėse aktą (nutarimo 25 punktas). Esant nurodytam draudimui parduoti skolą varžytynėse, tolimesni reikalavimo teisių pardavimo veiksmai tapo negalimi, įskaitant ir likusios sumos sumokėjimą. Tai savo esme atitinka likusios varžytinių procedūros vykdymo sustabdymą. Todėl nesutiktina su apeliante, kad atsakovė, kaip varžytynių vykdytoja, turėjo teisę reikalauti, kad varžytynes laimėjęs pirkėjas iki nustatytos dienos įmokėtų likusią sumą, o jam to neįvykdžius neturėjo pagrindo jam grąžinti varžytynių dalyvių mokesčio. Kol galiojo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradėta varžytinių procedūra negalėjo būti užbaigta, nei vienu iš Nutarime nurodytų būdų.

Dėl sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti

Civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Ši taisyklė taikytina ir bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant būtinoms atsakovės civilinės atsakomybės sąlygoms. Atsižvelgiant į administratoriui keliamus reikalavimus ir į nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aiškinimą, atsakovė, būdama administratore, privalėjo laikytis teismo nustatytų draudimų, o jų nepaisydama elgėsi neteisėtai, t. y. ji neturėjo teisės pripažinti varžytynes neįvykusiomis varžytynių laimėtojui per nustatytą laiką nesumokėjus visos turto pardavimo kainos ir šią varžytinių dalyvio įmoką panaudoti administravimo išlaidoms apmokėti. Veikdama priešingai, tebegaliojant nurodytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, ji pažeidė nustatytus draudimus ir yra atsakinga už nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo (CPK 145 straipsnio 9 dalis). Nekyla jokių abejonių, kad atsakovė, vykdydama administratorės pareigas ir žinodama apie iškilusį ginčą dėl pakartotinio kreditorių susirinkimo, vykusio 2013 m. birželio 4 d., nutarimų pripažinimo negaliojančiais, tarp jų ir dėl varžytynių objektu buvusio reikalavimo teisės į LSD „Žalgiris“ skolą pardavimo, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėmis, turėjo susilaikyti nuo bet kokių tolimesnių varžytynių procedūrų vykdymo veiksmų. Todėl jos 2013-08-26 surašytas 2013-08-12 varžytinių protokolo papildymas, kuriuo nustatyta, kad varžytinės neįvyko, kadangi laimėtojas per nustatytą laiką nesumokėjo visos turto pardavimo kainos, laikytinas niekiniu (CPK 1.80 straipsnis) ir negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, t. y. būti pagrindu šį įnašą panaudoti atsakovės administravimo išlaidoms padengti. Atsakovė, pažeidusi savo pareigas, turi atsakyti dėl tokio neteisėto veikimo pasekmių, šiuo atveju atlyginti reikalaujamą žalą. Atsakovės teigimu, ginčo atveju jokios žalos ieškovei nėra padaryta, kadangi varžytynių dalyvio mokestis nėra ieškovės pajamos ir turtas, todėl ir ieškovė nepatyrė jokių netekimų. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neturėjo teisės disponuoti varžytynių dalyvių pradiniais įnašais iki varžytinių pabaigos, o kadangi tai yra susiję su taikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis, – faktiškai iki jų panaikinimo. Todėl atsakovė varžytinių dalyvio pradinį įnašą panaudojusi administravimo išlaidoms padengti iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, o CK 6.249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Bet kuriuo atveju ieškovei, remiantis nurodyto Nutarimo nuostatomis, priėmus sprendimą arba grąžinti varžytinių dalyvio pradinį įnašą, ar jo negrąžinti, tačiau atsakovei jį jau panaudojus savo interesams, ieškovei atsiras žala, kadangi ji arba turės grąžinti įnašą iš savo lėšų, arba jį paprasčiausiai praras be teisėto pagrindo, atsakovei iš to neteisėtai gavus naudos. Taigi žala įrodyta, o nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai buvo sąlyga žalai atsirasti, ir atsakovė savo kaltės nėra paneigusi, t. y. yra nustatytos visos sąlygos atsakovės atsakomybei atsirasti ir ją taikyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir baudos už aiškiai nepagrįsto ieškinio pateikimą skyrimo

Kadangi apeliacinio skundo motyvai nepagrįsti ir neteikia pagrindo panaikinti teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai reiškia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis), ir atsakovės prašymas skirti ieškovei CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei nepriteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o ieškovė tokio prašymo nėra pareiškusi ir nėra pateikusi bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.